Skip to main content

Full text of "Europos kultūros istorija. T. 3: Kova dėl Dievo karalystės ir tautinės valstybės"

See other formats 


HUMANITARINIŲ MOKSLŲ FAKULTETO RAŠTAI XIII T. 
REDAG, PROF. V. KRĖVĖ-MICKEVIČIUS 


L. KARSAVINAS 


EUROPOS KULTŪROS 
+ 1STORIJA 


III 


KOVA DĖL DIEVO KARALYSTĖS 
IR 
TAUTINĖS VALSTYBĖS 


Ža V. D. UNIVERSITETO HUMANITARINIŲ MOKSLŲ FAKULTETO LEIDINYS 


IA) > 2 ———————7—7—777—-————-: 
A r KAUNAS „SPINDULIO“ 8 „VĖS SPAUSTUVĖ : 1934 


HUMANITARINIŲ MOKSLŲ FAKULTETO RAŠTAI XIII T. 
REDAG. PROF. V. KRĖVĖ-MICKEVIČIUS 


L. KARSAVINAS 


EUROPOS KULTŪROS 
ISTORIJA 


III 


KOVA DĖL DIEVO KARALYSTĖS 
IR 
TAUTINĖS VALSTYBĖS 


V. D. UNIVERSITETO HUMANITARINIŲ MOKSLŲ FAKULTETO LEIDINYS 
KAUNAS „SPINDULIO“ B-VĖS SPAUSTUVĖ 1934 


TURINYS 


I 


SALIJŲ IMPERIJA IR BAŽNYČIOS REFORMA 


1. Popiežius skirdamas ir Bažnyčią reformuodamas Heinri- 
chas III rėmėsi Vokiečių Bažnyčia, Jo laikais ji atgijo ir vėl 
ėmė misijonieriauti slavuose ir skandinavuose (3—6). Tas, ne tik reli- 
ginis, bet ir kultūrinis-politinis jos darbas gražiai pasireiškė Adalber- 
to Bremeniečio veikla. Vokiečių Bažnyčia tautėjo; Adalbertas be- 
manąs buvo įsteigti net šiaurinės Europos patriarchatą. Bet romaniško- 
sios vakarų tikėjimo ir kultūros tendencijos buvo stipresnės už vokiš- 
kąsias, ir imperijos universalumas labiau sutiko su Romos Bažny- 
čios universalumu (6—8). 

2. Universalią Romos Bažnyčios reikšmę atgaivino paties Heinri- 
gijiečiai (9—10). Leonas ėmė vadovauti reformatoriams ir viešai 
paskelbė jų programą Italijos, Prancūzijos ir Vokietijos sinoduose. Iš- 
kėlė jis aikštėn ir visuotinį popiežiaus autoritetą, ir išviso vakarų krikš- 
čionybės ypatybes (10—13); susidūrė su rytiečiais, ir jo laikais krikš- 
čionių Bažnyčia baigtinai susiskaldė. (13—15). 

3. Bet, visos Europos popiežium tapdamas, nenustojo Leonas IX 
buvęs ir Romos popiežius. Italijoj plėtė Romos valstybę. Tačiau 
nepasisekė jam karas su Normanais: pietų Italijoj kol kas laimėjo 
imperatorius (15—18). 

4. Tas laimėjimas buvo betgi nedidelis; perdaug rūpesčių turėjo 
Heinrichas III pačioj Vokietijoj, ir, jam numirus, vėl ėmė ji irti 
(18—21). O Italijoj įsigalėjo Lotharingijos hercogas ir Toskanos 
valdovas Gottfriedas, senasis Heinricho priešas, kurijoj (po Vik- 
toro II mirties) — reformatoriai lotharingijiečiai. Su Gottfriedu susi- 
dėję išsirinko jie popiežium pirma Steponą IX, paskui Nikalo- 
jų II (21—22). Nikalojaus sušauktasis Laterano sinodas 
(1059 m.) paskelbė dekretą dėl popiežiaus rinkimų ir tuo formaliai be- 
veik išvadavo kuriją iš Romėnų ir imperatoriaus valdžios (22—23). 

5. Maža beliko kurijoj tokių nuosaikių reformatorių, kaip Petras 
Damiani (24). Įsivyravo Humbertas ir jo dėstomoji idelogija; o 
tąja ideologija reikėję ne tiek atskirti Bažnyčia nuo valstybės (kas, tiesa 


e 


sakant, ir nebegalima buvo), kiek kad Bažnyčia visur valstybei pirmi- 
ninkautų (24—-27). 

6. Taigi, imperijos kova su popiežiais tapo nebeišvengiama, ir Hil- 
debrando vadovaujamoji kurija susidėjo su popiežių pripažinusiais 
savo siuzerėnu Normanais, o Lombardijoj — su demokratiniu- 
religiniu patarų sąjūdžiu. Milano arkivyskupas turėjo nusilenkti 
popiežiui, ir patarų valdomas miestas pavirto kurijos sąjungininku 
(27—31). 

7. Drąsiau ėmė politikuoti kurija ir pačioj Vokietijoj. Čia nei 
valdžia, nei vyskupai nenorėjo pripažinti 1059 m. dekreto (31); bet 
1061—1064 m. schizmos eiga rodo, kad menkos Vokiečių vyriausy- 
bės negalima nė lyginti su energingais kurijos vadais. Imperatorienė 
negalėjo apginti antipopiežiaus nuo hildebrandininkų (31—33), o naujasis 
Vokietijos regentas arkivyskupas Annonas nužemino imperiją dar 
labiau. Kurija laimėjo pirmąją savo kovą su imperija, ir Aleksand- 
ras II pabrėžė popiežiaus rinkimų laisvę (33—36). 

8. Paniekinamai žiūrėjo kurija į jauną Vokietijos karalių Heinri- 
chą IV. Tačiau buvo jis gabus ir energingas valdovas (36—37); ilgai 
nusileisdinėjo kurijai tik todėl, kad pirmiausia reikėjo jam sutvarkyti 
pati Vokietija, kur ėmė jis remtis ministerialais ir gaivinti baž- 
nytinę Konrado II politiką. Dėl tos politikos (37—39) ir dėl Milano 
susiriejo jis pagaliau su popiežium. O popiežiaus įtaka tuo metu su- 
stiprėjo ne tik Italijoj, bet Ispanijoj (39—41), Anglijoj 
(41—42), Vengrijoj ir pačioj Vokietijoj (42). 

9. Be to, griežtoji Heinricho IV politika sukurstė prieš jį ir Vokie- 
tijos kunigaikščius (43—44). Ypačiai pavojingas buvo Sa k- 
sonijos sukilimas. Tiesa, paties karaliaus prašomas padėjo jam čia 
Hildebrandas-Grigalius VII, bet reikalavo iš jo Bažnyčios 
reformos. Kadangi tai reformai priešinosi, Vokietijos vyskupai vėl ėmė 
spiestis apie karalių, o karalius ir pats nemanė Bažnyčios reforma sa- 
vo valdžios silpninti. Kai nuveikė jis Saksonus, tapo jam popiežius ne- 
bereikalingas: terūpėjo jam tik imperatoriaus karūna (44—46). 


II 


GRIGALIUS VII, PASKUTINIEJI SALIJAI IR WORMSO 
KONKORDATAS. 


10. Naujasis popiežius Hildebrandas-Grigalius VII norė- 
jo geruoju gyventi su Heinrichu IV (47—49), bet Heinricho poli- 
tika visai nesutiko su Grigaliaus pažiūromis į savo valdžią ir į Bažny- 
čios santykius su valstybe (49—53). 

11. Tas pažiūras — popiežiaus imperijos teoriją — vaizduoja vadi- 
namasis Dictatus (53—54) ir Grigaliaus VII laiškai (54—56). 
O konkreti Grigaliaus programa (kova su simonija ir investitūra, celiba- 
tas ir absoliutinė popiežiaus valdžia)  sydino jas su kurijos politika 
(56—57). 


AS 


12. Kad ir turėjo pradžioje vilties reformuoti Bažnyčią su Heinri- 
cho pagelba (57—58), Grigalius greit susiriejo ir su Vokiečių vyskupija, 
ir su pačiu karalium, o demagogine savo politika ėmė klibinti pačius Baž- 
nyčios ir valstybės pamatus (58—59). Antra vertus, ir karalius nenorėjo 
atsisakyti nuo bažnytinės savo valdžios (59), nei nuo itališkųjų savo pla- 
nų. Wormso sinodas nuvertė popiežių, o popiežius ekskomunikavo 
Heinrichą (60—62). 

13, Popiežiaus kova su Heinrichu buvo ir ideologinė kultū- 
ros krizė, kur susidūrė dvi Dievo karalystės sąvokos, valstybinė 
ir bažnytinė (62—64). Pasireiškė ta krizė publicistika ir išviso litera- 
tūra (pal. $ 15, 64—65), be to, ne tik Vokietijoj. Reikėjo Grigaliui ko- 
voti dėl savo ideologijos bei programos ir su prancūzais. Tačiau 
didžiausias jo priešas buvo Heinrichas, ir tik kova su juo tapo ir po- 
litine, juoba, kad Heinricho priešai pasinaudojo popiežiaus eks- 
komunika (65—67). 

14. Susidėjo jie su popiežium ir nutarė išsirinkti naują karalių. Bet 
Heinrichas pažadėjo atgailoti savo kaltes ir, nelaukdamas, kol popiežius 
atvyks Vokietijon, pats aplankė jį Canossos tvirtovėj. Išmaldavo čia 
Grigaliaus, kad nuimtų jam ekskomuniką (67—69). Sunku rados popie- 
žiui tebesąjungininkauti su kunigaikščiais, išsirinkusiais tuo tarpu ka- 
ralium Rudolfą, nes moraliniai jo kovos su Heinrichu motyvai iš- 
nyko. "Tiesa, nepadarė didelio įspūdžio žmonėms, kad pripažino popie- 
žius pagaliau karalium Rudolfą ir vėl ekskomunikavo Heinrichą (70— 
73). — Heinrichas savo rėžtu sušaukė Brixeno sinodą, kuris nuvertė 
Grigalių ir išrinko popiežium Wibertą-Klementą III (73—74). 
Klementas karūnavo Heinrichą imperatorium Romoj, o Grigalius VII 
turėjo palikti Romą ir numirė Salerno mieste (74—75). 

15. Kad savo kovą su imperatorium ir pralaimėjo, Grigalius VII 
turėjo betgi didžiausios reikšmės ir kurijos politikai, ir kurijos ideolo- 
gijai: išaiškino naująją Dievo karalystės koncepciją. O tai padėjo 
augti ir valstybės teorijai, kurią ėmė dėstyti imperatorininkai (75—78). 
Pastaroji lig laiko silpnesnė už kurijos ideologiją buvo; 

16. juo labiau, kad Heinrichui mažai terūpėjo Bažnyčios reforma 
(78). Jis tebekovojo su kunigaikščiais, o popiežius Urbanas II tuo 
tarpu įsiviešpatavo Italijoj ir atgaivino beveik visa, ką buvo pra- 
laimėjęs Grigalius VII (78—82). Paskelbęs Clermont mieste kry- 
žiaus karą su muslimais, Urbanas ėmė vadovauti visai krikščioniška- 
jai Europai (82—83). 

17. Paschalis II daug laimėjo ir Vokietijoj: susidėjo su 
prieš tėvą sukilusių Heinrichu V, kuris žadėjo išpildyti visus po- 
piežiaus reikalavimus (83—84). 

18. Tačiau karūną užsidėjęs, Heinrichas V nebemanė tesėti savo 
pažadų ir todėl su Paschaliu susirėmė (84—87). Kariauti su karalium 
negalėdamas, Paschalis Turri sutartimi mėgino radikaliai išspręsti 
investitūros klausimą: už investitūros teisę sutiko grąžinti karaliui vi- 
sas regalijas. Tik nieko iš tos sutarties neišėjo (87), ir turėjo paga- 


=“ 


liau Paschalis visai nusileisti Heinrichui: 1111 m. karūnavo jį imperato- 
rium ir davė jam investitūros privilegiją (87—88). Tačiau sukilo 
čia prieš popiežių grigalininkai ir daugumas vyskupų. Bažnyčios sino- 
dai ėmė ekskomunikuoti Heinrichą. Prasidėjo suirutė ir Vokietijoj. 
Heinrichas priverstas buvo vėl tartis su kurija, ir, kunigaikščiams tar- 
pininkaujant, jis ir Kaliksto II legatai 1122 m. pasirašė Wormso 
Konkordatą (88—91). 

19. Tas konkordatas išsprendė imperijos santykių su Bažnyčia 
klausimą kompromisu, labai panašiu į kurijos sutartis su Prancūzi- 
ja ir Anglija (91—92). Bažnyčios hierarchija visur tapo savaran- 
kiškesnė. Tai nepavojinga buvo Anglijos ar Prancūzijos karaliui, bet 
pavojinga imperatoriui, Mat, politinė Ottonų ir Salijų sistema rėmėsi 
kaip tik vyskupais, o jie, ypačiai po Wormso konkordato, perdaug įsi- 
galėjo ir ėmė dėtis su kunigaikščiais, amžinais imperatoriaus priešais. 
Ministerialai gi silpni tebebuvo. Popiežiams Wormso Konkordatas pa- 
dėjo vienodinti ir monarchinti Bažnyčią. Grigaliaus programa vykdo- 
mesnė rados (92—95). 


III 


KRYŽIAUS KARAS IR EKONOMINĖ EUROPOS REVOLIUCIJA 


20. Grigaliaus VII ideologija ir kurijos kova su imperatoriais pa- 
sireiškė kultūrinė Europos krizė. Susidūrė čia dvi — imperatorių ir po- 
piežių — Dieviškosios karalystės sąvokos. Bet popiežių aiškinamoji są- 
voka labiau sutiko su kultūringesnės už germaniškąją  romaniškosios 
Europos idealais. Popiežius ėmė vadovauti ir pirmajam romaniškųjų 
tautų žygiui į rytus (96—97). 

21. Tais laikais, XI amžiaus gale, Europos kultūra buvo jau apsi- 
formavusi, pasieniuose santykiavo ir susidurdavo su kitomis kultūro- 
mis. Bet toli gražu nebuvo ji dar nusistojusi. Nuolat kitėjo pačios 
Europos ir jos valstybių sienos (98—99). Žemdirbiai nepasidarė dar 
visai sėslūs. Su dvasininkų pagelba kolonizavo jie vis naujas žemes. 
Patys feodalai, kunigai, vienuoliai ir pirkliai nuolat judėjo ir sydino 
įvairias Europos dalis Daug buvo piligrimų ir piligrimuojamų kelių 
(99—101). Nemaža žmonių keliavo ir į Šv. Žemę. Bet XI amž. gale 
kelią į Palestiną užkirto nauji barbarai (101) — 

20. Turkai Seldžiukai. Jie užkariavo visą Mažąją Aziją, 
Siriją ir Palestiną (102). Susilpnėjusi anarchijos metu Bizantija 
nebegalėjo savo žemių apginti, ir jos basiliejus Aleksiejus Kom- 
nėnas šaukėsi vakariečių pagelbos (102—104). O vakariečių vadams ne 
tik piligrimai rūpėjo, bet norėjo jie patys nuo muslimų apsiginti. Mat, 
buvo jau bekovoją su jais Ispanijoj, o visus muslimus viena tauta 
laikė (104). Antra vertus, sutiko kryžiaus karas su stipriomis feodaliz- 
mo tendencijomis ir buvo feodalinės Europos ekspansijos reiškinys 
(105—107). 


— VII — 


23. Daug, žinoma, svėrė ir religinis entuzijazmas. Tai rodo Petro 
Eremito veikla ir jo suorganizuotasis žygis, kuris katastrofa pa- 
virto (107—109). 

24. Rimtai apgalvojo ir suruošė savo žygį didieji Europos ba- 
ronai (109—111). Nelengva tai buvo, o dar sunkiau — su Bizantija 
susikalbėti (111—113). 

25. Ties Konstantinopoliu susirinkusios kryžiuočių armijos žygiavo 
toliau per Mažąją Aziją, paėmė Nikėją, sumušė seldžiukus ties 
Dorylėja (113—114) ir po sunkios kelionės per tyrus pasiekė Ki- 
likiją (114). Čia ėmė ginčytis vadai. Balduinas su savo kariuomene 
atsiskyrė ir užsikariavo Edessą. Kiti kryžiuočiai apsiautė ir paėmė 
Antiochiją (114—117). Vadai nebenorėjo kariauti — rūpinosi naujo- 
mis savo valstybėmis, bet sudemokratėjusi kryžiuočių kariuomenė pri- 
vertė juos užpulti Aigipto užkariautąją Jeruzalę ir 1099 VII 15 ją 
paėmė (117—119). 

26. Kryžiuočiai įsteigė feodalines Edessos, Antiochijos, 
Tripoli(so) ir Jeruzalės valstybes (119—120). Pirmuoju Jeru- 
zalės Karalystės valdovu išrinktas buvo Gottfriedas 
Bouillonietis, antruoju — Balduinas; šiam numirus, kara- 
lystę paveldėjo Balduinas II (120—121). Sunku jiems buvo su- 
tvarkyti karalystė ir apsiginti nuo Seldžiukųir Aigipto, nes visos 
lotynų valstybės feodalinės buvo (121—122). Laimė, kad karaliai ga- 
lėjo remtis naujais kryžiuočiais, o ypač dvasiniais riterių 
ordinais (122—125). 

27. Kryžiaus karai padėjo Europos kultūrai bendrauti su rytiškąja 
ir augti. Abiem kultūrom tarpininkavo patys kryžiuočiai, minėtieji ri- 
terių ordinai ir miestai (125—126). Pats kryžiaus karas buvo ne tik 
religinis bei politinis, bet ir ekonominis faktas, nes tame kare da- 
lyvaują miestai užsikariavo Viduržemių Jūros prekybą. Ypač įsigalėjo 
Italijos miestai, pirmiausia — Venecija, Genova ir Pisa. 
O miestų prekyba su Afrika ir rytais, savaime aišku, didžiai gaivino 
Europos prekybą ir amatus. Tai ir buvo ekonominė XI—XII amžiaus 
revoliucija (126—130). 

28. Transformavo toji revoliucija ir socijalinę santvarką, kaip 
rodo miestelėnų kova su feodalais ir komunalinės revoliuci- 
jos (130—132). Tačiau be galo įvairios buvo konkrečios miestų 
evoliucijos formos. Čia kurdavo naujus miestus karaliai, baro- 
nai, bažnyčios ir vienuolynai (132—135); čia patys miestai išsivaduo- 
davo iš senjorų valdžios ir pasiskelbdavo komunomis (135—139). 

29. Didžiai pakilo ir žemdirbių buitis. Stambieji žemės savi- 
ninkai ėmė vadovauti žemdirbiams kolonizatoriams (139—141). Kaimie- 
čiai įsigijo daugiau teisių, kaip be kitko rodo Lorris Chartija 
(141—142). Feodalinė Europa greit transformavosi. Kaip ir religiniu 
sąjūdžiu, kryžiaus karais ir ekonomine-socijaline revoliucija reiškėsi 
įspūdinga jaunosios Europos energija (142). 


— VIII — 


IV 


NORMANAI, ITALIJA IR ANGLIJA 


30. Kad augo ir valstybėjo Europa, rodo ir politinė jos istorija — 
naujo tipo valstybės, visų pirma Roberto Guiscardo ir Ro- 
gero I įsteigtoji Abiejų Sicilijų karalystė (143—144). Sutvar- 
kė ir sucentralino ją Rogeras II, ir tapo ji pavojingu pačios Bizan- 
tijos priešu (144—147). 

31. Vienuoliktame amžiuje sustiprėjo ir kita normanų valstybė — 
Normandija, Jos dukas Vilhelmas Užkariautojas įsigijo 
pagaliau ir Anglijos karūną (147—150). 

32. Alfredui Didžiajam numirus, Angliją tebevaldė jo gi- 
minė (150—151). Edgaro ir arkivyskupo Dunstano laikais 
Anglosaksų karalystė pasiekė savo apogiejų (151—153). Bet karaliaus 
valdžia nutolo ilgainiui nuo tautos, o senąją politinę santvarką ėmė 
ardyti naujoji feodalinė diduomenė. Karalystė atrodė galingesnė esanti, 
nei ištikrųjų kad buvo (153—154). Tad, Edgarui numirus, Anglosaksai 
nebegalėjo priešintis į salą braunantiems skandinavams, ir Danijos 
bei Norvegijos karalius Sveinas paglemžė beveik visą Angliją 
(154—155). 

33. Jo sūnus Knudas Didysis sujungė Angliją su Skandina- 
vija, bet tapo ir nacijonaliu Anglosaksų karalium, Edgaro ir Dunstano 
politikos įpėdiniu (155—158). "Tačiau, jo sūnu Harthaknudui 
numirus, Anglijoj įsikaraliavo Alfredo Didžiojo ainis Edwardas Iš- 
pažintojas, ryšiai su Skandinavija nutrūko, ir karalystė ėmė nor- 
manėti. Nuo skandinaviškos Knudo politikos atsisakė net buvusis jo pa- 
dėjėjas, tikrasis Anglijos valdovas Godwinas, kuris tebevaldė kraš- 
tą ir Edwardo laikais, o prieš mirdamas, atidavė valdžią savo sūnui 
Haraldui (158—159). 

34. Po Edwardo mirties Witenagemotas išrinko Haraldą karalium 
(160). Bet Normandijos dukas Vilhelmas ($31) įsibrovė 
Anglijon, ties Hastingsu sumušė Haraldą ir pats įsikaraliavo 
(160—162). 

35. Vilhelmas I nepanaikino politinės Anglų santvarkos, tik 
susydino ją su normandinio tipo feodalizmu ir sustiprino centralinę 
valdžią. Reformavo jis karalystę teisės keliu ir senuosius papročius 
gaivindamas, kultūrino ją ir prancūzino (163—165). Čia padėjo jam 
ir Bažnyčia, kurią Vilhelmas reformavo drauge su Lanfranku 
(165—166). 

36. Tiek feodalams, tiek visai karalystei labai svarbi rados unija su 
Normandija. Tą uniją, Vilhelmo II laikais nutrūkusią, atgaivino 
Heinrichas I (166—167). Heinrichas išviso ėjo Vilhelmo I pėdo- 
mis. Atskira chartija pripažino jis senuosius įstatymus ir papro- 
čius, rūpinosi teisės santvarka ir tautos tradicijomis (167—169). Su- 
organizavo centralinę karalystės valdžią, valdininkiją ir provincijų 


A 


valdyseną (169—170); globojo miestelėnus (170—171) ir stiprino baž- 
nytinę savo valdžią (171). Jo sostą paveldėjo jo dukters Matildės 
sūnus Heinrichas Plantagenėtas (71—172). 

37. Matildės vyras buvo galingas Anjou grafas Gottfriedas. 
Heinrichui I numirus, o Matildės sūnui vaikui tebėsant, Gottfriedas 
užėmė Normandiją (172—173). Tuo tarpu Anglijoj įsikaralia- 
vo Steponas iš Blois (173), su kuriuo ėmė kovoti ir pačios 
Anglijos baronai, ir Matildė (173—174). Pagaliau pasidalino Steponas 
savo valdžią su jos sunumi Heinrichu, kurį palaikė Anglijos Baž- 
nyčia (174). 

38. Steponui numirus, Heinrichas II ramiai įžengė Anglijos 
sostan (175): tapo galingu pusiau angliškos — pusiau prancūziškos im- 
perijos valdovu (175—176). Bet sunku jam buvo įkūnyti imperijalisti- 
niai savo planai; pralaimėjo pagaliau kovą su Prancūzija, vos ne 
vos apgynė nuo jos karaliaus prancūziškąsias savo žemes. Ne Europai 
turėjo reikšmės Heinricho II karaliavimas (176—179), bet 

39. pačiai Anglijai. Čia atgaivino Heinrichas Stepono laikais 
nusmukusią centralinę valdžią (180—181), sutvardė baronus, reorgani- 
zavo teismą ir kariuomenę (179—180). Stengėsi jis pavergti savo val- 
džiai ir Bažnyčią, bet susidūrė su Tomu Beketu ir turėjo nusi- 
leisti kiek Bažnyčiai (180—185). 


V 


KAPETINGŲ PRANCŪZIJA 


40. Ne Plantagenėtai, bet Kapetingai suvienijo Prancūziją, kur feo- 
dalizmas ne tik buvo vienu iš naujojo tipo valstybės momentų, bet pats 
ta valstybe ir virto (186). Padėjo čia Kapetingams tai, kad patys jie pra- 
džioje maži senjorai tebuvo ir turėjo pirmiausia rūpintis nedidelio sa- 
vo domėno ūkių (186—188). Kovoj su to domėno feodalais sustiprėjo 
jų valdžia ir išaugo karališkasis jų autoritetas (188—191), 

41. Ne tik savo domėne, bet ir visoj Prancūzijoj didžiai pakėlė tą 
autoritetą Liudvikas VI Storasis. Anglų karaliui ir imperato- 
riui užpuolus Prancūziją, kuone visi jos galiūnai susispietė apie Liud- 
viką (191—196). 

42. Kraštą valdyti padėjo Liudvikui, kaip ir jo sūnui Liudvi- 
kui VII, Saint-Denis vienuolyno abatas Sugeras (196—198). 
Be to, rėmėsi karalius Bažnyčia, nors jai ir nenusileisdavo, ir mieste- 
lėnais (198—200). 

43. Bet karalystę gaivinti trukdė Liudvikui bei Sugerui ir feodalinė 
anarchija, ir tai, kad kaip tik tuo metu įsigalėjo ir kiti Prancūzijos 
senjorai. Jie taip pat ėmė tvarkyti savo senjorystes ir nelabai klausė 
Kapetingo. Todėl ir svarbu buvo, kad Liudvikas VII vedė Akvi- 
tanijos duko įpėdinę Alienorą (200—202). 


A ias 


44. Pietų Prancūzijoj įsiviešpatavęs, Liudvikas VII su abato 
Sugero pagelba ėmė versti moralinį savo autoritetą realia valdžia 
(202—204). Bet pats ją ir susilpnino: ilgam nužygiavo kryžiaus karan, 
o grįžęs išsiskyrė su Alienora, kuri ištekėjo už Liudviko priešo Hein- 
richo II Plantaganėto (204—207). Vis dėlto ir moralinis ka- 
raliaus autoritetas daug svėrė, ir pati jo valdžia organiškai tebeaugo; 
tad nė bloga Liudviko VII politika nepanaikino visko, kas buvo lai- 
mėta. Liudviko VII sūnus Pilypas II Augustas Prancūziją su- 
vienijo (207—208). 

45. Tuo tarpu, kai augo Anglija ir Prancūzija, o pietų Italijoj ir 
Ispanijoj formavosi naujos valstybės, nustojo politinės ir religinės sa- 
vo reikšmės Vokiečių imperija. Neilgam atgaivino ją Fried- 
richas Barbarossair Heinrichas VI, ir jų valstybė mažai te- 
buvo panaši į Karoliaus Didžiojo ir Ottonų imperiją, nes religiškai 
vadovauti imperijai ėmė popiežiai (pal. $$ 84—96). Tai, kad Europos 
vakaruose ir pietuose atsidūrė ir politinis jos centras, visai sutiko su 
Europos kultūrai vadovaujančia romaniškųjų kraštų, ypačiai Prancū- 
zijos, role (209—212). 


VI 


VISUOMENĖ IR KULTŪRA XI-XII AMŽIUJE 


46. Kokia kryptimi ėjo ir kiek XI—XII amžiuje išaugo Europos 
kultūra, rodo jos menas, ypačiai — naujojo gotiškojo stiliaus 
bažnyčios. Statė jas vyskupai ir abatai, bet buvo jos ir bendras vie- 
tos gyventojų padaras (213—215). 

47. Gotiškąjį stilių motyvavo visų pirma naujos socijalinio-religi- 
nio gyvenimo sąlygos. Tačiau, toms sąlygoms romaniškuosius pastatus 
pritaikydami ir juos perdirbdami, reikšdino architektoriai ir pačią 
kultūros dvasią, jos neramumą ir jos antinomijas; aiškino empirijos 
vertę ir spiritualistiškai su ta pačia empirija kovojo (216—219). 

48. Taigi, gotiškoji bažnyčia, kaip ir pati tų laikų kultūra, buvo iš 
esmės antinominė. Tai aiškiai rodo tiek architektūra, tiek skulptūra ir 
langų mozaika (vitrerie, 219—223), antra vertus — kultas ir reli- 
ginė drama (223—225). 

49. Gotiškasis stilius buvo ne tik bažnytinis: statoma buvo gotiš- 
kojo stiliaus rotušės, namai ir pilys, kurios tapo mėgiamiausia feodalų 
buveine. O feodalai tebevadovavo visuomenei ir savotiškai perdirbinėjo 
jos kultūrą (225—227). 

50. Prancūzijoj išaugusi feodalija paplito po visą Europą, tapo ir 
internacijonalaus pobūdžio sluoksniu (227—228). Europą nuo priešų 
apgynus, feodalija kiek aprimo ir pasidarė sėslesnė. Karingas jos būdas 
apšvelnėjo (turnyrai); ilgainiui susiformavo naujas riterių gyveni- 
mo stilius (228—230). Bet atsiskyrė feodalai nuo žemesniųjų visuo- 
menės sluoksnių. Socijalinė feodalų funkcija, krašto gynimas, nustojo 


== AI 5a 


pirmykštės savo reikšmės, o kitais visuomenės reikalais mažai jie tesi- 
rūpino: daugumas jų prašmatniai gyveno, blogai šeimininkavo ir eksploa- 
tavo valstiečius bei miestelėnus. Nenuostabu, kad riterių kultūra dirbtinė 
kiek rados (230—233). 

51. Tai kultūrai augti daug reikšmės turėjo feodalijos bendravimas 
su tų laikų šviesuomene, su kunigais. Kunigai ir buvo pirmieji riteriš- 
kosios literatūros kūrėjai, be jų — truvėrai ir jokulatoriai (234—235). 
Visi jie ir formulavo naujus riterijos idealus ir savo kūriniais vaizdavo 
naują gyvenimo stilių (235—237). Kadangi patys kunigai mokyti ir se- 
nųjų rašytojų apžavėti žmonės buvo, tai plėtė savo užsakytojų bei klau- 
sytojų akiratį, gilino jų psichiką ir įkvėpdavo jiems naujų idėjų (237 
— 238). 

52. Čia labai svarbu rados, kad mistikai ėmė tyrinėti žmogaus 
sielą (238—240), o istorininkai — domėtis tautosaka ir rašyti savo vei- 
kalus tautos kalba (240—241). 

53. Mat, tautėjo kunigų šviesuomenė ir daugiau dėmesio kreipė į 
konkretų gyvenimą. Jį aprašinėjo ir asketinių pažiūrų autoriai (241— 
243), ir teologai. Pats alegorinis (simbolinis) teologų metodas vertė 
juos domėtis realybe (243—245). Panelė šv. tapo naujosios lirikos ir 
gražių apysakų tema (254—247). Apysakomis virto ir šventųjų bijografi- 
jos (247—248). Hagijografija sijo su istorija, o šv. Rašto dėstymas ir 
istorija — su novelistika (248—250). 

54. Kaip ir gotiškose bažnyčiose, kunigų literatūroj Bažnyčios dva- 
sia kovojo su pasaulio dvasia. Pastaroji ryškiai pasireiškė vadinamųjų 
vagantų poezija (250—254). 


VII 


KURTUAZINĖ LITERATŪRA 


55. Vienuoliktojo amžiaus gale Prancūzijoj ėmė augti, o iš Pran- 
cūzijos po visą Europą plisti riterių sluoksnio literatūra, vadinamoji 
kurtuazinė poezija. Pradžioje poetai apdirbinėdavo romėnų, grai- 
kų ir bizantijiečių siužetus (255—256). Chrestien de Troyes 
kurtuaziniam gyvenimui aprašyti ir riterijos idealams, ypačiai meilės 
idealui išaiškinti pasinaudojo ir „bretoniškomis“ temomis (257—260). 
Be jo tas temas apdirbinėjo Marie de France ir kiti poetai 
(260—261). XII-ojo amžiaus gale įsigalėjo ir kita kurtuazinės poezijos 
srovė, kur nebebuvo mistinio bretoniškųjų romanų fantastiškumo, ir pa- 
prasčiau aprašinėjama buvo riterijos gyvenimas, papročiai ir meilė — 
avantiūriniai romanai (Guillaume de Dole ir kiti). XII-—- 
XIII amžiui priklauso Floire et Blancheflor ir chante- 
fable Aucassin et Nicolette (261—265). 

56. Riterio meilė tapo ir kurtuazinės lirikos tema. Toji 
lirika išaugo Provencėj, vėliau — šiaurės Prancūzijoj. 
Poetai, trubadūrai ir truverai, ne tiek savo meilę reiškė, kiek platonišką- 


— XII — 


ją meilės ideologiją kūrė. Taigi, meilė virto dirbtine, o jos ideologija 
nesutiko su realiu gyvenimu (265—269). 

57. Gyvesnė buvo politinė lirika (270) ir satirinė po- 
ezija — fabliaux ir Romanz de Renart (270—272). 

58. Kadangi pati riterijos kultūra internacijonalaus pobūdžio buvo 
($ 50), nenuostabu, kad mėgzdžiojo kurtuazinę literatūrą vokiečiai 
(272—276). Bet Vokietijos literatai sydino prancūzų literatūros siužetus 
ir formas su sava tradicija, panašia į prancūziškąją, tik, palyginti su ja, 
atsilikusia kiek. Tai rodo Konig Rother, Hercog Ernst 
ir Reinhart Fuchs. Prancūziškesni buvo Konradas, Eil- 
hart von Oberge ir Heinrich von Veldeke. Didieji 
Vokietijos poetai — Hartmannas, Wolframasir Gottfrie- 
das — ėmė jau išsivaduoti iš prancūzų įtakos (276—278). 

59. Chrestieno de Troyes sekėjas, Hartmann von 
Aue, padarė kurtuazinį romaną filosofinį: savo Grigaliuje ir 
Vargše Heinriche tyrinėjo religinę - moralinę problemą, sten- 
gėsi suderinti riterijos idealus su Bažnyčios mokslu (278—281). 

60. Tuo iš esmės skyrėsi jis nuo Prancūzijos poetų, ir reikšdino 
Vokiečių tautos dvasią (281—283). Taip pat Wolfram von 
Eschenbach įdėjoį Gralio legendą gilią mistinę prasmę ir nu- 
piešė krikščioniškojo riterio idealą. Kaip ir Hartmannas, aiškino jis 
religinę kultūros reikšmę (283—286). 

61. Pasaulininkų dvasiai atstovavo Gottfriedas Strasbur- 
gietis, bet ir jis skyrėsi nuo prancūzų filosofinės savo problemati- 
kos rimtumu ir tuo, kad jo menas glaudžiai susijęs buvo su gyvenimų 
(287—289). 

62. Tas gyvenimas, mažiau dirbtinis, kaip Prancūzijoj, ir primity- 
viškesnės, bet aistringesnės jo tendencijos pasireiškė ir spilimanų 
epu, ypačiai garsiuoju Nibelungen Not (289—293), ir — 

63. vokiečių lirika, arba Minnesangu. Pirmykštę vokiečių liri- 
ką sukurtuazino ir suprancūzino Minnesango Ryto poetai, o 
ypačiai Reinmar von Hagenau (293—295). Jo mokinys 
Walther von der Vogelweide vėl padarė lirinę poeziją 
gyvą ir tautišką (295—298). Be to, rašė jis ir politinius bei didaktinius 
eilėraščius (298—300). Kaip ir didiesiems Vokietijos epikams, rūpėjo 
Waltheriui. krikščioniškosos kultūros problema ir religinė tos kultūros 
prasmė (300—301). 


VIII 


BAŽNYTINĖ KULTŪRA, MISTIKA, TEOLOGIJA IR 
FILOSOFIJA 


64. Kurtuazinė literatūra atsiknojo nuo bažnytinės (302—303) ir 
tapo sluoksnine bei dirbtine. Bažnyčios literatūra tebebuvo gyvesnė ir 
turtingesnė, nes Bažnyčia pati savyje žiejo įvairius visuomenės sluoks- 
nius ir visiems jiems šiaip taip atstovavo. Viena Bažnyčia teorganiza- 


— XIII — 


vo švietimą. Tos globojamos, mokyklos XII-XIII amžiuje tapo uni- 
versitetais. Ir čia Europos kultūrai vadovavo Prancūzija (303— 
308). 

65. Galima skirti dvi bažnytinės kultūros srovės — mistinė - aske- 
tinė ir pasaulinės dvasios srovė. Antroji XII amžiuje pasireiškė klasiš- 
kosios senovės renesansu ir stipriu filosofiniu bei moksliniu sąjūdžiu 
(308—309). O filosofijai bei mokslui augti padėjo arabų bei žydų 
kultūra ir arabiškųjų bei graikiškųjų veikalų vertėjai (309—311). 

66. Mistinė Bažnyčios kultūros srovė susijus buvo su Bažnyčios 
kultu ir asketų sąjūdžiu (311—313). 

67. Senieji vienuolynai pasaulėjo; be to, jų santvarka nebesutiko su 

ekonomine XII amžiaus evoliucija, o vienuolių gyvenimas — su nauju, 
evangeliškesniu asketizmo idealu (313—315). Tačiau dygo vis naujų 
vienuolynų ir ordinų: XII amžiuje įsteigti buvo Chartreuse, 
Fontevrault ir Citeaux. Visi tie naujieji ordinai tebeatstova- 
vo senajam asketų idealui, bet jų vienuoliai tarnavo naujajam (315— 
317). Tai gražiai rodo cistercijietis Clairvaux abatas šv. Ber- 
nardas (317—318). Naująjį idealą įkūnyti, asketo gyvenimą su apaš- 
talo veikla sujungti, norėjo regulariniai kanauninkai 
(318—320). Nuosekliausiai ėmė gyvendinti tą idealą šv. Norber- 
tas, bet, popiežiaus verčiamas, turėjo atsisakyti nuo savo sumanymo ir 
įsteigė Prėmontrė kanauninkų vienuolyną (320—321). 
i 68. Vienuoliai tebeūgdė mistiką, bet XII amžiuje ir mistika pa- 
kitėjo. Hildegardei, Elžbietai ir abatuu Gioacchino del 
Fiore senoviškai tebemistikuojant, atsirado nauja meilės mistikų 
karta (321—325). 

69. Naująją mistiką, meilės Kristui mistiką, sukūrė 
šv. Bernardas. Jėzų Kristų pavertė jis mistinės patirties objektu 
ir tuo sukrikščionino visą religinę pasaulėžiūrą (325—326). Sistemiškai 
aprašė Bernardas mistinį procesą ir išdėstė mistikos teoriją, kurią pa- 
gilino ir papildė kiti XII amžiaus mistikai, ypačiai viktoriečiai 
(326—328). 

70. Naujoji mistika didžiai paveikė XII amžiaus pasaulėžiūrą (pal. 
S$ 51, 53), teologiją ir metafiziką (329—330). Pats Bernardas, kad ir 
kovojo su dialektikais, mokslo neniekino (330). Guillaume de 
Saint - Thierri (331) ir Izaokas de Stella mistinėmis 
idėjomis nušvietė metafizikos problemas (331—332). Hugonas Vik- 
torietis buvo tikras enciklopedistas ir vienas iš pirmųjų teologijos 
sistematizatorių (332—333). Jis ir Richardas plačiau už Bernar- 
dą išdėstė ir mistikos teoriją (333—334). 

71. Teologijos ir filosofijos srity iki XII amžiaus pusės vyravo 
platoniškoji Chartrės mokykla. Bet, darbštūs mokslininkai būda- 
mi, chartriečiai daug kur nukrypo nuo Bažnyčios mokslo (334—336), 
o jų mokinys Jonas Salisburietis skeptiškai žiūrėjo į svar- 
biausias teologijos ir filosofijos problemas (336—337), greičiau atsto- 
vavo XII amž. humanizmui ($ 51). 


— XIV — 


72. Moksliškai apdoroti pačią teologiją stengėsi platonininkas Gui|- 
laume de Champeaux ir kiti dialektikai (338), ypačiai 
Petras Abelardas, Guillaume'o ir kitų realistų priešas; ir 
jam nepasisekė apsisaugoti nuo erezijos (338—343). 

73. Tačiau kaip tik Abelardas ir išsiaiškino naujos pozityvinės 
teologijos metodą (343—344), kuriuo pasinaudojo savo Sententi- 
joms parašyti Petras Lombardas (344—345) ir kuris gra- 
žiai sutiko su kanonistų ir paties Gratiano metodu (345—346). 

74. Palyginti su prancūziškąja, Vokiečių teologija atsi- 
liko. Ne dialektika ir abelardiškoji teologija rūpėjo Rupertui von 
Deutz, Honorijui ir kitiems vokiečiams, bet religinė istorijos 
prasmė ir Dievo įsikūnijimo idėja. Taigi, gyveno jie senesne teologijos 
tradicija ir sutiko čia su rytiečiais ir su prigimtomis Vokiečių tautos 
tendencijomis (346—351). Su dialektikais kovodami, priešinosi vokie- 
čiai romantiškosios krikščionybės dvasiai ir reikšdino vokiškosios po- 
tencijas (351—352), kurias iliustruoja ir vokiečių menas (352—353). 

75. Tas dviejų krikščionybės formų skirtumas labai svarbus Euro- 
pos kultūrai suprasti (353—355), 


IX 
EREZIJOS IR JŲ SUBAŽNYTĖJIMAS 


76. Mistikų, teologų ir filosofų kovos vaizdavo pačios kultūros an- 
tinomijas. Šiuo atžvilgiu dar įdomesni religiniai liaudies sąjūdžiai, 
kurie dažniausiai buvo ir socijaliniai: secta capuciatorum 
(356—358) ir vaikų kryžiaus žygis Prancūzijoj (359), 

77. Tanchelmo veikla Vokietijoj (359—360), Pierre de 
Bruys ir Heinricho Lausanniečio veikla Prancūzijos 
pietuose (360—361). Visa tai sako religinį liaudies gyvenimą labai 
intensyvų buvus. 

78. Todėl XII amžiuje ir įsigalėjo katharai, kurie patys (per- 
fektai) gyveno apaštališkai ir ėmė konkuruoti su Bažnyčios kuni- 
gija (361—365). 

79. Italijoj ir pietų Prancūzijoj katharai įsteigė net savo bažnyčią 
(365—366), ir katharizmas glaudžiai susijo su politine ir socijaline 
kova (366—369). Tačiau katharų mokslas ne krikščioniškas buvo; tad 
negalėjo jie ilgai kovoti su Bažnyčia ir su remiančia ją krikščioniškąja 
Europos tauta (369—370). 

80. Pietų Prancūzijoj katharų ereziją XIII-jo amžiaus pradžioj iš- 
naikino kryžiuočiai (370—374). Italijoj išnyko ji vėliau, XIV amžiu- 
je (374). 

81. Kaip kitkart patarai ir katharai, skelbė apaštališkosios 
Bažnyčios idealą Arnaldas Brescijietis. Norėjo jis refor- 
muoti Bažnyčią ir susidėjo pagaliau su Romos revoliucijonieriais. Bet, 
jam žuvus, greit išnyko ir arnaldininkai, nes Romos Bažnyčios nepri- 
pažino, o pozityvios programos neturėjo (375-—378). 


= XV = 


82. Apaštališkai gyventi ir veikti nutarė Valdas ir jo sekėjai. 
Bet uždraudė jiems Bažnyčia pamokslus sakyti (378—379), o kadangi 
jie tebeapašialavo, tai ir pasmerkė juos. Apaštališku savo gyvenimu 
remdamies ėmė valdensai laikyti save kunigais ir kunigauti; pasisavino 
ir kai kurias eretiškas idėjas (379—381). Iš Provencės įsiskverbė jie 
Italijon ir Vokietijon; pasiskirstė keliomis grupėmis. Daugumas jų pri- 
pažino Romos Bažnyčią; visi betgi ne tik susiorganizavo (įsteigė ir 
savo hierarchiją, konkuruojančią su katalikų) — patys tapo bažnyčia. Tik 
lombardų grupė, rodos, visai nuo Romos Bažnyčios atskilo (381— 
384). 

83 Per katharus — arnaldininkus — valdensus eretikuojančioji liau- 
dis palaipsniui grįžo į Bažnyčią, kuri pagaliau pati palaimino savo ku- 
nigų apaštalavimą (pal. $ 67, 384—385). Subažnytėjo ir religinės pasau- 
lininkų bendruomenės, kurias steigdavo eretikai ir kurios ir pačios dygo. 
Popiežius Innocentijus III patvirtino humilijatų ordiną. 
Tai buvo įstatais gyveną pasaulininkai, vadinamasis tretysis humilija- 
tų ordinas, arba tercijarijai (terciarii, 385—387). 


b.4 
HOHENSTAUFENŲ IMPERIJA 


84. Kultūros antinomijos reiškėsi ir politine istorija, visų pirma — 
imperatorių kova su popiežiais (388—390). 

85. Heinrichui V numirus, Vokietijos karalium išrinktas buvo 
Lotharas III von Supplingenburg — laimėjo kunigaikš- 
čiai ir Bažnyčia (390—391). Bažnyčiai ir turėjo jis nusileisti; nepasi- 
naudojo savo valdžiai padidinti net Romos Bažnyčios schizma (391— 
393). Tiesa, nedaug ir tepadėjo Lotharas popiežiui Innocentijui 
II. Pačioj Vokietijoj Lotharas sėkmingai vedė saksonišką savo 
politiką ir kovojo su Staufenais. Jo žentas Bavarijos hercogas 
Heinrichas Išdidusis turėjo paveldėti iš jo Saksoniją ir Vo- 
kietijos sostą (393—395); bet 

86. Heinricho nenorėjo pripažinti karalium nei kunigaikščiai, nei 
Bažnyčia, ir šio Welfo vieton išrinktas buvo Staufenas Kon- 
radas III, kuriam ir reikėjo kovoti su Heinrichu ir su jo sūnumi 
Heinrichu Liūtu (395—397). Konradas, kaip ir Lotharas 
III, buvo popiežininkų įtakoj. O kad ir turėjo popiežiai kovoti su 
Romos respublika, jų autoritetas visoj Europoj nuolat augo. Tik ne- 
laimingasai II kryžiaus karas, kuriame dalyvavo ir Konradas (397— 
400), 

87. suklibino tą autoritetą ir sustiprino Romos revoliuciją, į kurią 
įsikišo ir Arnaldas Bescijietis ($81). Po minėtojo kryžiaus 
karo apkito ir Konrado politika (400—403). 

88. Bet tikrai naujoviškai politikuoti ėmė ne pats Konradas, o jo 
įpėdinis Friedrichas Barbarossa, Vokiečių imperijos ir 
itališkųjų jos planų gaivintojas (403—406). 


— XVI — 


89. Kurijališkai Vokietijos vyskupų partijai iširus, Friedrichas su- 
tvarkė savo Bažnyčią ir 1155 m. karūnavosi imperatorium Romoj (406— 
409). Susivaidijęs su kurija (409—410), 

90. vėl nužygiavo Italijon, pavergė ir pertvarkė Lombardiją 
ir didžiai pakėlė imperatoriaus autoritetą (410—415). 

91. Tačiau su Lombardijos miestais susidėjo kurija, nes itališkoji 
Friedricho politika griovė tiek politinę, tiek bažnytinę Romos nepri- 
klausomybę (415—416). Naujas popiežius Aleksandras III buvo 
senas imperijos priešas, o antipopiežių Viktorą IV tik imperato- 
rius ir tepalaikė (416—418). Veltui, pavergęs Lombardiją ir sugriovęs 
Milaną (418), Barbarossa stengėsi patraukti savo pusėn Prancū- 
ziją ir Angliją. — Plantagenėtas tapo neilgam antipopiežininku 
ir susigiminiavo su imperatorium, o imperatoriaus kariuomenė grėsė 
pačiai Romai, bet aleksandrininkų partija vis stiprėjo (418—420). 

92. Barbarossa trečią kartą nužygiavo Italijon (1167 m.) ir paėmė 
Romą, bet pralaimėjo kovą su Lombardijos miestų Sąjunga. 
Turėjo jis pagaliau susitaikinti su Alenksandru III: pasirašė Vene- 
cijos Taiką (1177 m.) ir paliaubų sutartis su Lombardų Sąjunga 
ir su Sicilijų karalium, popiežiaus sąjungininku bei vasalu (420—424). 
Tiesa sakant, Barbarossa ne tiek pralaimėjo, kiek atidėjo savo planus 
(424—425), 

93. Nuveikęs pačioj Vokietijoj Heinrichą Liūtą ir pertvar- 
kęs visą karalystę (425—428), jis vėl įsigalėjo ir Italijoj. Savo sūnų 
Heinrichą VI sutuokė su Sicilijų karalystės įpėdine Konstan- 
cija ir paskyrė savo paties įpėdiniu (428—429). 

94. Tuo būdu tapo Friedrichas galingiausiu Europos valdovu; laikė 
save visos krikščionybės vadu. Tą savo pirmenybę pabrėždamas, ir nu- 
žygiavo jis į rytus Jeruzalės iš muslimų atimti, bet Palestinos nepa- 
siekęs numirė (429—432). 

95. Visą jo galią ir jo planus paveldėjo Heinrichas VI, kuris 
tapo Sicilijų karalium ir net Anglijos siuzerėnu. Popiežiai ne- 
begalėjo kovoti su Heinrichu, ir jis buvo bemanąs ne tik užkariauti Šv. 
Žemę, bet paglemžti net pačią Bizantiją ir padaryti savo valdžią 
paveldimą. Tačiau peranksti numirė (432—437), ir 

96. greit išėjo aikštėn, kad jo galia iliuzinė buvo ir kad daug svėrė 
moralinis popiežių autoritetas. Vokietijoj vėl prasidėjo suirutė. 
Karalium paskelbtas Heinricho brolis Pilypas turėjo kovoti su 
Welfu Ottonu IV, o Heinricho sūnus Friedrichas tik Sicilijų 
karalium tapo. Europai ėmė vadovauti popiežius Innocentijus 
III (437—439). 


XI 


PLANTAGENĖTAI IR PILYPAS II AUGUSTAS 


97. Pasaulėdama nustojo imperija religinės savo reikšmės, ir Euro- 
pą ėmė vienyti Bažnyčia. Antra vertus, imperijai vėl pradėjus irti, 


— XVII — 


politinis Europos centras atsidūrė Anglijoj ir Prancūzijoj 
($45). Anglų karaliui Heinrichui II nepasisekė imperijalistinė 
politika, bet pačioj Anglijoj jo veikla gražiai sutiko su ekonomine-s0- 
cijaline ir politine krašto evoliucija. Tuo metu Anglijoj ėmė klestėti 
prekyba ir amatai, o su miestelėnais sijo riterija, kuri ir pati sėslesnė 
darėsi. Dygo ir savotiška Anglų teisė, Common Law. Su karalium 
Jonu kovoją baronai gynė ir tą visiems sluoksniams bendrą teisę, ir 
tautiškąją Anglų politiką, kuri nebesutiko su Plantagenėtų imperijaliz- 
mu (440—444), 

98. Jau Richardo II laikais išėjo aikštėn to imperijalizmo ne- 
tautiškumas, o Jonas Bežemis dėl imperijalistinių savo planų su 
pačiais anglais ir susivaidijo; juoba, kad pralaimėjo karą su Pilypu 
Augustu ir 1208 m. beveik visų prancūziškųjų savo žemių nebeteko 
(444—448). 

99, Liudvikui VII numirus, Pilypas II Augustas su 
paties Heinricho II pagelba sutvirtino savo valdžią, bet netrukus 
ėmė su Heinrichu kariauti. Kariavo dėl Prancūzijos ir su Heinricho 
ipėdiniu Richardu II, kuris kuo tik nesugriovė Pilypo galios 
(448—450). Tik Richardui numirus, pasisekė Pilypui nuveikti Anglai, 
padidinti ir sutvarkyti savo karalystė: praplėtė jis Kapetingų domėną 
ir tikru Prancūzijos karalium tapo (450—453). 

100. Pilypas tvirtai valdė savo Bažnyčią, kovoj su kitais senjorais 
globojo jų valstiečius (453—455) ir miestus. Miestais bei miestelėnais 
pirmiausia ir rūpinosi. Buvo miestelėnų, pirklių ir amatninkų karalius 
(455—456). Jais besiremdamas ir besinaudodamas pertvarkė ir finan- 
sus, ir karalystės valdyseną; reorganizavo kariuomenę (456—459)., 

101. Būtų Pilypas, be abejo, įsibrovęs Anglijon ir nuvertęs Joną 
Bežemį, nes buvo Jonas susikramtęs ir su savo baronais, ir su po- 
piežium Innocentijum III. Bet pripažino Jonas pagaliau popie- 
žių savo siuzerėnu, ir popiežius sustabdė Pilypo sumanytąjį žygį (459— 
462). Pats Jonas, susidėjęs su Ottonu IV, su Flandrijos grafu 
ir su kitais valdovais užpuolė Pilypą. Tačiau karą laimėjo Prancūzai: 
ties Roche -au- Moine nuveikė Jono kariuomenę, o ties Bou- 
vines baisiai sumušė ir jo sąjungininkus (462—465). Innocentijus su- 
taikino Joną su Pilypu (465). 

102. Bet prieš Joną sukilo pačios Anglijos baronai ir privertė jį 
pasirašyti Magna Charta Libertatum, kur aiškiai formuluo- 
tos buvo baronų ir didžiųjų miestų teisės ir laisvės, o karaliaus valdžia 
buvo apribota (465—467). Kadangi Innocentijaus palaikomas Jonas 
Chartijos nepildė ir baronams reikėjo vėl su juo kovoti, susitarė jie su 
Pilypu; ir Anglijos karalium paskelbtasis Pilypo sūnus Liudvikas 
pradėjo užkariauti Angliją. Išgelbėjo ją Romos kurija ir Jono Beže- 
mio mirtis. Lambetho Taika Liudvikas atsisakė nuo savo pre- 
tenzijų, ir Anglijoj įsikaraliavo Jono sūnus Heinrichas III (467 
— 470). 


— XVIII — 


XII 


KETVIRTASIS KRYŽIAUS KARAS 


103. Kultūrinė romaniškosios Europos pirmenybė pasireiškė pa- 
galiau ir politine jos ekspansija — žygiu į rytus. Tajį IV kryžiaus žygį 
suruošė Prancūzijos riterija, o visą jo eigą nulėmė Venecija. 
Vadovavosi ji čia ne religine idėja, bet ekonominiais ir politiniais savo 
planais — kova dėl Adriatikos ir su Bizantija (471—474). O karas su 
Bizantija ir be to labai populiarus buvo; antra vertus, pačioj Bizantijoj 
siautė anarchija, ir nuverstojo imperatoriaus Izaoko Angelo sū- 
nus Aleksiejus šaukėsi vakariečių pagelbos (474—476). 

104. Užkariavę Venecijai Zarą, kryžiuočiai nuplaukė į Konstan- 
tinopolį ir grąžino sostą Izaokui ir Aleksiejui. Už tai juodu turėjo 
privilegijuoti venecijiečius ir padėti kryžiuočiams kariauti su muslimais 
(476—477). Tačiau graikai sukilo prieš kryžiuočius ir prieš savo basi- 
liejus, ir kryžiuočiai priversti buvo malšinti tąjį sukilimą. Paėmė jie 
Konstantinopolį, pasidalino su Venecija Bizantiją ir jos vietoj įsisteigė 
savą Lotynų Imperiją (477—478). Dirbtinė ir feodalinė valsty- 
bė būdama, toji imperija rados blogai sutvarkyta; be to, turėjo kovoti 
su graikų valstybėmis, ypačiai su Nikėjos Imperija (478— 
480). Daugiausia laimėjo Venecija, bet ji varė toliau egojistinę 
savo politiką ir mažai tepadėjo Lotynų Imperijai, kurią 1261 m. ir už- 
kariavo Mykolas Palaiologas (480—481). 

105. Tačiau Lotynų Imperijos istorija ne tik rodo mums romantiš- 
kosios Europos ekspansiją: turėjo toji imperija reikšmės ir karui su 
Isiamu. Tik, norint kariauti su muslimais, reikėjo Europai tikro vado, 
o vadovauti visai Europai, rodos, vienas popiežius tegalėjo (481—483). 


RODYKLĖS 
484 
BIBLIOGRAFIJA 
488 
INDEKSAS 
495 


KOVA DĖL DIEVO KARALYSTĖS 
IR 
TAUTINĖS VALSTYBĖS 


I 


Salijų Imperija ir Bažnyčios reforma 
1 


Ne kanoniškai pašalino popiežių Grigalių VI ir jo vie- 
ton išrinko Klementą II Heinrichas III (1046 m.). 
Nesipriešino betgi Heinricho valiai daugumas reformatorių, net 
patys nuverstojo popiežiaus šalininkai. Tūli džiaugėsi pamatę, 
kad imperatorius nori atgaivinti šv. Petro katedrą, ir mielai pri- 
pažino savo vadu tą tikrai krikščionišką valdovą. Naujasis po- 
piežius Vokiečių Bažnyčios išauklėtas buvo; taigi, kad ir di- 
džiai vertino Šv. Petro garbę ir teises, nė manyti nemanė, jog 
Heinrichas, Bažnyčią dorindamas, po kojų mynė tąsias teises. 
Drauge su imperatorium sušaukė Klementas Romoj sinodą — su 
simonija kovoti. 

Tik ką pradėjęs reformą, Klementas II numirė. Heinrichas 
išrinko jo įpėdiniu Brixeno vyskupą Popponą-Da- 
masą II (1048 m.), o po jo mirties — savo giminę Toul 
miesto vyskupą Bruną-Leoną IX (1049 — 1054 m.). 

Niekeno netrukdomas valdė Heinrichas tiek Vokietijos, tiek 
Italijos ir pačios Romos Bažnyčią. Neveltui vadino jį amžinin- 
kai antruoju Karolium ir Dovydu, o Petras Damiani kal- 
bėjo apie „šventąją imperiją“. Religingas, net asketiškų pažiūrų 
žmogus būdamas, pats Heinrichas nekartą pabrėždinėjo bažnyti- 
nį savo valdžios pobūdį. Kai Liege vyskupas Wazonas, 
ginčydamasis su imperatorium, paminėjo savo patepimą, Heinri- 
chas jam atsakė: ,,Aš taip pat esu pateptas, nes man vienam iš 
visų teduota imperatoriaus valdžia“. 

Kadangi neatgijęs dar buvo popiežių autoritetas, reforma- 
toriams trūko tikro bažnytinio vado; tad nedrįso jie kovoti su 
imperatoriaus valdžia ir noroms nenoroms jo klausė. Daugelis ir 


r E 


patys nedarė paskutinių išvadų iš savo pasaulėžiūros. Be to, po- 
piežininkai buvo italai, o ypač lotharingijiečiai,. 
Prancūzijos vyskupija iš dalies sufeodalėjo, iš dalies ėjo iš- 
vien su Kapetingais. Vokietijos Bažnyčia glaudžiai buvo 
susijusi su valdžia, rėmė savo karalių ir, kaip kadaise Mainzo 
arkivyskupas Aribonas, gynė savo teises nuo popiežių. 

Tas pasipriešinimas Romai netrukdė, žinoma, Vokiečių Baž- 
nyčiai dorėti. Ne tik reformuota vienuolynai, bet Bažnyčia vėl 
ėmė misijonieriauti. Maža tegalėjo padaryti vokiečiai Čechuo- 
se ir Lenkuose, nes čia nuo Ottono III laikų tebestiprė- 
jo savarankiškos nacijonalios Bažnyčios. Taigi beliko imperato- 
riaus ir jų padedamiems šiaurinės Vokietijos vyskupams, ypačiai 
Bremeno arkivyskupams (X amžiuje Bremeno miestas 
tapo Hamburgo diecezijos sostine), bažnytinti Paelbio 
slavai ir skandinavai. Tuo pat imperatoriai ir vysku- 
pai stiprino ir politinę Vokietijos įtaką. 

Heinrichui II pasisekė (1003 m.) suvaldyti slavai Li u- 
ticai ir Redarijai: vėl ėmė mokėti jie duoklę ir siunti- 
nėti pagelbinius pulkus. Bet imperatoriui padėti žygiuoda- 
vo tie pulkai stabmeldiškomis savo vėliavomis nešini. Trūko 
krikščioniškam imperatoriui jėgų su jų stabmeldžiavimu kovoti. 
Krikščionių iš Liuticų visai nebuvo. Kuo tik neišnyko krikš- 
čionybė ir Obodrituose. Susilpnėjo Vokiečių Bažnyčios 
įtaka ir skandinavų kraštuose — Danijoj Sveinas 
Gabelbartas nuvertė savo tėvą Haraldą (Harald 
Blauzahn) ir atgaivino stabmeldystę. Veltui stengėsi Ha m- 
burgo arkivyskupas apginti nuo stabmeldžių daniškąsias vys- 
kupystes. Laimė, kad Sveiną nuvertė ir Daniją užkariavo Švedų 
karalius Erikas Nugalėtojas (apie 989 m.). Ir jis bu- 
vo stabmeldys, bet, norėdamas geruoju gyventi su Vokiečiais, 
bent nepersekiojo krikščionių; vėliau net apsikrikštijo ir vedė 
Boleslovo Narsiojo dukterį, tačiau greit vėl ėmė stab- 
meldžiauti. Jam numirus, po ilgų kovų grįžo Danijon karalius 
Sveinas (1000 m.). Tuo metu buvo jis jau krikščionis ir ėmė uo- 
liai krikščioninti danus. Tik maža čia Vokiečių Bažnyčia telai- 
mėjo, nes Sveinas pats tvarkė ir valdė Danų Bažnyčią; be to, ap- 
sikrikštijęs buvo jis Anglijoj ir anglų misijonierius didžiau ver- 
tino, kaip Hamburgo arkivyskupus. Beveik visą Angliją jis ir 
užkariavo (numirė 1014 m.). 


ms B 


Sveinui gyvam tebėsant, 1013 m. Hamburgo dieceziją 
ėmė valdyti kilnus Vidukindo ainis Bremeno arkivys- 
kupas Unvanas, išdidus ir sumaningas Bažnyčios kunigaikš- 
tis. Nenorėjo jis atsisakyti nuo bažnytinės - politinės Hamburgo 
misijos: stengėsi inkorporuoti Danijos vyskupystes į savo die- 
ceziją, į Vokietijos Bažnyčią. Bet Sveino sūnus Knudas 
Didysis nuosekliai varė toliau tėvo politiką. Ne tik pavergė 
jis visą Angliją ir tapo nacijonaliu jos karalium, bet sutvar- 
kė ir Danijos karalystę. Tai galima buvo padaryti tik todėl, kad 
rėmėsi jis Danijos Bažnyčia, organizavo ją ir savarankiškai val- 
dė. Telaimėta Unvano tik tiek: — kad ir anglų kunigus daž- 
niausiai kvietėsi Danijon, Knudas pripažino vis dėlto metropoli- 
tines Bremeno arkivyskupo teises. Čia turėjo nusileisti kiek ka+ 
ralius, nes svarbi jam buvo politinė Vokietijos pagelba. 

Taip pat pripažino Unvaną savo Bažnyčios metropolitu ir 
Norvegijos karalius Olafas (Olaf Trygwason), 
nors ir Norvegiją krikščionino ne tiek vokiečiai, kiek anglai ir 
pats Olafas. Kaip ir Danų, Norvegų Bažnyčia tapo tautiška ir 
karalių tevaldoma; tik formaliai tepriklausė Bremėno diecezijos. 
Ir jeigu Danijos Bažnyčios santykiai su Bremenu nereiškė politi- 
nės Knudo priklausomybės, tai bažnytinė Bremeno arkivyskupo 
valdžia Norvegijoj bei Švedijoj ir visai nepadėjo ir negalėjo padė- 
ti Vokiečių imperatoriams. Skandinavų kraštai labiau ir labiau 
skyrėsi nuo Vokietijos. 

Vokietijos imperatorių politika sijo su bažnytiniais Ham- 
burgo - Bremeno diecezijos tikslais tiktai Paelbio slavų 
žemėse, nors ir čia ėmė konkuruoti su vokiečiais Boleslovo Nar- 
siojo ir Ottono III įsteigtoji Gniezno arkivyskupystė. U n- 
vanas (numirė 1029 m.) ir jo įpėdiniai maža tepešė. Stabmel- 
džiai Liuticai užpuolė Obodritų kraštą (1018 m.) ir kuo ne- 
išnaikino krikščionybės. Heinrichas II padėti krikščionims nega- 
lėjo: tik sunkiai atsiduso liūdnas žinias išgirdęs. O bodritų ku- 
nigaikščiai tapo stabmeldžiais. Tačiau jie vieni kitus silpnino ir 
persilpni buvo kovoti su Danijos karaliais ir Saksonijos hercogais, 
o stabmeldystė tą kovą nebeišvengiamą darė. Tik vėl sukrikščio- 
ninus tauta tegalima buvo susitaikinti su Vokiečiais ir Danais, ir 
tik su jais susitaikinus — suvienyti ir sutvarkyti valstybė. Visa 
tai ir padarė vieno kunigaikščio sūnus Gotšalkas. Jis buvo 
krikščionis, ėjo mokslus šv. Mykolo vienuolyne (Liūnebur- 


B ss 


ge); paskui kovojo su Saksonais ir nuveiktas išsidangino Ang- 
lijon, kur ilgai gyveno pas Knudą Didįjį ir visai sukrikščionėjo. 
Su Danų pagelba grįžęs pagaliau tėviškėn, Gotšalkas įsisteigė ga- 
lingą kunigaikštystę, pavergė net kelias Liuticų tautelės. Liuti- 
cai nebeteko pirmykštės savo galios. O tai reiškė vakarų Baž- 
nyčios ir kultūros pergalę; nes Gotšalkas buvo „pamaldus ir die- 
vobaimingas žmogus“: statė bažnyčias, steigė vyskupystes, pats 
važinėdavo su misijonieriais ir sakydavo pamokslus. Kvietėsi 
jis kunigų iš Vokietijos; ir didžiausias jo patarėjas ir tikras nau- 
josios slavų Bažnyčios pirmininkas buvo Bremeno arkivyskupas 
Adalbertas. 

Hamburgo - Bremeno arkivyskupystę davė Adalbertui (1043 
— 1072 m.) Heinrichas III. Doras ir nešykštus, bet nepaprastas 
vyskupas buvo. Be galo didžiavosi aukšta savo kilme; sakėsi, 
kad jo gyslose graikų kraujas tekąs. ,,Norėjo, kad visa, ką turė- 
jo, būtų įspūdinga ir puiku; džiaugėsi smilkytuvų kvepėjimu, 
žibintų spindėjimu ir iškilmingai skambančiomis giesmėmis“. 
Adalberto pirmtakūnas pradėjęs buvo statyti naują Bremeno ka- 
tedrą. Adalbertas visa liepė sugriauti ir statyti išnauja: sumanė 
pastatyti kuopuikiausią bažnyčią, panašią į tolimo Benevento ka- 
tedrą. Italijos tapytojų kvietėsi jos pagražinti. Išdidus jis bu- 
vo; nei kitiems vyskupams, nei kunigaikščiams nenusileisdavo, 
bet ne tiek pats save, kiek savo giminę, galią ir katedrą vertino. 
Ją stengėsi pakelti aukščiau už kitas Vokietijos vyskupystes ir dėl 
jos atsisakė nuo popiežiaus sosto, kurį siūlęs jam buvo Heinri- 
chas III. 

Kaip ir daugelis didžiuoklių, maža tekreipė dėmesio Adal- 
bertas į tai, kiek įkūnijami jo norai ir svajonės; gražius žodžius 
ir tuščią titulą, visai išorinę garbę laikė dažnai realios galios reiš- 
kiniu. Ateitimi labiau, kaip dabartimi gyveno, o ateitį vaizda- 
vosi tikėdamas pranašaujamais sapnais, paslaptingais pažymiais ir 
savo alchimiko bei atstrologo žydo Povilo kalbomis. Buvo Adal- 
bertas ne tik didingų sumanymų, bet ir turtingos vaizduotės žmo- 
gus. Įsivaizduodami visi mes stengiamės nubėgti nuo įkyrios da- 
barties ir nors vaizduote ir vaizduotėj ją patobulinti. Kadangi 
trūksta mums jėgų ir valios savo norams įkūnyti, — vaizduoja- 
mės juos ateity jau įkūnytus. Ir reiškia mūsų svajonės dabar- 
tinius mūsų norus, na, ir mūsų sluoksnio, mūsų gadynės tenden- 
cijas. Taip ir Adalberto vaizduotė reikšdino tai, ko norėjo ir 


m 


kuo gyveno Vokiečių Bažnyčia. O ji stengėsi būti nepriklauso- 
ma ir nacijonali. , 

Tik ką tapęs arkivyskupu, Adalbertas išsiuntinėjo laiškus 
Danijos, Švedijos ir Norvegijos kunigijai; ragino ją gerai kuni- 
gauti ir misijonieriauti. Mat, jautės jis visos šiaurinės Europos 
metropolitas esąs. Tačiau susidūrė čia Adalbertas su nacijona- 
listine karalių politika. Knudo sūnui Harthaknudui numirus, Da- 
nijoj įsikaraliavo Norvegijos karalius Magnus; po jo mirties 
Danijos karalium tapo Knudo sūnėnas Sveinas (Swein 
Estridson). Kad ir susidraugavo su juo pagaliau Adalber- 
tas, karalius, kaip kadai kitkart ir Sveinas I, norėjo įsteigti 
atskirą Danijos arkivyskupystę; ėmė net susirašinėti tuo daly- 
ku su kurija. Adalbertas, žinoma, kiek begalėdamas priešinosi 
Sveino planui, nes reiškė tas planas, kad Bremeno Bažnyčia tu- 
rėjo atsisakyti nuo savo teisių Danijoj, kaip buvo jau atsisakiusi 
nuo bažnytinių savo teisių Vokietija Lenkijoj, Čechijoj ir Veng- 
rijoj. Sveino planas buvo Adalbertui juo pavojingesnis, kad savo 
Bažnyčios nepriklausomybe rūpinosi ir naujas Norvegijos kara- 
lius Haraldas Hardrada, ir Švedijos karalius Emun- 
das Gamulis. Pirmasis šventindino savo vyskupus Anglijoj 
arba Prancūzijoj ir nepripažino Adalberto metropolitu; antrasis 
net išvijo iš Švedijos Adalberto paskirtą vyskupą, ir labiau san- 
tykiavo su Gniezno arkivyskupu. 

Norėdamas ir savo teises apginti, gal, net padidinti, ir su ka- 
raliais, visų pirma su Sveinu, susitaikyti, Adalbertas sumanė tap- 
ti visos šiaurinės Europos patriarchu. Savo patriarchatą ir laikė 
Adalbertas sąlyga danų arkivyskupystei įsteigti Nenuostabu, 
nes patriarcho priklausiusios būtų visos šiaurinės Bažnyčios. Be 
to, norėjo Adalbertas padidinti ir vokišką - slavišką savo dieceziją. 

Norėdamas įsteigti šiaurinį patriarchatą Adalbertas aktuali- 
no visos Vokiečių Bažnyčios tendencijas. Glaudžiai su valstybe 
susijusi, toji Bažnyčia stengėsi būti vokiška ir nepriklausoma; 
sydinc krikščionišką savo misiją su kultūriniais ir politiniais Vo- 
kietijos uždaviniais. Šiuo atžvilgiu panaši ji kiek buvo į Rytų 
Bažnyčią. Savaime aišku, kodėl minėtosios tendencijos pasireiš- 
kė šiaurinėj Vokietijoj. — Čia rūpėjo Bažnyčiai kitos tautos 
kirkščioninti, tad — ir vokietinti, naujų žemių krikščionybei ir 
imperijai įgyti. Tai gaivino bažnytinį ir kultūrinį gyvenimą. 
šiaurės Vokietijoj, Saksonijoj iškilo tikrieji nacijonalios Vokie- 


A 


čių valstybės steigėjai Heinrichas I ir Ottonas Didysis ir ėmė 
vokietėti internacijonali Karolingų Renesanso kultūra. Jeigu 
Adalbertas pasiekęs būtų savo tikslą, tai, be abėjo, Bremeno pat- 
riarchatas vadovavęs būtų pagaliau Vokiečių Bažnyčiai, o ji bū- 
tų išsivadavusi iš Romos valdžios. Tada su savuoju patriarchu 
susidėjęs Vokiečių imperatorius galėjęs būtų nacijonaliais Vokie- 
tijos uždaviniais rūpintis labiau, negu Roma ir internacijonalia 
imperija. Taigi, Adalberto sumanymas sutiko su vokiška abiejų 
pirmųjų Heinrichų, Konrado II, iš dalies net Ottono Didžiojo po- 
litika ir su stipriomis suvalstybėjusios Vokiečių Bažnyčios tra- 
dicijomis. Adalbertas, pats to nemanydamas, kėlė aikštėn ger- 
maniškos krikščionybės, vadinasi, krikščioniškosios germanų kul- 
tūros, klausimą, kurį daug vėliau, XVI amžiuje, ėmė spręsti (vėl 
nesąmoningai) Liuteris. 

Tačiau kiek Vokietija kultūrėjo, tiek suimdinėjo savin roma- 
nišką kultūrą ir romanišką krikščionybės formą, kurios negalėjo 
visai suvokietinti (apvokietino kiek tiktai XVI amžiuje). Roma- 
niškoji krikščionybė sutapdino Bažnyčios universalumą su jos in- 
ternacijonalumu, o jos vienovę — su vieno popiežiaus suvienyta 
hierarchija. Tuo būdu Adalberto planais suaktualėjęs Vokiečių 
Bažnyčios atgijimas pats tuos planus ir griovė, nes kildino krikš- 
čionybės universalumą ir popiežių pirmenybę. Šios pirmenybės 
nė pats Adalbertas neneigė. Be to, Vokietiją valdė tuo metu ne- 
be Saksonų dinastijos valdovas, bet kultūringas ir religingas 
Heinrichas1III. Jis nė nemanė ginčytis su savo popiežium 
dėl naujo patriarchato. O popiežius Lėonas IX uoliai stipri- 
no savo valdžią ir visur pabrėždavo savo pirmenybę. Norint pir- 
mininkauti Skandinavijos Bažnyčioms, nereikėjo jam tokio pavo- 
jingo tarpininko, kaip naujasis patriarchas. Visa, ką laimėjo 
Adalbertas, buvo tai, kad paskyrė jį Leonas savo legatu šiauri- 
nei Europai valdyti. 

Didingi Adalberto planai niekais nuėjo. Danijos, Švedijos ir 
Norvegijos karaliai tvarkė kiekvienas nacijonalią savo Bažny- 
čią ir vis mažiau težiūrėjo Bremeno - Hamburgo arkivyskupys- 
tės. Negalėjo be jos apseiti slavai. Bet jų maža bebuvo likę, 
nes įsigalėjusios jau buvo slaviškos Lenkų ir Čechų Bažnyčios. 


sl 


2 


Tris savaites tepopiežiavo Damasas II. Jam numirus 
(1048 m.), Romėnai kreipėsi į Heinrichą III: prašė paskirti 
popiežium Lyono arkivyskupą Halinardą. Kadangi, ar- 
kivyskupystę gaudamas, atsisakęs jis buvo prisiekti imperatoriui 
(vienuolių regula draudė siekti, o Halinardas vienuolis buvo), 
laikė jį Romėnai Bažnyčios nepriklausomybės gynėju; manė, kad 
apginsiąs nuo imperatoriaus ir Romos nepriklausomybę. Romė- 
nai kreipėsi į imperatorių, bet tūli reformatoriai griežtesnės nuo- 
monės buvo. Taip antai, Liėgės vyskupas Wazonas peikė 
Heinrichą už tai, kad nuvertė imperatorius Grigalių VI ir kad 
rinko popiežius. Visi Bažnyčios tėvai sutinką, kad niekas netu- 
rįs teisės popiežiaus teisti. Staigi Klemento III mirtis, gal, esą 
ne kas kita, kaip paties Dievo teismas. Dar smarkiau puolė 
Heinrichą Prancūzijos vyskupai, rodė, kiek imperatoriaus kiši- 
masis į Bažnyčios reikalus prieštaravo Pseudo - Izidoriaus De- 
kretalijoms. 


Šiaip ar taip, Halinardas pats atsisakė, ir Heinrichas, su- 
šaukęs W ormse vyskupus ir didžiūnus, išrinko popiežium savo 
giminaitį Brunoną. Brunonas, Alsaso grafų atžala, mokslus 
ėjo Toulo mokykloj, priklausė paskui imperatoriaus „kapellai“; 
Konradas II buvo jam davęs Toulo vyskupystę. Lotharingi- 
jiečiai didžiai vertino šį gėrąjį vyskupą ir kliuniečių draugą. 
Pačioj Italijoj žinomas jis buvo. Petras Damiani gyrė Heinri- 
chą, nes, Brunoną-Leoną IX rinkdamas, išvadavęs Hein- 
richas Romą iš slibino koserės, pinigų keitėjus išvaręs iš švento- 
vės ir, kaip kadai karalius Josijas, sunaikinęs dievų stabus. Bet, 
kad ir su kraštutiniais reformatoriais bičiuliavosi, senis (73 me- 
tų) popiežius praktiškas žmogus buvo; troško reformuoti Bažny- 
čią, tik — geruoju su imperatorium gyvendamas ir su jo pagelba. 

Reformą suprato Leonas IX vis dėlto giliau ir plačiau, kaip 
Heinrichas. Popiežius manė ne tik sudorinti Bažnyčią, panaikin- 
ti nikolaitizmą (kunigų vedybas ir išviso nedorą gyvenimą) ir 
simoniją. — Norėjo jis Preudo - Izidoriaus Dekretalijų prasme 
išvaduoti kunigiją iš valdovų valdžios, hierarchiškai ir monarchiš- 
kai visą Bažnyčią sutvarkyti. Tačiau aišku jam buvo, kad never- 
ta dėl tų tikslų ir kovoti, kol popiežių kurija yra Romos didikų 
valdžioj ir kol tebesirūpina ji vietiniais Romos reikalais. Visų 


šaė T as 


pirma reikėjo paversti kurija tikrai universalia, vadinasi, inter- 
nacijonalia, įstaiga ir padidinti moralinis popiežiaus autoritetas 
visoj Europoj. 

Turėdamas tai galvoj, važiavo Leonas į Romą ne vienas. Ly- 
dėjo jį jo patarėjais ir padėjėjais tapę lotharingijiečiai:  H um- 
bertas, Hugonas (Hugo Candidus), Steponas, 
Udonas, Lotharingijos hercogo brolis Friedrichas ir 
jaunas Grigaliaus VI patarėjas Hildebrandas. Hildebran- 
das buvo griežčiausių reformų šalininkas, bet, Grigaliui VI nu- 
mirus, panoro vienuoliškai gyventi Lotharingijoj. Susipažinęs 
su juo, Leonas įšventino jį subdiakonu ir netrukus paskyrė Ro- 
mos Bažnyčios „ekonomu“. Hildebrandas su atsargia Leono poli- 
tika dažnai nesutikdavo, bet Leonas didžiai jį vertino. Tų pačių 
pažiūrų, kaip ir Hildebrandas, buvo mokytas teologas bei kano- 
niškosios teisės žinovas Humbertas. Skundėsi jis huius 
saeculiinsolentia et maxime principumneg- 
ligentia, norėjo padaryti Bažnyčią laisvą ir pats rados įta- 
kingiausias Leono ir jo įpėdinių patarėjas. Leonas paskyrė jį 
Silva Candida vyskupu - kardinolu. Kardinolais tapo ir 
kiti du lotharingijiečiai — Hugonas ir Steponas. Leono biblijo- 
tekarius ir kancleris buvo pirma Udonas, paskui Friedrichas. Vi- 
si tie lotharingijiečiai atstovavo nuosekliųjų reformatorių pažiū- 
roms ir šia prasme transformavo kuriją. Praktiškesniam popie- 
žiui teko jie žaboti. 

Kaip ten bebūtų, Leonas pertvarkė, suinternacijonalino kuriją 
ir galėjo pradėti reformą. Laterano rūmuose sušaukė jis 
(1049 m.) pirmąjį savo sinodą. Liepė perskaityti keturių pirmų- 
jų Bažnyčios susirinkimų kanonus ir reikalavo, kad pildomi būtų 
ir jie, ir visos popiežių dekretalijos. Šiuos Pseudo - Izidoriaus 
rinkinio principus viešai skelbdamas, siūlė Leonas sinodo tėvams 
nuversti visus kunigus, kurie kaltinami buvo simonija ir negalė- 
jo pasiteisinti. Maža to — jo nuomone, nebegalėję kunigauti ir 
visi simonininkų įšventintieji. Čia popiežius nukrypo nuo Baž- 
nyčios mokslo, šv. Augustino ir Afrikos sinodų V amžiuje for- 
muluoto, ir nuo savo pirmtakūno Klemento II ir Heinricho 
III praktikos. Be to, toks „donatismas“ ne tiek gerino Bažny- 
čios hierarchiją, kiek griovė, kaip kadaise pačių donatininkų ar- 
ba priešformosininkų schizma. Susirinkusieji Laterane kunigai 
ir diakonai — sinodo posėdžiai tuo metu dar vieši tebebuvo — 


E L 


pakėlė didelį triukšmą. — Jeigu sutiksiąs sinodas su popiežium, 
tai, gal, nebebūsią nė vieno kunigo, galinčio mišias laikyti. Nu- 
kentėsianti tada pati religija, o tikintieji visai nusiminsią.  Ka- 
dangi priešinosi Leonui ir daugelis vyskupų, jis pagaliau nusilei- 
do. Niekas neprieštaravo popiežiui, kai pasmerkė jis kunigų ve- 
dybas ir dešimtinės nenorinčius mokėti pasaulininkus. 

Laterano sinodo nutarimai nusakė konkrečią Leono progra- 
mą. Bet Leonas šaukdavo sinodus tiek Bažnyčiai reformuoti, 
tiek savo autoritetui pakelti. Tais pačiais 1049 metais pirminin- 
kavo jis Pavijos, Reimso ir Mainzo sinodams, 1050 m. 
— Salerno, šiponto, Romosir Vercelli, 1051 m. — 
Romos, 1053 m. — Mantovosir Romos. Visur smerkė 
jis nikolaitizmą ir simoniją, skelbė kanoniškąją teisę ir Romos 
Bažnyčios privilegijas. 

Didelės reikšmės turėjo Reimso sinodas (1049 m.). — 
Prancūzijoj seniai jau buvo įsigalėję kliuniečiai, su kuriais susi- 
dėjo ir keli vyskupai reformatoriai. Patys karaliai — Hugo- 
nas Kapetas (987—996 m.), Robertas II Pamaldu- 
sis (996 —1031 m.), Heinrichas I (1031 —1060 m.) — 
rėmėsi vienuoliais ir reformavo vienuolynus. Sunkiau jiems buvo 
atsisakyti nuo simonijos ir reformuoti vyskupija. Galėjo čia pa- 
dėti popiežiai. Bet karaliai saugojo bažnytines savo teises, be 
to, netikėjo Vokiečių imperatoriaus išrinktaisiais popiežiais. Tie- 
sa, krikščioniškasis karalius, negalėjo užkirsti kelio važiuojan- 
čiam į Prancūziją Leonui ir uždrausti jam sušaukti sinodą Reim- 
so mieste. Bet Heinrichas visom keturiom tam sinodui priešino- 
si: „dėl karo“ neleido savo vyskupams į Reimsą važiuoti; ir ma- 
ža čia tesusirinko paties karaliaus priklausančių vyskupų. Susiva- 
žiavo betgi karaliaus vasalų vyskupai. Leono vadovaujamas si- 
nodas pasmerkė nikolaitizmą ir simoniją, uždraudė dvasininkams 
dalyvauti kare, o valdovams — savavališkai skirti abatus bei 
vyskupus ir nuvertė keleta blogų vyskupų. Pats popiežius ėmė 
vadovauti Prancūzijos reformatoriams, ir jie pasidarė popiežių 
parama kovoj su Vokietija. Žinoma, ir Prancūzijoj reikėjo ko- 
voti su reformos priešais. Bet čia Kapetingai, palyginti su Vo- 
kiečių imperatoriais ir net su keliais saviškiais vasalais, silpni 
valdovai tebuvo. Antra vertus, daugumas Prancūzijos vyskupų 
neturėjo tos politinės galios ir valdžios, kurią gynė Vokietijos 
vyskupai. Pagaliau, ir pačios reformatorių idėjos romaniškajai 


= 1 


Prancūzijai artimesnės buvo, kaip Vokietijai. Monarcho popie- 
žiaus valdoma hierarchinė Bažnyčia, tai romaniškosios krikščio- 
nybės reiškinys. Prancūzijoj popiežiai susidūrė su pasyviu pa- 
sipriešinimu, vedė mažą karą, ne patys veikė, bet siuntinėjo savo 
legatus: patys atvažiuodavo tik prieglaudos tejieškodami. 
Italijoj vykdė savo programą Leonas savarankiškai; 
Vokietijoj padėdavo jam pats imperatorius. Bet visiems 
aišku buvo, kad reformos inicijatyvą suėmė į savo rankas popie- 
žius. Kaip imperatorius perijodiškai šaukdavo seimus, taip po- 
piežius — sinodus; ir tie sinodai šaukiami buvo ne tik imperijoj, 
bet, gali sakyt, ir visoj Europoj. Vyriausias Bažnyčios patriar- 
chas pats ją apvažinėdavo ir tvarkydavo; nekartą sakydavo: 
necesse habemus omnibus omnia esse omni- 
busgue beneficere. Žmonės matė šv. Tėvą, girdėjo jo 
žodžius. Sakydavo jis pamokslus ir Prancūzijoj, ir Vokietijoj; 
dalyvaudavo vietinių bažnyčių iškilmėse. Iš apylinkės miestų ir 
kaimų, iš tolimųjų kraštų suplaukdavo žmonės jo pamatyti, pa- 
laiminimo gauti. Baimė žmonių bažnyčion nė sulįsti negalėdavo. 
Ir ne tik pačios Bažnyčios reikalai terūpėjo Leonui. — Rėmė jis 
savo autoritetu su Vengrais kovojantį Heinrichą; užstojo 
Lotharingijos hercogą Gottfriedą ir išgelbėjo jį nuo mir- 
ties; stengėsi sutaikinti kovojančius tarpusavy kunigaikščius; 
ekskomunika privertė Luksemburgo grafą išsižadėti bedieviško 
savo smurto ir atsilyginti su jo įžeistuoju arkivyskupu. Žodžiu, 
vykdė jis tikrojo krikščionių tėvo idealą. Kas, rašė vienas pran- 
cūzų abatas, galįs nedžiūgauti dėl tokių iki šiol negirdėtų bud- 
riojo piemens rūpesčių? Permaža jam esą Romos tauta globoti 
arba derlingoji Italijos žemė Dievo žodžio lietumi šlakstyti! — 
Šiapus Alpių Bažnyčias aplankęs, sinodus šaukiąs. Pastebėjęs, 
kad nukrypstąs kas kur nuo Bažnyčios kanonų, skubąs tuoj nusi- 
kaltėlius nubausti ir visa, kaip teisybė reikalaujanti, pagerinti. 
Leono IX, nenuilstamojo keliauninko, veikia sustiprino ir 
sukonkretino, gyvą padarė nusmukusį popiežiaus autoritetą. Tam 
autoritetui augti Leonas padėjo, gal būt, daugiau, kaip pats Ni- 
kalojus I. Nikalojus formulavo ir skelbė popiežiaus pirmenybės 
idėją, naudojosi kiekviena proga, kiekviena palankia politine ap- 
linkybe, bet realios savo valdžiai paspirties neturėjo, mažai ja ir 
tesirūpino. Praktiškas ideologas, bet ne praktikos žmogus buvo. 
Leonas mažai tekalbėjo apie principus; užtai metodiškai organi- 


= I 2 


zavo popiežių monarchiją, vertė reformatorius spiestis apie Ro- 
mą ir kūrė realią tautišką popiežiaus pirmenybės bazę. Kaip ir 
Bažnyčios valstybės steigėjas Steponas IV, buvo Leonas populia- 
rus, tautiškas popiežius. Jam popiežiaujant, tautinis vienuolių - 
reformatorių sąjūdis susijo su kurijos politika ir sutautino popie- 
žių pirmenybės idėją, vadinasi, padarė ją charakteringiausiu Eu- 
ropos kultūros reiškiniu. Vakarų krikščionybės kultūra tikrai 
susiformavo ir vėl, kaip ir Nikalojaus I laikais, susidūrė su bi- 
zantiškąja. 

Abidvi kultūros reiškėsi ir viena nuo antros skyrėsi savo 
Bažnyčių ypatybėmis. Vakariečių manymu, Kristaus įsteigtoji 
universalioji (katalikiškoji) Bažnyčia buvo internacijonali savo 
hierarchijos ir visų pirma popiežiaus vadovaujama bendruomenė. 
Universalumą su internacijonalumu tapdindami, vakariečiai patys 
nematė, kad tas internacijonalumas buvo ne kas kita, kaip roma- 
niškumas ir europiškumas; bet visas popiežiaus pirmenybės ne- 
pripažįstančias Bažnyčias laikė, žinoma, netikromis, schizmatiš- 
komis. Rytiečiai ne tik praktiškai, bet ir teoriškai, principijaliai 
neskyrė krikščionybės nuo tautybės. Jų nuomone, tikėjimas ir 
buvo tautybės esmė. Todėl Bažnyčios universalumą suprato jie 
kaip simfoninę įvairių tautiškų Bažnyčių vienovę. Be to, ne tiek 
jau rūpėjo jiems autoriteto principas; tad nemanė tos vienovės 
monarchiškai organizuoti: užtekdavo jiems, kad reiškėsi šorys 
Bažnyčios vienovė Bažnyčios susirinkimais. Savaime aišku, kad 
simfoninė Bažnyčios vienovė sutiko su įvairių Bažnyčių hierar- 
chija. Tik vyriausias patriarchas, rytiečių nuomone, nedidesnis 
buvo už visos Bažnyčios susirinkimą. Jie laikė tą patriarchą pr i- 
mus inter pares, turinčiu tik garbės pirmenybę; manė, 
be to, kad nebe popiežius, bet kultūringiausios krikščioniškosios 
tautos, vadinasi, Romėjų, sostinės patriarchas turi pirmininkau- 
ti visai Bažnyčiai. Į vakariečius žiūrėjo jie kaip į barbarus, į po- 
piežiaus pirmenybės idėją — kaip į ereziją. Negalėjo jie pri- 
pažinti tikruoju imperatorium šitą titulą „uzurpavusio“ Vakarų 
barbarų valdovo; negalėjo, žinoma, sutikti ir su popiežiaus pre- 
tenzijomis. 

Aišku, kad vėl sujungti abiejų Bažnyčių nebegalima buvo, 
nes nei vakariečiai, nei rytiečiai nenorėjo išsižadėti savo tikėji- 
mo. Perdaug jau atsiknojusios buvo abidvi Bažnyčios ir jomis 
besireiškiančios kultūros. Veltui — politinių savo planų ver- 


A 


čiamas (norėjo jis susitaikinti su bizantijiečiais pietų Italijoj) 
— Leonas pasistengė atgaivinti Bažnyčios vienovę. Nebegalėjo 
juk atsisakyti nuo bažnytinės Romos pirmenybės, o tos pirme- 
nybės Bizantijos Bažnyčia negalėjo pripažinti. 

Imperatoriui Basilijui I  Makedonijiečiui 
pasisekė šiaip taip likviduoti Fotijaus ir Nikalojaus 
I pradėtoji abiejų Bažnyčių kova (893 m.). Iki XI amžiaus 
pusės Romėjai nebesiginčijo su Romėnais, nes patriarchus valdė 
imperatoriai, o Romos kurija nusmukusi buvo. Vis labiau nutol- 
davo betgi viena nuo antros abidvi bažnytinės kultūros. Vaka- 
rų imperatoriai susikivirčijo su Bizantija pietų Italijoj, o popie- 
žiai ėmė čia plėsti ir bažnytinę savo valdžią. Konstantinopolio 
patriarchai, žinoma, išsijuosę gynė ir bažnytinę savo nepriklau- 
somybę, ir itališkąsias savo diecezijas, ir Bizantijos kultūrą bei 
valstybę. Tai kultūrai, įsigalėję po Basilijaus II mirties 
(1025 m.), patriarchai atstovavo labiau, nei imperatorius. 

Tik ką įžengęs patriarcho sostan (1042 m.), Mykolas 
Kerularijas ėmė kovoti su „lotynais“. Šventai gyveno, 
bet išdidus žmogus buvo ir Konstantinopolio patriarchą laikė 
antruoju Kristum; popiežiaus pretenzijoms pietų Italijoj kiek 
begalėdamas priešinosi. Jo globojamas vienuolis Nikitas 
Pektoratas parašė net storoką veikalą, kur smarkiai puolė 
„eretiškas“ Vakarų Bažnyčios apeigas ir papročius. Pagaliau, 
1053 m., Mykolas uždarė lotyniškas Konstantinopolio bažnyčias 
ir ėmė bizantinti lotynų vienuolių gyvenimą. 

Romos kurija sujudo. Leonas nusiuntė į Konstanti- 
nopolį savo legatus — kardinolą Humbertą ir kanclerį 
Friedrichą — su Humberto suredaguotu laišku. Tuo 
laišku protestavo popiežius prieš „naują ir negirdėtą“ Kerula- 
rijo įžulumą, nes išdrįsęs patriarchas smerkti Romos Bažnyčios 
papročius. Šventoji Bažnyčia ant akmens (super petram), 
vadinasi, ant Kristaus ir ant Petro (super Petrum vel 
Cepham) esanti pastatyta. Jos nenuveiksiąs nė pragaras. 
Argi ne apaštalų kunigaikščio katedra, vadinasi, Romos Bažny- 
čia, tiek per patį Petrą, tiek per jo įpėdinius esanti pasmerkusi 
ir sunaikinusi eretikų mokslą? Argi ne jinai, niekuomet nenu- 
stojusi tikrai tikėti, esanti sustiprinusi Petro tikėjimą žmonių 
širdyse? Petras ir jo įpėdiniai nieko netrukdomi teteisią visą 
Bažnyčią, bet niekas negalįs teisti didžiausios katedros (su m- 


žus PS ae 


ma sedes a nemine iudicatur). Taigi, didžiausios 
katedros teises niekinąs patriarchas pats esąs visų garbin- 
gųjų Bažnyčios susirinkimų tėvų anatematizuotas. 

Toks laiškas, savaime suprantama, tik įerzino Kerulariją. 
Visai įnirtino jį popiežiaus legatai. Išdidžiai reikalavo jie, kad 
patriarchas pripažintų popiežiaus valdžią, o jam atsisakius — 
viešai ekskomunikavo. Imperatorius Konstantinas IX 
Monomachas (1042—1054 m.) norėjo jau nusileisti Ro- 
mai, bet patriarchas buvo stipresnis už jį: kurstė lotynų neken- 
čiančią Konstantinopolio liaudį. Ja remdamasis, savo rėžtu eks- 
komunikavo jis popiežių (1054 m.). Viena Bažnyčia baigtinai 
suskilo. 

Bažnyčiai sueižėjus, popiežiai ir politiškai nebesantykiavo su 
Bizantija, o Bizantija nebegalėjo ilgai ginti itališkų savo provin- 
cijų, kur įsigalėję buvo normanai. Bet visų svarbiausia, kad Baž- 
nyčios skilimas aiškino ir stiprino kultūrinę - bažnytinę vakarie- 
čių sąmonę. Pasijuto jie esą vienintelė ir tikroji Bažnyčia. Ko- 
va su Bizantija tapo, tam tikra prasme, religine, panašia į kovą 
su Islamu. Nebe rytų Europoj, bet Viduržemių Jūros baseine 
reikėjo visų pirma ginti ir plėsti tikroji Bažnyčia. Vienuolik- 
tojo amžiaus gale prasidėjo kryžiaus karai, tryliktojo 
pradžioj vakariečiai nuveikė Bizantiją ir jos vietoj įsteigė L 0- 
tynų Imperiją. 


3 


Europos popiežium tapdamas, Leonas IX nenustojo 
buvęs Romėnų popiežius. Viešai aiškino jis Romos tautai savo 
planus ir tardavos su ja. "Taip antai, pranešė Šv. Petro Bazili- 
koj susirinkusiems romėnams savo nutarimą grąžinti Triero 
arkivyskupui Romos legato titulą, prašė Leonas romėnus su tuo 
sutikti. Norėdamas kanonizuoti savo pirmtakūną Toulo vys- 
kupą Gebhardą, sušaukė popiežius kunigus ir pasaulinin- 
kus ir papasakojo jiems šventojo gyvenimą ir stebuklus. Paga- 
liau paklausė, ar reikia toks žmogus šventuoju pripažinti. Visi 
sušuko, kad reikia. 

Atgaivino Leonas ir itališką kurijos politiką: 
gerai suprato, kokią reikšmę turėjo Bažnyčios valstybė bažnyti- 
nei popiežių valdžiai augti. Leonas, gali sakyt, susydino Nika- 
lojaus - Anastasijaus planus su Stepono III - Christoforo pla- 


= = 


nais. Čia Pseudo-Izidoriaus Dekretalijomis*), čia Konstantino 
Konstitucija besiremdamas, kėlė jis aikštėn augustinišką Bažny- 
čios sąvoką, bet kitoniškai ją prasmino. Augustinas vadino em- 
pirinę Bažnyčią mišriu kūnu (corpus permixtum) ta 
prasme, kad ją sudarą tiek teisieji, tiek nusidėjėliai. Leono ma- 
nymu, Bažnyčia esanti corpus permixtum ir todėl, 
kad ji turinti būti ir valstybė. 

Nuo seniai stengėsi popiežiai, ypač Jonas VIII (872 — 
882 m.), Tonas X (914—928 m.) ir Benediktas VIII 
(1012—1024 m.), įsiviešpatauti pietų Italijoj. Leonas 
jų politiką padarė ir savą, bet pirmas jis aiškiai nusakė popiežių 
pretenzijas ir viešai parėmė jas Konstantino Konstitucija. Pa- 
gal ją pietų Italija priklausanti nebe Bizantijai, bet Šv. Petrui. 
Taigi, neišvengiama tapo kova su Bizantija, kuriai 
1046 m. turėjo nusileisti kiek pats Heinrichas III: Be- 
neventas liko, kaip ir buvęs, Bizantijos sąjungininkas. 
Heinrichas praplėtė truputį imperiją Italijos pietuose, bet galin- 
giausiu Salerno duku Waimaru nepasitikėjo (kaip 
Toskanos markgrafu Bonifacijum) ir ėmė globoti 
didžiausius Bizantijos priešus normanus: Aversos grafą 
Richardą  Trincanotte ir Apulijos  gratą 
Drogoną. Atrodė, kad savo planą įkūnydamas turėjo Leonas 
sąjungininkauti su normanais. Tačiau jie puolė ne tik bizanti- 
jiečius, bet ir „Ilongobardiškas“ Salerno ir Kapujos 
valstybes. Popiežius laikė tuos barbarus pavojingesniais už bi- 
zantijiečius ir manė — keistoka mintis — prisisavinti bizantijie- 
čių žemes su pačių bizantijiečių pagelba. Norėjo sunaikinti aus 
gančią normanų galią. 


Nebepakęsdamas normanų puolimų, Beneventas pa- 
sidavė pagaliau popiežiui (1051 m.). Iš čia ir kilo karas su nor- 
manais, kurie nenustojo puolę Benevento. Leonas šaukėsi krikš- 
čionių valdovų pagelbos, o jo kancleris Friedrichas pats nu- 
vedė kariuomenę su normanais kovoti. Bet kariuomenė greit 
išsisklaidė, ir Leonas priverstas buvo kreiptis į imperatorių. Kad 


*) Šiuo rinkiniu naudodamasis, vienas romėnas popiežininkas sudarė 
apie 1050 m. Diversorum sent4entiae patrum, kur dėstė Bažny- 
čios reformos programą ir — atskira skyrium De primatu ecclesiae — 
aiškino popiežiaus teises. 


0 IB as 


ir imperijos nenaudai politikavo Leonas, Heinrichas pripažino jį 
Benevento siuzerėnu, žadėjo atsiųsti Italijon net kariuomenės. 

Imperijos interesus užstojo nebe imperatorius, bet Vokieti- 
jos vyskupai, kuriems vadovavo energingas Eichstitto 
vyskupas Gebhardas. Leonui, naikinančiam bažnytines 
jų teises, nusileisdavo vyskupai imperatoriaus teverčiami. Iš- 
auklėti politinėse Ottonų ir Konrado II tradicijose, jie dar ma- 
žiau belinkę buvo padėti savarankiškai popiežių politikai. Tie- 
sa, Leonas kiek tik galėdamas padėdinėjo imperatoriui ir, savo 
valstybę didindamas, su juo kovoti nemanė. Bet objektyviai 
Leono politika imperijai buvo pavojinga, o Leono kancleris 
Friedrichas, gal būt, slaptas Heinricho priešas buvo. Šio lotha- 
ringijiečio ir karšto reformatoriaus brolis Gottfriedas 
Barzdotasis, tėvui numirus (1044 m.), gavo iš Hein- 
richo tik Aukštutinę Lotharingiją ir ėmė slaptai tartis su Pran- 
cūzijos karalium Heinrichu I ir su Burgundijos diduomene. Už 
tą išdavimą Heinrichas III nuvertė Gottfriedą (1045 m.), bet 
netrukus grąžino jam hercogystę. Tačiau 1053 m. Gottfriedas 
vėl sukilo ir, nebegalėdamas kovoti su imperatorium, pabėgo Ita- 
lijon . Čia vedė jis Toskanos markgrafo Bonifaci- 
jaus našlę lotharingijietę Beatriksą ir savavališkai tapo 
Toskanos markgrafu (1054 m.). Mat, abu lotharingijiečiai 
buvo ne tik karštesni už patį popiežių popiežininkai, bet ir Hein- 
richo III priešai. Ne be reikalo paskui Heinrichas norėjo su- 
imti Friedrichą (1055 m.). 

Tiek tiekos, bet Gebhardui pasisekė suardyti Leono 
ir Friedricho planas: porą šimtų riterių tegavo iš Heinricho po- 
piežius.  Nenusiminė betgi Leonas: susidėjo su Bizantijos „ka- 
tapanu“ ir pats nuvedė nedidelę savo kariuomenę į Apuliją. Ne- 
toli nuo Civitate tvirtovėlės susidūrė jis su normanais, 
kuriems vadovavo Aversos grafas Richardas, Apulijos 
grafas Humifredas ir jaunas Robertas Guiscard, 
pradėjęs jau užsikariauti Kalabriją. Normanai siūlė Šv. Tė- 
vui pripažinti jį siuzerėnu. Bet, bizantijiečiais pasitikėdami, 
Leonas ir Friedrichas atsisakė ir pralaimėjo mūšį. Leonas pats 
priverstas buvo pasiduoti normanams ir atšaukti jau paskelbtą 
ekskomuniką. Su didele pagarba priėmė jį nugalėtojai 
(1053 m.), bet tik po devynių mėnesių tegalėjo jis grįžti Romon, 
kur greit ir numirė (1054 m.). 


Istorija 


VYTAUTO DIDŽIOJO 


+ MB 


Politinis kurijos sumanymas iširo. Leonas ir Friedrichas 
tebesitikėjo Bizantijos pagelbos: nemanė, kad normanai greit 
bus geriausia Šv. Sosto parama. Bet esam jau matę, kuo pasi- 
baigė derybos su Bizantija. Normanams nuveikus popiežių, nė 
nekariavęs laimėjo Heinrichas. , 

Leonui IX numirus, patys karščiausi kurijos popiežininkai 
nebedrįso (tiesa, Humbertas ir Eriedrichas tebebuvo Konstan- 
tinopoly) ginčytis su imperatorium: Hildebrando vadovaujami 
pasiuntiniai prašė jį paskirti naują popiežių. Neskubėdamas, po 
šešių mėnesių, paskyrė jis Eichstūtto vyskupą Geb- 
hardą, ištikimą savo šalininką. Vėliau popiežininkai iškrai- 
pė faktus: Montecassino vienuolyno istorininkas Leo- 
nas Ostijietis ir Sutri vyskupas Bonizonas 
tvirtino, kad Heinrichas atsisakęs nuo patricijaus titulo ir kad 
pats Hildebrandas palaikęs Gebhardo kandidatūrą. Viktoru 
II (1055—1057 m.) pasivadinęs Gebhardas liko imperatorinin- 
kas. Politinių Leono IX planų išsižadėjo, atsisakė net nuo Be- 
nevento. Pats Heinrichas norėjo dabar kovoti su normanais ir 
ėmė derėtis su Bizantija. Ištikimą popiežių padarė jis savo vie- 
tininku Italijoj ir padidino kiek jo valstybę: davė jam Spole- 
to dukatąir Fermo marką. Gottfriedui vėl pabėgus į Vo- 
kietiją, imperatorius suėmė Beatriksą ir josios dukterį 
Matildę ir Roncaglijos (netoli nuo Piacenzos) 
seime sutvarkė visą Italiją (1055 m.). 

Elorencijos sinodui drauge su popiežium pirminin- 
kavo ir Heinrichas. Atrodė, kad imperatorius ir popiežius drau- 
ge ir draugingai valdė Bažnyčią. Tačiau dideli ir lemiamos 
reikšmės buvo Leono IX veiklos padariniai. Ir paklusnus im- 
peratoriui popiežius nebegalėjo dabar susilpninti bažnytinio Ro- 
mos autoriteto. Susiformavo nauja reformatorių kurija. Vie- 
nuoliu tapo Heinricho priešas Friedrichas, bet Humbertas ir 
Hildebrandas tebebuvo įtakingiausi popiežiaus patarėjai. Antra 
vertus, Heinricho IIT valdžia atrodė didesnė, negu ištikrųjų 
kad buvo. 

4 


Heinrichas III norėjo būti tikrai krikščioniškas im- 
peratorius.  Saugojo jis teisę, bet, gal būt, perdaug pasitikėjo 
teisės ir tiesos jėga. Numalšinęs priešą, skubėdavo krikščioniš- 
kai jam dovanoti; pats skriaudas užmiršdavo, tad manė, kad ir 


= 


visi jas užmiršta. Deja, mažai tesveria politikoj krikščioniško 
sios dorybės. Laimė, Dievo dovanos Heinricho nedžiugindavo, 
tik primindavo jam jo pareigas. Prieš apsivilkdamas imperato- 
riaus rūbais, visuomet eidavo išpažinties. Imperatoriavo sąži- 
ningai, bet dažnai abejodavo kas daryti ir delsdavo; rimtas 1r 
liūdnas buvo. Mažai temylėjo žmonės imperatorių, dar mažiau 
suprato ir vertino jo sąžiningumą. 

Reformavo Heinrichas Bažnyčią — senąją vyskupų - impe- 
rininkų kartą susilpnino ir suerzino, naują vyskupų - popieži- 
ninkų kartą išauklėjo. Simonijos išsižadėjo — turėjo užtai 
reikalauti pinigų iš pasaulininkų vasalų, kurie jį gobšumu kal- 
tino ir nuolat murmėjo. Tiesa, tebestiprėjo vakarų Vokietijos 
miestai ir ministerialai, bet nesuprato Heinrichas sumaningos 
tėvo politikos ir mažai jais tesirūpino. Gal, ir nekaltas jis, kad 
negalėjo išlaikyti savo rankose visų Konrado II įsigytų herco- 
gysčių. Sunku juk buvo kartu ir jos visos, ir imperija valdyti. 
Tačiau netinkamiems ir neištikimiems žmonėms pavedė jis val- 
dyti tas hercogystes — Švabiją, Bavariją ir Karln- 
tiją. 

Kaip esam jau matę, Heinrichas padėjo Adalbertui 
didinti ir stiprinti Hamburgo-Bremeno dieceziją, bet nemokėjo 
suprasti Adalberto sumanymų reikšmės arba nenorėjo ginčytis 
su popiežium. Tuo būdu Adalberto politika rados Heinricho 
valdžiai greičiau kenksminga. Saksonijos hercogai ir di- 
džiūnai žvairom žiūrėjo, kaip imperatoriaus globojamasis arki- 
vyskupas savinosi Saksonijos grafystes savo Bažnyčiai padidinti. 
Be to, ir pats Heinrichas stengėsi įsigalėti Saksonijoj ir ėmė 
statytis Goslare naują pialzą. Viliojo imperatorių Harzo 
sidabro kasyklos. Tačiau, teisę gerbdamas, Heinrichas pats sau 
nedaug ką teįsigijo, o Saksonijos didžiūnus sušiundė. Tiesa, 
1047 m. sąmokslininkams, jų tarpe — Saksonijos hercogo bro- 
liui, nepasisekė nužudyti Heinricho, ir, Heinrichui viešpatau- 
jant, Saksonai ramūs buvo. Bet iš lėto sukilimas plito. 

 Nesusitaikino, kaip minėta, Heinrichas su Lotharingijos 
hercogu Gottfriedu, kurį pats buvo nuskriaudęs: davė jam 
ne visą Lotharingiją, bet tik jos dalį. Gottfriedas nekartą su- 
kilo, o imperatorius kaskart jam. dovanodavo; dovanojo ir 
1056 m., prieš mirdamas; nemokėjo net padaryti, kad atsisakytų 
Gottfriedas nuo Toskanos. Heinrichui numirus, Beatriksa ir 


2* 


== D 


Gottfriedas grįžo Italijon, kur Gottfriedas drauge su popiežium 
tapo jauno imperatoriaus Heinricho IV vietininku. 
Gottiriedas, kaip ir Flandrijos grafas Balduinas, da- 
lyvavo dideliame 1055 m. sukilime. To sukilimo vadas buvo im- 
peratoriaus dėdė Regensburgo vyskupas Gebhardas. 
Su juo susidėjo Heinricho nuverstasis Bavarijos hercogas Kon- 
radas, Austrijos markgrafas ir Karintijos hercogas Wel- 
fas III. Sukilėliai norėjo nužudyti Heinrichą ir jo vieton pa- 
skelbti imperatorium Konradą. Gottfriedas ir Balduinas įsibro- 
vė į Lotharingiją, bet staiga Welfo ir Konrado mirtis padėjo 
imperatoriui. Jis numalšino sukilimą ir... vėl dovanojo savo 
priešams. — Sunkiai sergąs Heinrichas manė apie savo penk- 
tus metus teinančio sūnelio likimą. Karalium jį išsirinkę 
(1053 m.), kunigaikščiai reikalavo dabar teisingo valdymo ga- 
rantijų. Atvykusio Viktoro II padedamas, Heinrichas įkal- 
bėjo kunigaikščiams antrusyk išsirinkti vaiką. Popiežius pasi- 
žadėjo mirštančiam imperatoriui globoti jo sūnų (1056 m.). 
Vieni istorininkai laiko Heinrichą III galingiausiu po Ka- 
roliaus Didžiojo imperatorium, kiti — Vokietijos imperijos grio- 
vėju. Iš oro matyt, Vokietija, Heinrichui imperatoriaujant, di- 
džiai įsigalėjo. Imperatorius valdė ir reformavo Bažnyčią. Bet 
ne Heinrichas padarė Vokietiją tokią galingą. Imperatoriaus 
valdžią atgaivino Heinricho tėvas Konradas II. Galingas buvo 
Heinrichas III savo tėvo sutvarkytąja valdžia. Tos valdžios jis 
nei padidino, nei sustiprino; su gresiančiais jai pavojais neko- 
vojo, tik pasisekė jam numirti anksčiau, nei Voketija ėmė irti. 
Vargu bau Heinrichas III būtų galėjęs nuveikti prasidedan- 
čią jau anarchiją ir numalšinti naujus sukilimus, kurie buvo ne- | 
išvengiami. Visur ir visiems turėjo nusileisti tikra jau davatka 
ir silpnavalė jo našlė Agnietė, irstančios imperijos regentė. 
Tiesa, daug įtakos turėjo popiežius imperatorininkas Vikto- 
ras II. Bet jis greit numirė (1057 m.), o pirmieji jo veikiniai 
buvo imperijai greičiau kenksmingi, kaip naudingi. — Jo pade- 
damas, atkakliausias Heinricho III priešas Gottfriedas 
vėl tapo ne tik, gali sakyt, vyriausiu abiejų Lotharingijos her- 
cogysčių valdovu, bet Toskanos markgrafu ir imperatoriaus vie- 
tininku Italijoj. Jo brolį Friedrichą Viktoras paskyrė 
Montecassino abatu ir kardinolu. Švabiją, Bavariją ir 
Karintiją pati imperatorienė našlė atidavė žmonėms, vėliau ta- 


pusiems didžiausiais Heinricho IV priešais. Saksonijos herco- 
gas ėmė vadovauti dinastijos priešininkams ir kovojo su Adal- 
bertu. Vieni silpnesnieji kunigaikščiai — Saksonijos, Štirijos 
(Steuermark), Austrijos, Krainos, Istrijos ir Friulo mark- 
grafai — tebuvo imperatorienės šalininkai. 

Kaip ir Heinrichas III, jo našlė valdė Bažnyčią, tik nei ji 
pati, nei jos patarėjai moralinio autoriteto neturėjo. Valdingas 
Kolno arkivyskupas Annonas II (1057—1075 m.) sten- 
gėsi pirmininkauti Vokiečių Bažnyčiai ir valstybei ir savaran- 
kiškai politikavo. Plėtė savo vyskupystę; susidėjo su Gottfrie- 
' du ir vadovavo imperatoriene nepatenkintiems vyskupams. 

Aišku, kad užsienių politika valdžiai nesisekė: nebebijojo 
Vokiečių nei Lenkai, kuriuos valdė energingas Boleslo- 
vas II (1058—1082 m.), nei pasiskelbęs Vengrų kara- 
lium Biela (1060—1063 m.). Bet pavojingiau buvo imperi- 
jai tai, kad jos silpnumu pasinaudojo Leono IX reformuotoji 
kurija. Visai natūralu, kad reformatoriai lotharingijiečiai 
ėmė tartis su lotharingijiečiu Gottfriedu. 

Dvylika metų užtruko Gottfriedo kova su Salijais. Sutaikino 
juos pagaliau Viktoras II. Bet Italijoj įsigalėjęs Lotharingijie- 
tis toli gražu netapo dinastijos šalininku. Nenuostabu, kad 
netikėjo jis imperatoriene ir kad, kiek begalėdamas, stiprino ir 
didino savo markgrafystę. Kurija rados geriausias jo sąjun- 
gininkas. Be to, kurijai, Viktorui numirus, vadovavo lotharin- 
gijiečiai ir jų ideologiją suėmę savin reformatoriai, o Lotharin- 
gijos hercogai nuo sena savo reformatorius tebeglobojo. Kaip 
tik lotharingijiečiai ir buvo nuosekliausi reformatoriai, norėjo 
visai išvaduoti Bažnyčią iš imperijos jungo. Jie toja kovojo 
su imperija, tik ne politiniais, kaip Gottfriedas, bet bažnytiniais 
sumetimais. Aišku, kad ir jiems Gottfriedas atrodė kuogeriau- 
sias sąjungininkas esąs. 

Sužinoję, kad Viktoras numirė Arezzo mieste, Romos 
kunigai ir didžiūnai sujudo. Nebenorėjo jie, kad Vokiečiai vėl 
skirtų jiems popiežių.  Drąsinosi patys jį rinktis. Sunku tik 
buvo pasakyti, kas reikėjo rinkti; tad kreipėsi į naująjį kardi- 
nolą Friedrichą, kuris tik ką atvykęs buvo Romon. Jis 
patarė išrinkti popiežium Humbertą arba Hildebrandą; pami- 
nėjo ir kai kuriuos italų vyskupus. Kiti pasiūlė išrinkti patį 
Friedrichą. Iš visa, kas minėta, lengvai galima suprasti, kodėl 


= 


jo šalininkai greit ir laimėjo. Po kojų pamynė Romėnai, ką 
1046 m. žadėję buvo pildyti Heinrichui III; patys išsirinko 
Friedrichą, pirmąjį išsivadavusios Bažnyčios popiežių, ir svei- 
kino naująjį Steponą — Steponą IX (1057—1058 m.). 

Steponas IX ir jį išsirinkę reformatoriai norėjo remtis Gott- 
friedu; imperatorienės nebijojo: tik po trijų mėnesių pranešė jai 
Romos pasiuntiniai Hildebrandas ir Luccos vyskupas 
Anselmas Stepono išrinkimą. Agnietė pripažino Steponą, ta- 
rytum išsižadėjo imperatorių teisės. Bet imperijos pagelbos kuri- 
jai tebereikėjo. — Steponą kanoniškai išrinko Romos kunigai. Ta- 
čiau ir Romos didžiūnai neužmiršo savo teisių ir Theofilakto gi- 
minės popiežių; kaip ir reformatorai, troško Romos Bažnyčios 
laisvės, tik norėjo patys tą laisvą Bažnyčią valdyti ir skirti jai 
savus popiežius. Galinga tebebuvo Tuskulumo grafų giminė ir 
tebevadovavo jai Benedikto IX brolis Grigalius. Apie jį ėmė 
spiestis Romos diduomenė; iš anksto ruošėsi Stepono IX įpė- 
dinio rinkti. Tikrai, Steponui numirus (1058 m.), didikai iš- 
rinko ir įšventindino Benediktą X. Leonas IX buvo pa- 
daręs jį kardinolu, ir pats Friedrichas 1057 m. buvo pasiūlęs ku- 
nigams išrinkti jį popiežium. Didikai manė, kad Benediktą pri- 
pažinsią ir reformatoriai. Bet nei Petras Damiani, nei kiti kar- 
dinolai nebenorėjo, kad Bažnyčią valdytų diduomenės popie- 
žius.  Reformatorių vadai — Humbertas, kuris tuo metu 
buvo Elorencijoj, ir iš Vokietijos grįžtąs Hildebrandas 
-— toja priešinosi Benediktui, Hildebrandas susitaikė su Gott- 
friedu ir įkalbinėjo kardinolams rinkti popiežium  Plorenci- 
jos vyskupą Gerhardą. Pasisekė Hildebrandui palenkti sa- 
vo pusėn ir Romos diduomenės dalis. Bet Benedikto jau po- 
piežiauta, ir noroms nenoroms turėjo reformatoriai kreiptis į 
imperatorienę.  Hildebrando sukurstytieji Romėnai nusiuntė 
naujus pasiuntinius pas Agnietę ir prašė ją apostolicae 
sedi praeferi episcopum Florentinum. Nesu- 
tiko tai su 1057 m. precedentu ir su reformatorių ideologija, 
bet kitaip nebegalėjo jie įrodyti, kad jų popiežius daugiau turįs 
teisės popiežiauti, kaip Benediktas. Imperatorienė paskyrė re- 
formatorių popiežių, ir Sienoj susirinkę kardinolai jį išrinko. 
Gerhardas -Nikalojus II (1058 — 1061 m.) po kruvi- 
nos jo šalininkų kovos su Benediktui ištikimaisiais romėnais 
įžengė Nikalojaus I sostan. 


— 23 — 


Kreipdamies į imperatorienę reformatoriai gudriai politi- 
kavo; žinoma, nė nemanė gaivinti imperatoriaus teisės. — Ni- 
kalojaus II sušauktasis Laterano sinodas (1059. IV. 13) nusakė, 
kaip reikia rinkti popiežius. — Visų pirma kardinolai vyskupai 
(jų buvo 7) turėdavę apsvarstyti, kas turįs būti renkamas. Pas- 
kum drauge su kitais kardinolais (kunigais ir diakonais) turė- 
davę jie popiežių rinkti. Pagaliau, kunigija (vadinasi, Romos 
kunigai) ir tauta (= Romėnai) „sutikdavusi“ su rinkėjų nuta- 
rimu. Sinodas ir Nikalojus dėjosi tenusakę kanoniškosios tei- 
sės normas, nors ištikrųjų naujasis dekretas visai atmainė tiek 
senąją popiežių rinkimo procedūrą, tiek Heinricho III praktiką. 
Tiesa, galima sakyti, kad 1059 m. dekretas reformavo popiežių 
rinkimą pagal įsigalėjusią tuo metu vyskupų rinkimo praktiką. 
Mat, vyskupų rinkime „tauta“ faktiškai nebedalyvaudavo. 
Rinkdavo vyskupą katedros kapitula, kiti provincijos vyskupai 
ir metropolitas. Pagal 1059 m. dekretą metropolitą, popiežių 
renkant, atstojo kardinolai vyskupai, o kapitulą — visa kardi- 
nolų kolegija. Šiaip ar taip, dekretas išvadavo tą kolegiją iš 
Romos diduomenės ir tautos įtakos, juoba, kad leido, prireikus, 
rinkti popiežių ir ne Romoj, kaip išrinktas buvo pats Nikalojus. 
Tačiau gynė kiek dekretas ir Romėnų teisę: leido rinkti popie- 
žium neromėną tik tada, kai nebus tinkamų Romos kunigų. 

Čia reformatoriai, be abejo, turėjo galvoj labai dažnai im- 
peratoriaus popiežiais skiriamus svetimšalius. Norėjo, žino- 
ma, ir visai pašalinti imperatoriaus kišimąsi į rinkimus. Bet 
reikėjo veikti atsargiai, nes 1059 m. sinode dalyvavo daugelis 
imperijos šalininkų, net imperatorienės kancleris Wibertas 
(vėliau Ravennos arkivyskupas), ir tik ką pripažinęs popie- 
žiaus pirmenybę Milano arkivyskupas su savo sufraganais. 
Dekreto autoriai pasinaudojo tuo, kad imperatorius vaikas tebe- 
buvo, ir tik neaiškiai paminėjo imperatoriaus prerogatyvas. Pa- 
žadėta buvo, kad popiežius karūnuosiąs paaugusį Heinrichą IV, 
o apie imperatoriaus teisę kandidatui skirti nė žodžio neparašy- 
ta. Už tai „visiems dvasininkams ir visiem kunigams“ griež- 
tai uždrausta „gauti bažnyčia iš pasaulininko rankų, vistiek — 
ar dykai, ar už pinigus“. Taigi, visa parėjo nuo to, kaip aiš- 
kinsi dekretą; bet imperatorienei kurijos tendencijos aiškios 
buvo. 


S 


5 


Atskira enciklika visiems krikščionims paskelbė Nikalo- 
žus II 1059 m. sinodo nutarimus. Tai rodo, kiek svarbūs po- 
piežininkų nuomone buvo tie nutarimai, reiškią kraštutinės, 10- 
tharingiškosios reformatorių grupės pergalę. Steponui IX po- 
piežiaujant, susidūrė šita Humberto vadovaujamoji grupė 
su kitais reformatoriais, kuriems atstovavo Petras Damia- 
ni.  Hildebrando patariamas, Steponas paskyrė Petrą Ostijos 
vyskupu ir kardinolu. Eremitas ir eremitų vadas tebebūdamas, 
uoliai kovojo Damiani dėl Bažnyčios reformos, karštai puolė 
simoniją ir nikolaitizmą. Leono IX laikais parašė jis Liber 
Gomorrhianus, kur, retoriškai visa perdėdamas, pasako- 
jo apie baisų Italijos kunigų gyvenimą. Bet viena moralinė 
Bažnyčios reforma jam ir terūpėjo. Politinių išvadų iš savo 
idealo nedarė; nuoširdžiai sveikino Bažnyčią reformuojantį 
Heinrichą III. Karštai rašė ir polemizavo Damiani, bet pulti 
bažnytinės imperatoriaus valdžios nė nemanė. Šv. Petras turė- 
jęs du kardu, vadinasi, regnum ir sacerdotium. „Lai- 
mingas yra karalius, karaliaus kardą (gladium regni) ir 
kunigo kardą (gladium sacerdotii) turįs, kad kunigo 
kardas švelnintų karaliaus kardą, o karaliaus kardas, kad galąs- 
tų kunigo kardą. Tai ir yra du kardu, apie kuriuodu Lui. 
XXII, 38 rašoma. Plinta tada ir karalystė, ir kunigystė, abi 
garbinamos, nes jungia jas Viešpaties iš anksto įsakytoji sąjun- 
ga“. Patį simonijos klausimą karingasis retorius taikingai ir 
praktiškai išsprendė. Jo nuomone, simonininkų teikiamieji 
sakramentai visai tikri esą, nes „sakramentas priklauso ne tei- 
kiančiojo arba gaunančiojo nuopelnų, bet sakramentą įsteigu- 
sios Bažnyčios ir Dieviškojo Vardo, kurį ištaria kunigas“. Šitą 
augustinišką ir bažnytinį mokslą (jo, esam jau matę, laikėsi 
Heinrichas III, ir jį turėjo pripažinti Leonas IX) gynė Petras 
Damiani savo veikale Liber gratissimus (apie 
1052 m.). 

Visai kitas nuomones dėstė 1057 ar 1058 m. parašytame 
traktate Adversus simoniacos kardinolas Humber- 
tas. Negalima esą nė abejoti, kad simonija esanti didžiausia 
erezija. O kadangi erezija atskirianti žmogų nuo Bažnyčios, 
tai eretikų sakramentai, savaime aišku, jokios reikšmės nebetu- 


— 95 — 


rį.  Simonininkų teikiamieji sakramentai baisiai -kenkią žmo 
nėms, nes vagių ir plėšikų draugas pats esąs vagis ir plėšikas. 
Bet kas gi, ištikrųjų, esanti toji simonija? Humberto manymu, 
simonininkas esąs ne tik sakramentalinę Dievo malonę parduo- 
dantis arba perkantis, bet kiekvienas pasaulinininkas, kuris duo- 
dąs dvasininkui vyskupystę ar kunigystę, ir kiekvienas dvasi- 
ninkas, kuris jas iš pasaulininko gaunąs. Kitaip sakant, simo- 
nija laikė Humbertas ir investitūrą. Imperatorius ir karaliai, 
kunigaikščiai ir „teisėjai“, visi pasauliniai valdovai prekiaują 
Bažnyčios turtais. Valdovo pareigas užmiršdami, norį jie pasi- 
grobti jos žemes; na, — ir išviso ją valdyti. Pirmininkaują 
jie sinodams, renką vyskupus, o Bažnyčia dar labiau vergaujan- 
ti, kaip kadaise Longobardų karalystėj. 

Taigi, Humbertui savo idėjas rutuluojant, simonija virto 
investitūra, o investitūra — Bažnyčios vergija. Toji vergija, 
Humberto nuomone, prasidėjusi Ottono Didžiojo laikais. Ne- 
buvo, žinoma, Humbertas ir Heinricho III šalininkas; sakė ši-- 
tą maldingąjį imperatorių pragare esant. Tvirtino, kad impe-- 
ratorių tironija ir esanti visų Bažnyčios nelaimių priežastis. 
Norint sudorinti Bažnyčia, pirmiausia reikią ji išvaduoti, visai 
atskirti nuo valstybės. Mat, negalima esą gydyti ligonies, ne- 
pašalinus pirma ligos priežasties. 

Bažnyčią iš imperatorių tironijos išvaduoti norėdamas, 
Humbertas visai nemanė, kad Bažnyčia turi atsisakyti nuo sa- 
vo turtų ir teisių. Todėl, kad ir rašė, jog nei valstybė neturin- 
ti kištis į Bažnyčios reikalus, nei Bažnyčia — į valstybės, siūlė 
jis betgi atskirti nuo valstybės apibažnytintą jos dalį. Tai reiš- 
kė silpninti, net griauti valstybę, ypač glaudžiai su Bažnyčia 
susijungusią ir vyskupija besiremiančią imperiją. Tiesa sa- 
kant, atskirti Bažnyčios nuo valstybės ir nebegalima buvo. Ta 
pati „tauta“ sudarė ir Bažnyčią, ir valstybę. Nesutapo Bažny- 
čia su vadovaujančia jai hierarchija; antra vertus, toji hierar- 
chija buvo, ypač Vokietijoj, ir valstybės valdininkija. Tikras 
vakarietis būdamas, Humbertas nepripažino Karolingų įsteig- 
tosios Dievo karalystės, kur imperatorius buvo tuo pat metu 
ir, sakysim, aukščiausias kunigas. Išsijuosęs kovojo kardinolas 
su karolingiškąja Dievo karalystės koncepcija, su Vokiečių im- 
peratorių bizantizmu, kaip kovojo jis ir su pačia Bi- 
zantija. 


= 


Nekartą esam jau pabrėžę, kad vakariečiai griežčiau už ry- 
tiečius skyrė Dievą nuo žmonijos ir pasaulio, tai, kas Die- 
viška, nuo empirijos. Tuo tarpu, kai rytiečiai krikščionybės 
tikslu laikė transformuotą ir sudievintą, bet empirinį pasaulį, 
vakariečiai linkę buvo manyti, kad Kristus išvaduojąs išrink- 
tuosius iš empirinio pasaulio ir kad tiek neišrinktieji, tiek visas 
tas pasaulis turįs pagaliau žūti. Absoliučios jo reikšmės vaka- 
riečiai nematė, laikė jį tik priemone tikrajai, amžinajaji Dievo 
karalystei įsigyti, laikine krikščionių buveine ir jų mokykla. 
Krikščionys būdami, vakariečiai sydino, žinoma, kiek empirinį 
gyvenimą su amžinuoju ir Dieviškuoju, nes Kristus yra sujun- 
gęs dangų su žeme Savo kūnu, Savo Bažnyčia. Bet rytiečių 
nuojauta pusiau dangiška, pusiau žemiška Bažnyčia, corpus 
permixtum, esanti Dievo transformuojamo, dievėjančio 
pasaulio centras ir pats tas dievėjantis pasaulis. Pasaulis esąs 
tiek nuodėmingas arba netobulas, kiek nesudievėjęs.  Vakarie- 
čių nuojauta Bažnyčia esanti dangaus vartai ir krikščionių mo- 
kykla; ji — Žmonių išvaduotoja iš pasaulio, jų mokytoja, moti- 
na ir vadovė, Žmonijai ganyti, auklėti ir vadovauti turinti Baž- 
nyčia žemiškos valdžios įsigyti, valstybėti ir empirėti. Tai 
ir esanti žemiškoji jos, corpus permixtum, pusė. Die- 
viškąją Bažnyčios prigimtį, metafizinį krikščionybės uždavinį 
kėlė aikštėn XI amžiaus asketizmas. 

Taigi, negalima buvo atskirti Bažnyčios nuo valstybės; nes 
tik su valstybe susijusi tegalėjo Bažnyčia vykdyti antempirinį sa- 
vo tikslą. Žemiškoji Dievo karalystė, kaip ir Graikuose, kaip ir 
Karoliaus Didžiojo laikais, tebebuvo neperskiriama Bažnyčios ir 
valstybės vienovė. Todėl perskirti jas norėdamas Humbertas, 
tame pačiame traktate, aiškino ne tiek Bažnyčios laisvę, kiek jos 
pirmenybę. — Kunigija esanti žemiškosios Dievo karalystės sie- 
la, o valdovas su savo valdininkija, imperatoriaus ir karaliaus val- 
džia, — kūnas. Kaip siela esanti geresnė už kūną ir jam vado- 
vaujanti, taip dangiškoji kunigijos valdžia turinti pirmininkau- 
ti žemiškajai valdovo valdžiai. Kaip siela, kunigija turinti nusa- 
kyti, kas reikią daryti, o valdovas turįs pirmininkauti žmonėms, 
kaip galva — kitiems kūnojams. Karaliai turį klausyti kunigų, 
žmonės — karalių: Bažnyčios ir tėvynės labui. 

Bažnyčios reformos idėja virto Bažnyčios laisvės idėja, o 
kova dėl tos laisvės virto popiežiaus kova su imperatorium. Bet 


a“ 


kardinolas Humbertas ne abstraktus teoretikas buvo: siekė kon- 
krečių ir praktiškų tikslų. Aiškino jis, kiek prieštarauja jo pa- 
ties dėstomajai ideologijai tai, kad valdovas rinkdavo vyskupus, 
o metropolitas tik sutikdavo. Tai, kad investinąs valdovas vys- 
kupą, jam žiedą ir lazdą, bažnytinės vyskupo valdžios simbolius, 
duodąs, reiškią baisiausią simoniją. Dar baisiau, girdi, kad da- 
ranti visa tai moteriškė, imperatorienė Agnietė. Imperatoriaus, 
ypačiai imperatorienės paskirtas vyskupas esąs nebe vyskupas, 
bet tikras eretikas, nes sulaužęs jis Dievo pirštu  parašytuosius 
įstatymus. Kaip asketų sąjūdžio vadai ir Leonas IX, Hum- 
bertas kreipėsi į tautą: kurstė ją priešintis eretikams — valdo- 
vams ir vyskupams simonininkams. 


6 


Savo veikalų Humbertas suformulavo naują kurijos pro- 
gramą; ją ir paskelbė iš dalies 1059 m. sinodas ir Nikalojus 
II. Tačiau ne pats Nikalojus popiežiavo, bet jo rinkėjai ir pa- 
tarėjai, visų pirma — Albano vyskupas Bonifacijus ir 
arkidiakonu tapęs Hildebrandas, „žvaliausioji popiežiaus 
akis“. „Kaip asilą tvarte, liuobė Laterane Nikalojų Hildebran- 
das“, drasiausias ir gudriausias naujosios kurijos politikas. Ko- 
va su imperija rados nebeišvengiama; ir daugelis reformatorių 
bodėjosi karingos naujųjų vadų politikos. Petras Damiani 
stengėsi net atsikratyti nuo savo vyskupystės ir grįžti vienuoly- 
nan. Nebepatiko jam, kad imta kuogriežčiausiai teisti pasauli- 
ninkų nuodėmės, o nuodėmingiesiems kunigams nusileisti. Ne- 
norėjo jis sutikti ir su tuo, kad reikią atimti imperatoriui teisės. 
Tačiau Hildebrandas privertė Petrą išsižadėti savo sumanymo 
ir eiti išvien su kraštutiniais reformatoriais. 

Hildebrandas ir kiti kurijos vadai suprato, kad reikės kovo- 
ti su imperija, bet norėjo, kiek begalima buvo, atitolinti tos ko- 
vos pradžią. Nenuostabu: reikėjo visų pirma sustiprinti popie- 
žiaus valdžia ir valstybė pačioj Italijoj. Daug čia svėrė Lo- 
tharingijos hercogo ir Toskanos markgrafienės Beatriksos 
vyro Gottfriedo pagelba. Jo broliui Steponui IX numirus, 
Gottfriedas padėjo reformatoriams išsirinkti popiežium Nikalo- 
jų II. Užtai ir kurija, Stepono IX laikais atidavusi jam S po- 
leto, padėjo jam dabar pavergti Anconą: ekskomunikavo 
kovojančius su juo dėl savo laisvės Ankoniečius. 


1 


Hildebrandas jieškojo ir naujų sąjungininkų. — Leonui IX 
nepasisekė nuveikti Normanų. Dabar ėmė Hildebrandas su 
jais taikytis. Kurija pripažino popiežiaus vasalais Aversos 
grafą Richardą (jis buvo jau užkariavęs ir Kapują) ir 
Apulijos grafą Robertą Guiscardą, kuris drauge su 
broliu Rogeru kariavo su Bizantija dėl Kalabrijos ir ruo- 
šėsi išvaduoti Siciliją: Normanų kunigaikščiai žadėjo nauja- 
jam savo siuzerėnui mokesčių ir pagelbos (1059 m.). ši Hilde- 
brando ir Montecassino abato Desiderijaus sudary- 
toji santarvė su Normanais padėjo kurijai suvaldyti Romos di- 
duomenę ir davė popiežiui naujų sąjungininkų kovoj su imperi- 
ja. Ištikrųjų, ne tik žadėjo Normanai kurijai, kad, popiežiui nu- 
mirus, padėsią išsirinkti naują Šv. Petro garbei. — Prisiekė ku- 
nigaikščiai padėti savo siuzerėnui „regalia S. Petri“, „pa- 
patus terrague S. Petri et principatus“ valdy- 
ti ir įsigyti (tenere et acguirere), gindami jį, popie- 
žių, nuo visų žmonių (contra omnes homines). 

Tie priesaikos minėtieji omnes homines galėjo reikš- 
ti Gottfriedą ir be abejo reiškė imperatorių. Buvo Normanai 
anksčiau imperatoriaus vasalai, dabar pakeitė siuzerėną. Tur 
būt, Romos siuzerenitetą kildindamas, rėmėsi čia Hildebrandas 
Konstantino Konstitucija. Kaip ten bebūtų, politikavo prieš im- 
periją. Imperijos įtaką stengėsi jis nuslopinti ir šiaurinėj Itali- 
joj. 

Čia didžiausia imperijos parama buvo Milano arkivys- 
kupystė, šv. Ambraziejaus Bažnyčia. Ariberto įpėdiniai su- 
prato, kad Roma jiems daug pavojingesnė, nei imperatoriai. Tie- 
sa, imperatorininkais tapę, arkivyskupai turėjo išsižadėti ariber- 
tiškojo sumanymo įsteigti bažnytinę Šv. Ambraziejaus valstybę. 
Tačiau be imperatoriaus nebegalėjo nė savo nepriklausomybės 
nuo Romos apginti. 

Kaip ir visur Lombardijoj, Milane Bažnyčia glaudžiai susi- 
jusi buvo su vadovaujančiais visuomenei sluoksniais: kapitanai 
ir valvassorai tegalėjo būti Milano kapitulos nariai. Bet nuo 
Ariberto laikų su valvassorais ėmė syti turtingieji miesto pirkliai 
ir pramonininkai. Prekybai ir pramonei klestint, daugiau rados 
ir smulkių amatninkų, samdytinių pramonės darbininkų, pagaliau 
— visokių skarmalais prekiaujančių rinkoj apsileidėlių, skarma- 
lių, arba patarų, patarėnų. Kaip visur ir visuomet, že- 


= B = 


mesnės klasės nekentė aukštesniųjų, o aukštesniosios visas jas 
patarais vadino. Be to, miesto demokratija vis labiau užsikrės- 
davo reformatorių idėjomis, o Milano kunigų gyvenimas ir būdas 
savotiškas buvo. Mokėsi tie kunigai keturiose katedros mokyk- 
lose, domėjosi senųjų romėnų literatūra, patys rašinėjo. Griež- 
to aketizmo bodėjosi ir, senuoju Šv. Ambraziejaus Bažnyčios pa- 
pročiu, vedė. „Niekas“, sakydavo jie, „negali būti nekaltas, tik 
— kam Dievas duoda nekaltybę. O Dievas nenori, kad privers- 
tinai tarnautų Jam žmonės“. Kaltino reformatoriai Milano ku- 
nigus ir simonija. Tačiau patys kunigai laikė ją ne simonija, bet 
savo Bažnyčios papročiu; buvo net visiems žinomas tarifas: sub- 
diakonas mokėjo 12 mummi, diakonas — 18, kunigas — 34. 
Arkivyskupą skyrė imperatorius. Ar mokėjo už savo rinkimą ar- 
kivyskupas imperatoriui, ar, kaip Heinricho III laikais, nebemo- 
kėjo, vistiek negalėjo kovoti su savo kunigų simonija, nes jais 
ir išviso miesto diduomene tesirėmė. Nė nemanė apie tokią kovą 
ir 1046 m. gavęs arkivyskupystę Guidonas. Ne aukštos kil- 
mės žmogus jis buvo ir maža autoriteto teturėjo, vir illite- 
ratus et concubinatus et symoniacus, kaip 
apibūdino jį (nežinia ar teisingai) vienas reformatorius. 

Taigi, Milano reformatoriai noroms nenoroms kurstė revo- 
liucinį liaudies sąjūdį, o revoliucijonieriai tapo reformatoriais. 
Ėmė jiems vadovauti vienas buvusis valvassoras diakonas 
Arialdas. Užsidegė jis senosios Bažnyčios idealais, reikala- 
vo kunigų gyventi apaštališkai, išsižadėti pasaulio ir tikraisiais 
Kristaus mokiniais tapti. Su juo susidėjo kitas dvasininkas, dar 
aukštesnės kilmės žmogus (kapitanas) Landulfas, talentin- 
giausias ir karščiausias agitatorius.  Sumaningais savo patari- 
mais padėdinėjo jiedviem mokytas kunigas ir vingrus diploma- 
tas Anselmas, kuris 1057 m. tapo Luccos vyskupu, o 
1061 m. — popiežium Aleksandru II. 

Susidėję su keliais kunigais Arialdas ir TLandulfias ėmė 
draugėj gyventi, įsteigė kanonikatą. Tačiau tuo nesitenkino: 
Landulfas aikštėse sakydavo pamokslus liaudžiai, skelbė refor- 
matorių programą ir išsijuosęs puldinėjo visus Milano kunigus. 
— Patys jie esą baisiausi eretikai; bažnyčios, kur jie kunigauja, 
— tvartai, o jų teikiamasis Šv. Sakramentas nebe žmonių valgis, 
bet šunšudis. Jie esą Dievo priešai ir žmonių gundytojai. Gali- 
ma esą ir prievarta atimti tokių kunigų turtai. Arkivyskupas ir 


= 


maiores ecclesiae rengdavo disputus su Arialdu ir Lan- 
duliu; norėjo vargšai teologiniais argumentais juos sudrausti. 
Liaudis trukdydavo kunigams mišias laikyti, plėšdavo jų namus, 
juos pačius dažnai primušdavo arba — mažų mažiausia — pri- 
versdavo pasirašyti, kad nebepaleistuvaus. Patarai, arba pa- 
tarėnai, — taip imta vadinti maištininkai — įkūnydavo de- 
magogines idėjas, kurias sėjo pirma asketai, paskui Leonas IX ir 
kurias aiškiai skelbė kardinolas Humbertas. Tautos norus formu- 
lavusi bažnytinė ideologija tapo socijaliniu ir politiniu tautos są- 
jūdžiu. 

Pats patarų suvaldyti negalėdamas, antra — negavęs pagel- 
bos nei iš savo vyskupų sufraganų, nei iš imperatoriaus, arki- 
vyskupas Guidonas priverstas buvo kreiptis į Romą. St e- 
ponas IX patarė Guidonui sušaukti sinodą. Bet Arialdas ir 
Landulfas atsisakė stoti sinodo teisman ir, sinodo ekskomunikuo- 
ti, apeliavo popiežiui.  Arialdas laimėjo patarų bylą Romoj ir 
grįžo kaip nugalėtojas. Netrukus atvyko į Milaną ir popiežiaus 
legatai Hildebrandasir Luccos vyskupas Anselmas. 
Jų kurstomi, patarai ėmė dar smarkiau pulti „simoniją“; maža 
to — ne tik kunigus, bet patį vyskupą ir diduomenę. Landulfas 
prisiekdino patarus kovoti su nikolaitismu ir simonija, suorgani- 
zavo stiprią partiją ir pasigriebė visą miesto valdžią. Veltui 
skundėsi kunigija popiežiui. — Skundėsi popiežiui ir patarai, o 
Nikalojaus II patarėjai palankesni buvo jiems, kaip arki- 
vyskupui. Hildebrandas vykdė politinę Humberto ir savo paties 
programą. 

Nikalojus II nusiuntė į Milaną vyskupą Anselmą 
ir Petrą Damiani. Turėjo jie padėti patarams ir, jų pa- 
dedami, pavergti Šv. Amraziejaus Bažnyčią popiežiaus valdžiai. 
Uždavinys nelengvas buvo, nes milaniečiai, net daugelis pata- 
rų didžiai vertino savo Bažnyčios privilegijas ir žvairom žiūrėjo 
į norinčius Milane šeimininkauti popiežiaus legatus. Vienas Pet- 
ras Damiani tetikėjo, kad gerą įspūdį buvo padariusi jo kalba 
apie Šv. Petro teises. Pats Landulfas abejojo legatų laimėjimu, 
bijojo, kad sukils prieš juos liaudis. 

Mistelėnų patrijotizmas buvo betgi silpnesnis už socijalinę 
neapykantą ir religinį fanatizmą. — Legatai — cogente ac 
vociferante populo — ištyrė dalyką ir privertė kunigi- 

“ją prisiekti, kad vengs jie simonijos ir nikolaitizmo; be to, pa- 


21 


skyrė legatai kunigams ir kanonišką bausmę. Pats arkivyskupas 
turėjo prisiekti šv. Petrui; 1059 m. dalyvavo jis su savo sufraga- 
nais Romos sinode ir gavo iš Nikalojaus annulus aposto- 
licae gratiae ac totius potėstatis cccleė 
siasticae. Mat, popiežius investino Milano arkivyskupą, ku- 
rį iki tol investindavo imperatorius. 


7 


Sustiprėjusi Italijoj, kurija ėmė vykdyti bažnytinę - politi- 
nę savo programą pačioj Vokietijoj. Savo pirmenybę pa- 
brėždamas, kišosi popiežius į Vokiečių Bažnyčios reikalus; reika- 
lavo, kad pats Mainzo arkivyskupas atvyktų Romon palliumo 
gauti, ir tvirtino, jog be palliumo negalįs jis būti metropolitas; iš- 
peikė Kėlno arkivyskupą Annoną, kitų vyskupų reika- 
lavo paklusnumo Romai ir grėsė juos nuo savavališkumo kano- 
niškomis bausmėmis. 

Ir silpna imperatorienės Agnietės vyriausybė negalėjo pa- 
kęsti naujų Romos pretenzijų ir itališkos jos politikos. Impera- 
torienė nepriėmė net popiežiaus legato. Vyskupija, pats An- 
nonas ėjo išvien su imperatorienės dvaru: 1061 m. sinodas ne 
tik nepripažino naujo dekreto dėl popiežiaus rinkimų, bet pra- 
keikė patį Nikalojų ir panaikino omnia guae ab eo 
fuerunt statuta. 

Bažnyčiai grėsė nauja schizma; ir Nikalojaus mirtis (1061. 
VI. 27) jos nešalino. — Popiežiui numirus, Romos didikai suki- 
lo; didikų pasiuntiniai atvežė jaunajam imperatoriui Heinri- 
chui IV karūną ir dovanų, prašė jo paskirti naują popiežių. 
Itališkasis imperijos kancleris Wibertas tarėsi su Lombar- 
dijos vyskupais ir gynė Heinricho IV teises, o tie vyskupai, c e r- 
vicosi tauri, prašė Heinricho paskirti popiežium Parmos 
vyskupą Kadalą. Imperatorienė regentė nutarė sušaukti si- 
nodą Basely spalių mėnesį. 

Tačiau Hildebrandas (Humbertui numirus galingiau- 
sias kurijos vadas) gerai žinojo, kiek svėrė laikas. Jis valdė ku- 
rijos finansus ir turėjo pačioj Romoj nemaža šalininkų: turtingą 
žydą perkrikštą Benediktą Krikščionį, jo sūnų (popie- 
žiaus Grigaliaus VI brolį) bankininką Leoną, Cencijų (Čen- 
či) Frangipane ir kitų didikų. Tiems savo draugams tar- 


m m 


pininkaujant, šaukėsi Hiidebrandas Aversos grafo Richardo 
pagelbos, o pats nukeliavo šiaurinėn Italijon, kur ir įkalbėjo 
Luccos vyskupui ir patarų vadui Anselmui sutikti, kad 
išrinktų jį popiežium.  Hildebrando sumanymo gudraus būta. 
Viena, Anselmą rinkdami, kardinolai stiprino kurijos sąjungą su 
patarais ir baugino tuo Lombardijos vyskupiją. Antrą, Anselmas 
nebuvo kardinolas ir, savo valdovo Gottfriedo globojamas, ge- 
ruoju gyveno ir su imperatoriene: galėjo jį pripažinti ir Vokie- 
čiai. 

Sunkiau buvo išrinkti Anselmas Romoj ir pagal 1059 m. de- 
kretą. Bet čia padėjo hildebrandininkai, pavadavę dekreto rei- 
kalaujamą Romos tautą, ir Normanai. Normanams besikaujant 
„Romos gatvėse su romėnais, naktį (IX.30 — X. 1) cleruset 
populus Romanus išrinko Anselmą-Aleksand- 
rą II; papa noctulanus ir Asinelmus, Asinan- 
der, asinus haereticus buvo jis priešų pavadintas. Mė- 
gino romėnai užkirsti popiežiui kelią į bažnyčią, bet Richardas 
su savo normanais juos išsklaidė. 

Tiktai po keturių savaičių susirinko Baselio sinodas; be 
to, maža Vokietijos vyskupų jame tedalyvavo. Kancleris W i- 
bertas, Romos pasiuntiniai ir susivažiavę Lombardijos vysku- 
pai apkarūnavo Heinrichą IV ir paskelbė jį patricijum; pa- 
skui, romėnų prašomas, išrinko karalius popiežium Kadalą- 
Honorijų II. Bet kariuomenės Romai užkariauti imperato- 
rienė popiežiui nedavė, tik liepė Italijos didžiūnams palydėti jį 
Romon. Ką gi galėjo padaryti tie didžiūnai, kad Toskanos 
markgrafienė Beatriksa pastojo Honorijui kelią? 

Pamaldžioji imperatorienė nedrįso atvirai kovoti su popie- 
žium Aleksandru, o įtakingiausieji Vokietijos vyskupai ne Ka- 
dalą - Honorijų, bet jį pripažino. Su juo santykiavo ir iš jo lega- 
to titulą gavęs AdalbertasBremenietis, ir buvusis im- 
peratorienės kancleris Salzburgo arkivyskupas Gebhar- 
das. Aišku, kad imperatorienė turėjo pralaimėti nė nepradėju- 
si kovoti. Vienas Albos vyskupas Benzonas, karštas ir 
narsus imperatorininkas, teišdrįso užstoti imperijos popiežių. Be 
kariuomenės, tik su pinigais atvyko jis Romon, kur susispietė apie 
jį didikų sukilėlių kurstoma liaudis. Kaip patį popiežių, sveiki- 
no Benzoną romėnai, ir Kapitoliume prisiekdino jis tautą Hein- 
richui IV. Drąsiai liko Aleksandras II Romoj. Benzo- 


= I 


nui tautą sušaukus, ir jis susirinkime dalyvavo. Karštai kaltino 
čia Benzonas Aleksandrą tuo, kad sulaužęs jis savo priesaiką 
Heinrichui III ir jo sūnui, kad simonija įsigijęs Šv. Petro sostą 
ir daug kraujo praliejęs; liepė jam palikti Lateraną ir Romą, grįž- 
ti Luccon ir stoti karaliaus teisman. Benzoną palaikydami, 
baisiai murmėjo grūmojo romėnai, tik Aleksandro neįbaugino. 
Ramiai tebetikino popiežius, kad ištikimas esąs jis karaliui ir ne- 
gaišdamas siųsiąs Vokietijon pasiuntinius su karalium derėtis. 
Žinoma, neįtiko susirinkimui popiežius. 

Benzono raginami, didikai nutarė pasikviesti Romon „tikrąjį 
popiežių“ Kadalą, juo labiau, kad Benzonui pasisekė susidėti su 
Normanų priešais pietų Italijoj. Kadalas, išaušus 1062 m. pava- 
sariui, priėjo pagaliau prie Romos mūrų ir sumušė Aleksandro II 
pulkus. Į patį miestą įsibrauti betgi nedrįso — laukė, kada nu- 
sileis jam kurija. Tačiau Hildebrandas nenusileido. Sunku bu- 
vo pasakyti, katras popiežius nugalės. Kai kurie Aleksandro pa- 
tarėjai, Petras Damiani, abejojo ar gali Bažnyčia kariauti, o Ka- 
dalą-Honorijų pripažino Romos vyskupu pats Bizantijos impera- 
torius. Bet čia įsikišo į ginčą Gottfriedas: reikalavo, kad 
išspręstų jį Vokiečių karalius ir kad abu popiežiai, to sprendimo 
laukdami, grįžtų kiekvienas į savo vyskupystę. Nė vienas jųd- 
viejų negalėjo kautis su Gottfriedu, tad sutiko; Kadalas, gal būt, 
ir mielai, nes buvo jis vokiečių popiežius. 

Deja, vokiečių vyriausybės nebebuvo. Tuo tarpu, kai Hil- 
debrandas kieta ranka valdė kuriją ir nuosekliai stiprino popie- 
žiaus valdžią, imperatorienė nustojo kuone viso savo autoriteto. 
Menkai ji politikavo. Tiesa sakant, kitaip politikuoti ir norėda- 
ma nebegalėjo, nes priešinosi jai Vokietijos kunigaikščiai ir pra- 
lotai, ypač K6lno arkivyskupas Annonas ir su juo susidė- 
jęs Bambergo vyskupas Guntheras. O kovoti su Alek- 
sandru nenorėjo net tokie imperatorininkai, kaip arkivyskupas 
Adalbertas. Tarpusavė kunigaikščių ir vyskupų kova 
trukdė visiems susitarti ir ginti nuo Romos imperatoriaus teises. 
Liaudis skundėsi vyriausybės silpnumu, ir vyriausybe, imperato- 
rienės patarėjais, niekas nebepasitikėjo. Pačią dievobaimingą 
imperatorienę kaltino priešai paleistuvavimu, ir Bambergo kuni- 
gai vadino ją „pasiutusia furija“. 

Su Bavarijos hercogu, gal, ir su Gottfriedu susi- 
taręs, Annonas 1062 m. pagrobė jauną Heinrichą IV. Kadan- 


Istorija 2 


= ko 


gi Agnietė viską laikė Dievo bausme, Annonas ir tapo im- 
perijos regentu. Kad ir pripažino naująją vyriausybę kunigaikš- 
čiai, nebuvo ji betgi stipresnė už senąją. Todėl nenorėjo Anno- 
nas ginčytis su reformatoriais ir kovoti dėl Agnietės popiežiaus. 
Ne tiek imperija, kiek savo valdžia ir arkivyskupystė rūpėjo An- 
nonui. Klausimą išspręsti turėjo šaukiamas 1062 m. Augs- 
burge sinodas, ir aleksandrininkai galėjo pasitikėti savo po- 
piežiaus laimėjimu. Ne visai ramūs betgi buvo. Petras Da- 
miani atskiru veikalu stengėsi įrodyti, kad Aleksandras ir esąs 
tikrasis popiežius. — Tiesa, išrinktas jis buvęs be karaliaus su- 
tikimo. Tiek Heinrichas III, tiek jo sūnus net 1059 m. dekretu 
turėję teisę skirti popiežių. Tačiau 1061 m., Aleksandrą ren- 
kant, Heinrichas IV jaunas tebebuvęs, o popiežius išrinkti kuo- 
greičiausiai reikėję. Antra vertus, 1061 m. pačių Vokiečių si- 
nodas panaikinęs visus Nikalojaus II dekretus, tad ir 1059 m. 
dekretą, kuris, Petro nuomone, pripažinęs imperatoriaus privile- 
giją. Žinoma, vokiečiai tebegalį remtis Romėnų ir popiežiaus 
pažadais imperatoriams. Bet Bažnyčios pažadai neverčią jos vi- 
suomet, kiekvienu atveju jų pildyti. Turinti ji teisės, prireikus, 
jų ir išsižadėti. O Honorijus II visai nekanoniškai išrinktas 
buvęs. 

Pats Annonas pirmininkavo Augsburgo sinodui, 
susirinkusiems Vokietijos ir Italijos vyskupams. Beveik visi vo- 
kiečiai, kaip ir Annonas, palankūs buvo Aleksandrui. Ne jie, 
bet italai pabrėžė, kad pamynęs jis po kojų imperatoriaus privi- 
legiją; apkaltino jį ir simonija, nes išrinktas jis buvęs su papirk- 
tųjų normanų pagelba. Kadangi, popiežiaus teisti nenorėdami, 
vokiečiai ir į šitą kaltinimą dėmesio nekreipė, pareikalavo italai, 
kad išspręstų visą dalyką naujas sinodas. Vokiečiai turėjo čia 
nusileisti, tik Annonas įkalbėjo susirinkusiems laikinai, iki naujo 
sinodo nutarimo, pripažinti popiežium Aleksandrą, jei nėsąs jis 
simonininkas. 

Tuo būdu norėjo Annonas pakelti savo, netiesiog ir Vokie- 
čių Bažnyčios bei imperijos autoritetą, nes, sinodui sutikus, iš- 
tirti dalykas teko, savaime aišku, jam, sinodo ir Vokiečių Bažny- 
čios pirmininkui. Bet galima dar buvo reikalauti, kad su Kadalu 
tebekovojąs Aleksandras pripažintų, nors principijaliai, impera- 
toriaus privilegijas, o teisti popiežiaus ne tik Kolno arkivysku- 
pas, bet ir sinodas negalėjo. Iš viso Annono sumanymo viena 


= m 


teišėjo: Gottfriedo lydimas, grįžo Aleksandras Romon ir davė 
Annonui Romos Bažnyčios arkikanclerio titulą, o kitiems įta- 
kingiesiems Vokietijos metropolitams — palliumą. Maža to — 
sušaukė Aleksandras 1063 m. Romos sinodą ir iškilmingai eksko- 
munikavo už simoniją savo priešą Kadalą. Projektuojamo sino- 
do nelaukdamas, veikė Aleksandras kaip visų pripažintas ir tik- 
ras popiežius; smerkė simoniją ir simonininkus, draudė krikščio- 
nims jų mišių klausyti, o simoniją vėl ėmė tapdinti su investitū- 
ra; liepė pildyti tuos įsakymus visiems, kas norįs džiaugtis 
Sanctae Romanae ecclesiae et apostolicae 
sedis pace et communione atgue benedictio- 
ne et absolutione. Kai Florencijos vyskupas ėmė rūpin- 
tis minėtuoju Augsburgo sinodo nutarimu, Aleksandras atšovė, 
kad nutarta tai, norint Šv. Sostas nužeminti, ad apostoli- 
cae sedis contemptum, ir kad neleistina esą svarstyti 
Bažnyčios reikalai nei karaliams, nei imperatoriui. 

Daug pralaimėjo Annono vyriausybė, betgi ne visa. — Ka- 
dalas - Honorijus II tebekovojo su Aleksandru; vėl užpuolė Ro- 
mą, užėmė „Leono miestą“ (Civitas Leonina), Sant 
Angelo tvirtovę ir pačios Romos dalį. Normaniškieji Alek- 
sandro pulkai drąsiai mušėsi, bet negalėjo išvyti antipopiežiaus. 
Benzonas rašė jaunajam karaliui ir Annono priešui Adalbertui, 
meldė padėti „tikrajam popiežiui“. Petras Damiani savo rėžtu 
prašė Annoną kuogreičiausiai sušaukti visuotinį susirinkimą ir 
atgaivinti Bažnyčios taiką. 

Pagaliau, 1064 m. susirinko Mantovos mieste geidžia- 
masis sinodas. Be Gottfriedo, kuriam priklausė Mantova, ir Ita- 
lijos vyskupų susivažiavo daug Vokietijos vyskupų ir kunigaikš- 
čių, jų tarpe Annonas. Bet pirmininkavo nebe jis, o pats Alek- 
sandras, kuriam tuo tarpu pasisekė įsiviešpatauti Romoj. Ka- 
dalas su kariuomene stovėjo netoli nuo Mantovos miesto. 

Nors iš Aleksandro pirmininkavimo visai aiškų buvo, kad 
sinodas jį pripažino, Annonas griežtai išdėstė visa, kuo kaltino 
popiežių priešai. Pats pasididžiavo mulkis, bet imperijos bylą 
baigtinai pralaimėjo. — Karaliaus įsakymu sušauktas esąs si- 
nodas ištirti visa, kuo kaltinamas Aleksandras. Karalius ir ku- 
nigaikščiai girdėję, kad Aleksandras pasiekęs sostą simonija. 
Be to, sąjungininkavęs jis su Normanais, norėdamas padidinti 
savo valdžią, o tai prieštaraują tiek Bažnyčios teisei, tiek kara- 


3* 


— 26 — 


liaus valiai. Popiežius nė nenorėjo kalbėti su sinodu apie Nor- 
manus. Apie tai pasikalbėsiąs, girdi, su pačiu karalium, kai at- 
vyksiąs karalius Italijon. O kaltinti ir teisti popiežiaus sinodas 
negalįs. Tačiau rūpindamasis Bažnyčia, popiežius, kaip kadai 
kitkart Leonas III, savo valia, pats siekiąs nekaltas esąs simo- 
nija. Visai kanoniški buvę ir popiežiaus rinkimai. „Per neva- 
lią buvau sučiuptas; atsisakiau ir priešinaus, bet buvau pasodin- 
tas ant apaštališkojo sosto ir įšventintas. O padarė tai žmonės, 
kurie, kaip žinoma, senuoju Romėnų papročiu turi pareigą ir 
valdžią popiežių rinkti ir šventinti.“ Taigi, Aleksandras aiškiai 
neigė imperatoriaus privilegiją, nuo kurios, esam jau matę, tylo- 
mis atsisakė Augsburgo sinodas ir pats Annonas. 

Kas gi čia begalima buvo atsakyti? — Sinodas sveikino tik- 
rąjį popiežių, giedojo Te Deum ir patvirtino Kadalo eksko- 
muniką vėl Aleksandro paskelbtą.  Markgrafienės Beatriksos 
kariai numalšino Kadalo šalininkų sukeltąjį maištą. Pats Ka- 
dalas grįžo savo vyskupystėn. Numirė jis čia tik 1071 m., bet, 
kad ir turėjo šalininkų net Vokietijoj, nebepavojingas buvo. Rei- 
kėjo Vokiečiams tartis su Aleksandru, tačiau ir tai vis sunkiau 
darės. 


8 


Penkiolikos metų jaunikaitis, Heinrichas IV 1065 m. 
buvo pripažintas pilnamečiu ir oficijaliai ėmė karaliauti. Susi- 
važiavę Wormse kunigaikščiai nutarė net, kad Heinrichas 
žygiuotų Italijon imperatorium karūnuotis“ Bet kunigaikščiai 
tarpusavy tebekovojo, o jaunasis karalius nekentė savo grobėjo 
Annono. Jau 1063 m. turėjo Annonas pasidalinti regento 
valdžią su Adalbertu. Dabar tapo Adalbertas įtakingiausiu 
Heinricho IV patarėju. Kaip ir Annonas ir kiti kunigaikščiai, 
Bremeno metropolitas pirmiausia rūpinosi savo galia. Bet buvo 
jis imperijos ideologas ir gynėjas. Jo patariamas, įsibrovė Hein- 
richas (1063 m.) į Vengriją ir, Bielai numirus, pasodino 
ant sosto savo sesers vyrą Saliamoną (1063—1074 m.). 
Adalbertui vis knietėjo nacijonalūs Vokietijos uždaviniai, kova 
dėl sumanytojo patriarchato; gal būt, bijojo jau Saksonų 
sukilimo. "Todėl priešinosi jis Annono politikai, kuris, imperiją 
nužeminęs, norėjo ją dabar atgaivinti. Itališkojo Heinricho žy- 
gio bijodama, kurija rėmė Adalbertą. 


— HT o 


Adalbertas sutrikdė sumanytąjį žygį; bet greit (1066 m.) 
Annonas, Mainzo arkivyskupas, Švabijos, Ba- 
varijos ir Karintijos hercogai privertė karalių atsi- 
sveikinti su savo patarėju. Tik patys senosios įtakos nebeatga- 
vo, nes naujųjų, žemos kilmės Žmonių padedamas, ėmė Heinri- 
chas stiprinti karališką savo valdžią Vokietijoj. Bet itališkasis 
žygis vėl sunku rados beįvykdyti. Tiesa, su Normanais susiki- 
virčijus, kurija pati šaukėsi karaliaus pagelbos, ir 1067 m. ruo- 
šėsi jau Heinrichas žygiuoti Italijon. Bet Gottfriedas nenorėjo 
karaliaus sąjungos su Roma: skubotai atkeliavo su kariuomene 
savo žmonos Beatriksos markgrafystėn ir, pakariavęs 
kiek su Normanais, sutaikino juos su popiežium. 

Aišku, kad kurija mažai tevertino Heinrichą IV, laikė jį 
perdaug jaunu ir silpnavaliu valdovu. Kai 1069 m. sumanė 
Heinrichas išsiskirti su žmona, Aleksandras nusiuntė pas jį 
Petrą Damiani su griežtu draudimu, ir karalius — tuoj nusileido. 

Kurija apsiriko — Heinrichas IV gabus ir uolus valdovas 
buvo. Jaunas išsilavino ir daug ko pramoko: mėgo skaityti, 
gyvai domėjosi mokslu, literatūra, muzika ir menu; bet nesuėmė 
savin religinės ir moralinės savo tėvo ideologijos. Tų laikų pu- 
blicistai popiežininkai kaltino Heinrichą IV ištvirkimu: inli- 
citis... concubinarum amplexibus adhaere- 
re solebat, bet imperatoriaus priešai daug čia pramanė — 
doros atžvilgiu jis maža kuo tesiskyrė nuo savo amžininkų. Šiaip 
ar taip, Heinricho pasaulininko būta. Labiau panašėjo jis į se- 
nelį, nei į tėvą; kaip ir Konradas II, pirmiausia rūpinosi Vokietija 
ir paniekinamai žiūrėjo į religijos problemas. Bet Heinricho III, 
dar labiau Agnietės laikais, ir Romos Bažnyčia be galo sutvirtėjo, 
ir Vokietija vėl ėmė irti. Tų pačių tikslų siekti sūnaičiui buvo 
daug sunkiau, kaip seneliui. Atspariai, kibiai vykdė savo suma- 
nymus Heinrichas; išdidus būdamas ir didžiai savo valdžią ver- 
tindamas, mokėjo betgi, prireikus, nusileisti, net nusižeminti, 
kaip Canossoj, jei kitaip nebegalima buvo laimėti. Niekuomet 
nenustodavo vilties. Bažnyčios keikiamas ir ekskomunikuoja- 
mas, dėjosi dabon žmonių vargus; kaip įmanydamas globojo ne- 
laiminguosius; liaudies mylimas valdovas buvo. 

Popiežiui vis smarkiau Vokietiją puolant ir žeminant, Hein- 
richas nebeteko gabiausio savo padėjėjo, kunigaikščių 1066 m. 
pašalinto Adalberto. Tuo pasinaudoję, Saksonų valdovai 


išvijo Adalbertą iš Bremeno ir sugriovė jo valdžią. Netrukus 
sukilo Obodritai, nužudė savo kunigaikštį Gotšalką 
ir atgaivino kovą su Vokiečiais ir krikščionybe; išniokojo Ra- 
tzeburgo ir Mecklenburgo vyskupystes, sudegino 
Hamburgą. Visas misijonieriškas Adalberto darbas niekais 
nuėjo. Nieko nepešė 1068—1069 m. žygiu ir pats Heinrichas. 


Tik prieš mirdamas (1072 m.) atsidvėsė Adalbertas ir vėl 
atsidūrė karaliaus dvare. Tas dvaras (jis ir vyriausybė) buvo 
tada jau naujai sutvarkytas. Kaip minėta, nuo 1066 m. rėmėsi 
Heinrichas nebe kunigaikščiais, kurie siekė kiekvienas egojistinių 
savo tikslų, bet naujais, žemesnio kilimo patarėjais — grafu 
Eberhardu, grafu Werneru ir kitais. Konrado II įpė- 
džiui karalius prisiviliodavo ministerialų. Jie ir rados didžiausia 
jo parama kovoj su kunigaikščiais. 

Tačiau karaliaus valdžiai atgaivinti tos paramos permažos 
būta. Reikėjo atgaivinti ir bažnytinė Ottonų bei Konrado II 
politika, vadinasi, galingais kunigaikščiais tapę vyskupai ir aba- 
tai reikėjo vėl pavergti karaliaus valdžiai, priversti jie valdinin- 
kauti. Visa to negalima buvo padaryti kitaip, kaip skiriant vys- 
kupais ir abatais karaliaus šalininkai. Bet kunigaikščiai, įsiga- 
lėję arkivyskupai, katedrų kapitulos, vienuolynai ir jų steigėjai 
bei senjorai turėjo kiekvienas savo kandidatą ir, kiek begalėdami, 
priešinosi karaliui Daugumui jų Bažnyčios reforma ir kano- 
niškoji teisė visai nerūpėjo. Tačiau patys simonijos nevengda- 
mi, aršiai kaltino jie simonija karalių ir jo patarėjus; šaukėsi po- 
piežiaus globos. Vyskupystes dalindamas ir pardavinėdamas, 
Heinrichas nedarė nieko, ko nebuvo daręs Konradas II ir Otto- 
nai. Bet apkito nuo tų laikų žmonių pažiūros: reformatorių tap- 
dinama su investitūra simonija visiems atrodė didelė nuodėmė 
bėsanti, o popiežius tikruoju Bažnyčios valdovu tapo. 

Iš esmės reakcinė Heinricho IV politika buvo natūrali ir 
neišvengiama — kaipgi kitaip begalėjo jis stiprinti savo val- 
džią? Bet nebestiprino karaliaus toji politika; priešingai — pjudė 
popiežium ir kunigaikščiais karalių, vertė kunigaikščius ir vys- 
kupus sąjungininkauti su popiežium ir didino Vokiečių Bažny- 
čios, tad ir valstybės, anarchiją. Toji anarchija ir pati tebeaugo. 
Čia kalti buvo karščiausieji reformatoriai ir Humberto bei Hil- 
debrando vadovaujamoji kurija. Nebe karalius, tik kurija galėjo 


= Ag 


Bažnyčios anarchiją suvaldyti. Kol kas naudojosi ji taja anar- 
chija savo galiai didinti. 

Savaime suprantama, kad Heinrichui nė į galvą neatėjo išsi- 
žadėti Milano, kur Aleksandras II teberėmė pata- 
rus. Popiežius manė su jų pagelba nuveikti Kadalo ir im- 
peratoriaus šalininkus. Landulfui numirus (1065 m.), 
Aleksandras pats įteikė jo broliui Erlembaldui pašven- 
tintą vėliavą, o kitais metais Erlembaldas atvežė iš Romos ir vie- 
šai paskelbė popiežiaus bulę, atskiriančią nuo Bažnyčios arkivys- 
kupą Guidoną, kaipo simonininką. Šįkart Milaniečiai užstojo 
savo ganytoją. Guidonui pasisekė numalšinti patarų sukilimas; 
jų vadas Arialdas buvo nužudytas (1066 m.). Erlembal- 
das paspruko, bet, greitai grįžęs, vėl ėmė kurstyti Milaniečius; 
be to, laimėjo patarai Torine, Cremonoj ir Piacen- 
zoj. Erlembaldas puolė ne tik Guidoną, bet ir Heinricho teisę 
skirti Milano arkivyskupą. Visas sąjūdis virto reformatorių ir 
kurijos kova su karalium. Veltui Guidonas mėgino nuraminti 
miestą: atsisakė nuo sosto ir išrūpino iš Heinricho arkivysku- 
pystę aukštos kilmės kunigui Gottfriedui. Aleksandras 
ekskomunikavo ir Guidoną, ir Gottfriedą, o mieste įsiviešpatavo 
Erlembaldas. Jis ir popiežiaus atsiųstasis kardinolas privertė 
miestelėnus išsirinkti arkivyskupu Attoną, bet Milano nepri- 
klausomybės gynėjai sukilo, primušė tiek Attoną, tiek patį kar- 
dinolą ir išvijo Attoną iš Milano. Abu Milano arkivyskupai, 
Gottfriedas ir Attonas, negalėjo įsiskverbti į miestą ir kovojo 
tarpusavy. Popiežius, žinoma, patvirtino Attoną, o Lombardi- 
jos sinodas karaliaus įsakymu įšventino Gottfriedą (1073 m.). 
Įširdęs Aleksandras Romos sinode (1073 m.) ekskomunikavo 
karaliaus patarėjus, kurie norį atskirti jį nuo Bažnyčios. 

Griežta Aleksandro II bulė sakė kuriją pasiryžus iki galo 
kovoti su imperija. Sumanymas buvo drąsus, bet gerai apgal- 
votas. Ištikro, Petrui Damiani numirus (1072 m.), kurija visai 
suvienodėjo, žinojo, ko nori, ir vykdė aiškią programą. Faktiš- 
kai valdė Bažnyčią kardinolas diakonas Hildebrandas, 
„šventasis šėtonas“, kaip vadino jį visuomet besipriešinąs ir vi- 
suomet nusileidžiąs jam Damiani. Pasak Damiani, Hildebrandas 
valdęs Steponą IX, o Aleksandras II tiek „nupenėjęs“ Hilde- 
brandą, kad tas jam net Dievu tapęs. Popiežiaus „vasalai“, Nor- 
manai užkariavo visą pietų Italiją, ir Roberto Guiscardo 


brolis įsibrovė į Siciliją. Nuo 1061—1091 m. Normanai išvijo 
Arabus ir paėmė visą salą. Galingasis Lotharingijos, Toskanos 
ir Spoleto valdovas Gottfriedas Barzdotasis 1069 m. 
numirė. Žemutinę Lotharingiją paveldėjęs jo sūnus Gott- 
friedas Kuprotasis (1069—1076 m.) vedė tėvo po- 
dukrą, Beatriksos ir Bonifacijaus dukterį Matildę, bet vy- 
ras ir žmona atskirai gyveno. "Toskanos markgrafystę valdė 
Beatriksa ir Matildė, abi — karščiausios Hildebrando šalininkės. 
„Didžiąja grafiene“ vadino žmonės Matildę; ji pati pasirašinė- 
davo: „Matildė iš Dievo malonės, jeigu išviso ne žemės dulkė.“ 

Normanais ir didžiąja grafiene besiremdama ir dėl Milano 
sėkmingai su Heinrichu kovodama, kurija galėjo nebijoti T o- 
rino markgrafienės Adelheidės, Heinricho uošvės ir 
ištikimosios jo šalininkės. Bet kurja plėtė savo valdžią ir rasda- 
vo šalininkų ir už Italijos. 

Krikščionybę gindama, didelės politinės įtakos įsigijo ku- 
rija Ispanijoj. Čia nuo pat XI amžiaus pradžios krikščio- 
nys tebestiprėjo ir vis smarkiau puldinėjo arabus. Padėjo ispa- 
nams ir karingieji Prancūzijos feodalai, ir tai, kad arabuose 
siautėjo anarchija. Kastilijos karalius Ferdinandas I 
sujungė su Kastilija Lėono, Asturijos ir Galici- 
jos karalystėles (1055 m.) ir, perėjęs Duro upę, užkaria- 
vo Coimbrą (1064 m.). Ispanijos ir Prancūzijos riteriais 
vedinas nekartą žygiavo jis — tuos žygius ispanai vadino a1- 
garadomis — į pusiasalio pietus; 1065 m. pasiekė Valen- 
ciją. Jo sūnus Alfonsas VI 1085 m. paėmė Toledo ir 
visą kraštą tarp Duro ir Tago esantį, Tai buvo krikščio- 
nių kova su muslimais, kryžiaus karai, kur pragarsėjo Valenci- 
jos užkariautojas (1094 m.) Rodrigo Diaz de Bivar. 
Tą pusiau didvyrį, pusiau plėšiką tautos padavimai pavertė krikš- 
čioniškosios Ispanijos riteriu Cid Campeador (cid — 
senjoras, campeador —campi doctor — karo dalykų 
daktaras). 

Pusiasalio šiaurėje ir rytuose didžiausi muslimų priešai bu- 
vo — toja Prancūzijos senjorų padedami — Navarriečiai 
it Aragoniečiai, nebeminint Barcelonos grafų. 
Navarrės karalius Sancho Didysis (— 1000 — 
1035 m.) priėjo pagaliau Ebro upę, jo įpėdiniai — perėjo. 
Ryčiau nuo Navarriečių puolė arabus Aragono karalius 


r m= 


Ramiras I (1035—1063 m.), o pajūriu, Tarragonos 
ir Leridos link, brovėsi Barcelonos grafo Rai- 
mondo-Berengaro Senojo (1035—1076 m.) vado- 
vaujami pulkai. 

Kova su maurais buvo, gali sakyt, bendras Ispanijos ir Pran- 
cūzijos feodalų reikalas. Toj kovoj feodalinė romaniškosios Eu- 
ropos visuomenė pasijuto krikščioniška esanti, suprato — kad ir 
vienašališkai, kariškai — krikščionišką savo prigimtį. Ispanijos 
karai ir popiežių imperija virstanti Bažnyčia, tai du to paties 
proceso, romaniškosios ir krikščioniškosios kultūros augimo, 
reiškiniai. Iš pat pradžios Bažnyčia laimino šventąjį karą su 
Kristaus priešais. Pirma kliuniečiai, paskui ir patys popiežiai 
žadėdavo kryžiuočiams nuodėmių atleidimą. Aleksan- 
dras II 1063 m. ragino vakarų krikščionis padėti ispanams. 
Karalių Ramirą I nužudžius, Aleksandro šaukiami Normandijos, 
Burgundijos, Provencės, Gascognės ir Akvitanijos riteriai perėjo 
Piriniejus Aragono gelbėti. Jų tarpe buvo ir paties popiežiaus 
vasalo Vilhelmo (Guillaume de Montreuil) vado- 
vaujamas būrys. Grigalius VII 1073 m. kvietė krikščionių 
valdovus padėti einančiai kovoti su maurais prancūzų kariuome- 
nei. Popiežius žadėjo globoti visas užkariaujamas stabmeldžių 
žemes. Kaip normanų valstybes Italijoj, taip ir Ispanijos kara- 
lystes laikė jis savo feodais. Rašė Ispanijos karaliams, kad Ro- 
mos Bažnyčia esanti „Bažnyčių ir tautų motina“. Taigi, turinti 
ji rūpintis jų gerove, o visus karalius — mokyti krikščioniškai 
karaliauti. Už jų karaliavimą turinti ji atsakyti Dievui, todėl ir 
rodanti jiems, kad kiekvienas jų turįs būti „tiesos tarnas, vargšų 
gynėjas, taikos apaštalas.“ 

Seniai jau norėjo kurija atgaivinti savo įtaką Anglijoj. 
— Nebemokėjo karaliai Šv. Petro denarijaus, o anglosaksų Baž- 
nyčia nepalanki buvo reformatoriams. Be to, Canterbury 
arkivyskupas Stigandas buvo gavęs palliumą iš antipopie- 
žiaus ir bloguoju gyveno su Roma. Todėl mielai palaikė Ale k- 
sandras II Normandijos duką Vilhelmą, kai 
ėmė Vilhelmas ruošti žygį į Angliją. Vilhelmas tvirtino, kad 
naujas Anglijos karalius Haraldas buvo prisiekęs jam pa- 
dėti įsikaraliauti, bet, užuot pildęs savo priesaiką, sulaužęs ją ir 
pats pagrobęs sostą. Savo hercogui paklusni Normandijos kuni- 
gija juo tikėjo, bet Vilhelmas kreipėsi ir į popiežių. Aleksandras 


„įdrąsino duką vykdyti teisingus savo norus ir kariauti su prie- 
saikos laužytoju; nusiuntė jam Šv. Petro vėliavą, ginančią nuo 
pavojų, kurie grėsė dukui“. Vilhelmui pavergus Angliją 
(1066 m.), kurija tikrai laimėjo, kad ir ne tiek, kiek buvo ma- 
niusi. Naujas Canterbury arkivyskupas Lanfrankas 
ėmė šviesti ir reformuoti Bažnyčią ir aiškiai pripažino popiežiaus 
pirmenybę. Bet buvo jis paklusnus karaliaus padėjėjas, o Vil- 
helmas valdingai kišosi į Bažnyčios reikalus. Kurija nusileido; 
pats Grigalius VII nepaskelbė Anglijoj (kaip ir Ispanijoj) savo 
dekreto dėl investitūros, nors Vilhelmas atsisakė išpildyti jo rei- 
kalavimą — nepripažino savęs Romos Bažnyčios vasalu. 

Tokie vasalai, be Italijos Normanų ir Ispanijos karalių, bų- 
vo Kroatijos-Dalmatijos kunigaikščiaiir Vengri- 
jos karalius. Vengrijoj kurija palaikė karaliaus Salia- 
mono ir Vokiečių priešą Geisą I (1075—1077 m.). Tary- 
tum stengėsi ji įsteigti tikrą popiežiaus imperiją ir vasalinėmis 
savo valstybėmis apriesti Vokietiją. Vokiečių imperija 
ir buvo didžiausias popiežių priešas. Dar sunkiau buvo jai su 
Romos Bažnyčia kovoti, kad skverbėsi toji Bažnyčia į viduję Vo- 
kiečių politiką ir kad daugėjo popiežiaus šalininkų. 

Kaip tik 60—70-taisiais metais atsirado Vokietijoj daug 
naujų ir kliuniečių reformuotų vienuolynų ; vienuoliai ėmė skelbti 
liaudžiai reformatorių idėjas. Smarkiai puolė jie simonija susi- 
tepusius vyskupus ir patį karalių. Ypačiai pasižymėjo Hirsau 
vienuolyno abatu tapęs (1071 m.) ir Cluni pavyzdžiu savo 
vienuolyną reformavęs Vilhelmas iš Sankt Emme- 
ramo. "Tai buvo kaip ir liaudies ir labai įspūdingas sąjūdis. 
Kaip ir visur, kurija rėmėsi Vokietijoj visų pirma demokratiška 
vienuolių kariuomene; kaip ir Milane, stengėsi prisivilioti že- 
mesniuosius visuomenės sluoksnius. Demagogiškai veikė ir vie- 
nuoliai, ir popiežių legatai, ir patys popiežiai. Užteks paminėjus 
simonijos dekretai. Tie dekretai sakė visus siminoninkų aktus 
jokios reikšmės neturint, tikrai kurstė žmones prieš simoninin- 
kus. Tačiau demagogija tik iš dalies tebuvo kovos priemonė, 
Demagogija rodo, kiek visas popiežių vadovaujamas sąjūdis tau- 
tiškas buvo, kiek reformatorių ir popiežių ideologija sutiko su 
vyraujančiomis Europos kultūros tendencijomis. 


sios MAEŲ a 


9 


Suprato, rodos, Heinrichas, kad nesustiprinus karaliaus val- 
džios Vokietijoj sunku buvo kovoti su kurija. Neatsisakė jis nuo 
bažnytinės savo politikos ir negalėjo atsisakyti — erzino savo „si- 
monija“ popiežių, bet daug kur jam ir nusileisdavo. Jo many- 
mu, tiesa sakant — ir objektyviai, visų pirma reikėjo suvaldyti 
Vokiečių kunigaikštija ir atgaivinti karaliaus domėnas (karaliaus 
tiesiog valdomos žemės). Čia — ne be Adalberto įtakos — 
Heinrichas ėjo tėvo pėdomis — stengėsi prisisavinti sakso- 
niškas Ottonų giminės žemes, kraštą esantį tarp Thiūrin- 
gų Girios ir Harzo, kur buvo sidabro kasyklos. Gos- 
laro miestą išsirinko Heinrichas nuolatine žiemos rezidencija 
ir jai ginti pristatė, Adalberto patariamas, daug tvirtovėlių. 
Pasiėmė jis ir didžiausią Saksonijos hercogų, Billingų, burgą 
— Liūneburgą (1071 m.). Čia karalius ir Adalbertas vaiši- 
no Danijos karalių Sveiną Estridsoną, kuris 
galėjo tapti naudingu sąjungininku kovoj su Saksonų hercogais. 
Konfiskuotose žemėse įkurdindavo Heinrichas savo ministeria- 
lus švabus, o žemes konfiskuodavo teisėtai ir neteisėtai. Nelabai 
tepaisė jis ypatingos, Heinricho II pripažintos Saksonų teisės. 
Inkvizicinė karaliaus teismo procedūra visai nesutiko su tąja 
teise: didžiai skyrėsi Saksonija nuo suromėjusios pietų Vokie- 
tijos. 

Visa ta, Heinricho III pradėtoji, politika erzino Saksonus; 
ir be to nekentė jie nei frankonų, nei švabų. Billingams 
pasisekė po 1066 m. kuone sunaikinti Adalberto galia. Tik štai 
— vėl jo įsigalėta ir drauge su Heinrichu manyta pavergti her- 
cogystė! O čia susiriejo dar Heinrichas su Saksonijos galiūnais 
— su hercogo sūnumi Magnu irsu Bavarijos her- 
cogų Ottonu. 


Ottonas von Nordheim buvo galingiausias Vo- 
kietijos kunigaikštis. Prie saksoniško savo alodo ir grafystės 
prijungė jis iš Agnietės gautą feodą — Bavarijos hercogystę. 
Juos ir sumanė nusikratyti Heinrichas. Nelabai gražiai pasinaudo- 
jęs neaiškiais kaltinimais, karalius privertė kitus kunigaikščius 
nuteisti Ottoną už išdavimą; atėmė iš jo Bavariją, kitus feodus ir 
net alodą. Bavariją karalius atidavė Ottono žentui, Estė 
markgrafo Azzono Ilainiui WelfuiIV (1070—1077 m.), 


o saksonišką alodą neilgai pakariavęs grąžino Ottonui, nors 
suėmė jį patį ir jo sąjungininką Magnų (1071 m.). 

Savaime suprantama, kad kunigaikščiai nepatenkinti buvo 
Heinricho laimėjimu ir išviso jo politika. Švabijos ir Ka- 
rintijos hercogai, pats tik ką gavęs Bavariją Welfas 
bruzdėjo ir dėjosi draugėn norėdami karaliui pasipriešinti. Su 
jais susidėjo Flandrijos markgrafas Robertas, Welfo, 
Billingų ir Normandijos hercogų giminaitis. Vyskupija taip 
pat skundėsi karaliaus „simonija“ ir tuo, kad reikalavo jis iš 
Bažnyčios seniai jau nebemokamų ir naujų mokesčių. Švabijos 
hercogas santykiavo su kurija, ir pietuose brendo sukilimas. 
Bet pirmieji sukilo Saksonai. 

Matė jie, kaip Heinrichas niekino senąją jų teisę; manė no- 
rint jį visai pavergti Saksoniją. Ištikrųjų, Saksonijos hercogui 
numirus (1072 m.), neleido Heinrichas jo sūnui ir įpėdiniui 
Magnui grįžti tėvynėn; be to, šaukė kariuomenę. Kad ir 
sakėsi karalius kariausiąs su Čechiją užpuolusių Lenkų hercogu 
Boleslovu II (1058—1081 m., karalius nuo 1076 m.), Sak- 
sonai bijojo, kad turi Heinrichas galvoj ir juos pavergti. Otto- 
no vadovaujamoji Saksonų kariuomenė apsiautė Harzbur- 
ga, kur buvo pasislėpęs Heinrichas. Sukilėliai reikalavo, kad 
sugriauti būtų Heinricho pastatytieji Saksonijoj burgai ir kad 
išvaduotas būtų pagaliau hercogas Magnus (1073 m.). Karaliui 
naktį pasprukus iš Harzburgo, Saksonai paėmė Liineburgą ir 
patys išvadavo kalintį čia Magnų. Heinrichas sutiko duoti jam 
laisvę, nes užtai paleido nugalėtojai miesto įgulą; antra vertus, 
Heinrichas grąžino hercogą (1073—1106 m.) jo hercogystei ir 
todėl, kad tikėjosi tuo lengviau susikalbėti su pietų Vokietijos 
hercogais. 

Tikrai, žadėjo jam tie hercogai padėti kare su Saksonais. 
Bet, rodos, kad greit susitarė su maištininkais; imta kalbėti su- 
manius karalių kelis kunigaikščius slapta nužudyti. Surado net 
liudytoją ir reikalavo, kad tai ir karaliaus ginčą su Sa csonais 
ištirtų kunigaikščių susivažiavimas. Tiesa, netikras liudytojas iš 
proto išėjo ir numirė, o kunigaikščiai nesusivažiavo. Karaliui 
vis dėlto riestoka rados, ir nieko nepešė tarpininkaują jam ir 
Saksonams kunigaikščiai. Vieni miestelėnai teužstojo savo val- 
dovą. Wormsiečiai išvijo besipriešinantį Heinrichui vys- 
kupą ir džiūgaudami sutiko atvažiavusį karalių. Po kiek laiko 


r 


iškilmingai priėmė jį ir Kolniečiai. Tas miestelėnų sąjū- 
dis buvo labai svarbus simptomas: rodė karaliui sąjungininkus 
kovoj su vyskupais. Bet miestelėnai persilpni tebuvo, ir kiek- 
vienas miestas atskirai nuo kitų gyveno. Be to, Annonas 
žiauriai numalšino savo Kėlniečius. 

Kokia gi itališka politika galėjo čia būti? Nors nekanoniš- 
kai ir be karaliaus sutikimo išrinktas buvo Hildebrandas- 
Grigalius VII (1073. IV. 23), Heinrichas pripažino bet- 
gi naująjį popiežių. Maža to — 1073 m. pradžioj parašė jam 
laišką. — Nusižemindamas šaukėsi jo pagelbos; išsižadėjo savo 
teisės skirti Milano arkivyskupą; sakėsi labai nusidėjęs Die- 
vui ir Bažnyčiai; teisinosi tuo, kad valdžios sugundytas ir pata- 
rėjų apgautas buvęs. Taip nusižemindamas Heinrichas, tiesa 
sakant, gudravo: svarbu jam buvo popiežiaus pagelba. Bet Gri- 
galius karaliaus žodžiais tikėjo, laikė jį geidžiamu Bažnyčios 
gynėju, krikščionišku, vadinasi, popiežiui paklusniu, valdovu. 
Žadėjo Grigalius sutaikinti karalių su  Saksonais ir nusiuntė 
apaštališkus savo legatus (1074 m.). Tie legatai išaiškino 
Heinrichui, kad, nenustodamas bendrauti su ekskomunikuotais 
patarėjais, ir jis pats atskilęs nuo Bažnyčios. Legatai atleido 
Heinrichui šitą nuodėmę ir ragino jį reformuoti Vokiečių Baž- 
nyčią. Heinrichas sutiko, bet priešinosi reformai patys Vokie- 
tijos vyskupai, ypač ištikimieji karaliaus šalininkai. Veltui 
kvietė popiežius vyskupus į Romos sinodą, kurį gebėjo sušauk- 
ti kas metai gavėnios metu. Nesusivažiavo vyskupai ir tada, 
kai, legatams reikalaujant, sušaukė karalius Vokiečių Bažny- 
čios sinodą paskelbti kanonų prieš simoniją ir nikolaitizmą. 
Popiežius kaltino ne karalių, bet jo patarėjus ir bloguosius vys- 
kupus. 

Vyskupus puldamas, reforma ir ekskomunika juos baugin- 
damas, Grigalius nenoroms pavertė juos karaliaus sąjunginin- 
kais. Jiems tarpininkaujant, Saksonai sutiko pagaliau susi- 
taikinti su Heinrichu. — Gerstungen mieste 1074. II. 2 
[Heinrichas dovanojo maištininkams, žadėjo žiūrėti Saksonų tei- 
sės bei papročių ir sutiko sugriauti naujuosius burgus. 

Nepatenkintas buvo tąja taika pats karalius. Jautėsi maiš- 
tininkų nužemintas esąs, gailėjo puikių savo burgų, o Harzburgą 
sugriauti ir visai atsisakė. Antra vertus, nenurimo ir Saksonai. 
Sukilėlių gaujos vėl ėmė plėšti karaliaus žemes ir griauti burgus; 


=—46 = 


sugriovė Harzburgą, apiplėšė jo bažnyčią, išvilko iš kapo kara- 
liaus brolio ir mažojo sūnelio kūnus ir, sudeginę, vėju paleido. 

Tūlas Saksonų kunigaikštis bjaurėjosi tokia šventvagys- 
te. Pietų Vokietijos kunigaikščiai, nebekalbant apie vyskupiją, 
vėl susidėjo su Heinrichu. Jis pats sakė Saksonus sulaužius 
taiką. Sušaukęs didelę kariuomenę, sumušė Saksonus ties 
Homburgu ir numalšino pagaliau maištą (1075 m.). 
Taigi, laimėjo jis Saksonijoj Goslaro mieste surinko Vo- 
kietijos kunigaikščius ir įkalbėjo jiems pasižadėti, kad, jam nu- 
mirus, išsirinks jie karalium jojo sūnų. Tokių pažadų reikalau- 
davc iš kunigaikščių karaliai ruošdamies žygiuoti Italijon. Ga- 
lima spėti, kad 1075 m. ir Heinrichas tą žygį buvo sumanęs. 
Įsikaraliavus pagaliau Vokietijoj, rūpėjo jam imperija ir impe- 
ratcriaus karūna. Praėjo laikas, kai priverstas jis buvo gud- 
rauti su popiežium, nusileisdinėti jam ir nusižeminti. Atrodė, 
kad tiek vyskupai, tiek kunigaikščiai ėjo dabar išvien su ka- 
ralium. 


Grigalius VII, paskutinieji Salijai 
ir Wormso konkordatas 


10 


Senuoju papročiu Romos Bažnyčios arkidiakonas Hil- 
debrandas pranešė tautai Aleksandrą II numirus (1073. IV. 
21): „Popiežius Aleksandras, mūsų viešpats, numirė“, ir ėmė 
rūpintis numirėlio laidotuvėmis ir naujojo popiežiaus rinkimu. 
Visų pirma — 1059 m. dekretu — turėjo susirinkti ir paskirti 
šv. Petro įpėdinį kardinolai vyskupai. Tačiau balandžio mėn. 
22 d., popiežių laidojant, kardinolai kunigai ir diakonai — rasit, 
ne be Hildebrando žinios — sukėlė bažnyčioj didelį triukšmą. 
Hildebrando šalininkas kardinolas Hugonas (Hugo Can- 
didus) kreipėsi į susirinkusią tautą ir siūlė jai paskelbti po- 
piežium žmogų, kuris išvadavęs buvo Romą, tariant, Hildebran- 
dą. Visi sušuko: Gregorium papam sanctus Pet- 
rus elegit! Mat, iš anksto „visiems“ žinoma buvo ir tai, 
kad Hildebrandas norėjo pasivadinti Grigaliaus I Didžiojo ir 
savo globėjo Grigaliaus VI vardu. Kitą dieną Grigalius 
VII (1073 — 1085 m.) buvo intronizuotas. 

Taigi, Romos kunigus ir liaudį sukurstę, hildebrandininkai 
paniekino ne tik imperatoriaus privilegiją, bet patį 1059 m. dek- 
retą ir kardinolų vyskupų teisę: privertė tuos kardinolus pripa- 
žinti „tautos“ išsirinktąjį. Sunku pasakyti — tegalima tik spė- 
ti, kokie buvo perversmo motyvai. — Vienas iš perversmo va- 
dų, kardinolas vyskupas Hugonas, buvo kurį laiką Kadalo- 
Honorijaus šalininkas, vadinasi, imperatorininkas; pas- 
kui susitaikė su Aleksandru II ir susidraugavo su Hildebrandu; 
pagaliau susivaidijo su Grigalium VII ir vėl rados karštas im- 
peratorininkas, toks karštas, kad Grigaliui apšmeižti prigalvojo 


=— ŽŠ 


nebūtų negirdėtų dalykų. Antra vertus, pats Grigalius vėliau 
kaltino savo pirmtakūnus, kad niekindavę jie savo pareigas, ra- 
šė, kad blogieji žmonės apgaudinėdavę Aleksandrą II ir kad 
Aleksandras paskelbęs Šv. Tėvų nutarimams prieštaraujančius 
dekretus. Taigi, kad ir valdė Aleksandro laikais kuriją, Hilde- 
brandas betgi ne visai sutiko su jos politika ir pačioj kurijoj su- 
sidurdavo su savo politikos priešininkais. Galima manyti, kad 
kiti kardinolai vyskupai nebuvo tų pačių pažiūrų, kaip Hugo- 
nas ir Hildebrandas ir kad nenorėjo rinkti popiežium nei paties 
Hildebrando, nei hildebrandininko. Kaip, Aleksandrui mirš- 
tant, suprato politinius kurijos tikslus Hildebrandas — nebe- 
žinome; bet, viena, nemėgo jis atvirai kovoti, kur galima buvo 
laimėti gudria diplomatija, ir gabiausias jis kurijos diplomatas 
buvo; antra — iki 1075 m. turėjo vilties susitaikinti su H ein- 
richu IV. Nusiuntė legatus pas Heinrichą, pranešė jam, kad 
jau išrinktas, o įšventintas buvo tik karaliaus atsakymą gavęs. 
Grigalių šventinant, be Beatriksos ir Matildės baž- 
nyčioj buvo imperatorienė motina Agnietė ir itališkasis im- 
perijos kancleris Vercelli vyskupas Grigalius, paties 
Heinricho atsiųstas. Visa tai, kaip ir 1073—1075 m. santykiai 
Grigaliaus VII su Heinrichu, rodo, kad Grigalius pirma norėjo 
susitaikinti su imperija. Gal būt, kardinolai vyskupai, kaip ir 
Aleksandras II, atstovavo griežtesnei politikai. Tačiau Hilde- 
brandas skyrėsi nuo jų ne ideologija, bet metodais, nes suprato 
imperijos sąjungą su popiežium humbertiškai,. 

Grigalius priešinosi savo rinkėjams: kuklumo senasis pa- 
protys reikalavo. Vėliau pats jis sakėsi tik verčiamas popie- 
žium tapęs ir Šv. Sosto nevertas esąs. Be abejo, nemelavo: są- 
moningai to Sosto netroško, nes iš pat jaunystės asketas buvo ir 
garbę niekino. Gimė jis Sovanoj (pietų Toskanoj) apie 
1020 m., išaugo drauge su kitais kilniais romėnais Laterano 
mokykloj, nežinia kur ir kada tapo vienuoliu. Baugino Hilde- 
brandą amžinosios pragaro kančios, jautėsi nusidėjėlis esąs; te- 
guodė jį Švenčiausiasis Sakramentas ir „vargšas Jėzus“, kuris 
visko išsižadėjęs ir pats Save už nusidėjėlius paaukojęs. Tikė- 
jo Hildebrandas, kad ir jį užtarianti Panelė Švenčiausioji. Juo 
ji šventesnė ir geresnė už visas motinas, juo ramiau ir draugin- 
giau rūpinantis nusidėjėliais. Ištikrųjų, aukščiausioji dangaus 
karalienė, visų moterų grožis ir garsas, visų išrinktųjų išgany- 


B 


mas ir garbė būdama, nepasigėdijus ji žemėj vargo vargti ir 
šventojo savo nusižeminimo saugoti. Tai esąs nuopelnas, už 
kurį Dievas atleidžiąs nuodėmes. Nevertino Hildebrandas nei 
turto, nei garbės, nei pasaulio grožio. Lotharingijoj su ištrem- 
tu Grigalium VI begyvendamas, sumanęs buvo amžinai užsi- 
daryti vienuolyne; popiežium tapęs, mielai vienuolio rūbais 
apsivilkdavo. Tačiau žemo stogo, negražus, išblyškęs, į numi- 
rėlį panašus asketas neniekino prašmatnybių, kurių reikalavo 
popiežiaus titulas; tik jam pačiam mažai tesvėrė tos prašmat- 
nybės. Dėl savo paties nuodėmių sielodamasis, paniekinamai 


žiūrėjo Hildebrandas į kitus žmones; niekuo nepasitikėjo. Jo 
nuomone, stabmeldžiai, žydai ir saracėnai geresni buvę už krikš- 
čionis. Valdovai ir vyskupai kiek įmanydami stengiąsi tvirkin- 
kos ir visai jo nemylį. Vienus kaltintojus ir šmeižikus teklausė 
Grigalius. Nelaimingas ir vienišas žmogus buvo. Gal būt, to- 
dėl ir rados toks gudrus, dažnai ciniškas diplomatas. 

Vienuoliktajame amžiuje asketizmas pats virto reformos 
sąjūdžiu ir aktyvia kova su pasauliu. Jaunas tebebūdamas, su- 
sibičiuliavo Hildebrandas su savo globėju Grigalium VI ir 
užsidegė reformatorių idėjomis. Lotharingijoj suėmė jis sa- 
vin nuosekliausių reformatorių pasaulėžiūrą ir iš Leono IX 
padėjėjų buvo pats karštasai. Bažnyčios reforma ir pergalė bu- 
vo jo gyvenimo tikslas, tas darbas, kurį dirbti liepęs jam pats 
Dievas. Dažnai prašydavęs Hildebrandas Dievą, kad arba jį 
pasišauktų arba kad padėtų per jį bendrai žmonių motinai Baž- 
nyčiai. Dievo įsakytu darbu virto visa neapsakoma, nebe žmo- 
giška liguisto žmogelio energija. Nebežinojo Grigalius, kas 
yra nuovargis ir poilsis; nusivaręs nuo kojų diktuodavo dar 
laiškus. Nekantriai pats visur kišosi, visus skubino, negalėjo 
sulaukti atsakymo. 

Kiekvienas asketas kovoja su aistromis, jas ir save pats 
tvardo ir nuveikia. Baisus asketas buvo Grigalius; bet taip su- 
tapdino jis save su savo tikslu, savo norą su tuo, ką laikė Die- 
vo noru, kad Dievo valios nuo savosios nebeskyrė. Pats nepa- 
stebėjo, kaip Kristaus ir Šv. Petro tarne atgijo aistringas, ne- 
sutvardomas žmogus. Nė galvon jam neatėjo, kad gali jis ka- 
da suklysti. Nebe jis žmonių klausąs, bet jo ausimis klausąs jų 
pats šventasis apaštalas; nebe jis liepiąs žmonėms ir valdąs 


istorija 4 


L 


Bažnyčią, bet pats Petras. Popiežiaus žodžius skelbdami lega- 
tai paties Šv. Petro ir Kristaus žodžius skelbią. Tad nejaugi 
galį tie legatai ir išviso popiežiaus padėjėjai keisti jo žodžius 
ir būti kitos numonės? 

Prieš Dievą nusižemindamas ir visus žemindamas, asketas 
virto baisiausiu despotu. Kaip ir Nikalojus I, iš visų reikalavo 
Grigalius paklusnumo. Didžiausi Bažnyčios kunigaikščiai ir 
kardinolai skundėsi, kad popiežius jų nuomonės visai nebe- 
klauso ir, užuot su jais, tariasi su jam vienam težinomais pata- 
rėjais, su visokiais šnibždeikomis. Pagaliau 12 kardinolų ir 
kuone visa kurija atskilo nuo Grigaliaus. Jis ir tada savo teisu- 
mu neabejojo; tačiau nekartą dūsavo, kad jam vienam reikią 
nešti sunkioji našta. 

„Kaip šaižus šiaurės vėjas“ buvo Grigalius. Širdžiai apsa- 
lus, meldėsi jis „vargšui Jėzui“ ir Panelei Švenčiausiai. Bet, 
savo norus (jo nuomone — Dievo valią) vykdydamas, nebe- 
jausdavo nei gailesčio, nei išviso žmogiškų jausmų; juokdavos 
iš senio ligų ir sūnui prikišdavo tėvo kaltes. Vienas paklusnu- 
mas teramindavo jį kiek; todėl mielai ir daug nusileisdavo, kai 
jo legatų varginamieji į jį patį kreipdavos. Švelniausias būtų 
jis buvęs vergų karalystės valdovas. Žinoma, nenorėjo jis būti 
despotas, nuoširdžiai troško su visais geruoju gyventi. Tik ne- 
mokėjo skirti Dievo valios nuo savo paties planų ir nuo nesu- 
valdomų, bet nesąmoningų aistrų. 

Hildebrando energija ir aistringumas individualina ir kon- 
kretina jauną asketinio sąjūdžio ir išviso XI amžiaus kultūros 
jėgą. Taip pat tipiškai transformavosi ir virto nauja bažnytine 
ideologija entuzijastinis Hildebrando asketizmas. Visi jie — 
didieji kliuniečiai, Romualdas, Giovanni Gualber- 
to, Petras Damiani, Humbertas, Friedrichas 
—- noroms nenoroms tapo pagaliau reformatoriais ir drąsiais 
Dievo kovotojas. Visi siekė absoliutinio idealo, kaip katharai, 
ir, kaip Adalbertas Bremenietis arba Ottonas 
III, maža tekreipė dėmesio į tai, ar jis įkūnijamas, ar ne. Gri- 
galiaus VII aistringumas toja reiškėsi įspūdingais, bet neįkū- 
nijamais sumanymais. Čia norėjo jis susitaikinti su Graikais, 
ir atrodė jam, kad Konstantinopolio Bažnyčia laukte laukia vėl 
susijungti su Šv. Petro Sostu ir kad kuone visi rytiečiai troška 
Šv. Petro nutarimų; čia bemanąs buvo sušaukti didelę kariuo- 


a 


menę ir žygiuoti su ja į rytus krikščionių nuo saracėnų ginti; 
čia atėjo jam galvon plaukti su laivynu į Ispaniją nepaklusnaus 
karaliaus Alfonso suvaldyti. Grigaliaus VII ne tik karšto ide- 
ologo bei valdingo despoto, bet ir didelio svajotojo, fantasto 
būta. 

Su tuo fantastiškumu keistai susijęs buvo akylaus politiko 
ir ciniško diplomato praktiškumas. Nuoseklus ir griežtas as- 
ketas, Hildebrandas, kaip minėta, niekino žmones ir nelaukė iš 
jų nei gerumo, nei sąžiningumo. Ta pesimistine pažiūra į žmo- 
nes ir rėmėsi didysis popiežius kovodamas dėl savo planų ir 
svajonių. Dievo teisybės aiškintojas ir skelbėjas nė mažiausios 
kaltės nedovanodavo savo priešams ir galiūnams, vyskupams 
ir valdovams, nieko ir pats sau nedovanodavo; bet naudingiems 
sau Žmonėms perdaug nusileisdavo ir mielai rinkdavosi padėjė- 
jais nepadorius intrigininkus. Nekvaršino sau galvos, ar sutin- 
ka su Dievo teisybe politiškai tinkama priemonė; tyčia kurstė 
priešus vieniems kitų neapkęsti ir tikrai sofistinius argumen- 
tus vartodavo. "Taip antai, reikalavo, kad Prancūzija mokėtų 
Romos Bažnyčiai tam tikrą čyžę, nes Karolius Didysis buvęs 
kadai įsteigęs mokyklą Romos mieste; tvirtino, kad visa Sak- 
sonija jam priklausanti, nes Karoliaus Didžiojo laikais buvę ten 
įsteigta dvi bažnyčios Šv. Petro vardu. Prireikus, stačiai pri- 
meluodavo, nors pats pripažino, kad net pia intentio ne 
visai pateisinanti melą: ne guidem mendacium ip- 
sum, guod fit intentione pro pace, a culpa 
penitus immune esse, probari potest. 

Daug kur kraipyti faktus vertė Grigalių jo aistringumas; 
dažnai nė pats nesijautė meluojąs ir intriguojąs: taip viliojo jį 
absoliutus idealas ir apakino aistra. Gero ko siekdamas, už- 
miršdavo jis, kokių blogų priemonių griebdavos. Tačiau nega- 
lima visuomet teisinti jo nesąmoningumu: dažnai meluodavo 
ir intriguodavo visai sąmoningai. Tiesa, niekuomet nėra sakęs, 
kad geram tikslui visos priemonės esančios geros; bet darė 
kaip manydamas. Didysis idealistas instinktu, gal, jautė, kad, 
nuodėmei žmonėse viešpataujant, tik nusidedant tegalima Die- 
vo darbas dirbti. Kiek gyvena Bažnyčia empiriškai, žemėję,. 
tiek nėra ji dar teisiųjų ir šventųjų Bažnyčia, tiek corpus 
permixtum tėra. Tiek tik nusidėdami tegali veikti jos 
nariai ir vadai. Ne nuodėmingas, iš prigimties nuodėmingas, 


4*- 


darbas juos teisina, bet šventas tikslas. Tatai suprato ir ry- 
tiečiai, ir vakariečiai; ir tiek vieni, tiek antri neskyrė švento- 
sios, dangiškosios ir būsimosios Bažnyčios nuo netobulos em- 
pirinės ir dabartinės: laikė jiedvi ta pačia ir viena Bažnyčia. 
Bet žiūrėdami, jog tik už empirijos ribų taps Bažnyčia visai 
tobula ir šventa, rytiečiai mažai tesirūpino tuo, kaip ji čia, že- 
mėje, galima patobulinti. Jų jautimu žmonės persilpni esą, ir 
vienas Dievas tetobulinąs empirinę Bažnyčią. Žinoma, tobuli- 
nąs Jis Bažnyčią žmones tobulindamas, o žmonės laisvai veikią, 
tad, gali sakyt, ir patys save tobuliną. Bet turėjo čia galvoj 
rytiečiai atskirą žmogų, individą; nors iš esmės universalistai 
buvo, apie visos Bažnyčios reformą ir aktyvų visų patobulini- 
mą mažiau manė už vakariečius. Iš dalies pasyviai laukė ste- 
buklingosios Dievo veiklos, iš dalies tenkinosi reliatyviu pačios 
empirinės, su antempirine glaudžiai susijusios, Bažnyčios šven- 
tumu. Vakariečiai teipaja gerai žinojo, jog ne žmonės, bet 
pats Dievas tobulina Savąją Bažnyčią. Tačiau — kadangi to- 
bulinąs ją Dievas laisvuosius žmones tobulindamas, būtinai rei- 
kią, kad žmonės kuoaktyviausiai vykdytų To valią. Ir indivi- 
dualistai vakariečiai ne vieną individą galvoj teturėjo. Manė jie 
apie visą Bažnyčią ir visą žmoniją, kūrė universaliosios veiklos 
planus, stengėsi visus sujungti arba priversti Dievo darbo dirb- 
ti. Veiklūs ir uolūs žmonės būdami, vakariečiai konkrečiai 
vaizdavos neįvykdomą Dievo karalystės idealą; todėl kartais jį 
tarytum įvykdomu laikė. Užmiršdavo jie tada, jog nuodėmė 
yra prigimtinė empirinio pasaulio kokybė, ir tikėdavos visai ją 
išrausią, visus Žmones sudorovinsią. Kaip ir laikinu reiškiniu 
virsdama, nuodėmė jiems dar mažesnės reikšmės turėjo, ypačiai 
kai tapo priemone šventam tikslui siekti. Visu tuo iš dalies aiški- 
nama Grigaliaus VII elgimasis ir jo charakterio priešybės; aiški- 
nama, bet neteisinama, nes — ir švenčiausias žmogus negali ne- 
nusidėti, bet niekam net dėl švenčiausio tikslo sąmoningai nusidėti 
nevalia. Nuodėmė negali būti Dievo tarno įrankis. 
Hildebrandas pasivadino tikrai šventojo popiežiaus, Grį- 
galiaus Didžiojo, ir simoniją simonija nuveikti norėjusio popie- 
žiaus, Grigaliaus VI, vardu. Didžiai simbolinis faktas! — Gri- 
galiaus VII veikla atgijo tiek švenčiausiųjų popiežių idealiz- 
mas, tiek smurtinga ir ciniška Christoforo arba Anastasijaus 
Biblijotekariaus politika. Sydino Grigalius įvairias Romos Baž- 


nyčios tradicijas ir tendencijas, visų jų betgi nesuderino. Jų ir 
negalėjo suderinti vienas Žmogus, ypačiai toks iš esmės anti- 
nominis žmogus, kaip Grigalius. Didžiausia Romos Bažnyčios 
ir jos dvasios saugotoja buvo kurija, kur energingi patarėjai 
— Stepono IX ir Nikalojaus II laikais Hildebrandas ir Hum- 
bertas, vėliau vienas Hildebrandas — drąsino ir vedė popiežių, 
o kitų patariamas popiežius švelnino pergriežtų savo patarėjų 
politiką. Vieno klaidas arba vienašališkumą taisydavo arba 
papildinėdavo kiti. Įvairių nuomonių kova išaiškindavo tikrą- 
ją politikos liniją. Monarchiškai valdė popiežius, bet klausė 
atsakingų ir autoritetingų patarėjų, žiūrėjo kurijos nuomonės 
ir nuotaikos.  Kardinolus ir visą kuriją niekindamas, tapo Gri- 
galius VII absoliučiu monarchu, despotu, labai panašiu į „lais- 
vą nuo įstatymų“ Romos imperatorių. Todėl vienas ir pasili- 
ko, be atsakingų patarėjų ir be ryšių su gyvąja Romos Bažnyčios 
tradicija. Jis pats atstovavo juk tiktai kai kurioms tos tradi- 
cijos tendencijoms. 

Gal būt, 1055—-1073 m. niekas daugiau nepadėjo popiežių 
ideologijai ir valdžiai augti, kaip Hildebrandas. Nikalojus II 
ir Aleksandras II jo popiežiai buvo, bet — kitų kardinolų pa- 
tariami ir patys — švelnino jie savo arkidiakono politiką. Ispū- 
dingai išdėstė naują kurijos ideologiją ir daug laimėjo popie- 
žium tapęs Hildebrandas. "Tačiau pasibaigė jo pontifikatas tra- 
ginga katastrofa. 


11 


Oficijaliniame Grigaliaus VII laiškų rinkiny, „registery“, 
yra, tarp 1075 m. kovo mėn. 3 ir 4 dienos laiškų, labai įdomus 
dokumentas — Dictatus papae. Be abejonės, dėsto jis 
paties Grigaliaus VII ideologiją ir programą; paties popiežiaus, 
rasit, ir padiktuota buvo. Autorius 27 punktais iš dalies pa- 
kartojo, iš dalies sugriežtino ir papildė pagrindines Pseudo-Izi- 
doriaus Dekretalijų ir Konstantino Didžiojo Konstitucijos 
mintis, 

Pats Dievas steigęs Bažnyčią, ir neklystanti ji ir negalinti 
klysti. Šv. Petro įpėdinis, popiežius vienas tėsąs universalus 
visos Bažnyčios vyskupus, o Šv. Petro nuopelnai darą, be abe- 
jo, kanoniškai išrinktą ir įšventintą popiežių šventą: me- 


m 


ritis beati Petri indubitanter efficitur 
sanctus. Vienas popiežius tegalįs tvarkyti Bažnyčią ir 
leisti Bažnyčios įstatymus, kanonus; galįs atmainyti bet 
kurį nutarimą, bet paties popiežiaus nutarimas neatmai- 
nomas ir neabejotinas. Nėsą nei žmogaus, nei įstaigos popie- 
žiui teisti. Savaime aišku, kad tik popiežiaus patvirtintas kano- 
nų rinkinys teturįs reikšmės ir tėsąs priverstinis. Be popiežiaus 
įsakymo negalima esą sušaukti visos Bažnyčios (universalaus, 
arba oikumeniško) sinodo; ir popiežiaus legatai turį teisės pir- 
mininkauti kiekvienam sinodui. Vyriausias visos Bažnyčios 
vyskupas būdamas, popiežius be jokio sinodo nutarimų galįs 
skirti ir nuversti visus vyskupus ir kiloti juos iš vienos kated- 
ros į kitą. Vienas popiežius tegalįs nešioti imperatoriaus in- 
signijas, ir visi valdovai turį bučiuoti jam koją (senasis „,pros- 
kynėsis“). Galis jis nuimti žmonėms jų priesaiką valdovui, nu- 
versti valdovą ir patį imperatorių. 

Diktatą aiškina Grigaliaus laiškai. — Nekartą yra skelbęs 
Grigalius, kad jis turįs vadovauti valdovams. Tegul jie nema- 
ną, kad Bažnyčia, kaip kokia tarnaitė, jų klausanti; priešingai 
— ji esanti aukštesnė už juos, kaip viešpačia. Non putet s. 
ecclesiam sibi subiectam ut ancillam, sed 
praelatam ut dominam. Popiežius nutariąs, kas esąs 
tikras karalius, ir sprendžiąs karalių ginčus. Popiežiaus įsaky- 
mams priešintis išdrįsdamas karalius nebetenkąs savo garbės, 
ekskomunikuotasis nebe karalius. Karalių bei imperatoriaus val- 
džia ir galia, palyginti su popiežiaus, ne kas kita, kaip pelenai 
ir šiaudai. Savo bendravardžio Grigaliaus Didžiojo pavyzdžiu 
Grigalius VII rėmėsi apkraipyta kiek augustiniška dviejų ka- 
ralysčių teorija. Užmiršdamas Bažnyčios empiriškumą, tapdino ją, 
empirinę ir netobulą Bažnyčią, su Dievo, o valstybę — su žemės 
karalyste. Žmogiškąja piktybe ir Dieviškąja meile, tuščia garbe 
ir amžinuoju gyvenimu besiskiriančios viena nuo antros valsty- 
bė ir Bažnyčia. Valstybę įsteigę tironai, kuriuos velnias sukurs- 
tęs išdidžiai ir godulingai visokiais nusikaltimais pavergti ki- 
tus žmones. O kunigiją įsteigęs visagalis Dievas Savo paties 
garbei ir pasaulio gailėdamasis. Kunigijos, dvasinės valdžios, 
galva esąs pats Kristus. Jis niekinąs žemiškąją valdžią ir lais- 
vai prisiėmęs kryžiaus kunigystę. „Taigi, žinok, kad teisingai 
teturi tu valdžią tik tada, kai, didis valdove, nusižemini prieš 


-————- 


karalių karalių Kristų, norėdamas Jojo Bažnyčią gaivinti ir 
ginti“. Valdovo krikščioniškumas, tariant, paklusnumas popie- 
žiui, kompensuodavo kiek, Grigaliaus nuomone, velnišką val- 
dovo valdžios prigimtį. Vis dėlto geriau esą, jei popiežius tie- 
siog valdąs tautą. Grigalius visuomet turėjo galvoje Konstan- 
tino Konstituciją, kur didysis imperatorius atidavęs popiežiui 
Silvestrui omnes... occidentalium regionum pro- 
vincias. Dieviškąja teise remdamasis, neniekino Grigalius 
ir žmogiškų, juridinių argumentų.  Tvirtino, kad „senosiomis 
konstitucijomis“ Ispanijos karalystė atiduota Šv. Petrui ir 
Romos Bažnyčiai, ex antiguis constitutionibus b. 
Petro et s Romanae ecclesiae in jus et 
proprietatem esse traditum. Saksoniją laikė 
apaštalų kunigaikščio savastimi; Dalmatijai paskyrė kuni- 
gaikštį, Iziaslavo sūnui Jaropolkui— Kijevo ku- 
nigaikštystę. Pietų Italijos Normanus ir Vengrus vadino 
savo vasalais, manė tapti Anglijos siuzerėnu, gal būt — ir 
Danijos. Iš tolo žibėjo Grigaliui popiežiaus valdomoji univer- 
sali imperija, visai sukrikščionėjusi Romėnų imperija, kur impera- 
toriaus vietoj viešpatavo jo valdžią ir garbę pasisavinęs popie- 
žius. "Tai buvo tolima dar svajonė. Lig laiku santykiavo Gri- 
galius ir su politiškai nepriklausomais savo valdovais, tik rei- 
kalavo, kad visi jie ir visos tautos klausytų Romos Bažnyčios, 
bendros savo motinos. | 

Taip manyti ir veikti verste vertė Grigalių VII tamsus pri- 
gimtinis jo instinktas, nesuvaldomas valdžios ir garbės troški- 
mas. Tačiau sąmoningai kovojo jis ne dėl savo valdžios ir gar- 
bės, bet dėl šv. Petro ir Bažnyčios. Kaip minėta, laikė jis sa- 
ve Dievo ir Šv. Petro įrankiu, savo prigimties balsą tapdino su 
Dievo įsakymu. Jis pats esąs silpnas žmogus ir nusidėjėlis, 
Dievo malonės nevertas, bet popiežius Šv. Petro nuopelnais — 
šventas. Jis, Grigalius, teturįs daryti tik viena — pildyti sa- 
vo pareigą, kuri ir esanti Dievo noras ir Dievo teisybė. Nuo- 
širdžiai sakėsi jis ne savo norą, tik savo pareigą pildąs. Jis, pa- 
prastas žmogus, nekaltas esąs, kad jo ausimis klausąs ir jo lūpo- 
mis kalbąs pats šv. apaštalas. O apaštalas esąs paties Dievo vie- 
tininkas, viešpats ir tikras imperatorius. Šv. Petras galįs ir 
duoti, ir atimti tiek šito, tiek amžinojo gyvenimo gėrius. Jis že- 
minąs didžiuoklius ir malonę teikiąs nusižeminantiems. Kas nuo 


D == 


jo atpuoląs, nebegalįs nei laimėti, nei laimingas būti. Be pasi- 
gailėjimo naikinąs Šv. Petras savo priešus. Grigaliaus laiškuose 
nuolat rašoma — anathematis gladium, anathe- 
matis mucro, anathematis iaculum, gla- 
dius apostolicae indignationis ir pan. Ta- 
rytum ne popiežiaus, bet karvedžio rašyta. Ištikrųjų, nebijojo 
Grigalius kariauti. Prakeiktas esąs žmogus, kuris bijąs pralieti 
kitų kraują, nes jokio žmogaus dėlei neturįs jis niekinti Dievo 
įstatymo arba nukrypti nuo tiesos kelio. 

Savo pareiga ir laikė Grigalius ginti ir pildyti teisybę. Bet 
kas gi esanti toji teisybė, Dieviškoji teisybė? — Ji esanti, žino- 
ma, tai, ko Dievas norįs ir ką liepiąs. Ne Dievas norįs, kas esą 
teisybė, bet teisybė esą, ko Dievas norįs. Nereikią — mano čia 
Dievą nuo žmogaus skiriąs vakarietis — tapdinti Dievo teisybės 
su tuo, ką vadiną teisybe žmonės. Aiškiai šios minties pats Gri- 
galius neformulavo. Tačiau be josios negalima suprasti nei 
Grigaliaus išvestųjų iš jos išvadų, nei to, kodėl jo skelbiamoji 
Dievo teisybė didžiausia neteisybe virto. 

Ištikrųjų, visai politiniais tikslais ekskomunikuodavo jis 
valdovus, kunigus ir šiaipjau žmones arba atleisdavo jiems nuo- 
dėmes nė negalvodamas apie tai, ar verti jie to atleidimo. Įkal- 
binėjo Vokietijos kunigaikščiams sulaužyti priesaiką karaliui, 
nes apaštališkasis Sostas galįs pašalinti visa, kas užkertą kelią 
teisybei. Dieviškosios teisybės vardu pačius žmonių teisybės 
principus naikindamas, visai nepripažino jis istorinės teisės nor- 
mų, kur tosios normos tariamajai jo teisybei prieštaravo. Visur 
Dievo teisę ir tvarką skelbė ir stengėsi vykdyti, bet esančią teisę 
ir tvarką griovė, o Dievo valią su žmogišku savo noru painiojo. 
Tarytum jautėsi pats esąs gyvenanti ir besireiškianti Dievo teisė, 
nes gyvenąs jame Šv. Petras. Iš esmės Grigalius VII buvo re- 
voliucijonierius; neveltui sąjungininkavo su maištininkais ir su 
revoliucine demokratija. 

Nuosekliai, gali sakyt, organiškai išsirutulavo konkreti Gri- 
galiaus VII programa. 

Visų pirma norėjo jis išvaduoti Romos Bažnyčią ir sustip- 
rinti bei padidinti bažnytinę popiežiaus valdžią. Tam reikėjo iš- 
vaduoti kunigija iš valdovų valdžios ir, kiek begalima buvo, at- 
skirti toji kunigija nuo visuomenės, vadinasi, sujungti ji su po- 
piežium. Šitas sumanymas ir pasireiškė kova su simonija ir 


== 


su nikolaitizmu. Su moraliniu asketų idealu sutinkąs 
kunigų celibatas kuogeriausiai išskirdavo juos iš visuo- 
menės, didino moralinį Bažnyčios autoritetą ir, sydindamas juo 
kunigiją, darė ją atskira visuomene. Susidūręs čia su atspariu 
pačios kunigijos pasipriešinimu, Grigalius ėmė griauti senąją 
Bažnyčios santvarką: vergė sinodus ir vyskupus, atidavinėjo juos 
savo legatų valdžion. Kaip suprato jis vyskupo teises, galima 
matyti iš Ravennos arkivyskupo priesaikos, kurios pareika- 
lavo iš jo Grigalius. Prisiekė arkivyskupas amžinai ištikimas ir 
paklusnus būti Šv. Petrui, popiežiui Grigaliui ir jo įpėdiniams. 
Nebendrausiąs arkivyskupas su žmonėmis, norinčiais nužudyti 
arba suimti popiežių. Kviečiamas į sinodą, atvyksiąs ir kanoniš- 
kai paklusnus būsiąs, negalėdamas — įgaliotinius atsiųsiąs. Vi- 
somis išgalėmis padėsięs saugoti ir ginti Šv. Petro ir popiežiaus 
teises; popiežiaus legatus visur palaikysiąs, o su popiežiaus eks- 
komunikuotaisiais nesantykiausiąs. Prireikus, ginsiąs arkivys- 
kupas Romos Bažnyčią ir su savo kariuomene. 

Iš kovos dėl Bažnyčios laisvės gimė pati kova dėl inves- 
titūros, o kova dėl investitūros virto kova su valstybe, ypa- 
čiai — su imperija. Iš čia — Bažnyčios santykių su valstybe 
klausimas, popiežiaus valdomosios Dievo karalystės idealas. 

Taigi, konkrečios politikos tikslai nemažiau už ideologiją 
motyvavo Grigaliaus VII veiklą. Konkreti politika verste vertė 
jį formuluoti ir skelbti savo teoriją. "Tai rodo, kiek toji teorija 
sutiko su gyvenimo reikalavimais ir su visa Europos kultūros 
istorija. 


12 


Pradžioje Grigalius VII ir Heinrichas IV buvo 
vienas antram reikalingas. Karalius kovojo su Saksonais ir no- 
rėjo prisivilioti kunigaikščius ir vyskupus; pats prašė popiežių 
jam padėti. Popiežius savo rėžtu bijojo Romos didikų ir Lom- 
bardijos vyskupų, be to, derėjosi su Robertu Guiscardų, 
nelabai paklusniu savo vasalu. Antra vertus, gal būt, ir nayviai, 
bet nuoširdžiai tikėjosi popiežius susitaikysiąs su Heinrichu ir, 
jam padedant, reformuosiąs Vokiečių Bažnyčią. Tikrai, ne ka- 
ralius, bet vyskupai priešinosi Bažnyčią reformuojančiam popie- 
žiui. Karalius savo vyskupų nebeglobojo; gal, kerštingai ir 
džiaugsmingai žiūrėjo, kaip žemino ir smerkė juos Grigalius. O 


m = 


„tas pavojingasis žmogus“, pasak Bremeno arkivyskupo 
Liemaro (1072—1101 m.), „drįsta įsakyti vyskupams, kaip 
kokiems savo dvaro prievaizdoms. Jei nedaro jie visko, ko jis 
nori, tai turi jie arba į Romą važiuoti, arba be jokio teismo už- 
draudžiama jiems vyskupauti.“ Pats popiežius kaltas buvo, kad 
vyskupai vėl tapo karaliaus šalininkais, kuris tik politiniais su- 
metimais laikinai tenusileisdinėjo Romai. Saksonus nuveikęs, 
bemanąs buvo Heinrichas ir Italijoj įsiviešpatauti. 

Gavėnios sinode 1075 m, Grigalius nuvertė daugelį Vokie- 
tijos vyskupų, kitiems uždraudė vyskupauti ir, ekskomunika 
grasindamas, pasikvietė Romon penkis paties karaliaus patarėjus. 
Be to, paskelbė jis čia griežčiausius kanonus prieš simoniją ir 
nikolaitizmą, reikalavo kunigų celibato. Sakė simonija ir niko- 
laitizmu suteptus kunigus nebeturint teisės kunigauti ir kvietė, 
kad pasaulininkai tokių kunigų vengtų, net draustų, kiek begalė- 
dami, jiems nusidėti. Vokiečių vyskupiją suvaldyti norėdamas, 
Grigalius, kaip ir Milane, demagogiškai kurstė liaudį. Kadangi 
jo tikslas buvo pavergti besipriešinančius vyskupus, griežtai už- 
draudė jis tame pačiame sinode ir investitūrą. Žinoma, suprato, 
kad, klibindamas tuo visą politinę Vokietijos santvarką, kiršino 
ir Heinrichą. Bet, viena, manė Grigalius, kad karaliųs ir šįkart 
nusileis; antra, investitūros draudimo viešai nepaskelbė ir at- 
skiru laišku ramino karalių, siūlė su juo susitarti. 

Daug Vokietijos vyskupų nenorėjo pildyti popiežiaus pa- 
skelbtųjų kanonų, nors popiežius juos pasmerkdavo ir pranešda- 
vo tą smerkimą jų kunigams ir tautai. Kai kurie vyskupai ėmė 
sakyti pamokslus prieš Grigalių. Kiti delsė — nusileisdavo ku- 
nigams, nes daug kunigų buvo vedusių, ir vieni reformatoriai tesi- 
bjaurėjo tuo senuoju Bažnyčios papročiu. Bet su kunigais, net 
su pačiais vyskupais kovojo dėl reformos vienuoliai, ypač Hir- 
sau vienuolyno broliai ir konversai. O su vienuoliais čia su- 
sidėjo tiek jų, tiek paties Grigaliaus kurstoma liaudis. Vokie- 
tijos miestai, gali sakyt, „patarėjo“. Įsikarščiavę krikščionys 
išjuokdavo ir mušdavo vedusius kunigus. Ūkininkai kai kur su- 
degindavo dešimtinę, vadinasi, kunigijai skiriamus javus. De- 
magogiški karščiausių reformatorių ir paties Grigaliaus VII šū- 
kiai jaudino žmones. Imta nebepripažinti ir niekinti įtariamųjų 
kunigų sakramentai. Nebeita išpažinties, nebenorėta bažnytinių 
laidotuvių, bedieviškai imta mindžioti Švenčiausiasis Sakramen- 


= = 


tas, tyčiomis laistyti ant žemės šventasis vynas, Kristaus krau- 
jas. Pačių žmonių imta savo vaikai krikštyti. 


Taigi, popiežiaus kova su vyskupija virto tikra Bažnyčios 
pamatus griaunančia revoliucija. Net griežtų bažnytinių pažiū- 
rų Žmonės, taip antai, vienuolis Sigibertas iš Gemb- 
loux, ėmė pulti Grigaliaus VII politiką. Sigibertas parašė 
anoniminį veikalėlį — Apologia contra eos gui ca- 
lumniantur missas conjugatorum sacerdo- 
tum. Įsakmiai įrodė autorius, kad, drausdamas žmonėms lan- 
kyti nusidėjėlių mišias, popiežius sulaužė senuosius Bažnyčios 
įstatymus ir papročius. "Taip pat pagal Pseudo-Izidoriaus De- 
kretalijas neleistina esą pasaulininkams kaltinti ir pulti sinodo 
nepasmerktų kunigų. Žinoma, gražiausias dalykas esąs kunigų 
nekaltybė, ne pinigais, bet nuopelnais, geru gyvenimu, įsigyjama 
kunigystė ir laisvi nuo pasaulio rūpesčių vyskupai. Bet negalima 
esą siekti tų tikslų prievarta ir neteisybe. Daug dabar neteisin- 
gų, baisių dalykų daroma. „Nori žinoti, iš kur tie vaisiai išaugo? 
— Taip pagražino mūsų respubliką naujai paskelbtas įstatymas. 
Įsako jis nesumaniems pasaulininkams vengti vedusių kunigų 
mišių ir kitų sakramentų.“. Tas įstatymas prieštaraująs tiek 
Naujajam Testamentui, tiek senosios Bažnyčios mokslui. ,„Esa- 
me ir norime būti religingi ne taip, kad, perdaug religingi bū- 
dami, drįstumėm ginčytis su tuo, kas Evangelijos ir apaštalų 
nutarta, nors ir matome, kaip tų naujienų pramanytojai nori įti- 
kinti ir apakinti kitus stebuklingais ženklais ir stebuklais. La- 
bai bijau aš apaštalo nuomonės, kuris anatematizuoja iš dangaus 
nusižengusį, bet ne tikrai evangelizuojantį angelą.“ 


Pamaldusis vienuolis aiškiai kaltino Grigalių VII, aistringą 
patarų draugą. Bet Grigalius laimėjęs buvo Milano revoliuciją 
ir Vokietijos maištininkais nesibjaurėjo. Jam svarbu buvo visų 
pirma pasiekti artimiausias savo tikslas: vėliau galima būsią su- 
valdyti ir maištininkai. Suprato dėlto Grigalius, kad niekas jam 
nepasiseks be karaliaus pagelbos. O Heinrichas nė manyti ne- 
manė atsisakyti nuo savo teisių ir bažnytinės savo politikos. Te- 
beskyrė sau vyskupus ir abatus, nors lig laiku geruoju stengėsi 
gyventi su popiežium. Jis aiškiai matė, kiek pavojingi popie- 
žiaus planai Vokiečių karaliaus valdžiai; įtarė Grigalių norint 
popiežiaus valdžią su imperatoriškąja sujungti. 


-—- 


Pagaliau, Saksonus numalšinęs, Heinrichas įsikišo į I tali- 
jos reikalus. — Milaniečiai faktiškai tebebuvo be arki- 
vyskupo, nes ir nugalėjęs savo priešą Attonas, Grigaliaus kan- 
didatas, nebedrįso vyskupauti ir priesaika išsižadėjo savo sosto. 
Milaniečių nuomone, reikėjo išsirinkti naujas arkivyskupas. Ga- 
lėjo jie laisvai jį rinkti, nes nuveikę buvo patarus ir nužu- 
dę jų vadą Erlembaldą. Su Heinricho pasiuntinio grafo 
Eberhardo pagelba nugalėti buvo patarai ir Piacenzoj. 
Ravennos arkivyskupas atsimetė nuo popiežiaus, ir impera- 
torininkai stiprėjo visoj Lombardijoj. Tad nenuostabu, 
kad Milaniečiai kreipėsi į Heinricha, ir kad jų prašomas Hein- 
richas paskyrė, o Milano vyskupija įšventino arkivyskupu kuni- 
gijos ir tautos išrinktąjį Thebaldą (1075 m.). Tai buvo 
didelis Grigaliaus pralaimėjimas, juoba, kad karalius stengėsi 
patraukti savo pusėn susiriejusį su popiežium, už tai popiežiaus 
ekskomunikuotą Roberta Guiscardą. 

Dabar galėjo Grigalius žinoti, kad nebepadės jam karalius 
kovoj su vyskupais. Aišku buvo popiežiui, kad Heinrichas troš- 
ko ne tik imperatoriaus karūnos, bet ir imperatoriaus valdžios. 
Staiga suiro visas gudriai popiežiaus apgalvotas planas, ir vėl 
ėmė grėsti Romos Bažnyčiai Vokietijos imperatorių tironija. 
Tačiau nenusiminė didysis popiežius. Juo labiau tikėjo savo 
idėja, juo mažiau tikėjo imperatorium. Kaip tik tais 1075 me- 
tais ir parašytas minėtasis Dictatus. Pačiam Heinrichui 
nusiuntė Grigalius (1075 m. XII. 8) tikrą ultimatumą. Čia aiš= 
kino karaliui investitūros draudimo prasmę. Jis, popiežius, galįs 
pašvelninti kiek savo dekretą, bet neatsisakysiąs nuo jo. Smer- 
kė Grigalius Heinrichą už tai, kad savo valia nekanoniškai pa-+ 
skyręs Milano, Fermo ir Spoleto vyskupus ir kad 
tebebendraująs su ekskomunikuotais savo patarėjais. Sakėsi, pri- 
reikus, su karalium net kariausiąs; priminė jam Dievo pasmerk- 
tąjį Saulių. Laiškas buvo aiškus ir griežtas. Jį žodžiu dar 1a- 
biau pagriežtino popiežiaus pasiuntiniai. — Seniai jau girdėjęs 
Grigalius apie Heinricho paleistuvavimą. Dievo ir žmonių įsta- 
tymais turįs, girdi, popiežius karalių ekskomunikuoti ir amžinai 
nuversti nuo sosto. Jei iki 1076 m. Romos sinodo Heinrichas 
neatgailosiąs, tai popiežius visa tai ir padarysiąs. Vėliau pats 
Heinrichas citavo Grigaliaus žodžius: mandans, ut tui 
verbis utar, guod aut tu morereris aut mi- 
chi animam regnumgue tolleres. 


L 


Negaišdamas sušaukė Heinrichas savo vyskupus. Daug jų 
suvažiavo Wormso mMiestan (1076. I. 24). Atvyko, be to, 
čia Veronos ir Lausannės vyskupai ir su popiežium 
susivaidijęs kardinolas Hugonas. Šitas besąžinis persime- 
tėlis tuoj ėmė kaltinti Grigalių negirdėtais nusikaltimais. Jis 
nežiūrėjo teisybės, o visas sinodas — kanonų ir Bažnyčios pa- 
pročių. Pagaliau nutarta, kad Grigalius netikras popiežius. Pa- 
tys anksčiau pripažinę jį vyskupai dabar prisiminė, kad Heinricho 
III laikais prisiekė rinkti popiežių tik imperatoriui sutinkant ir 
kad 1073 m. sulaužytas buvo 1059 m. dekretas. Formaliai sino- 
das popiežiaus neteisė, kaltino betgi jį tironija. Kaltino jį ir pats 
karalius. Viena, atėmęs iš jo Grigalius paveldėtinę jo, karaliaus, 
garbę, vadinasi, atsisakęs karūnuoti jį imperatorium; antra, no- 
rėjęs sunaikinti jo valdžią Italijoj; trečia, Vokietijos vyskupams 
daug bloga pridaręs; ketvirta, grūmojęs atimti jam gyvybę ir 
karalystę. 

Sinodui parašius Grigaliui laišką, parašė ir Heinrichas „Hil- 
debrandui, nebe popiežiui, bet netikram vienuoliui.“ Visa po- 
piežiui priminė, visą savo neapykantą išliejo. — „O tu, visų mūsų 
vyskupų ir mūsų pačių pasmerktasis, nuženk, nuženk nuo pa- 
grobtojo savo apaštališkojo sosto. Teįžengie Šv. Petro sostan 
kitas, kuris neiškraipytų religijos smurtu, bet skelbtų sveiką 
Šv. Petro mokslą. Mes, Heinrichas, iš Dievo malonės karalius, 
ir visi mūsų vyskupai sakome tau: nuženk, amžinai prakeiktasai, 
nuženk!“ 

Sinodo ir karaliaus pasiuntiniams atvykus Romon, popie- 
žius pirmininkavo 1076 m. gavėnios sinodui. Liepė jis pasiun- 
tiniams skaityti laiškus pačiame sinodo posėdyje. "Tikrai įsiuto 
sinodo nariai: puolė pasiuntinius ir ėmė juos mušti; būtų jiems, 
be abejo, ir galą padarę, kad nebūtų užstojęs drąsuolių ramus be- 
esąs Grigalius. Kanoniškai ir tvarkingai ištyrė jis visą dalyką. 
Vienus savo priešus ekskomunikavo, kitiems paskyrė švelnesnę 
bažnytinę bausmę; mat, norėjo suskaidyti ir šiaipjau nevieningą 
Vokietijos vyskupiją. Heinrichą paskelbė nuverstą esant ir eks- 
komunikavo, bet — labai savotiškai: Šv. Petrui malda. — Per 
nevalią tapęs jis popiežium, labiau norėjęs baigti gyvenimą toli 
nuo tėviškės vienuolyne. Bet, apaštalo vietininku tapęs, turįs 
jis Dievo valdžią rišti ir atrišti tiek danguje, tiek žemėje. Todėl, 
norėdamas apsaugoti Bažnyčią ir jos garbę, Visagalio Dievo vie- 


m 7 


toj ir šv. Petro galia bei valdžia atimąs jis iš karaliaus Heinri- 
cho, imperatoriaus Heinricho sūnaus, Vokietijos ir Italijos vals- 
tybę; visiems krikščionims nuimąs priesaiką, kuria jam prisiekę 
ar prisieksią kada; įsakęs, kad niekas nebetarnautų jam, karaliui. 
„Nenorėjo Heinrichas paklusnus būti, kaip reikia krikščioniui; 
negrįžo pas Viešpatį, nuo kurio nutolęs buvo, su ekskomunikuo- 
taisiais bendraudamas, daug blogybių pridarydamas ir mano pa- 
mokymus niekindamas; Tavo Bažnyčią suskaldyti mėgindamas 
pats jis nuo jos atskilo. Todėl Tavo vietoj surišu jį aš prakei- 
kimo pančiais. "Tavimi pasitikėdamas surišu jį. Tegul žino ir 
pamato tautos, kad Tu esi Petras ir kad ant Tavo akmens 
(supra tuam petram) gyvojo Dievo Sūnus pasistatė 
Savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės.“ 


13 


Griežtu savo nutarimu ir ekskomunikuojamąja malda Gri- 
galius VII kėlė aikštėn naują kurijos ideologiją, aiškiai sakėsi 
vyriausias visos krikščionybės, Dievo karalystės, valdovas esąs. 
Niekas negalėjo ginčyti, kad popiežius turi teisės atskirti nuo 
Bažnyčios kiekvieną krikščionį, net patį imperatorių. Gandai 
apie blogą Heinricho gyvenimą, negirdėtas Wormso sinodo 
nutarimas ir tikrai įžūlus paties Heinricho laiškas*) pakankamai 
motyvavo ekskomuniką. Bet Grigalius nuvertė karalių, kišosi 
į politinius Vokietijos reikalus ir žiūrėjo į ją beveik kaip į savo 
feodą. Iki šiol su imperija tapdinamą Dievo karalystę ėmė tap- 
dinti su popiežiaus monarchija. 

Kaip ir Konradas II, Heinrichas mažai tevertino religinių 
idėjų reikšmę; smarkiai kovojo su popiežium dėl savo valdžios 
ir įžūlų nusiuntė jam laišką. Bet principijaliai politine savo 
ideologija ir politika nesiskyrė jis nuo Heinricho II ir Ottonų. 
Nebekalbant apie bažnytinę pastarųjų politiką, Heinricho 
III verčiamas Sutri sinodas nebe tiek kanoniškai nuvertė 
Grigalių VI, kaip kad Wormso sinodas, kai atsisakė pripa- 
žinti popiežium Grigalių VII. Nieko principijaliai nauja 


*) Tiesa, daugumas istorininkų nesutinka su 1082 m. parašiusiu savo 
De bello Teutonico Brunonu ir pripažįsta, kad laiškas parašytas 
ne Wormse, bet Utrechte 1076 metų Velykų metu po Romos sinodo ir 
po Heinricho IV ekskomunikos. 


= a 


nepadarė Heinrichas IV ir privertęs Utrechto vyskupą eks- 
komunikuoti popiežių, kuris buvo ekskomunikavęs ir nuvertęs 
karalių. Tegynė Heinrichas savo valdžią ir teisę. Savo laiškais 
popiežiui Heinrichas aiškino ir formulavo senąją imperijos ide- 
ologiją, iš dalies — kartojo savo pirmtakūnų žodžius. Nesutiko 
su tąja ideologija, nė, girdi, su Dievo įsakytąja santvarka, tai, 
kad Grigalius kartu norįs būti ir kunigas, ir karalius. Pats Die- 
vas davęs jam, Heinrichui, karaliaus valdžią, ir norįs jis ne 
popiežiaus, bet Dievo klausydamas karaliauti. Popiežius turįs 
dvasinį kardą priversti žmonėms klausyti Dievo ir karaliaus, o 
karalius savąjį — Kristaus priešams nuveikti ir žmonėms versti 
kunigų klausyti. Vienas Dievas tegalįs teisti karalių, ir tik ti- 
kėjimo išsižadėjęs karalius tegalima esą nuversti. Tikrasis po- 
piežius, Šv. Petras sakęs: „,Bijokit Dievo, gerbkite karalių“. 
Pasak Šv. Povilo, nebūtų jis, Povilas, nė su dangaus angelų 
sutikęs, kad kitaip angelas būtų sakęs, kaip jis, Povilas. Šv. 
apaštalas, be abejo, turėjęs čia galvoj ir Grigalių VII. 

Abi Dievo karalystės sąvokos, bažnytinė ir valstybinė, aiš- 
kiai buvo formuluotos. Dėl jų kovojo popiežius ir karalius, nes 
pabaigtinai išspręsti investitūros klausimas ir reiškė išaiškinti, 
kaip reikia suprasti ir kurti Dievo karalystė. Heinrichui su 
Grigalium kovojant, aiškėjo abi minėtosios sąvokos ir pagrindi- 
nė jomis besireiškianti Europos kultūros antinomija. Tą anti- 
nomiją stengėsi nugalėti tiek popiežininkai, tiek imperatorinin- 
kai, visa tų laikų šviesuomenė; bet jautė ginčų reikšmę ir šiaip- 
jau žmonės. 

Daugumas reformatorių ir reformos išauklėtų žmonių, ku- 
nigų ir vienuolių, žinia kad buvo Grigaliaus šalininkai. Jie 
tikėjo kanoniškąja teise, kaip pačiu Šv. Raštu. Net šventojo žo- 
džių nepripažindavo, jei nesutikdavo jie su kanonais. O kadan-- 
gi pagal minėtąją teisę popiežiaus valdžia didesnė buvo už visus 
žmonių įstatymus, tai draskydamies, puolė tokie popiežininkai 
tiek Wormso sinodo nutarimus, tiek visą imperatorių ir jų. 
šalininkų ideologiją. Vienas popiežininkas sakėsi Romos kate- 
drą laikąs Kristaus tribunolu, Romos vyskupą — Šv. Dvasios. 
šventove, o jo dekretus — dangaus kurijos įsakymais. Kuo- 
karščiausiai agitavo už popiežių ir kurstė liaudį vienuoliai, Vo- 
kietijoj — labiausiai hirsaujiečiai ir jų broliai konversai; kon- 


= D 


versai patys pasaulininkai buvo, tad lengviau ir bendraudavo su 
pasaulininkais. 

Nemaža buvo žmonių ir nežinančių, kieno teisybė: popie- 
žiaus ar karaliaus. Tūli pripažino, kad popiežius turi teisę at- 
skirti karalių nuo Bažnyčios, bet abejojo arba net neigė, kad tei- 
singai Grigalius ekskomunikavo Heinrichą. Kai kurie stengėsi 
sutaikinti popiežių su valdovu. Kiti tiesiog nežinojo, kas sakyti. 
— „Apaštališkasis Tėvas nori atimti iš karaliaus karalystę; ka- 
ralius, priešingai, siautėja ir nori nuversti popiežių. Kadgi bent 
atsirastų kas trečias ir taip pabaigtų ginčą, kad karalius turėtų 
karaliaus, o popiežius — popiežiaus valdžią ir kad, užuot kovo- 
jusios, būtų tos dvi valdžios viena nuo antros gražiai ski- 
riamos.“ 

Ouerit apostolicus regem depeilere regno. 
Rex furit e contra papatum tollere papae. 
Si foret in medio, gui litem rumpere posset 
Sic, ut rex regnum, papatum papa teneret, 
Inter utrumgue malum fuerit discretio magna! 


Buvo, pagaliau, ir karštų Heinricho šalininkų, tiek Lombar- 
dijos vyskupų tarpe, tiek pačioj Vokietijoj, kur Grigaliaus po- 
litika tapo patrijotizmo akstinu. Karalių užstodavo ne tik po- 
piežiaus baudžiami ir kamuojami vyskupai, bet ir šiaipjau žmo- 
nės. Kai Heinricho vieton išsirinko kunigaikščiai Rudolią, 
sukilo prieš naująjį karalių Heinricho šalininkai Mainze, 
Wormse, ypač Wūrzburge Westfalijoj ir 
Thūringijoj. Vėliau kaimiečiai Magdeburgo vys- 
kupą nužudė, Merseburgo — apiplėšė, o kitus du vysku- 
pus, grigalininkus, paėmė nelaisvėn. 

Visos tos ideologinės tendencijos reiškėsi publicisti- 
ka, kur imta aiškinti svarbiausieji klausimai: kunigų vedybos, 
simonija, investitūra, popiežiaus teisės, bažnytinės ir valstybinės 
valdžios esmė. Dalis tų veikalų ir veikalėlių sudaro tris Monu- 
menta Germaniae Historica tomus (Libelli 
de lite imperatorum et pontiiicum). Užteks 
paminėjus šie grigalininkai — Manegoldas iš Lauten- 
bacho, Brunonas iš Segni, Liber ad amicum 
autorius, patarų ideologas Bonithonas iš Sutri ir 
eilėraščiais markgrafienės Matildės gyvenimą aprašęs Do- 


= 


nizonas iš Canossos, o imperatorininkai — kardino- 
las Benonas, Benzonas iš Albos, Widonas iš 
Ferraros ir Liber de unitate ecclesiae con- 
servanda autorius, vokietis (žiūr. $ 15). 

Politinės aistros iškraipė ir kuone visą istorinę tų 
laikų literatūrą. Objektyviai Herimanno iš Rei- 
chenau pradėta ir jo mokinio Bertholdo tęsiama 
Chronika nuo 1075 m. tapo partyviu grigalininkų veikalu, 
pamiletu. Taip pat šmeižia Heinrichą IV ir Lamperto iš 
Hersfeldo Annalai. Saksonų neapykanta ir partikulia- 
rizmas išeina aikštėn Brunono veikale De bello Sa- 
xonico. Heinricho šalininkų parašytas gražus Carmen 
de bello Saxonico, Vita HeinrichilV (apie 
1106 m), Arnulfo Gesta archiepiscoporum 
Mediolanensium (925—1077 m.) ir Landulfo Me- 
diolanensis historiae (375—1085 m.). Pastarąjį 
labai karštai prieš popiežininkus parašytą veikalą pabaigė — po- 
piežininkas Landulfas Jaunesnysis (1093—1137 m.). 

Dėl reformos, dėl savo valdžios ir ideologijos popiežiai ko- 
vojo visų pirma Vokietijoj ir Italijoj. Čia susidūrė 
jie su didžiausiu senosios ideologijos atstovu — su Vokietijos 
karalium. Ispanijoj ne tiek su valdovais, kiek su saracėnais 
reikėjo kovoti: Anglijos karaliui ir Normandijos 
dukui Vilhelmui Grigalius nusileido. Kadangi Vilhelmas, 
rašė popiežius savo legatui, nesusidėjęs su Šv. Sosto priešais, tai 
jis daugiau vertas pagyrimų ir garbės, kaip kiti karaliai. Griež- 
čiau elgėsi Grigalius su Prancūzijos karalium Pilypu I, 
kuris didelis simonininkas ir ištvirkėlis, be to, negalingas valdo- 
vas buvo. Nekartą baugino jį popiežius ekskomunika, grasė net 
nuversti. Tačiau patardinėjo savo legatams švelniau reformuoti 
Prancūzijos Bažnyčią ir užstodavo jų smerkiamus vyskupus. — 
„Romos Bažnyčios paprotys yra“, rašė Grigalius, „kai kas ken- 
tėti, o į kita nekreipti dėmesio. Todėl mes nutarėme, kad reikia 
švelninti pergriežti kanonai ir vieni nuo kitų skirti“ Vis dėlto 
du despotiški popiežiaus legatai išsijuosę reformavo Prancūzijos 
Bažnyčią, reformos gimtinę: rinkdavo sinodus, skirdavo ir nu- 
versdavo vyskupus, teisdavo simonininkus ir nikolaitus, kursty- 
davo liaudį, žodžiu — vadovavo bažnytinei revoliucijai ir klibino 
senąją Bažnyčios ir valstybės santvarką. Kaip ir Vokietijoj, su 


Istorija 2 


= BO m 


legatais išvien ėjo vienuoliai, o kovojo tiek vyskupai, tiek kuni- 
gai. Vyskupai nenorėjo išsižadėti senųjų savo privilegijų, tūli 
iš jų rūpinosi Bažnyčios tvarka ir valstybės gerove. Cambrai 
miesto kunigai rašė: „Romėnai viską puolą ir nieko nebijo. Štai 
drįsta karaliaus valdžią mažinti, metropolitus ekskomunikuoti, 
savo noru skirti ir nuversti vyskupus, ir visa tai daro — dėdamies 
religiją giną! Šaukia tam reikalui daug sinodų ir pavergia mus 
teisėjams svetimšaliams. Bet kas gi yra tos tariamosios refor- 
mos? — Išmislai, katalikų tikėjimą sunaikinti norinčių žmonių 
prasimanymai! Ir kas gi tie žmonės? — Apgavikai. Viską daro 
pralobti norėdami. Jų ranka visuomet ištiesta į pinigus. Nieki- 
na jie vedybas todėl, kad patys jie pilni tokių ydų, kurių nė pa- 
vadinti nebegalima... Štai tvirtas mūsų nutarimas. — Norime 
gyventi senaisiais savo papročiais Išmintingai yra pripažinę 
juos atlaidūs ir pamaldūs mūsų pirmtakūnai. Atsisakome klau- 
syti tiek pavojingų, tiek negirdėtų reikalavimų“ (1077 m.). Kaip 
ir Vokietijoj, kai kur imdavo kilti prieš reformatorius ir liaudis. 

Prancūzijoj skaitoma buvo vokiečių raštai; panašių raštų ir 
patys prancūzai pasirašydavo. Vieni aiškino popiežininkų ideo- 
logiją, kiti smarkiai ją kritikavo. Hugonas iš Fleuriat- 
skiru traktatu gynė karaliaus valdžią. Kaip ir Ivonas Char- 
trietis, stengėsi jis suderinti tą valdžią su Bažnyčios nepri- 
klausomybe ir reforma. Nustojo buvusi nepartyvi visa litera- 
tūra, ėmė vaizduoti gyvenimą ir pati gyvesnė tapo. 

Mat, ideologinės krizės bendros kultūrinės krizės būta. Tą 
krizę visa Europa gyveno. Krizė smarkiausiai pasireiškė Vokie- 
tijoj. Aišku — Vokietijos istorija susijo su imperijos, politinės eu- 
ropiečių vienovės, idėja; be to, pati krizė, tam tikra prasme, bu- 
vo kultūringiausios romaniškosios Europos kova su germaniškąja. 

Ideologinė krizė nuveikti tegalima buvo tik praktiškai — 
kompromisu tarp Bažnyčios ir valstybės. Teoriškai sakant, 
tai reiškė atskirti Bažnyčią nuo valstybės. Bet jų atskirti teoriš- 
kai ir negalima buvo. Ideologinė kova besireiškianti kultūros 
antinomija rėmėsi esmine Bažnyčios ir valstybės vienove, Dievo 
karalystės idėja, ir, kaip ir kiekviena antinomija, negalėjo būti 
nugalėta. Iš pat pradžios tūli rašytoja, Ivonas Chart- 
rietis, Hugonas Fleurietis, Petras Damiani, 
manė, net siūlė, kompromisų išspręsti sunkiausius ir kebliausius 
investitūros klausimus. Bet tvirtai savo teisumu ir Dievo tei- 


=—0] — 


Sybe tikėdamas, Grigalius VII skelbė ir, kiek įmanydamas, sten- 
gėsi įvykdyti visą savo programą. Iš kitos pusės, Heinrichas 
irgi nenorėjo kompromiso ir gynė senąją, atgyvenančią Vokieti- 
jos valdovų ideologiją. Deja, jis pats ne Ottonas Didysis, o 
popiežius ne Jonas XII buvo. 

Kad ir kaip karštai teisino Heinrichą jo šalininkai, Griga- 
liaus paskelbtoji ekskomunika padarė didelį įspūdį. Visiems ka- 
raliaus priešams virto ji geriausia proga sukilti. O draugų Hein- 
richas ir be to maža teturėjo; galingiausias jo šalininkas, Ž e- 
mutinės Lotharingijos hercogas Gottfriedas 
Kuprotasis 1076 m. buvo nužudytas. Kadangi po dviejų 
mėnesių numirė ir markgrafienė Beatriksa, jos dukters ir 
Gottfriedo našlės Matildės valdomoji Toskana rados ir 
formaliai karaliaus nebepriklausoma markgrafystė; o „didžioji 
grafienė“ aklai klausė popiežiaus patarimų. Daugelis vyskupų 
nebežinojo, kas daryti; daugelį gudriai prisiviliojo popiežius. 
Saksonai vėl ėmė bruzdėti, o pietų Vokietijos hercogai 
sumanė pasinaudoti ekskomunika politiniams savo tikslams. 


14 


Su Čechijos hercogo Bretislavo pagelba mė- 
gino Heinrichas numalšinti sukilėlius Saksonus. Tačiau 
Ottono iš Nordheimo vadovaujami sukilėliai apgynė 
savo kraštą nuo įsibrovusių svetimšalių. Nieko nepešęs grįžo 
Heinrichas į Wormsą, susivažiavę tuo tarpų Ulmo 
mieste pietų Vokietijos hercogai drauge su popiežiaus legatu 
Passau vyskupu nutarė sušaukti Triburo mieste kuni- 
gaikščius ir ėmė santykiauti su Saksonais. Pirmiausia norėjo 
Heinricho priešai sumažinti karaliaus valdžią ir padidinti savąją; 
tikėjosi laimėti su popiežiaus pagelba; manė — jeigu nenusileis 
Heinrichas — išsirinkti naują karalių, tik negalėjo susikalbėti, 
kas rinkti: ar Ottonas iš Nordheimo, ar Švabi- 
jos hercogas Rudolfas. 

Grigalius tarėsi su kunigaikščiais. Tačiau, jeigu ir svarbu 
jam buvo nuveikti Heinrichas, tai visai nenorėjo jis pasiduoti ku- 
nigaikščių valdžion. Gražiai suprato, kad su vienu karalium san- 
tykiaujant lengviau valdyti ir reformuoti Bažnyčia, nekaip kad 
su daugeliu. Kunigaikščių reikėjo jam tiktai nuveikti Heinri- 


5* 


= 


chui; o karalių pavergti norėjo ne kunigaikščiams — popiežiui. 
Be to, teberėmė Heinrichą daugumas vyskupų. Tebeturėjo gal- 
voj Grigalius senąjį savo planą: norėjo susitaikinti su Heinrichu 
ir su jo pagelba reformuoti Bažnyčią. Tik dabar nebesutiko 
švelninti investitūrą draudžiančių kanonų ir stengėsi sustiprinti 
ir suformalinti viešai savo paskelbtą popiežiaus pirmenybę. Todėl 
turėjo jis žiūrėti kiek kunigaikščių norų ir politikuoti. Tam pa- 
čiam patogiausia buvo susitaikinti su Heinrichu; bet sutiko, kad, 
prireikus, išrinktų kunigaikščiai ir naują karalių, tik sakėsi pats 
teturįs teisę jį patvirtinti. Tokį negirdėtą dar reikalavimą ne visi 
kunigaikščiai galėjo pripažinti, 

Sunku buvo susikalbėti Heinricho priešams. O Heinrichas 
savo rėžtu suprato, kad reikėjo jam taikintis visų pirma su popie- 
žium. Todėl nusileido jis susirinkusiems Tribure kuni- 
gaikščiams ir popiežiaus legatui. — Vėl pripažino Grigalių po- 
piežium, paleido ekskomunikuotus savo patarėjus, žadėjo atgai- 
loti už savo kaltes. Didžiai nusižemino Heinrichas, bet, be abejo, 
daug ir laimėjo. Formaliai tebebuvo jis ekskomunikuotas, bet, 
jo paties ir visuomenės nuomone, turėjo krikščionių tėvas dova- 
noti atgailojančiam už savo nuodėmes nusidėjėliui. O visuomenės 
nuomonė daug svėrė. — Visur tuomet pasaulininkų ginčytasi dėl 
sacra misteria ir dėl popiežiaus kovos su karalium, dėl 
totius humanae societatis jura. Net amatninkų 
dirbtuvėse, muliercularum textrinae et opiti- 
cum officinae, pilna buvo besiginčijančių.  Heinrichui 
grįžus į Bažnyčią, staiga nebeteko reikšmės svarbiausieji jo prie- 
šų argumentai, ir nebegalima buvo tvirtinti, kad turi jis išsiža- 
dėti karūnos. 

Kunigaikščiai betgi tebepolitikavo: slapta susitarė ir prisie- 
kė palaukti dar vienerius metus ir vieną dieną, o jeigu per tą 
laiką nedovanos popiežius karaliui, tai išsirinkti naują. Hein- 
richui norint važiuoti pas popiežių Romon, kunigaikščiai kvie- 
tėsi Grigalių Vokietijon, kad čia drauge su jais visa būtų iš- 
spręsta. Tokios progos savo autoritetui pakelti Grigalius, žino- 
ma, nepraleido — ėmė ruoštis tolimon kelionėn; 1077 m. sausio 
mėnesį buvo jau nebetoli nuo Mantovos ir laukė tik ku- 
nigaikščių žadėtųjų karių, palydovų. Tų palydovų vietoj kuo 
tik nesusidūrė su pačiu Heinrichu. 


589 — 


Ne tik rūpėjo karaliui kuogreičiausiai gauti iš popiežiaus 
ekskomunikos atleidimas, bet kunigaikščių ir popiežiaus sutar- 
tas seimas (manyta susivažiuoti Augsburgo mieste 
1077. II. 2) nieku vertė visa, ką buvo laimėjęs Heinrichas Tri- 
bure. Tame seime su popiežium susitarę kunigaikščiai, be 
abejo, pavergtų Heinrichą arba net nuo sosto nuverstų. Todėl ir 
pasiryžo Heinrichas, gal — krikšto tėvo Cluni abato Hu- 
gono patariamas, su nenorinčiu dar taikintis popiežium susi- 
taikinti. Ir Italijos imperatorininkai, ir pats popiežius manė, 
kad karalius, perėjęs Alpes, ims kariauti; išsigandęs Grigalius 
pasislėpė kalnuose, tvirtame Matildės burge — Canossoj. 
Tačiau ėjo Heinrichas mažučiu kariuomenės būreliu vedinas su 
žmona, su vaiku ir su ištikimiausiais savo šalininkais: ne kariauti 
ėjo, bet prašyti ekskomunikos nuimti. Jo vardu atvyko C a- 
nossos tvirtovėlėn abatas Hugonas, Torino mark- 
grafienė Adelheidė (karaliaus uošvė) ir kiti tarpininkai. 
Tarėsi jie visi su toja susirinkusiais Canossoj Italijos di- 
džiūnais, su „didžiąja grafiene“ Matilde ir su pačiu popiežium. 
Popiežius nepermaldaujamas buvo, bet greit atvyko į artimą 
Mongiovanni burgą pats Heinrichas; nusižeminęs gailė- 
jos, tris dienas iš eilės, kaip Bažnyčios paprotys reikalavo, pri- 
eidinėjo prie Canossos vartų atgailos rūbais apsivilkęs. 
Nebe karalius, nebe politinis popiežiaus priešas, bet ekskomuni- 
kuotas, paprastas nusidėjėlis gailėjos, krikščioniškai nusižemino. 
Nejaugi galėjo jam nedovanoti Šv. Tėvas? 

Tiesa, bažnytinę atgailą vertė gudrusis Heinrichas tokia pat 
politine priemone, kokia dažnai tapdavo ir popiežių skelbiamoji 
ekskomunika. Bet kas gi ir kam galėjo įrodyti, kad politiniais 
sumetimais gailėjos karalius? — Lombardijos imperatorininkai 
patardinėjo jam kariauti, bet jis atsisakinėjo! Grigalius gerai 
žinojo, kad, Heinrichui dovanodamas, turi išsižadėti gražiosios 
savo svajonės, gudriai sumanytų planų. Bet verste vertė popie- 
žių nusileisti karaliui visiems aiški visuomenės nuotaika, na, ir 
bažnytinė paties popiežiaus sąžinė. Pagaliau (1077. I. 28) pri- 
ėmė Grigalius Heinrichą, atšaukė savo ekskomuniką, pats davė 
jam šv. komuniją ir verkdamas verkiantį pabučiavo. Gudrumu 
pranoko Heinrichas ir kunigaikščius, ir popiežių; viena jam te- 
pasižadėjo: padėti popiežiui nuvažiuoti Vokietijon ir pripažinti 
jo sprendimą savo ginče su,kunigaikščiais. 


Canossa buvo, be abejonės, moralinis popiežiaus laimė- 
jimas, gal — didžiausias. Bet neveltui verkdamas dovanojo 
Heinrichui popiežius: politiškai didžiai jis pralaimėjo, o karalius 
laimėjo visa, kas tik begalima buvo. Tiesa, sutiko Heinrichas, 
kad įsikištų popiežius į jo ginčą su kunigaikščiais; tuo būdu po- 
piežius tapo karaliaus ir kunigaikščių teisėju. Savaime aišku, 
kad nebegalėjo karalius ir savo investitūros teisės ginti. Bet 
investitūros klausimas labai keblus ir sudėtingas buvo; jam iš- 
spręsti reikėjo daug laiko, ir parėjo tas sprendimas tiek nuo 
popiežiaus ir karaliaus, tiek nuo, karalių remiančių, vyskupų. 
Čia galėjo karalius daug žadėti ir maža tepildyti. Užtai visų 
nuomone Heinrichas vėl tapo karalium. Naują karalių išsirinkti 
norį kunigaikščiai nebeteko popiežiaus pagelbos ir atrodė visiems 
maištininkai esą. Heinrichui pasisekė atskirti jie nuo popiežiaus, 

Tiesa — ne visai. Kai Heinricho priešai sušaukė Forch- 
heimo seimą (1077. III. 13), kur dalyvavo Švabijos, 
Bavarijos ir Karintijos hercogai, Saksonijos 
kunigaikščiai ir su Heinrichu susivaidiję vyskupai, popiežius, 
kad ir pakviestas buvo, pats neatvyko, bet ir neprotestavo. Prie- 
šingai davė savo Iegatams instrukciją ginti Heinricho teises, bet 
ir naujo karaliaus rinkimų nedrausti. Norėjo Grigalius savo au- 
toriteto naudai „neutralus“ būti, 

Seimo išrinktas karalium Švabijos hercogas Rudol- 
fas turėjo daug nusileisti ir kunigaikščiams — pripažinta, kad 
karaliaus valdžia nebepaveldėtinė, bet kad karalius kunigaikščių 
renkamas, — ir kurijai. Atsisakė Rudolfas nuo investitūros ir 
kitų bažnytinių karaliaus teisių; prisiekė net popiežiui kaipo savo 
siuzerėnui. To pareikalavo popiežiaus legatai. Tačiau pats 
popiežius tebesidėjo neutralus esąs: Rudolfo pakviestas į Vokie- 
tiją neatvažiavo ir rinkimams nepritarė, sakė be jo, popiežiaus, 
įgaliojimo karalių išrinktą esant. Antra vertus, su Heinricho 
prašymu ekskomunikuoti Rudolfą Grigalius irgi nesutiko. Žo- 
džiu — gudravo. 

Su ištikimųjų savo lombardų kariuomene įsibrovė Heinri- 
chas į Vokietiją, nuvertė hercogus maištininkus ir įsiviešpatavo 
visoj pietų Vokietijoj. Vieni Saksonai tepalaikė Ru- 
dolfą, „Saksonų karalių“: patys Švabai susidėjo su Hein- 
richu. Vėliau (1079 m.) Heinrichas atidavė šŠvabiją Frie- 
drichui iš Staufeno (Hohenstaufeno). Vienas 


su antru kariaudami, abu karaliai stengėsi palenkti savo pusėn 
Grigalių. Jis tebebuvo neutralus ir siūlė išspręsti ginčą taikos 
susivažiavimo ir savo legatų nutarimu. Tačiau, karui tebetrun- 
kant, sunku buvo toks susivažiavimas sušaukti, nors karaliai ir 
sutiko. Be to, juo toliau, juo sunkiau buvo tikėti popiežiaus be- 
šališkumu: tebenorėjo jis tapti vyriausiu abiejų karalių teisėju, 
„Kiek tik begalima, stengiuos“, rašė jis Rudolfui, „Šv. Dvasios 
sprendimu (iudicio S. Spiriti) atskirti tikrą teisybę nuo 
netikrosios, tobulą paklusnumą nuo tariamojo“. Deja, Grigaliaus 
teisybės savotiškos būta. Ne objektyvios priešų teisės jis žiūrėjo, 
bet savo paties pirmenybės ir galios. Pirmiausia rūpėjo jam, ži- 
noma, Bažnyčios gerovė, bet nesąmoningai tapdino tą gerovę 
su popiežiaus monarchija ir objektyvią teisę, palyginti su savąja 
„teisybe“, nieku laikė. Tuo būdu pats moralinį savo autoritetą 
smukdė ir, padangėse skrajodamas, blogai vertino politinę buitį. 

Ištikrųjų, per trejus metus (1077—1080) Heinrichas didžiai 
įsigalėjo; čia nusižemindamas ir nusileisdamas, čia delsdamas ir 
meluodamas, čia, priešingai, veikdamas uoliai ir greitai, atgaivi- 
no savo valdžią kuone visoj Vokietijoj. Dėl investitūros su po- 
piežium nebesiginčijo, bet tylomis varė toliau bažnytinę savo po- 
litiką. Savaime suprantama, kad popiežius įmanė greičiau glo- 
boti silpnesnį ir paklusnesnį už Heinrichą Rudolfą, drąsino jį 
ir Saksonus savo kūnu, kaip mūru, užstoti Izraelio namus. Ta- 
čiau Grigalius-ideologas trukdė Grigaliui-politikui suprasti, kad 
Rudolfas ir politiniais sumetimais skelbiamoji popiežiaus eksko- 
munika mažiau tesvėrė, kaip reali Heinricho galia. 

O Heinrichas ėmė kalbėti su popiežium drąsiau; 1080 m. nu- 
siuntė Romon savo įgaliotinius: reikalavo, kad popiežius eksko- 
munikuotų pagaliau Rudolfą. Tei ne — tai išsirinksiąs karalius 
kitą popiežių. Gavėnios sinodo metu 1080 m. atvykę pasiuntiniai 
nė žodžio negalėjo pasakyti: įbaugino juos įsiutę sinodo nariai. O 
sušaukė sinodą Grigalius apaštališkų savo nutarimų paskelbti. 
Popiežiaus prakeikimams griaudžiant, niekas nebegirdėjo kara- 
liaus grąsinimų. 

Antrusyk iškilminga malda — tik šįkart meldėsi abiems Ro- 
mą globojantiems apaštalams — prakeikė Grigalius Heinrichą, 
atėmė iš jo Vokietiją ir Italiją ir atidavė Vokiečių karalystę 
„apaštalų vasalui“ Rudolfui. Tiesa sakant, blogai, neįtikinamai 
motyvavo savo veiksnį popiežius. — Sakėsi priėmęs Heinrichą į 


p, 


Bažnyčią Canossoj, bet visai negrąžinęs jam karaliaus val- 
džios ir garbės. Tarytum Vokietija tikrai buvo popiežiaus feo- 
das! Tačiau be reikalo gudragalviavo čia Grigalius, nes anks- 
čiau toks subtilus skirtumas niekam nebuvo dar žinomas: pats 
popiežius, kaip ir visi, 1077—1079 m. karalium Heinrichą pri- 
pažino. Antras Grigaliaus argumentas į šmeižtą panašėjo. — 
Kaltino jis Heinrichą tuo, kad tas sutrukdęs taikos susivažiavi- 
mą, nors ne Heinricho atstovai, bet Rudolfo įgaliotiniai neatvykę 
buvo 1079 m.į Wiūrzburgą taikintis. Juo silpnesni buvo 
Grigaliaus argumentai, juo karščiau ir nuosekliau dėstė jis savo 
ideologiją. „Šventuoju Tėvu ir Kunigaikščiu, parodykita visai 
žemei, kad, danguje rišti ir atrišti galėdami, žemėje galita atim- 
dinėti ir atidavinėti imperijas, karalystes, kunigaikštystes, du- 
katus, markgrafystes, grafystes ir bet kurią kitą savastį... "Te 
gul žino karaliai ir visi žemės valdovai, kokie dideli esata ir ko- 
kia yra judviejų galia; tegul bijo Bažnyčios įsakymų niekinti! 
O Heinrichą kuogreičiausia nubauskita (cito iudicium 
vestrum exercete), kad visi galėtų matyti, jog judviejų 
jis nuveiktas“. 

Apaštalai tylėjo. Bet Grigalius tvirtai tikėjo judviejų galia 
ir noru jo maldos išklausyti; ėmė net pranašauti. šv. Petro Ba- 
zilikoj paskelbė jis žmonėms, kad jeigu karalius neatgailosiąs, 
tai iki Šv. Petro ir Povilo dienos (rugpiūčio mėn. 1 d.) būtinai 
žūsiąs ar būsiąs nuverstas. Jei taip nebūsią, galima būsią nė 
vienu jo, popiežiaus, žodžiu nebetikėti. 

Patys italai kaltino Grigalių perdideliu griežtumu ir gynė 
Heinrichą: guotguot enim laici sunt, omnes 
causam Heinrici praeter admodum paucos 
laudant et defendant et pernimiae duritiae 
ac impietatis circa eum me redarguunt. Per 
Toskaną ir Lombardiją į Vokietiją grįždami, karaliaus pasiuntiniai 
daug Žmonių patraukė savo pusėn, ir mažai ką tereiškė, kad tuo 
pat metu „didžioji grafienė“ testamentu užrašė popiežiui savo 
žemes (alodą). Įtakingas imperatorininkas Albos vyskupas 
Benzonas stačiai vadino Grigalių tikru Šėtonu, Šv. Petro sos- 
te sėdinčiu. Petras Crassus išleido Deifensio Hein- 
rici regis, kur dėstė valstybinės valdžios teoriją. — Iš Die- 
vo ta valdžia einanti, o Dievas duodąs ją kam pats norįs. Taigi, 
karalių puldamas, puoląs popiežius patį taikos Viešpatį ir visus 


== Vi 


taikos skelbėjus ir gynėjus. Petras siūlė karaliui sušaukti sino- 
dą ir teisti popiežių. Taip darydavę Romos imperatoriai, ir tai 
esą neabejotina imperatoriaus teisė. Išskyrus Saksoniją ir Lo- 
tharingiją, maža tebuvo Grigaliaus šalininkų ir pačioj Vokietijoj. 
Politinių ekskomunikos motyvų visai aiškių būta. Karaliaus su- 
šauktiejiį Mainzo mieste vyskupai sakė, kad popiežius turįs 
išsižadėti sosto ir kad reikią rinkti naujas. 

Pats Heinrichas negaišdamas surinko Brixeno mieste 
Italijos ir Vokietijos vyskupus. Viskuo, kuo tik begalima buvo 
— žmogžudyste, priesaikos laužymu, paleistuvavimu, prietaringu 
tikėjimu, burtininkavimu ir erezija — apkaltino susirinkusieji 
Grigalių ir paskelbė jį nuverstą esant. Nutarimą pasirašė ku- 
rijai atstovaująs kardinolas Hugonas, dvidešimt Italijos 
vyskupų, šeši Vokietijos ir vienas burgundijietis. Kitą dieną 
sinodas ir „Romos patricijus“ karalius Heinrichas išsirinko po- 
piežium visų gerbiamą Ravennosarkivyskupą Wibertą- 
Klementą III (1080—1100 m.). 

Grigalius pranašavo, kad dabar greit jau žūsią visi jo priešai, 
keikė „erezijarchą“ ir „antikristą“ Wibertą ir „Šėtono mokinius“, 
begėdžius, kaip paleistuvės. Bet suprato, kad čia ginklai tegali 
nugalėti, ir ruošėsi kariauti. Manė su „didžiosios gra- 
fienės“ ir Normanų pagelba pulti Ravenną; pasitikėjo 
ir savo sąjungininkais Vokietijoj. 

Tikrai, Ottono vadovaujami Saksonai ties 
Elsterio upe sumušė Heinricho kariuomenę (1080. X. 15), 
bet pats Rudolfas mirtinai buvo sužeistas: nukirsta kovoj 
jam ta pati dešinė ranka, kuria buvo kadai siekęs ir Heinrichui, 
ir popiežiui. Išsipildė pagaliau Grigaliaus VII pranašavimas, 
tik truputį vėliau, kaip buvo jo pranašauta, ir atvirkščiai: popie- 
žiaus globojamasis karalius žuvo. Daugelis laikė Rudolfo mirtį 
teisinga Dievo bausme tiek jam pačiam, tiek popiežiui. Šiaip ar 
taip, Heinrichas susitaikino su Saksonais ir galėjo įsibrauti į Ita- 
liją. 

Čia karas toja nesisekė popiežiui. Kad ir vėl pripažino save 
Romos vasalu, Robertas Guiscardas nebegalėjo padėti 
Grigaliui, nes kariavo pietų Italijoj ir ruošė žygį prieš Bizantiją 
į Korfu saląir Balkanų pusiasalį. Mažą Matildės 
kariuomenę sumušė Lombardijos imperatorininkai. Be to, pačioj 
Toskanoj apdalindavo karalius privilegijomis miestus, ir ėmė jie 


m Tres 


išsivaduoti iš „didžiosios grafienės“ valdžios. Nebegalima buvo 
priešintis karaliaus žygiui į Romą, nors Romėnai ir teberėmė 
savo popiežių. 

Triskart prieidinėjo Heinrichas prie Romos mūrų (1081— 
1083 m.), bet negalėjo nei susitarti su Romėnais ir popiežium, 
nei paimti viso miesto. Užėjus karščiams, kaskart grįždavo Vo- 
kietijon, palikdamas kariuomenę savajam popiežiui Wiber- 
tui. Visų apleistas, Grigalius prisispyręs reikalavo naujos ka- 
raliaus atgailos. Bet pačioj Romoj įsigalėjo pagaliau ir taikos 
partija, ir Grigaliaus politikos priešai. Dvylika kardinolų atskilo 
nuo Grigaliaus ir susidėjo su Wibertu. Niekas nebebojo, kad 
Grigalius ketvirtą kartą prakeikė Heinrichą ir Wibertą. Romė- 
nai 1084 m. kovo mėn. 24 d. atidarė karaliui Romos vartus. Gri- 
galius užsidarė Sant-Angelo tvirtovėlėj. Legali om- 
nium (?) cardinalium ac totius populi Ro- 
mani iudicio, kaip rašė Heinrichas, Grigalius buvo nuvers- 
tas, o vėl išrinktas ir intronizuotas (1084. III. 24) Wibertas- 
Klementas III karūnavo imperatorium Vokietijos karalių 
(III. 31). 

Visa pralaimėjo didysis popiežius, bet nenustojo tikėjęs 
savo teisumu ir Dievo teisybe. ' Pats savęs niekuo nekaltino: ne- 
noromis tapęs jis popiežium ir popiežiaudamas Bažnyčios grožiu, 
laisve ir katalikiškumu tesirūpinęs. Negi jis kaltas esąs, kad jo 
šalininkai buvę nestropūs ir bailūs, kad tikras tikėjimas sunykęs 
ir kad juokiąsis iš Kristaus velnias, žydai ir saracėnai. Visų 
tikrųjų krikščionių, savo ir Bažnyčios vaikų, pagelbos šaukėsi 
Grigalius. — „Visagalio Dievo vardu prašau jų ir įsakau: pagel- 
bėkite, padėkite savo tėvui ir savo motinai, jeigu tik norite, kad 
atleistų ji jums nuodėmes, palaimintų jus ir duotų jums savo 
malonės šiame ir aname pasaulyje“. 

Sant-Angelo tvirtovėlėj užsidariusį popiežių išgel- 
bėjo savotiškas krikščionis — Robertas Guiscardas., 
Atėjo jis su savo normanais popiežiaus išvaduoti ir, Heinrichui 
skubotai palikus Romą (V. 21), įsibrovė į amžinąjį miestą. Pa- 
siutiškai apiplėšė normanai krikščionių sostinę, sudegino visą 
Colosseumo kvartalą, griovė tiek senuosius pastatus, tiek 
bažnyčias, žiauriai smurtininkavo ir žudė žmones. Tūkstančius 
romėnų pats Guiscardas paėmė ir pardavė nelaisvėn. Žodžiu, 
normaniškai pavergė miestą Grigaliui. Bet romėnai patį Griga- 


==“ 


lių kaltino, tad nedrįso jis nė pasilikti Romoj; Roberto karių ly- 
dimas nukeliavo į pietus ir įsikūrė Salerno mieste. Kle+ 
mentui III grįžus Romon, skurdo čia popiežius paskutines savo 
dieneles Monte Cassino vienuolių išmaldomis ir vis 
tebesistengė popiežiauti. Greit atėjo paskutinioji. Prisiminė 
mirdamas popiežius Dovydo žodžius (Ps. 45,8) apie Mesiją: 
„Mylėjai tu teisybę ir nekentei neteisybės, todėl patepė tave Die- 
vas, tavo Dievas, džiaugsmo aliejum geriau, kaip tavo draugus“. 
— „Mylėjau teisybę ir nekenčiau neteisybės, todėl ištremtas mirš- 
tu“ buvo paskutiniai nelaimingojo popiežiaus žodžiai (1085. V. 
25.). Palaidotas jis Salerno katedroj; 1584 m. Bažnyčia jį 
kanonizavo. 


15 


Kalbant apie kurijos politiką, Grigalius VII per savo popie- 
žiavimą (1073—1085 m.) pralaimėjo beveik visa, ką buvo pats 
drauge su popiežiais Nikalojumi II (1058—1061 m.) ir 
Aleksandru II (1061—1073 m.) laimėjęs. Bet, viena, daug 
reikšmės turi politikai net laikini laimėjimai, o ypač — aiškiai for- 
muluojami konkretūs tikslai; antra, didis yra Grigalius VII ne 
konkrečia savo politika. Pirmiausia jis yra naujosios Romos 
ideologas. Jis suprasmino ir susistemino Bažnyčią romani- 
nusių reformatorių ir popiežių, Leono IX ir Leono įpėdi- 
nių, tradiciją; reformos programą aiškiai suformulavo ir padarė 
visas logiškai būtinas išvadas iš tos programos. Grigalius nuro- 
dė, kad tikras reformos tikslas buvo įkūnyti pagaliau žemiškosios 
Dievo karalystės idėja. Rytiečiai tapdino tą karalystę su krikš- 
čioniška subažnytinta valstybe, su Romėnų imperija; Karolingai 
ir „šventosios romėniškos germanų tautos imperijos“ valdovai, 
Ottonai ir Salijai, stengėsi ir vakariečius bizantiško pobūdžio im- 
perija sujungti. Grigalius išaiškino vakariečių pasaulėžiūrą ir, 
tikras Grigaliaus Didžiojo ir Nikalojaus I įpėdinis, išreiškė Ro- 
mos Bažnyčios idealą. Griežtai atskyrė Šėtono įsteigtą žemės 
karalystę (civitas terrena), arba valstybę, imperiją, nuo 
žemiškosios Dievo karalystės (civitas Dei), arba Bažnyčios, 
o Bažnyčią nusakė krikščionis valdančią ir monarchiškai popie- 
žiaus valdomą hierarchiją esant. Buvo tai nebe bizantiška, bet 
romėniška ir romaniška ideologija, be to ir dualistinė. Čia Gri- 
galius kovojo, gali sakyt, su panteizmu, su kuriuo tais laikais imta 


= 75-25 


jau kovoti nominalistų ir paties Grigaliaus globojamo B e- 
rengaro Turiečio. Bet, valstybę nuo Bažnyčios skirda- 
mas, Grigalius nė nemanė neigti esminės jų vienovės. Žemės ka- 
ralystė, jo nuomone, galinti ir turinti būti žemiškoji Dievo kara- 
lystė, kurią ir laikė jis Bažnyčia. Corpus permixtum 
būdama, Bažnyčia, jo manymu, sutampanti su valstybe. Todėl, 
visai nuosekliai, ir pakeitė jis karolingiškosios (iš esmės — bi- 
zantiškosios) imperijos idealą popiežiaus imperijos idealu, teo- 
kratija. 

Grigalius VII kėlė aikštėn pagrindinę ir antinominę Europos 
kultūros idėją. Viena, griežtai formulavo jis Dievo ir žmonijos, 
Bažnyčios ir valstybės dualizmą ; antra, pabrėžė esminę jų vieno- 
vę, kurią ir norėjo įkūnyti teokratijos sistema. Nuo Grigaliaus 
laikų tebegyveno Europa tąja antinomija, nors pats Grigalius čia 
jokios antinomijos ir nematė. Nuo Bažnyčios atsiskirdama, vals- 
tybė pirma norėjo pati būti Bažnyčia, Dievo karalystė, paskui 
ėmė savarankiškai gyventi, kovoti su Bažnyčia ir jieškoti abso- 
liučių savo pačios pagrindų. Bet absoliučių pagrindų krikščio- 
niškų ir bažnytinių esama, kad ir tebevadino žmonės savo idealą 
progresu, socijaline teisybe ir kitais neaiškiais vardais. Teo- 
kratiją įvykdyti norėdama, Bažnyčia susidurdavo su valstybe, 
negalėdavo jos pavergti, o pati valstybėdavo, pasaulėdavo, nu- 
bažnytėdavo. ilgai kovojus, visuomet ateidavo Žmonėms galvon 
kompromisinė mintis — atskirti Bažnyčią nuo valstybės ir šiaip 
taip jos suderinti. Bet visuomet priešindavos tam esminė Baž- 
nyčios vienovė su valstybe. Nenuostabu — pagrindinė Europos 
kultūros idėja yra antinomija, o antinomijos esmė — jos nenu- 
veikiamumas, neišsprendžiamumas. 

Šita traginga antinomija aš ir norėčiau išaiškinti tai, kad 
politikuodamas Grigalius taip dažnai tiesai ir teisybei nusidėdavo, 
lygia dalia — jo politikos klaidą ir pralaimėjimą. Bet bai- 
susis Grigaliaus pralaimėjimas, mano nuomone, mažai te- 
reiškė palyginti su idėjiniu didžiojo popiežiaus darbu — su tuo, 
ka padarė jis Viduramžių pasaulėžiūrai išaiškinti. Popiežiaus 
ir imperatoriškos valdžios santykiai tapo mėgiamiausia publi- 
cistų, istorininkų ir kitų rašytojų tema. Tiek gyvam Grigaliui 
tebesant, tiek numirus, dėstė ir gynė popiežininkų ideologiją — 
istoriją sugrigalinęs Sutri vyskupas  Bonizonas 


(;1089 m.) ir kanoniškosios teisės žinovai bei kodifikatoriai 
Luccos vyskupas Anselmas II ir kardinolas Deus- 
deditas, o Vokietijoj — Herimanno iš Reichenau 
ii Bertholdo Chronikos tęsėjas Bernoldas, 
Manegoldas iš Lautenbacho, Salzburgo ar- 
kivyskupas Gebhardas ir kiti Fanatiškiausias iš jų, 
Manegoldas visišką paklusnumą popiežiui laikė būtinai 
reikalinga žmogaus išganymo sąlyga. Bet sakė, kad bedievybė 
esą kalbėti apie paklusnumą bet kokiai kitai valdžiai. Karaliaus 
valdžią teremianti viena santarvė jo su tauta; taigi, blogai kara- 
liaujant valdovui, tauta nebeturinti jo ir klausyti. Tauta galinti 
nuversti ir išvyti blogą karalių. 


Minėtasis jau Petras Crassus Romos teisės nor- 
momis gynė imperatoriaus valdžią. Jis ne vienas imperatorinin- 
kas buvo. Be jo Italijoj dėstė imperatorininkų ideologiją Fe r- 
raros vyskupas Guidonas, Albos vyskupas Ben- 
zonas ir susikivirčijęs su Grigalium kardinolas Benonas, 
nesąžiningas pamfletininkas. Vokietijoj  scholasticus 
Wenrichas iš Triero gražiai puolė popiežiaus teisę 
nuversti karalių, kaip ir kunigas (vėliau — Osnabrūcko 
vyskupas) Widonas. Atidžiai tyrinėjo principijalius klau- 
simus Liber de unitate ecclesiae conser- 
vanda autorius (1084—1090 m.), nežinomas mums Hers- 
feldo vienuolis. Kaip ir Petras Crassus, sakė jis patį Dievą 
įsteigus karaliaus valdžią: potestas guae a Deo or- 
dinata est. Dievas įsakęs ją gerbti, o ne teisti Kas gi iš- 
tikrųjų, begalįs kaltinti karalių, jeigu jis Dievo įsakymu visų di- 
džiausias valdovas esąs ir jeigu Bažnyčios kanonai reikalaują, ut 
inferior guilibet gradus non praesumat 
superiorem accusare? Kurgi galima esą teisi karalius: 
Bažnyčioj ar kurijoj? Jeigu — Bažnyčioj, tai, gal būt, virstanti 
čia Bažnyčia kurija, iš kraujo savo vardą kildinančia, si in 
ecclesia, fortasse ecclesia fit curia, guae a 
cruore dicitur. Hersfeldiečio nuomone, Bažnyčia nėsanti 
nei kurija, nei hierarchija, bet — visų tikinčiųjų bendruomenė, ku- 
rią vienijanti taikos ir meilės dvasia. Žemiškos valdžios Bažnyčia 
neturinti, tik dvasinį kardą, vadinasi, Dievo žodį. Tikruoju po- 
piežium Hersfeldo vienuolis laikė Wibertą-Klementą III; 
Grigaliaus katalikų tėvu nepripažino. Ouomodo ille Hil- 


debrant catholicus extitit, gui non eccle- 
siae, sed parti praefuit? 

Maža to, kad Grigaliaus VII veikla buvo ideologinis per 
visus Viduramžius trukusio sąūjdžio akstinas. Kad ir kaip griež- 
tai formulavo Grigalius naują kurijos ideologiją, labiau ji sutiko 
su kultūros problematika, kaip imperatoriaus publicistų teorijos. 
Ištikro, valstybės savarankiškumą gindami, imperatorininkai 
mažai tevertino Dievo karalystės, tad ir Europos kultūros vieno- 
vę, juoba, kad imperatorius nebebuvo vyriausias visos krikščio- 
niškosios Europos valdovas. Hersfeldo vienuolio įsivaiz- 
duojamoji Bažnyčia labiau panašėjo į rytų, nes vakariečiai troško 
konkrečios, tam tikra organizacija besireiškiančios Bažnyčios, ir 
taikos bei meilės bendruomenė jiems, praktiškos veiklos žmo- 
nėms, perdaug abstrakti atrodė. Koks gi galėjęs būti autoritetas 
be visiems matomos konkrečios organizacijos? Pigu buvo 
curia išvesti iš cruor. Kaipgi galima buvo tvarkyti visa 
Bažnyčia ir aiškinti įos mokslas, visiems vienodai priverstinis, 
be centralinės įstaigos, be kurijos? Be to, savarankiškos vals- 
tybės teoriją dėstydami, imperatorininkai užmiršo, kad jų gin- 
čijamoji popiežių ideologija natūraliai augo iš įsigalėjusios refor- 
matorių pasaulėžiūros, kad tos ideologijos logiškas samprotavimas 
reikalavo.  Imperatorininkai siaurino problemą, visos pasaulė- 
žiūros klausimą grynai politiniu ginču vertė. 


16 


Klementas III sąžiningai ir gerai popiežiavo, bet buvo 
jis imperatoriaus popiežius ir imperatoriaus priklausė. O Hein- 
richas IV Bažnyčios reforma nesirūpino, gaivino ne tėvo, bet 
Konrado II politiką. Aišku, kad patys su Grigaliaus politika ne- 
sutikę reformatoriai ir Romos Bažnyčios vadai negalėjo eiti iš- 
vien su Heinrichu ir jo popiežium; nebe Grigaliaus, bet Romos 
Bažnyčios tradiciją gynė. Gal, ir būtų jie atsisakę nuo Griga- 
liaus imperijalizmo, bet nuo reformos atsisakyti negalėjo. 

Toks popiežininkas buvo Monte-Cassino abatas 
(nuo 1058 m.) ir kardinolas Desiderijus. Ilgai ir gerai 
valdė jis savo vienuolyną, tikrą valstybėlę, padidino biblijoteką, 
globojo vienuolius mokslininkus — istorininkus Amatą ir 
Leoną (vėliau Ostijos vyskupą ir kardinolą), puikiai per- 


= = 


taisė ir pagražino vienuolyno bažnyčią ir gudria politika praplėtė 
jo žemes. Priverstas santykiauti su Normanais, Desiderijus 
ir padėjo Hildebrandui su jais susitaikinti. Buvo vikrus 
ir gudrus, dažnai dviveidis diplomatas, bet neturėjo nei Hilde- 
brando principijalumo, nei jo aistringumo. Manė Desiderijus, kad 
kurijai reikia susitaikinti su imperatorium ir, išsižadėjus poli- 
tinių pretenzijų, siekti Bažnyčios reformos. Todėl 1084 m. vedė 
derybas su Romą apgulusiu Heinrichu ir vėliau slapta pranešė 
jam, kad ateina popiežiaus išvaduoti normanai, kuriuos pats ir 
buvo pasikvietęs, bet nesusidėjo, kaip daugelis kitų kardinolų, su 
karalium ir Wibertu. 

Labai simptominga, kad, Grigaliui numirus, kardinolai, tie- 
sa — tik po vienerių metų (1086. V. 21), išsirinko popiežium 
Desiderijų, o jis pasivadino popiežiaus imperatorininko vardu — 
Viktoru III (1086—1087 m.). Mirdamas Grigalius siūlė 
kitus kandidatus, karštus savo šalininkus — Luccos vysku- 
pa Anselmą II, Ostijos vyskupą Ottoną arba 
Lyono arkivyskupą Hugoną. Tačiau naujajam popiežiui 
nepasisekė nei naujosios savo politikos pradėti, nei Romoj įsi- 
viešpatauti. Jam numirus, popiežium tapo minėtasis Ostijos 
vyskupas Ottonas, kliunietis ir grigalininkas, — Urba- 
nas II (1088—1099 m.). Vėl nugalėjo grigalininkai, ir pats 
naujojo popiežiaus vardas aiškiai rodė, kad manyta jo kovoti dėl 
urbs Roma ir dėl Romos Bažnyčios, 


Ištikro, tik ką įžengęs sostan rašė Urbanas Vokietijos 
vyskupams — ragino juos dėl Romos Bažnyčios kovoti. Ką buvo 
smerkęs arba gyręs, ką buvo manęs Grigalius, visa tai žadėjo 
smerkti, girti, manyti ir Urbanas. Nuo Grigaliaus skyrėsi ir į 
Desiderijų-Viktorą III panašėjo Urbanas tik tuo, kad lanks- 
čiau politikavo; mokėjo pro temporum ac persona- 
rum gualitate ir nusileisti Užtai, kur galima buvo, pa- 
brėždavo popiežiaus pirmenybę griežčiau, kaip pats Grigalius; 
kanoniškąja teise teisiančiam save vyskupui atšovė: cessent 
canones, meae leges erunt auctorizabiles. 

Pirmiausia rūpėjo Urbanui kova su netikruoju  popiežium 
Wibertu-Klementu III. Tai ne tiek jau sunku buvo, 
nes Klementas III rėmėsi Heinrichu, o Heinrichas turėjo 
tvarkyti didžiai apirusią Vokietiją. 


i as 


Rudolfui žuvus, Saksonai ir kunigaikščiai maišti- 
ninkai išsirinko karalium (1081 m.) luksemburgietįį Hermanną 
iš Salmo, kuris, kaip ir Rudolfas, pripažino save popiežiaus 
vasalu. Tiesa, tikras Saksonų vadas ir pavojingiausias Heinricho 
priešas buvo ne jis, bet energingasis Ottonas iš Nordhet- 
mo. Jis 1083 m. numirė. Vis dėlto ilgai dar reikėjo Heinrichui 
kovoti ir su Saksonais, ir su Bavarijos hercogu 
(1077 m. Heinricho nuverstu) Welfu, ir su nenorinčiais pri- 
pažinti Wiberto vyskupais. Toli gražu ne visa vyskupija 
dalyvavo Mainzo sinode (1085 m.), kuris vėl nuvertė Gri- 
galių ir vėl paskelbė popiežium Wibertą. O pietų Vokietijoj po- 
piežiaus legatas Konstanzo vyskupas Gebhardas ir 
Hirsau bei Sankt-Blasien vienuolynų pamokslinin- 
kai kurstė liaudį ir vadovavo tikrajai vokiečių patarijai. 

Iki 1090 m. Heinrichas negalėjo padėti Wibertui Ita- 
lijoj. Kad būtų karalius išsižadėjęs Wiberto, būtų jis, gal, susi- 
taręs ir su Vokiečių vyskupija, ir su tikruoju popiežium. Bet 
negalėjo išsižadėti Wiberto, nes kaip tik juo ir rėmėsi Italijoj, 
kur vėl apsiniaukęs buvo dangus. — Urbanas įkalbėjo penktą 
dešimtį užkliudžiusiai didžiajai grafienei Matildei ištekėti 
už septyniolikos metų jaunikaičio W elfo, hercogo Welfo 
sūr:us. Tuo būdu popiežiui pasisekė sujungti savo vasalės vals- 
tybė su Heinrichui besipriešinančia Bavarija. 

Pavojus buvo didelis, ir 1090 m. Heinrichas nužygiavo Ita- 
lijon. Pirma Heinrichui kova sekėsi: grįžęs Romon, Urbanas 
turėjo vėl bėgti pas Normanus, o Heinricho nuveikta ir savo va- 
salų spaudžiama Matildė buvo bemananti taikytis su imperato- 
rium. Be to, savo uošvei Torino markgrafienei Adel- 
heidei numirus (1091 m.), Heinrichas atidavė jos feodą savo 
sūnui, 1087 m. K6lno mieste Vokiečių karalium karūnuotam 
Konradui. Tačiau staiga imperatoriaus pralaimėtas mūšis (ties 
Canossa, 1092 m.) sustabdė karo operacijas,o popiežiaus diplo- 
matai daug, kad ir ne visai švariai, laimėjo. — Matildė ir kiti po- 
piežininkai įkalbėjo jaunam ir religingam Konradui atsimesti nuo 
tėvo ir karūnuotis Milane Lombardijos karalium.  Popiežininkai 
buvo bemaną vėl atskirti Italiją nuo imperijos. Atgijo Lom- 
bardijoj patarija, ir Milanas, Piacenza, Cremo- 
na ir Lodi pasirašė 20 metų sąjungą prieš Heinrichą 
(1093 m.). Su Konradu ir popiežininkais sąjungininkaudamas, 


m p 


hercogas Welfas užkirto imperatoriui kelią į Vokietiją. 
Priešai įgrūdo imperatorių ir praretėjusią jo kariuomenę į kraštą 
esantį tarp Venecijos, Padovos ir Veronos. Čia tupėjo jis ket- 
verius metus, nieko nebegalėdamas padaryti ir tik mirties te- 
trokšdamas. Wibertas bemanąs buvo net atsisakyti nuo 
popiežiaus sosto. 

Urbanas vėl grįžo Romon, ir jo legatai drauge su 
Welfu ir Karintijos hercogu dėjosi valdą Vokietiją; 
kaip 1085 m. ir pats Heinrichas buvo padaręs, paskelbė Vokie- 
čiams Dievo Taiką. Abu kunigaikščiai vadino save popiežiaus 
vasalais. Hirsau ir Sankt-Blasien vienuoliai kla- 
jojo po Frankoniją ir Švabiją, skelbė asketų idealus, 
organizavo religines pasaulininkų bendruomenes ir kurstė liaudį 
prieš imperatorininkus: sub specie religionis dis- 
currentes maximam seminant discordiam. 
Urbano įsakymu, Lyono arkivyskupas Hugonas su- 
šaukė Autun mieste sinodą, kur ekskomunikavo Heinrichą, 
Wibertą ir visus jo šalininkus (1094 m.). Pats popiežius 1095 m. 
sušaukė gavėnios sinodą Piacenzos mieste ir prakeikė 
antipopiežių ir antipopiežininkus. Vadino jis Wibertą stabu, an- 
tikristu ir „bedugnės žvėrimi“, sakė imperatorių krikščionių 
taiką ir Romėnų imperiją griaunant, o patį eretikų tėvą ir vadą 
esant. Tačiau Urbanas praktiškiau už Grigalių VII politikavo. 
Vyskupus simonininkus keikdamas, nebelaikė simonininkais tų, 
kuriuos Heinrichas dykai (be simonijos) buvo paskyręs. Paties 
imperatoriaus neekskomunikavo; įmanė verčiau jį diskredituoti. 

Pasinaudojo tam antrosios Heinricho žmonos, Kijevo kuni- 
gaikštytės Eupraksijos nelaime. Heinrichas apkaltino ją 
paleistuvavimu ir suėmė; bet su popiežininkų pagelba paspruko 
ji iš Veronos ir savo rėžtu ėmė kaltinti vyrą tuo, kad pats jis 
versdavęs ją paleistuvauti. Nevisai sveika moteriškė daug ko 
primelavo iš savo gyvenimo su Heinrichu. Priversta betgi buvo 
viešai Piacenzos sinode visas tas šlykštybes papasakoti. Pati 
nieko nelaimėjo ir greit grįžo Rusijon, bet patvirtino Heinricho 
priešų šmeižtus. 

Švelnindamas kiek kurijos programą nauju simonijos aiški- 
nimu, Urbanas prisimasino dalį Vokietijos vyskupų; Eupraksijos 
byla — komprometavo patį imperatorių. Panaikino Urbanas ir 
šv. Ambraziejaus Bažnyčios savarankiškumą — įšventino naują 


Istorija 6 


= m: 


Milano arkivyskupą; drauge su juo šventė patarų laimėjimą 
— iškilmingai palaidojo jų vado Erlembaldo kūną. Cre- 
monos mieste sutiko (1095 m.) popiežių jaunas Lombardijos 
karalius Konradas, palydėjo jį miestan; vedė popiežiaus 
žirgą, kaip kadai kitkart Liutprandas ir Pippinas, 
ir prisiekė ištikimas būti. Tiesa, nebuvo tai vasalo priesaika; 
panašus betgi rados Konradas į vasalą. Sutuokė jį Urbanas su 
Sicilijos grafo Roberto dukteria ir žadėjo duoti jam 
palūkėjus imperatoriaus karūną, jei atsisakysiąs nuo investitūros 
teisės. 

Atsargia savo politika Urbanas II per kokius penkerius me- 
tus atgaivino kuone visa, ką buvo pralaimėjęs Grigalius VII. Tai, 
žinoma, rodo, kiek objektyvių pagrindų turėjo nelaimingojo po- 
piežiaus programa ir kiek reikšmės — jojo veikla. Kaip kadaise 
Leonas IX, perėjo Urbanas Alpes ir aplankė savo tėviškę 
Prancūziją. Clermonto mieste (Clermont-Ferrand, 
senoji Civitas Arvernorum) sušaukė jis didelį sinodą 
(1095. XI. 18). Viešai paskelbė radikaliausių reformatorių pro- 
gramą; ne tik prakeikė pasaulininkų investitūrą, bet uždraudė 
kunigams ir vyskupams net siekti valdovams. Pagyrė karšta- 
koš; kurijos legatą Hugoną, kurį net pats Grigalius priturė- 
davo, atėmė palliumą Sens miesto arkivyskupui, numetė 
Chartrės vyskupą, nubaudė ir kitus karaliaus šalininkus. 
Patį karalių Pilypą I ekskomunikavo už tai, kad, su pirmą- 
ja žmona išsiskyręs, vedė gražuolę Bertradą, Anjou 
grafo žmoną. Tiesa, kaip tyrą vandenį gėrė ekskomunikas ka- 
ralius ir karalienė. 

Urbanas nusimanė vadovaująs visai krikščionybei ir įsidrą- 
sino įvykdyti senąjį Romos Bažnyčios planą, Silvestro II 
kadaise paskelbtą. Tame pačiame Clermont mieste (1095. 
XI. 28) papasakojo jis dideliam susirinkusiųjų vyskupų, kunigų, 
senjorų ir šiaipjau riterių būriui, kiek kentėjo krikščionys Šv. Že- 
mėj nuo muslimų; šaukė visus kariauti su stabmeldžiais; primi- 
nė Kristaus žodžius: „Tegul kiekvienas išsižada pats savęs ir 
ima kryžių“. „Dieu le veut! Dieu le veut!“ su- 
šuko ugningos popiežiaus prakalbos sujaudinti žmonės, prisiekė 
eiti kryžiaus karan ir prisisiuvo priešaky raudoną rūbinį kryžių. 
Sinodas nutarė kariauti ir išsiuntė vyskupams ypatingą laišką; 
žadėjo kryžiuočiams indulgencijų ir visokių privilegijų. Pats 


popiežius atskirai rašė galingiausiems senjorams. Norėjo būti 
didžiojo krikščionių žygio vadas, bet, pats negalėdamas palikti 
vienos Vakarų Bažnyčios, įgaliojo vadovauti kryžiuočiams savo 
legatą Pui vyskupą Adhemarą de Monteil. 

Popiežius nurodė feodalinei Europai krikščioniškąjį jos už- 
davinį ir uoliai ruošė karą su Kristaus priešais. Nebe imperato- 
rius, bet popiežius krikščionių tautai vadovavo. Nei imperato- 
rius, nei Vokietija tame kare nedalyvavo. 


17 


Didysis Urbano II sumanymas atitraukė kurijos dėmesį ir 
jėgas nuo kovos su Heinrichu. Be to, ir jo priešų sąjunga 
nebe labai tvirta rados. W elfas įsitikino, kad niekuomet ne- 
pasiseks jam paveldėti Matildės dukato ir žemių, kurias ši 
popiežininkų Debora (imperatorininkai vadino ją Jezabele) tes- 
tamentu pažadėjusi buvo kurijai. Taigi, išsiskyrė su ja ir, kaip 
ir jo tėvas Bavarijos hercogas, susitaikė su imperatorium 
(1096 m.). Italijos Heinrichas nebeįsigijo net ir Konradui nu- 
mirus (1101 m.), bet 1097 m. galėjo jau grįžti Vokietijon. 

Čia karūnavo jis Mainzo seime (1098 m.) jo, Heinricho, 
įpėdiniu pripažintąjį jauną Heinrichą V (1099 m.) ir ap- 
tvarkė valstybę. Noroms nenoroms tapo jis pagaliau Vokiečių 
karalium. Kaip ir anksčiau, rėmėsi ypač ministerialais ir mieste- 
lėnais, rūpinosi socijalia santaika ir vargšais: gynė juos nuo 
feodalų; liaudies globėjas ir didžiūnų priešas buvo. Tačiau di- 
džiūnų ir kunigaikščių stipriausio sluoksnio tebebūta. Taigi, rei- 
kėjo imperatoriui jų norų žiūrėti, o pirmiausia susitaikyti su 
Bažnyčia ir su popiežium. "Tik popiežiaus padedamas tegalėjo 
Heinrichas suvaldyti vyskupus popiežininkus. 

Urbanui numirus, popiežium tapo grigalininkas Pascha- 
lis II (1099--1118 m.). Kadangi 1100 m. numirė Wiber- 
tas, atrodė, kad galėjo Heinrichas lengvai susitaikyti su popie- 
žium. Bet Paschalis buvo čia griežtesnis už Urbaną II. Norin- 
čiam atvykti Romon ir išmaldauti dovanojimo imperatoriui at- 
sakė popežius — nauja ekskomunika (1102 m.); liepė vokie- 
čiams ne tik vengti tokių eretikų, kaip Heinrichas, bet kuosmar- 
. kiausiai su jais kovoti. Žadėjo kovotojams nuodėmių atleidimą 
ir dangiškąją Jeruzalę. Nekentė italas Paschalis ir išviso vo- 


6* 


kiečių, natio prava et perversa, bet turėjo ir prin- 
cipijalių motyvų tebekovoti su Heinrichu. — Heinrichas atsi- 
sakė pagaliau nuo „simonijos“, pripažino, kad vyskupas turi būti 
kunigų ir liaudies renkamas; bet atsisakyti nuo investitūros ne- 
galėjo, nes vyskupai tebevaldininkavo. O Paschalio nuomone, 
savo investitūra imperatorius stačiai naikino Bažnyčios laisvę. 
Nepaisė popiežius nė to, kad nelaimingoji Vokietija troško tai- 
kos, nė Heinricho pažadų į Šv. Žemę žygiuoti. 

Nuo naujosios suirutės išgelbėjo Vokiečius Heinricho sū- 
nus Heinrichas V. Jis buvo liguistas 23 metų jaunikaitis, 
bet gabus politikas, o atsparumu ir veidmainyste net savo tėvą 
pralenkė. Matė jis, kad nebegalima buvo išvengti naujos kovos su 
kunigaikščiais, kuriuos tebeerzino tėvas demokratiška savo po- 
litika, ir su vyskupija. Kad tą kovą Heinrichas IV pralaimėtų, 
tai kunigaikščiai nuverstų, be abejo, ir jo sūnų; tada jie išsi- 
rinktų palankesnį jiems karalių ir galutinai įsiviešpatautų Vo- 
kietijoj. Visa tat gerai suprato Heinrichas V; be to, pats save 
vertino didžiau, kaip tėvą, ir — paprastai — norėjo karaliauti. 

Susidėjęs su kunigaikščiais ir popiežium, kuris mielai panai- 
kino jo ištikimybės priesaiką tėvui imperatoriui, Heinrichas V 
sukilo (1104 m.). Paschaliui sutikus, paėmė į savo rankas ka- 
ralystę, Saksonijoj sušaukė sinodą Bažnyčiai reformuoti 
(1105 m.) ir reikalavo tėvo pasiduoti popiežiaus valdžion. Ta- 
da, girdi, ir jis, Heinrichas V, grąžinsiąs imperatoriui valdžią. 
Dalintis ją su tėvu atsisakė. Prievarta ir baisiausiu veidmainia- 
vimu, vi et arte, gudruolis sūnus nuveikė gudruolį tėvą. 
Veltui Heinrichas IV stengėsi remtis Čechijos karalium 
(1086 m. buvo jam davęs tą titulą) Vratislavu ir kariauti 
su sūnum; veltui ir nusileisdinėjo. Sūnaus suimtas, išsižadėjo 
karūnos Ingelheimo mieste ir romiai, kaip paprastas nu- 
sidėjėlis, klūpojo prieš popiežiaus legatus, prašydamas panaikinti 
ekskomuniką.  Legatai reikalavo, kad imperatorius viešai nusi- 
žemintų; be to, sakė tik popiežių tegalint dovanoti ekskomuni- 
kuotam, tačiau, nežadėjo, kad popiežius dovanos. Nieko nepe- 
šęs nusižeminimu, imperatorius vėl griebėsi ginklų, bet 1106 m. 
numirė. Prieš mirdamas dovanojo savo sūnui ir pats nusiuntė 
jam savo valdžios ženklus — kalaviją ir žiedą. 


18 


Heinrichas V (1106—1125 m.) nuveikė savo tėvą 
tiktai amžinųjų jo priešų, kunigaikščių ir popiežiaus, tepaspiria- 
mas. "Taigi, tiek pats Paschalis, tiek popiežininkai laukė 
iš Heinricho Bažnyčios reformos, pirmiausia — kad atsisakys jis 
nuo investitūros. Tačiau juo toliau, juo labiau aiškėjo, jog 
Heinrichas siekė tų pačių tikslų, kaip ir jo tėvas. Pradžioje ne- 
siginčijo karalius su popiežium dėl žodžių ir teisių: tylomis sky- 
rė sau vyskupus, ir tiek. Bet, kai atvažiavo Paschalis 1107 m. į 
Prancūziją, aplankė jį Heinricho pasiuntiniai ir reikalavo, kad 
pripažintų popiežius senąją karalių teisę tvirtinti renkamuosius 
vyskupais ir investinti juos lazda ir žiedu. Taip daręs, girdi, 
kadai Karolius Didysis, taip įsakęs daryti ir popiežius Hadrianas 
duotąja Karoliui privilegija. Nors vokiečiai grėsė popiežiui net 
karu, Paschalis tvirtai užstojo tiek jam brangią Bažnyčios laisvę. 
Troyes sinode, kur tyčia nedalyvavo karaliaus pasiuntiniai, 
patvirtino Paschalis Bažnyčios teises ir, kanoniškai nubaudęs kai 
kuriuos Vokietijos vyskupus, liepė pačiam karaliui dar kartą ap- 
simąstyti iki 1108 m. pabaigos, o tais metais atvykti į visuotinį 
Romos sinodą. Matas popiežius, kad Heinrichas tėvo pėdomis 
einąs, ir ruošiasis Šv. Petro kardą išsitraukti. 

Į Paschalio grasinimus karalius didelio dėmesio nekreipė; 
nereiškė dar ir visų savo planų. Aptvarkęs Vokietijos valstybę, 
nužygiavo jis 1110 m. su didele kariuomene į Italiją; atgaivino 
Lombardijoj Vokiečių valdžią ir sausio mėnesį nuėjo į Romą — 
imperatoriaus karūnos įsigyti ir su popiežium susitarti. Daug 
popiežininkų tebetikėjo bažnytine Heinricho nuotaika. Nei jis, 
nei popiežius nepasakęs dar buvo paskutinio savo žodžio. Ka- 
ralius reikalavo, kad popiežius pripažintų jo teises; turėjo galvoj 
ypač investitūros teisę, bet aiškiai jos neminėjo. Popiežius su- 
tiko karūnuoti karalių imperatorium ir sakėsi nenorįs jo teisių 
mažinti, bet investitūrą laikė Bažnyčios teise. Karaliaus inves- 
titūra, jo nuomone, prieštaraujanti Bažnyčios laisvei. 

Taigi, tiek Heinrichas, tiek Paschalis aiškiai neformulavo 
svarbiausio investitūros klausimo, kuris kaip tik juos ir skyrė. 
Valstybė, ypačiai Ottonų tradicija besiremianti imperija, nega- 
lėjo apseiti be valdininkaujančių vyskupų ir sutikti su tuo, kad 
vyskupus savo noru skirtų ir valstybės žemes ir valdžią turėtų 


tebekovojanti su ja, valstybe, Bažnyčia. Pati savęs naikinti ne- 
norėdama, valstybė turėjo šiaip ar taip dalyvauti vyskupų ir ga- 
lingųjų abatų rinkimuose. Nesutiko ji, savaime suprantama, 
savo žemėmis investinti kiekvieno Bažnyčios renkamo žmogaus. 
Bažnyčia savo rėžtu negalėjo laikyti geru dalyku, kad jos vys- 
kupai tapo valstybės valdininkais, politikavo ir kariavo valstybės 
naudai. Įžeizdavo Bažnyčios ideologus ir išoriniai priklausomu- 
mo ženklai: visur ir visuomet simboliai buvo ir tebėra įspūdin- 
gesni net už pačią realybę. Argi leistina esą, bažnytininkų nuo- 
mone, kad imperatorius pats rinktų vyskupą ir duotų jam dva- 
sinės jo valdžios ženklus: lazdą ir žiedą? Argi nereiškią visa 
tai Dievo Bažnyčios vergijos? Paschalis nemanė, kaip Griga- 
lius VII, pavergti Romos Bažnyčiai imperatoriaus ir karalių: 
nenuoseklus grigalininkas buvo; bet Bažnyčios išduoti negalėjo. 

Teoriškai galima buvo išspręsti keblus investitūros klau- 
simas teskiriant Bažnyčia nuo valstybės. Konkrečiau sakant, 
reikėjo skirti grynai bažnytinė vyskupo valdžia nuo politinės jo 
valdžios ir nuo valdomų jo valstybės žemių. Tai ir buvo pada- 
ręs garsusis prancūzų kanonistas Ivonas Chartrietis, 
Jo veikalai ne tik Prancūzijoj buvo skaitomi. Bet Ivonas ir kiti 
tų pačių nuomonių atstovai tenkinosi teorišku klausimo spren- 
dimu; manė, kad formalioji investitūros dalis didelės reikšmės 
neturėjo, ir skelbė krikščionišką valstybės santarvę su Bažnyčia. 
Deja, ir formalumai daug svėrė, o praktiškai įvykdyti Ivono 
sprendimas sunku buvo, ypač Vokietijoj, kur vyskupai galingais 
kunigaikščiais tapo. 

Pats Paschalis mielai įsivaizduodavo sau tikrai apaštališką 
Bažnyčią, kur vyskupai neturi nei turtų, nei politinės valdžios. 
Teišsižadie, girdi, Bažnyčia visko, ką vyskupus vergdami duodą 
jiems valdovai, kad tik laisva ji būtų. Bet tokia Bažnyčia te- 
buvo griežtųjų asketų ir eretikų katharų idealas. Nė vienas Baž- 
nyčios kunigaikštis, nė vienas vyskupas nenorėjo atsisakyti nuo 
savo garbės, valdžios ir politinės įtakos. Pats Paschalis nė ne- 
manė atiduoti imperijai savo valstybės, priešingai — uoliai di- 
dinu savo valdžią Romoj ir Šv. Petro tėvonystę. Bažnyčios nebe 
apaštališkos, bet corpus permixtum būta. Vargu 
bau galėjo apseiti be valdininkaujančių vyskupų ir imperija. 

Šiaip ar taip, 1111 m. Paschalis turėjo arba kariauti su Hein- 
richu, arba už investitūros teisę atiduoti jam Bažnyčios nuo sena 


= 


prisisavintas regalijas (valstybės žemes ir politines teises). Su 
Popiežium derėdamasis, Heinrichas pats įrodinėjo, jog nebūtų 
reikalavęs investitūros, jeigu Bažnyčia nebūtų turėjusi regalijų 
ir jeigu, kaip ir apaštalų laikais, būtų buvus neturtinga. Pripa- 
žinti karaliui teisę investinti vyskupus, popiežiaus nuomone, 
reiškė atimti Bažnyčiai laisvę. O kariauti su Vokiečiais Pa- 
schalis nedrįso, įuoba, kad Normanai jam nepadėdinėjo, ir Ro- 
mos diduomenė, Heinrichui ateinant, ėmė bruzdėti. 

Šv. Marijos in Turri bažnyčioj (ties šv. Petro Bazi- 
lika) popiežiaus įgaliotiniai susitarė su karaliaus pasiuntiniais. 
Nutarta, jog karalius turi atsisakyti nuo investitūros, o popie- 
žius — grąžinti jam regalijas. Ta sąlyga sutiko Paschalis karū- 
nuoti Heinrichą. Žinoma, Paschalis suprato, kad reikės jam su- 
sidurti su vyskupais, tad ruošėsi net, prireikus, ekskomunikuoti 
besipriešinančius. Bet pasikliovė popiežius Heinricho ir kuni- 
gaikščių pagelba. O Heinrichas visai nenorėjo susipykti su savo 
vyskupija; gerai žinojo, jog nei jis pats, nei kunigaikščiai nebe- 
gali apseiti be vyskupų valdininkų. Gavo Heinrichas, ko norėjo, 
bet savo pažadų pildyti nė nemanė. Laikė jis visą projektą ne- 
įvykdomą esant, o patį popiežių — klastingu diplomatu. Gau- 
siąs, girdi, Paschalis investitūrą, o regalijų negrąžinsiąs. Todėl 
ir privertė Heinrichas popiežių išsižadėti regalijų atskira bule. 
Sakėsi karalius pats nieko negalįs galutinai pažadėti be Vokieti- 
jos kunigaikščių sutikimo. Mat, ne Paschalio, bet Heinricho 
klastingo būta. 


Kaip ten yra buvę — tiektos. Susitiko karalius su popie- 
žium (1111. II. 12) Šv. Petro Bazilikos šventoriuje; pasibučiavo, 
įėjo į bažnyčią ir čia viešai patvirtino visas Bažnyčios teises ir 
turtus. Popiežiaus prašomas, liepė karalius paskelbti savo pa- 
sirašytą aktą, kur žadėjo atsisakyti nuo investitūros. Savo rėžtu 
ir Paschalis liepė paskaityti bulę. Ja pasmerkė investitūrą ir, 
senuosius Bažnyčios kanonus primindamas, uždraudė vyskupams 
pasauliniais reikalais rūpintis ir įsakė jiems grąžinti valstybei 
visas regalijas. Šventos vietos nežiūrėdami, baisų triukšmą pa- 
kėlė susirinkę Bazilikoj Vokiečių kunigaikščiai ir vyskupai; 
kaip pasiutę ėmė rėkauti, šventvagiu ir eretiku išvadino popiežių. 
Apie Heinricho karūnavimą negalėjo būti nė kalbos, 

Pavakary Heinrichas liepė suimti popiežių ir kardinolus. 
Bet popiežiaus vaduoti sukilo romėnai. Pats Heinrichas sužeis- 


a k k 


tas buvo kautynėse; po kelių dienų naktį vos teišspruko iš Ro- 
mos, tačiau išsivedė su savim Paschalį ir šešiolika kardinolų, 
Nepraėjo nė dviejų mėnesių, kaip kurija ir popiežius kapituliavo. 
Ponte Mammolo Santaika (1111. IV. 11) Paschalis pri- 
pažino karaliui teisę investinti išrinktąjį vyskupą lazda ir žiedu. 
Paskui (IV. 13) karūnavo Heinrichą imperatorium ir davė jam 
investitūros privilegiją, kurią grigalininkai pravilegija pava- 


dino (privilegium = privata lex — privatus, tam 
tikro žmogaus, sluoksnio, bendruomenės ir pan. įstatymas; p r a- 
vilegium — prava lex — blogas, neteisus, iškraipytas 


įstatymas). Be to, Heinricho verčiamas prisiekė popiežius ne- 
besiginčyti su juo dėl investitūros ir jo nebeekskomunikuoti. 
Tačiau nebe vienas autoritetingas popiežius valdė Bažnyčią. 
Pravilegijos nenorėjo pripažinti kurijai tebevadovaują grigali- 
ninkai. Tebelaikė jie imperatoriaus investitūrą erezija. Daug 
Romos kunigų nustojo bendravę su Paschaliu. Kardinolai 
Tusculumo vyskupas Jonas ir Ostijos vyskupas 
Leonas, Segni vyskupasir Monte Cassino aba- 
tas Brunonas susikramtė su popiežium. „Myliu tave“, ra- 
šė jam Brunonas, „kaip reikia mylėti savo tėvas ir vieš- 
pats. Kol tu gyvas, nenoriu kito popiežiaus, bet atmetu inves- 
titūros privilegiją.  Prieštarauja juk ji ir Dievo garbei, ir reli- 
gijai“. Kad ir manė, jog popiežius vyriausias visų valdovas, 
grigalininkas vienuolis Placidas Nonantulietis buvo 
tos pačios nuomonės. Kiti sakė, kad reikią pats popiežius nu- 
versti. Bruzdėta ir Burgundijoj bei Prancūzijoj, kur puolė po- 
piežių tiek karštieji grigalininkai, tiek paties Paschalio įžeistieji 
ir nužemintieji vyskupai, tiek, pagaliau, imperatoriaus įsigalė- 


jimu nepatenkinti patrijotai. ,„,Nevalyvas vairininke!“ — krei- 
pėsi į Paschaį Lyono arkivyskupas Jonas — „Taikos 


metu ant šakių kilojai savo orumą, o audrai pakilus tuoj apleidi 
ir vairą, ir visą laivą!“ Drauge su pačiu popiežiaus legatu 
Viennės arkivyskupų Guidonu manė jis sušaukti ben- 
drą Prancūzų Bažnyčios sinodą ir pasmerkti pasaulininkų inves- 
titūrą. Nors Ivonas Chartrietis kiek begalėdamas 
ramino grigalininkus, Guidonas savo sumanymą įvykdė: su- 
šaukė Viennės sinodą (1112 m.); čia prakeikė pravilegiją, 
eretišką investitūrą, kartu ir Heinrichą V. 


p 


Savo priesaikos Heinrichui varžomas Paschalis priešinosi 
grigalininkams; pasijuto betgi kaltas esąs. Pagaliau ėmė ža- 
dėti pataisyti, ką buvo padaręs, ut guod terreni in 
mei guogue correxisse ostendatur ecclesiae. 
Norėjo net atsisakyti nuo sosto, nes kitaip negalima buvo, rodės, 
atšaukti pravilegijos. Tačiau sumaningesnieji grigalininkai jį at- 
kalbėjo. Gavėnios sinodas Romoj (1112 m.) pats atšaukė pravi- 
legiją: popiežius nesulaužęs savo pažadų. Tiesa sakant, netrukus 
Paschalis patvirtino Viennės sinodo kanonus. 

Ne dviveidis, bet silpnos valios žmogus buvo Paschalis. Ne- 
bijojo popiežiaus ir sinodų imperatorius, nes Vokietijos vysku- 
pija tebebuvo rami, o Viennės sinodo ekskomuniką patvirtinęs 
Paschalis pats tebevadino Heinrichą mylimuoju savo sūnumi ir 
sakėsi tebesirūpinąs jo garbe ir išganymu. 

Savo noru vyskupus investindamas ir vis labiau ministeria- 
lais remdamasis, Heinrichas griežtai valdė Vokietiją; gaivino 
savo galią ir autoritetą. Kai vedė Anglijos karaliaus duk- 
terį Matildę (Adelheidę), dalyvavo iškilmėse (1114 m. 
Mainzo mieste) penki arkivyskupai, trisdešimt vyskupų ir 
penki hercogai. Tačiau visos tos galios iš dalies iliuzinės būta. 
Didžiausias imperatoriaus patarėjas kancleris Adalbertas, 
tik ką tapęs Mainzo arkivyskupu (1111 m.), virto pavojin- 
giausiu jo priešų. Heinricho paskirtas Saksonų hercogu 
Lotharas (1106—1137 m.) ėmė atstovauti senajam jų par- 
tikuliarizmui. Pagaliau, sukilo paskutinieji (Heinricho V žiau- 
riai už tai numalšinti) Heinricho IV šalininkai, K6lno mies- 
telėnai. Vadovavo jiems jų arkivyskupas, ir susidėjo jie su 
lotharingijiečiais. Prasidėjo pilietinis karas West- 
falijoj ir Pareiny. Tuometuir Saksonai sukilo; 
ties Welfesholze (netoli nuo Mansfeldo) baisiai su- 
mušė Heinricho kariuomenę (1115 m.). Visos tos imperatoriaus 
nelaimės padrąsino grigalininkus. Popiežiaus legatas, ekskomu- 
nikavęs jau Heinrichą Prancūzijoj Reimso mieste (1115 m.), at- 
vyko Vokietijon ir pakartojo ekskomuniką Kėlne ir Sak- 
sonijoj. Saksonai vėl popiežininkais tapo. 

Heinrichas kol kas negalėjo suvaldyti priešų, nes reikėjo 
jam važiuoti Italijon, kur numirė tuo metu „didžioji grafienė“ 
Matildė. Ją 1111 m. buvo Heinrichas paskyręs savo vieti- 
ninke; už tai buvo ji pripažinusi imperatorių savo paveldėtoju. 


== 


Be to, svarbu rados Heinrichui susitarti su Paschaliu ir atskirti 
jis nuo Vokiečių opozicijos. Taigi, 1116 m. perėjo imperatorius 
Alpes. 

Tiesa, pasisekė jam pasisavinti domus comitissae 
Mathildis ir naujomis privilegijomis palenkti savo pusėn 
šiaurinės Italijos miestai. Atsirado čia ir naujų imperijos ideo- 
logų: garsusis teisininkas, Bolognos mokyklos galva, 
Irnerijus ėmė įrodinėti imperatoriaus pretenzijas Romėnų 
Teisės tekstais. Bet Paschalis tebesvyravo tarp imperatoriaus, 
kuriam, kad ir verkdamas, prisiekęs buvo, ir įsiutusių grigalinin- 
kų. Tvirtino savo legatų ir sinodų skelbiamas ekskomunikas, 
bet pats imperatoriaus neekskomunikavo. "Tačiau sakė vieną vi- 
suotinį sinodą tegalint panaikinti tas ekskomunikas; reikalavo, 
kad atsisakytų Heinrichas nuo investitūros lazda ir žiedu; o iš 
pasalų kurstė Vokietijos maištininkus. 

Kad ir užėmė 1117 m. Romą Heinrichas, kad ir stipri čia 
buvo Frangipani vadovaujamoji imperatorininkų didikų 
partija, nieko nepešęs grįžo betgi jis Vokietijjon. Paschaliui nu- 
mirus (1118 m.), išrinko Heinrichas popiežium Bragos ar- 
kivyskupą Mauricijų, vadinamąjį Burdiną, Griga- 
lių VIII. Bet tikras popiežius buvo kardinolų išrinktasis G e- 
lasijus II (Gaetos vyskupas kardinolas ir kurijos kanc- 
leris Jonas, 1118—1119 m.). Tiesa, imperatorininkai išvijo 
jį iš Romos, ir turėjo jis jieškoti prieglaudos Prancūzijoj. Ta- 
čiau, jam numirus, tapo popiežium  grigalininkas Viennės 
arkivyskupas Guidonas, Kalikstas II (1119— 
1124 m.). Išrinktas buvo jis Cluni vienuolyne. Burgun- 
diškio grafo sūnus, imperatoriaus, Prancūzijos, Anglijos ir Kas- 
tilijos karalių giminaitis, Guidonas-Kalikstas buvo 
geras politikas ir diplomatas. Aiškiai matė jis, kad nesveikas ir 
neįvykdomas buvo radikalusis Paschalio II planas ir kad reikėjo 
kompromisų išspręsti investitūros klausimas. Didelės įtakos 
jam ir kurijai turėjo kardinolai Grigalius ir Ostijos vys- 
kupas Lambertas, Ivono Chartriečio nuomonių 
šalininkas. 

Priverstas buvo nusileisti ir Heinrichas, 1118 m. grįžęs Vo- 
kietijon. Didžiai jį susilpnino iki gyvo kaulo visiems įsiėdęs pi- 
lietinis karas. Vyskupai ėmė skilti nuo vėl ekskomunikuoto im- 
peratoriaus. Patys ištikimieji jo kunigaikščiai ir tie vertė jį tai- 


r 


kytis su Kalikstu. Jų susirinkimas  Triburo mieste 
(1119 m.) tik ta sąlyga ir sutiko pripažinti Heinrichą imperato- 
rium, o popiežiaus sušauktas Reimso sinodas (1119 m.) at- 
skyrė nuo Bažnyčios tiek jį, tiek Burdiną-Grigalių VIII. Kai 
Kalikstas įsiviešpatavo pačioj Romoj (1120 m.) ir paėmė ne- 
laisvėn antipopiežių, o Mainzo arkivyskupo Adalberto 
vadovaujami Saksonai įsibrovė į Pareinį, Heinrichas pavedė ku- 
nigaikščiams tarpininkauti jam ir jo priešams. Tam tikslui ku- 
nigaikščių paskirtoji komisija susirinko Wiuūrzburgo mies- 
te (1121 m.) ir surašė sprendžiamąjį projektą, o 1122 m. 
Wormso mieste susivažiavo pats imperatorius, vyskupai, ku- 
nigaikščiai ir Kaliksto II legatai Lambertas, Grigalius 
ir Saksonas. 


19 


Wormso susivažiavimas nutarė atskirti dvasinę investi- 
tūrą nuo valstybinės. Imperatorius atsisakė investinti vysku- 
pus lazda ir žiedu, dvasinės valdžios simboliais. Vyskupas ar 
abatas turėjo būti renkamas kanoniškai imperatoriaus (kara- 
liaus) arba jo įgaliotinio akivaizdoj (praesentia regis). 
Paskui vyskupas arba abatas turėjo gauti iš valdovo skipetrą, 
Vokietijoj — prieš įšventinimą, o Burgundijoj ir Italijoj šešių 
mėnesių būvy po įšventinimo. "Tai ir buvo vadinamasis 
Wormso konkordatas, kompromisinis 50 metų kovos 
vaisius. Imperatorius ir popiežius formulavo jį kiekvienas savo 
paties pasirašytu aktu (Pactum Heinricianum ir 
Pactum Calixtinum, 1122. IX. 23). Be to, Kalikstas 
viešai paskelbė tuodu aktu ir nuėmė Heinrichui ekskomuniką 
IX visuotiniame Laterano sinode (1123 m.). 

Wormso konkordatu Kalikstas panaikino Bažnyčios pri- 
klausomybės simbolį — lazdą ir žiedą vyskupui duodančio val- 
dovo investitūrą; formaliai išvadavo bažnytinę hierarchiją iš 
valstybės valdžios. "Tiesa, žiedo imperatorius vyskupams nebe- 
duodavo, bet — lazda pavirto skipetru. Taigi, ne visai pralai- 
mėjo ir imperatorius: nebeskyrė savo noru vyskupų, nebemin- 
džiojo kojomis kanoniškųjų rinkimų, dalyvaudavo betgi šiek tiek 
vyskupo rinkimuose. Renkamas buvo vyskupas arba abatas 
libere ir sine simonia, bet assensu regis, 
praesentia regis. Antra vertus, nepasisekė Bažnyčiai 


mia EO a 


pasisavinti regalijų. Jomis investindavo išrinktąjį karalius duo- 
damas jam skipetrą. Ir tai nebuvo grynai formalus aktas — bent 
Vokietijoj, kur duodavo karalius skipetrą ir regalijas „laisvai“ 
išrinktam, bet neįšventintam dar vyskupui; mat, galėjo ir ne- 
duoti. Aišku, kad fantastišką Paschalio II projektą atmetus, 
kurija neįvykdė ir Grigaliaus VII programos. Neveltui Late- 
rano sinode, Wormso aktus skaitant, ėmė bruzdėti karštieji gri- 
galininkai. O tiesa pasakius, minėtaisiais aktais išsižadėjo ku- 
rija imperatoriaus dėlei tik to, ko buvo išsižadėjus jau kitų val- 
dovų labui. — 

Formaliai visa laimėjo kurija Prancūzijoj: nuo pa- 
čios XII amžiaus pradžios Pilypas nebeinvestino vyskupų 
ir nebereikalavo iš jų feodalinės priesaikos. Bet faktiškai Pi- 
lypas (1060—1108 m.) ir Liudvikas Storasis 
(1100—1137 m.) nenustojo tvirtinę renkamųjų ir davinėję jiems 
regalijų; sedisvakancijos metu imdavos net mokesčius. Dukai ir 
grafai dažnai dar daugiau galios turėjo. Anglijoj Hein- 
richo I kovą su Canterbury arkivyskupų Anselmu 
pabaigė 1107 m. Londono konkordatas. Juo atsisa- 
kė karalius nuo investitūros lazda ir žiedu, bet ne nuo feoda- 
linės vyskupų priesaikos. 

Wormso konkordatu vadinamasis kompromisas galimas bu- 
vo tik todėl, kad, viena, pati kurija nustojo kovojus dėl politinių 
Grigaliaus VII planų, o antra — kad nutiesė politikams 
kelią tokie teoretikai, kaip Ivonas Chartrietis. Worm- 
so konkordatas nepavergė valstybės Bažnyčiai, kaip norėjo Gri- 
galius VII, ir neatskyrė Bažnyčios nuo valstybės, kaip pro- 
jektavo kurį laiką Paschalis II, bet — paaiškino ir pabrėžė 
esminę Europos kultūros antinomiją, vadinasi, kovojančių tar- 
pusavy Bažnyčios ir valstybės vienovę. Tiek prieš, tiek ir po 
konkordato vyskupai kartu tebebuvo ir Bažnyčios, ir valstybės 
organai. Tačiau konkordatas ir visa kova dėl investitūros tu- 
rėjo didžiausios reikšmės. Kova su imperatoriais ir kitais val- 
dovais suvienodino, suvienijo ir supopiežino visą Vakarų Baž- 
nyčią, o Wormso konkordatas formaliai naują bažnytinę popie- 
žiaus monarchiją nusakė. Faktiškai toji monarchija tebebuvo 
supinta su valstybe, bet teoriškai aiškiai nuo jos skyrėsi, ir visi 
pripažino popiežių vieninteliu Bažnyčios valdovu. Imperato- 
riaus valdomos Dievo karalystės laikai, Karolingų ir Ottonų im- 


i 


perija, praėjo: belikęs buvo tik Bažnyčios ir imperijos dualizmas 
ir Grigaliaus VII paskelbtoji ir kurijos neužmirštoji popiežių im- 
perijos idėja. 

Naujai ideologijai aiškėjant, kitėjo vyskupų pažiūros ir 
nuotaika. Vokietijos vyskupų tarpe vis mažiau bebuvo ottoniš- 
kosios sistemos ideologų. Imperatoriai patys be galo sustiprino 
vyskupus; ir, savo politine reikšme ir galia kunigaikščiams pri- 
lygdami, vyskupai susijo pagaliau su kunigaikščiais ir užsikrėtė 
jų partikuliarizmu. Su Adalbertu Bremeniečių 
kovojo partikuliaristas Annonas; Willigio ir Wi- 
berto vietoj atsirado Mainzo Adalbertas, pirma 
Heinricho V kancleris, paskui savo vyskupyste-kunigaikš- 
tyste tesirūpinąs grigalininkų vadas. Nebe imperijos reikalais 
sirgo visi tie vyskupai, bet — čia imperatorininkaudami, čia 
popiežininkaudami — savo valstybėle. Juo labiau stiprėjo ir 
vienijo Bažnyčią popiežius, juo romėniškesni vyskupai darėsi. 
Pirma politiniais sumetimais, paskui ir iš esmės ėmė bažnytėti. 
Aišku. — Demagogine ir dviprasme savo politika baisiai dezor- 
ganizuodavo Bažnyčią popiežiai, bet tuo pat metu organizuoda- 
vo ir reformuodavo. Tai buvo bažnytinė revoliucija, labai panaši 
į kūrybinę feodalizmo anarchiją. Abiem lygiai reiškėsi naujoji 
romaniškoji Europa. 

Wormso konkordatas pabaigė ilgą popiežių ir imperatorių 
kovą, kuri prasidėjus buvo ginču dėl investitūros, Grigaliaus VII 
laikais patapo kova dėl politinės pirmenybės ir, Kalikstui II po- 
piežiaujant, vėl pavirto ginču dėl investitūros. Politinės Griga- 
liaus programos kurija neužmiršo, bet jos ir nebeskelbė; todėl 
ir galėjo susitaikinti su imperija. O susitaikinus, galimas daiktas 
rados atmesti demagoginiai ir išviso nešvarūs politikos metodai, 
dorinti ir tvarkyti Bažnyčia, stiprinti ir aiškinti bažnytinė popie- 
žiaus pirmenybė, siekti krikščioniškų Europos kultūros tikslų. 
Vieną iš jų — kryžiaus karą — išreiškęs jau buvo Urbanas II. 
Tai buvo tarytum išorinis, užtai — visiems aiškus ir reikšmingas 
Europos kultūros vienijamas tikslas. Dar svarbiau, kad, užuot 
eikvoję neapsakomą tebereformuojamos Bažnyčios energiją ko- 
vai su imperatoriais, popiežiai nukreipė visą tą energjią į krikš- 
čionišką ir kultūrinį darbą. 

Heinrichas V išsikovojo pagrindines karaliaus teises; 
regalijų popiežiui neatidavė: dėl simbolių nesiginčydamas, ap- 


= 


gynė ottoniškosios sistemos principus. Bet principai mažai ką 
bereiškė, o vyskupija nebe ottoniška buvo. Nebeilgai galėjo 
remtis ja karaliai. Reikėjo jiems jieškoti kitų socijalinių-poli- 
tinių paramų. Ištikro, Konrado II ir Heinricho įpėdžiui Hein- 
richas V mėgino remtis ministerialais ir miestelėnais. Bet tuodu 
sluoksniu persilpnu tebebuvo kunigaikščiams bei vyskupams nu- 
veikti ir pavaduoti. Italija, kur didžiai įsigalėjo kaip tik mies- 
telėnai, Heinrichui rūpėjo mažiau, kaip Vokietija, ir dėl jos ko- 
vojo su imperija tiek Kalikstas II, tiek jo įpėdinis Ho- 
norijus II (Ostijos vyskupas kardinolas Lamber- 
tas, 1124—1130 m.). O Vokietijos miestus ir ministerialus 
globodamas turėjo Heinrichas žiūrėti kunigaikščių. Ilgainiui ir 
kunigaikščiai suprato miestų reikšmę; turėjo ir savo ministerialų. 

Ar pasiseks karaliams vėl įsigalėti, parėjo pirmiausia nuo to, 
ar pasiseks jiems suvaldyti kunigaikštija. Bet suvaldyti jos jau 
nebegalima buvo. Tik su kunigaikščių pagelba nuvertė Hein- 
richas savo tėvą ir susitaikė su Kalikstu. Tiesa, nevaliojo dar 
kunigaikščiai padaryti Vokietijos renkamąja monarchija: tebe- 
pripažino karaliaus įpėdiniu jo sūnų ir, dinastijai teišmirus, nau- 
ją karalių tikrai rinkdavos. Bet, viena, Heinrichas V sūnaus 
neturėjo, o antra — nebegalėjo kovoti su tuo, kad kunigaikščiai 
vis ėjo stipryn ir patys paveldėtiniais valdovais tapo. Savo ka- 
raliavimo pradžioje (1106 m.) paskyrė jis Saksonijos her- 
cogu Lotharą Supplinburgietį, o 1115 m. atidavė 
naujai įsteigtąją Rytų Frankonijos (Wiūrzburgo) 
hercogystę Staufenui Konradui (1120 m. vėl atidavė 
visas tas žemes Wūrzburgo vyskupui), ir tiek. Bava- 
riją, Welfui V numirus, paveldėjo jo brolis Heinrichas 
Juodasis (1120—1126 m.); Švabiją poFriedrichoI 
Staufeno (1079—1105 m.) mirties gavo jo sūnus ir Hein- 
richo Juodojo žentas Friedrichas II (1105—1147 m.). 
Saksonų hercogas Lotharas nuo 1112 iki 1120 m. ka- 
riavo su Heinrichu, 1123 m. vėl sukilo ir iki Heinricho mirties 
valdė Saksoniją, lyg jokio karaliaus nė nebūtų buvę. 

Aišku, kad nebe imperija Vokietijos jėgomis stiprinti reikė- 
jo, bet — imperijos jėgomis Vokiečių karaliaus valdžia. Tai 
supratus, naujoji Staufenų (Hohenstaufenų) di- 
nastija (1138—1254 m.) ir pasistengė įsiviešpatauti Italijoj. 
Paskutinysis Salijus, Heinrichas V savo valdžios pa- 


+. 0 


grindu tebelaikė Vokietiją, nors, žinoma, kiek begalėdamas, stip- 
rino jis ir imperiją. Kariavo jis (1108 m.) su Vengrijos 
karalium Kolomanu (1095—1114 m.) ir (1109 m.) su jo są- 
jungininku Lenkijos kunigaikščių Vladislovu I (1081— 
1102 m.); paskyrė Čechams hercogu Vladislovą I 
(1109—1125 m.) ir apgynė jį nuo kitų pretendentų (1110 m.). 
Bet Lenkija ir Vengrija tapo nepriklausomomis valstybėmis, o 
Čechija priklausė Heinricho tik nominaliai. Kova su Roma ir su 
Vokietijos sukilėliais išsklaidė visus imperatoriaus planus. Ne- 
pasisekė Heinrichui ir karas su Prancūzija. Susidėjęs su 
Anglais, puolė jis 1124 m. Liudviką Storąjį, bet nė 
sienos neperėjo: prancūzų kariuomenės išsigandęs, negarbingai 
grįžo. Aiškiai ėmė nykti jo galia; prieš mirdamas (1125 m.) ati- 
davė savo alodą sūnėnui Švabijos hercogui Friedri- 
chuilI Staufenui; mat, norėjo, kad Friedrichas paveldėtų 
ir karūną. Kitaip manė Mainzo arkivyskupas Adalber- 
tas ir laisvo rinkimo reikalaujantieji kunigaikščiai: karalium 
paskelbtas buvo Saksonų hercogas Lotharas Sup- 
plinburgietis (Lotharas III, 1125—1137 m.). Tai 
reiškė Heinricho V priešų laimėjimą ir naujus pilietinius karus. 


III 


Kryžiaus karas ir ekonominė Europos 
revoliucija 


20 


Dieviškosios ir žemiškosios karalystės antitezė iškelta buvo 
vakariečio Šv. Augustino. Grigalius Didysis, 
toja vakarietis, pirmas ėmė tapdinti Dievo karalystę su Bažnyčia, 
o žemiškąją su valstybe. Tuo Augustinas, o dar labiau Griga- 
lius pabrėžė vakarų krikščionybę charakterizuojantį ir ją nuo ry- 
tiškosios skiriantį dualizmą, krikščioniškąjį dualizmą, arba dua- 
listiškąjį pačios krikščionybės momentą, vadinasi, Dievo ir žmo- 
gaus, metafizinės ir empirinės būties antitezę. Tačiau pirmieji 
vakarų kultūros tvarkytojai, Karolingai žemiškąją Dievo 
karalystę suprato ir vykdė greičiau rytiškai; tapdino ją su uni- 
versaline krikščioniškąja valstybe, gaivino Romėnų imperiją, kur 
vienas Dievo pateptasis valdovas valdė tiek Bažnyčią, tiek vals- 
tybę, ir mėgzdžiojo Romėjų imperiją. Iš esmės romėniška-romė- 
jiška buvo ir Ottonų imperijos ideologija, dėl kurios, kaip ir 
dėl pačios politinės Ottonų sistemos, kovojo su popiežiais S a- 
lijai. 

Spengleriškai sakant, visas tas Europos istorijos perijodas ga- 
lima pavadinti pseudomorfoze: kultūra augo ne savas 
formas kurdama, bet svetimas besisavindama; ugdė ją ne tiek 
pati Europos tauta, kiek nutaustanti šviesuomenė. Be to, Otto- 
nai ir Salijai rėmėsi ypačiai germanais, o germanai kultūros at- 
žvilgiu atsilikę buvo; ir kiek kultūrėjo, vadinasi, kiek romaniškąją 
kultūrą savin suimdinėjo, tiek primityvi jų pačių vienovė silp- 
nėjo. Tikroji Europos kultūra augo romaniškuose kraštuose, 
ypačiai Prancūzijoj. 

Primityviai vieninga germanų tauta remdamies stengėsi im- 
peratoriai suvienyti Europos kultūrą, siekė tos krikščioniškos 


kultūros idealo — steigė žemiškąją Dievo karalystę. Bet iš da- 
lies senųjų germanų ir romėnų imperijalizmą tegaivino, iš dalies 
suprato europiškos kultūros idealą ne visai europiškai, pusiau 
romėniškai, pusiau germaniškai, perdaug abstrakčiai ir forma- 
liai. Naudojosi jie, žinoma, beaugančia feodaline santvarka, ta- 
čiau nesuprato socijalinės-politinės jos reikšmės, nei paties 
feodalizmu pasireiškiančio kūrybinio proceso. — Tiktai per feo- 
dalinę anarchiją formavosi naujoji Europos santvarka. Senajai 
politinei-socijalinei santvarkai suirus tegalėjo išsivaduoti kū- 
rybinės Europos kultūros jėgos — sukurti naują feodalinę šei- 
myną, naują politinę-socijalinęg bendruomenę ir naują valstybę. 
Tas procesas reiškėsi ir tuo, kad gimė ir augo nauja, tikrai euro- 
piška dvasios kultūra, o senųjų Europos kultūrų liekanos kito ir 
europėjo. Feodalizmo kraštuose, ypačiai Prancūzijoj, dygo ir 
naujoji Europos pasaulėžiūra. 

Feodaliniam procesui skaidant pačią Vokietiją, imperatoriai 
mėgindavo sustabdyti feodalinės anarchijos procesą; neilgam ir 
sustabdydavo. Bet kaskart toji anarchija vėl įsigalėdavo ir su- 
griaudavo tik ką aptvarkytą kiek imperiją. Ir kaskart silpnėdavo 
valstybė ir eidavo mažyn primityvios vienovės teritorija. Vo- 
kietiją iš feodalinės anarchijos gelbėdami imperatoriai sutrukdė 
ir kūrybines feodalizmo jėgas; tad Vokietija, ir be to primityviš- 
kesnė už romaniškuosius kraštus, kultūriškai baisiai atsiliko. 

Esam jau matę, kaip feodalėjanti Prancūzija kūrė Europos 
kultūrą, naują politinę-socijalinę santvarką ir naują visuomenei 
vadovaujantį sluoksnį. Kaip tik Prancūzijoj (iš dalies ir Italijoj) 
pakirdo kultūrinė Europos savižina — prasidėjo asketų sąjūdis 
ir ėmė formuotis nauja pasaulėžiūra. Tas iš esmės tautinis 
sąjūdis virto vakarų Bažnyčios reforma; tą pasaulėžiūrą popie- 
žiai susydino su senosios Romos tradicija ir subažnytino Dieviš- 
kosios karalystės idėją. 

Žinoma, ne pati tauta formulavo savo norus ir pažiūras. 
Bet su tomis pažiūromis ir su tais norais sutiko mokytinių, ku- 
rijos ir popiežių formuluojamoji pasaulėžiūra. Šia prasme ir bu- 
vo ji tautiška; todėl asketus (čia vienuolius, čia katharus) ger- 
biančios masės ir užsidegdavo Bažnyčios reforma, celibato ir 
investitūros klausimais. Pačios popiežių imperijos tautiškos 
būta. Tai rodo ir Grigaliaus VII kova su Heinrichu IV, ir — 
daug daugiau — popiežių laiminami karai su Ispanijos muslimais, 
ir didysis Urbano II paskelbtasis kryžiaus karas. 


Istorija 7 


— 28 


21 


Tas karas ne tik religinis žygis buvo. Norint jis suprasti, 
reikia įsivaizduoti visas feodalinės Europos gyvenimas. 

Vienuoliktame amžiuje galima jau buvo kalbėti apie katali- 
kiškąją Europos tautą. Tačiau tos tautos gyvenamoji teritorija 
ne tik nesutapo su imperija, bet ir išviso neaiškiai skyrėsi nuo 
kitų tautų teritorijos. Žiemiuose ir rytuose europiečiai susidur- 
davo su slavais, skverbdavos į jų žemes, pavergdavo juos, katali- 
kindavo ir vokietindavo; paskum, jų stumiami, traukdavos atgal, 
o slavai savo rėžtu skverbdavos į Vokietiją, sumišdavo čia su vo- 
kiečiais, vokietėdavo ir katalikėdavo. Nuolat kitėjo Europos 
siena. Juo toliau, juo labiau europėjo Lenkija, Čechija 
ir Vengrija, bet politiškai vis savaimingesnės darėsi; be to, 
kaip ir pietų slavai, nenustojo santykiavusios su rytų krikščio- 
nybės sfera. Su krikščioniškąja rytų kultūra susidurdavo euro- 
piečiai ir pietų Italijoj. Čia, Sicilijoj ir Ispanijoj, kovojo, santy- 
kiavo ir sijo Europos kultūra su Islamo kultūra. Politinės sienos 
mažai ką tereiškė. Normanams užkariavus pietų Italiją ir Sici- 
liją, tebegyventa užkariautose žemėse ir graikų, ir saracėnų, O 
turtingųjų pajūrio miestų tebeprekiauta su Bizantija ir muslimais. 
Prancūzijos feodalų padedamos, Ispanijos karalystėlės plito pu- 
siasaly ir puolė Kordobos chalifatą. Vis toliau į pietus 
ėjo plati apiplėštųjų žemių juosta, kuri skyrė krikščionių ir ara- 
bų valstybėles. Bet kasmet pereidavo tą sieną ir plėšdavo priešų 
kraštus arba arabai, arba krikščionys. Čia arabų emiras pripa- 
žindavo Aragono arba Kastilijos siuzerenitėtą; čia 
krikščionis feodalas tapdavo arabų vasalu. Garsusis Cidas 
ilgai tarnavo arabų emirui, tiesa — savo karaliaus sąjungininkui. 
Daug užkariautojų visai suarabėjo, taip antai, vienas Akvitanijos 
grafas, kuris, atėmęs iš maurų Barbastro miestą, čia ir liko. 
Gyveno jis maurų gubernatoriaus rūmuose, dėvėjo jo drabužiais 
ir su jo žmonomis susimilo. Aplankė čia grafą vienas žydas pirk- 
lys. Parūpo grafui svečias pagerbti. ,Vos tekeverzodamas ara- 
biškai“, liepęs jis gražiai merginai paimti liutnę ir padainuoti ką 
svečiui. ,„Paėmė ji savo liutnę, atsisėdo ir ėmė ją derinti, bet 
mačiau“ (rašo žydas) „riedančias jai veidu ašaras. Paskui ėmė 
ji dainuoti. Nesupratau aš dainos žodžių, tad krikščionis dar ma- 
žiau suprato. Bet keistoka atrodė, kad, jai dainuojant, nesiliovė 


95 >— 


jis gėręs vyno ir dėjosi labai linksmas esąs, tarytum būtų viską 
supratęs. Be galo stebėjausi matydamas, kiek moterų ir turtų 
yra prisigrobę visi tie žmonės.“ Maurų kultūra ispanams ne taip 
jau svetima buvo, nes maurai ne tiek kūrė savąją, kiek sydino 
arabiškąją su senųjų ispanų kultūra. Be to, maurai (arabai ir 
Afrikos berbėrai) sudarė tik aukštesnį chalifato sluoksnį. Dau- 
gumas gyventojų tebebuvo ispanai, nors iš dalies suarabėję ir 
priėmę islamą, o miestuose — amžinieji įvairių kultūrų tarpinin- 
kai žydai. Antra vertus, ispanams užkariaujant chalifato žemes, 
priviso muslimų ir krikščionių karalystėse. 

Taigi, nepastovios ir neaiškios buvo Europos kultūros sienos. 
Nenusistojusios tebebuvo ir įvairios tautinės-kultūrinės pačios 
Europos grupės. Pastovios sienos jų vienės nuo kitos neskyrė; 
ir tos sienos nesutapo su politinėmis. Imperija jungė vokiečius 
su italais ir prancūzais (Lotharingijoj ir Arelato 
karalystėj), o pačioj Vokietijoj Saksonai griežtai skyrėsi nuo 
labiau apromėjusių vokiečių, gyvenančių Švabijoj ir Bavarijoj. 
Šiaurės Saksonijoj, Karintijoj ir Austrijoj vokiečiai sumišdavo su 
slavais. Pietų prancūzai, provansalai, savo kalba ir kultūra sky- 
rėsi nuo šiaurės prancūzų, gal, ne daugiau, kaip nuo katalonų ir 
italų. 

Politinės sienos toja nuolat kitėjo; ir tas jų nepastovumas, 
tas nuolatinis judėjimas gražiai vaizduoja patį feodalinės Euro- 
pos gyvenimą. — Toli gražu ne visi žemdirbiai pasidarė sėslūs. 
Be manentes, manants, be vilanų ir servų, daug buvo 
vadinamųjų svečių, hospites. Feodaliniai karai, nepa- 
keliami mokesčiai ir prievolės, badas ir maras vertė pačius vila- 
nus ir servus mesti savo lūšnas; bėgdavo jie pas kitą poną arba 
į miestą, kur, vieneriems metams praėjus, tapdavo laisvais mies- 
telėnais. Stambieji dvarininkai didino savo turtą, organizuodami 
kolonizacinį „svečių“ darbą; vienuoliai įsikurdavo toli nuo žmo- 
nių — tamsiose giriose, „tyruose“. Pirkliai dažniau važinėdavo 
po tolimus kraštus, nei savo miestuose gyvendavo; visur dygo 
nauji miestai, miesteliai, tvirtovėlės ir kaimai. Senieji miestai 
plėtė savo teritoriją ir galią, kovojo su feodalais, ėmė sąjunginin- 
kauti vieni su kitais ir su feodaliniais valdovais, karaliais ir im- 
peratoriais. Venecija ir kiti Italijos pajūrio miestai pre- 
kiavo su Bizantija ir arabais, dalyvavo ekonominiam 


7* 


— 100 — 


Viduržemių Jūros baseino gyvenime. Masino juos tiek Romėjų 
imperija, tiek Sirija ir Mažoji Azija. 

Nereikia manyti, kad IX amžiaus žmonės gyveno visai at- 
skirai vieni nuo kitų, mažais feodais, miestais, kaimais. Perijo- 
diški vasalų susivažiavimai jungdavo ir didelio feodo baronus, 
visą Prancūzijos karaliaus mouvance, visą imperiją Ne- 
bebuvo centro organizuojamos valdininkijos; bet kiekvienas fe0- 
dalas perijodiškai važinėdavo po savo senjoriją; vyskupas vizi- 
tuodavo savo dieceziją; arkivyskupas sušaukdavo savo vyskupus; 
provincijos, karalystės, imperijos vyskupija susivažiuodavo į Si- 
nodus. Popiežiai ėmė šaukti kelių kraštų sinodus ir kviesti vys- 
kupus Romon arba savo teisman, ar, paprastai, šv. apaštalams 
pasimelsti, ad limina S. Petri. Kunigija patapo ilgainiui 
bendra Europos šviesuomene; švietėsi tose pačiose pragarsėju- 
siose mokyklose; kalbėjo ir rašė ta pačia lotynų kalba; gyveno 
tomis pačiomis problemomis. Nebe imperija, bet kunigija sydino 
įvairius Europos kraštus. Čia kunigų veikla sutiko su pirklių 
veikla, nes pirkliai tais laikais internacijonalią reikšmę turėjo. 
Iš tolimos kelionės grįžę, pasakodavo jie saviškiams politinius 
įvykius, kitų kraštų žmonių papročius ir pažiūras. 

Kiek visa tai buvo svarbu kultūrai augti, rodo tokie sąjū- 
džiai, kaip patarija arba katharų ir klajojančių vienuo- 
lių pamokslininkų (hirsaujiečių ir kitų) veikla. Prisigrūsdavo 
žmonių bažnyčia arba miesto aikštė pamokslininko klausyti; vi- 
sur pilna buvo ginčų ir besiginčyjančių.  Ginčytasi ir karčemoj, 
ir kely, nes daug buvo keleivių. Čia važiuoja su savo tarnais ir 
kariais turtingas pirklys, čia feodalas su savo palydovais, čia vys- 
kupas ar abatas. Čia, žiūrėk, šiaipjau kunigėlis ar vienuolis va- 
žiuoja savo bažnyčiai relikvijų įgyti ir garsiojo šventojo kapo pa- 
gerbti. Dažnai ir turtingą vienuolyną arba bažnyčią ištikdavo 
nelaimė: reikėjo parduoti relikvijos, o kartais — ir sufabrikuoti. 
Tokių pardavėjų pritrūkus, galima buvo relikvija paprastai pa- 
sivogti. Visų nuomone, ir Dievas, ir pats šventasis teisinąs pa- 
maldų vagį. „Su Dievo pagelba“ atvežė vienas Normandijos ri- 
teris savo bažnytėlei iš Bari miesto Šv. Nikalojaus dantį ir dvi 
slapta atmuštas nuo jo kapo skeveldras. 


Daugumas keleivių buvo piligrimai. Ligoniai eidavo nuo 
vieno šventojo pas kitą, troško sveikatos ir jieškojo geriausio gy- 


— 101 — 


dytojo, nes empirine medicina mažai tetikėta. Tiesa sakant, to 
meto daktarai gydė blogiau už šventuosius, o iš šventųjų daug 
visokių specijalistų buvo. Iš įžodžio lankydavo tolimąsias šven- 
toves visokie nusikaltėliai ir nusidėjėliai, ypačiai daug kraujo pra- 
lieję feodalai; juo didesnis nusikaltėlis buvo, juo toliau reikėjo 
jam ir keliauti. Bet daug buvo ir šiaipjau pamaldžių žmonių; 
tiek daug, jog pirkliai ir visokie sukčiai dažnai dėdavos piligri- 
mais. Kiti kartu siekė ir dievobaimingų, ir žemiškųjų tikslų. 
Kiekviename krašte daug buvo savo šventovių. Bet visoj, 
Europoj pragarsėjo Romos miestas, Monte-Cassino 
vienuolynas, Šv. Mykolo Arkangelo šventovė (Mon- 
te-Gargano), Šv. apaštalo Jokūbo kapas Ispanijoj 
(San Jago di Compostella Galicijoj)) Monte- 
Gargano didžiai gerbė normanai, kurie ir savo krašte įsteigė 
vienuolyną Šv. Mykolui (Mont-Saint-Michel). 
Nuo X amžiaus keliavo piligrimai į Mažąją Aziją, 
Siriją ir Palestiną. Vengrų karalius šv. Stepo 
nas (979—1038 m.) pats aplankė Jeruzalę, ir nuo tada 
„baimė žmonių, ne tik kilnių, bet ir šiaipiau žmonelių“, keliavo 
į Šv. Žemę Padunoju, „šiuo kuogeriausiai apsaugotu keliu“. 
Anjou grafas Fulkonas (Foulgues Nerra, 987 — 
1040 m.) net keturis kartus buvo Jeruzalėj, paskutinį kartą 68-ius 
metus užkliudęs. Normandijos dukas Robertas 
Velnias 1035 m. nukeliavo į Jeruzalę su daugybe savo valdi- 
nių; 1065 m. į Šv. Žemę nukeliavo keli tūkstančiai maldininkų. 


Pradžioje muslimai netrukdė krikščionims lankyti didžiau- 
sios jų šventovės. Pačiame Jeruzalės mieste gyveno didelė krikš- 
čionių kolonija, buvo daug krikščioniškų bažnyčių ir vienuolynų. 
Pirma Jeruzalės krikščionis globojo Karolingai, paskui 
Bizantijos basiliejai Arabai tą protektoratą pripažino; 
leido Konstantinui IX Monomachui (1042 — 
1054 m.) net atstatydinti savo lėšomis šv. Grabo bažnyčią, kuri 
XI amžiaus pradžioj buvo sugriauta chalifo įsakymu, Vieni bedu- 
jinai puldavo ir plėšdavo piligrimus, bet bedujinų ir patys chali- 
fai suvaldyti negalėjo. Tačiau XI amžiaus gale naujieji barbarai 
užpuolė Mažąją Aziją, Siriją ir Palestiną. 


— 102 — 


22 


Tai buvo Turkai Seldžukai, laukiniai Azijos no- 
madai. Jų vadai Togrul-Beg, Alp-Arslan ir Ma- 
lek-Šach užkariavo (1064—1071 m.) Armeniją, Kap- 
padokiją, pasku Ikoniumą, Nikėją ir (1079 m.) 
Chrysopolį, mat, priėjo pačius Konstantinopolio 
mūrus. Sunaikino Seldžukai ir Kairo chalifių Fatimidų 
galią: 1070 m. užėmė Jeruzalę Emiras Solimanas 
viešpatavo Marmuro Jūros pakrantėj, ir naujasis Romėjų basi- 
liejusu Aleksiejus Komnėnas (1081—1118 m.) pri- 
pažino (1182 m.) jo valstybę. Netrukus, 1085 m. Seldžukai už- 
kariavo ir Antiochiją, o Smyrnos emiras Tra- 
chas (1089—1090 m.) pasistatė laivyną ir ėmė grūmoti pa- 
čiam Konstantinopoliui. Laimė, kad Malek-šachui numi- 
rus (1092 m.), prasidėjo Seldžukuose suirutė. Bizantijiečiams 
pasisekė įsibrauti į Bithyniją ir susitaikinti su Ikoniu- 
mo sultonų Kilidž-Arslanu I (1092—1106 m.). 

Baisiai Seldžukų persekiojami Antiochijos ir Jeruzalės krikš- 
čionys bėgo į vakarus. Jų ir nelaimingųjų piligrimų vargus vaiz- 
dingai pasakojo Clermont sinode popiežius Urbanas 
II. Be to, atsirado Clermonte ir pačių pabėgėlių. 

Ne vieni piligrimai ir Seldžukų persekiojamieji krikščionys 
— pats basiliejus šaukėsi popiežiaus ir vakariečių pagelbos; tie- 
sa, viena tenorėjo — karių samdininkų. 


Makedonijiečių dinastijai išmirus (1057 m.), Bi- 
zantijoj įsiviešpatavo anarchija: galiūnai ir generolai ėmė 
maištininkauti ir kovoti su centro valdžia. Per 24 metus (1057 
— 1081 m.) buvo 5 perversmai ir 5 imperatoriai. Pagaliau pa- 
sigrobė sostą galiūnas ir geriausias Bizantijos generolas Ale k- 
siejus Komnėnas. Pasiėmė, rodos, nebepakeliamą naštą, 
nes anarchijos laikais imperija baisiai nususo. Seldžiukai, kaip 
minėta, užkariavę buvo beveik visą Mažąją Aziją. Balkanų pu- 
siasaly vasalinės slavų valstybėlės ėmė išsivaduoti iš Bizan- 
tijos valdžios. Kroatija 1076 m. tapo nepriklausoma kara- 
lyste. Serbai 1071 m. sukilo. Konstantinas Bodi- 
nas sujungė atskiras jų valstybėles, savarankiškai valdė kraš- 
tą, esantį tarp Albanijos Alpių, Drinos ir abiejų Moravų, brovėsi 


— 103 — 


Durazzo ir Uskiubo link ir ruošėsi užkariauti Makedo- 
nijos slėnį. Ne Aleksiejaus žygiai (1091—1094 m.), bet anar- 
chija susilpnino Serbus. Thrakijoj socijalinis - politinis 
maištas susijo su religine bogumilų opozicija: 1084 m. 
eretikai pasikvietė į kraštą barbarus Pečeniegus. Peče- 
niegai buvo jau pavergę Padunojo Bulgariją, 1086 ir 
1088 m. baisiai sumušė Aleksiejaus kariuomenę ir priėjo Mari- 
cos žiotis. Čia lengvai galėjo susidėti su Azijos Seldžukais. 
Pagaliau, Aleksiejus nuveikė Pečeniegus: ties Leburnionu 
kuone sunaikino jų ordas (1091 m.). Bet reikėjo jam dar gintis 
nuo Vengrų ir Normanų. 

Kariauti su Vengrija jis nė nemanė, nes perdaug bu- 
vo sustiprėjusi šita rytų ir vakarų kultūras skirianti karalystė. 
Stengėsi ji paplisti Kroatijoj, Bosnijoj ir Dalma- 
tijoj, turėjo įtakos ir Serbų politikai. Vengrų karalius 
Kolomanas (1095—1114 m.) sąjungininkavo su Lenki- 
jos kunigaikščiu Boleslovu (1102—1139 m.), kišosi į 
pilietinį Čechų karą ir susikivirčijo pagaliau su imperatorius 
Heinrichu V. Tai ir padėjo bizantijiečių diplomatijai. 

Nebegalima buvo išvengti karo su Normanais. Ro- 
bertas Guiscardas atėmė iš Bizantijos visą pietų Ita- 
liją (1076 m.) ir padėjo savo broliui Rogerui užkariauti 
Siciliją (1060—1091 m.). Bet Robertas tikrai „rijo žemes“: 
kvepėjo jam Balkanų pusiasalis. Pirmiausia jam rūpėjo įsivieš- 
patauti Adriatikoj, kur Bizantijai priklausomi Durazzo, 
Valona ir Korfu sala turėjo ne mažiau ekonominės ir po- 
litinės reikšmės, kaip Normanų užkariautieji Brindisi ir 
Otrante. Robertas pasistatydino laivyną, ir 1081 m. Roberto 
sūnus Bohemundas atvežė kariuomenės Epiro pa- 
krantėn. Greit Normanai užėmė Valoną, Kortų salą ir 
Durazzo, kitais metais pasiekė Kastoriją ir ėmė grės- 
ti Thessalijai, Makedonijai ir pačiam Konstan- 
tinopoliui. Išsijuosęs kovojo su priešais Aleksiejus, bet vi- 
sas kautynes pralaimėjo. Tik 1083 m. pasisekė jam sustabdyti 
Normanai, kai pats Robertas grįžo Italijon savo baronų sukilimo 
malšinti, ir kai į karą įsikišo Venecija. Bijojo ji dėl savo 
prekybos ir sąjungininkavo su Bizantija; 1085 m. sunaikino Nor- 
manų laivyną. Robertui numirus (1085 m.), Aleksiejus išvada- 
vo visą pusiasalį. 


104 — 


Aleksiejus ir jo įpėdiniai Jonas II (1118—1143 m.) ir 
Manuilas I (1143—1180 m.) gynė ir gaivino pirmiausia sa- 
vo imperiją, bet gelbėjo tuo ir Europos kultūrą. Europiečiai ne- 
suprato, ką reiškė jų kultūrai Bizantijos kova su Pečeniegais. 
Tačiau Seldžukų laimėjimai ir jiems baisūs atrodė, juoba, kad 
vakarų politika nelabai teskyrė Seldžukų nuo Aigipto ir Afri- 
kos muslimų, vaizdavos tik vieną galingą muslimų imperiją. O 
kaip tik 1086 m. naujos Afrikos berbėrų ordos įsibrovė 
į Ispaniją. 


Tuos berbėrus vadino al-mūrabitun, marabū, ar- 
ba almoravidais. Pirma almoravidai buvo muslimų aske- 
tų grupė, kuri gyveno Saharos pakrašty ir kurią valdė šventasis 
žmogus Abdallah-ibn-Jasin. Norėjo jie atgaivinti is- 
lamą ir laikė save Allaho kariais. Pavergė ilgainiui daug 
laukinių nomadų ir užkariavo Marokko, paskui visą kraš- 
tą iki Algero miesto. Žinoma, negalėjo jie pakęsti, kad 
krikščionys griovė Ispanijos chalifatą. Tad, Ispanijos mus- 
limų kviečiamas, almoravidų vadas Ibn-Tachfinas per- 
plaukė Gibraltaro sąsiaurį (1086 m.) ir Zallakos laukuose 
išvaikė Alfonso VI kariuomenę. 


Krikščionims, visų pirma Prancūzijos feodalams, vėl rei- 
kėjo gelbėti Ispanijos karalystės, siųsti į Ispaniją naujos armijos. 
Sielvartavo, sirgo krikščionių nelaime ir šv. Tėvas. Bet Urba- 
nas II manė, kad, tebekariaujant Ispanijoj, reikią tuo pat metu 
pulti muslimai ir Azijoj, kovoti su Seldžukais. Įspūdingas buvo 
prancūzo popiežiaus sumanymas — visos krikščionybės karas su 
islamu, fantastiškas sumanymas: nieko nebūtų iš jo išėję, kad 
nebūtų jis sutikęs su nei pačiam popiežiui, nei kam kitam ne- 
matomomis Europos kultūros tendencijomis. Pats popiežius del- 
sė iki 1095 m., nes kovojo su imperatorium, o 1095 m. nayviai 
laikė save Heinricho IV nugalėtoju. Visiems patiko Ur- 
bano II planas. Bet — Bizantijos basiliejus norėjo prisisamdyti 
Europoj karių, o popiežiaus legato vadovaujamoji kryžiuočių ka- 
riuomenė pavojinga jam atrodė. Pirkliams, Italijos ir pietų Pran- 
'cūzijos miestams magėjo ne Šv. Žemė, bet turtingi Bizantijos, 
Mažosios Azijos ir Sirijos uostai, naujieji prekybos keliai ir rin- 
kos. Dėl krikščionybės kovoti žygiavo feodalai, bet pirmiausia 
troško žygdarbių, grobio ir žemių. 


— 105 — 


Kryžiaus karą skelbdamas, popiežius manė apginti Europą 
nuo muslimų. Iš tiesų gi ne muslimų Europa pulta, bet kry- 
žiaus karu pasireiškė pačios feodalinės Europos ekspansija. Ži- 
nome, kas buvo toji feodalinė visuomenė. — Išaugo ji kovoj su 
anarchija, su normanais, saracėnais ir vengrais; buvo kultūros 
savisaugos reiškinys. Istorinį savo uždavinį feodalai IX amžiaus 
pabaigoj išpildė: apgynė Europą nuo minėtųjų barbarų ir ėmė 
kurti naują socijalinę-politinę santvarką. Mažas feodas tapo tos 
santvarkos narveliu. Kartais išaugdavo jis didoka valstybe — 
grafyste, dukatu, karalyste; kartais virsdavo organišku didesnės 
valstybės momentu. Šiaip ar taip, kiekviena valstybė transfor- 
mavosi ir, feodalėdama, tapo organiška bei gyva. Ilgainiui iš 
feodalinės anarchijos kilo keletas didesnių feodų, kovojančių tar- 
pusavy dėl mažesniųjų. Galingiesiems baronams ir teko dabar 
vadovauti visam politiniam procesui, pirmiausia — kovai su fe0- 
daline anarchija. Mat, tikri tos anarchijos vadai būdami, feoda- 
lai patys nesuprato, kas buvo istorinis jų uždavinys, ir anarchiš- 
kai jį vykdė. Iš esmės smarkūs kovotojai buvo ir, tik ką pasibai- 
gus karui, trokšdavo naujo arba tarpusavy kovodavo. Tačiau ir 
tų nuolatinių karų tikslas iš dalies konstruktyvus, valstybinis 
buvo: norėta padidinti ar pastiprinti savo valstybėlė. 

Juo toliau, juo aiškiau rados, kad permaža žemių ir perdaug 
feodalų. Valstybei tvarkyti ne tiek feodalų reikėjo, kiek reikėjo 
jų nuo barbarų apsiginti. Kam gi galima buvo pritaikyti visa ta 
neapsakoma feodalinės visuomenės energija? Negi kiekvienas 
feodalas galėjo tapti geru vasalu, savo siuzerėno padėjėju. Vil- 
helmas Užkariautojas atėmė nuo vieno savo vasalo 
visas žemes, nubausdamas jį už tai, kad „nustojo beprotis man 
tarnavęs ir be mano leidimo nužygiavo Ispanijon. Dabar dėl 
meilės Dievui grąžinu jam tas žemes. Manau, kad negalima ras- 
ti geresnio riterio; tik nepastovus jis, netvarkingas ir bastosi 
klaidžioja po visus kraštus.“ Valstybės instinkto verčiamį feo- 
dalai ėmė palikdinėti savo feodą tik vyresniajam sūnui, o kitus 
vertė eiti į kunigus. Vėl nebegerai išeidavo: mažai kas tenorėjo 
kunigauti ir perdaug sūnų būdavo. Taip antai, Roberto 
Guiscardo tėvas (Tancrėde de Hauteville) 
turėjo 12 sūnų (dukros neskaitomos buvo). Ką čia begalėjo 
žmogus padaryti su tokia knypava? 

Visi tie nuskriaustieji feodalų sūnūs, visi tie nepripratę tai- 
kingai gyventi kariautojai didino feodalinę anarchiją, trukdė 


— 106 — 


valdovams kurti valstybę ir jieškojo, kur pakariauti ir įsisteigti 
nors maža valstybėlė. Mielai žygiuodavo jie į Ispaniją, į pietų 
Italiją, visur, kur tik kariaujama buvo. Daug jų surinko Vil- 
helmas Užkariautojas ir nuvedė į Angliją. Nesun- 
ku suprasti, kiek jiems patiko Urbano II planas. Bet ta pa- 
ti nesulaikoma feodalizmo stichija nebuvo išnykusi — tik apsi- 
blaususi ir tūlų galingųjų, uoliai savo valstybę tvarkančių baro- 
nų širdyje slypėjo. 

Nepaprastas feodalų, na, ir kitų visuomenės sluoksnių judru- 
mas didžiai padėjo kryžiaus karo skelbėjams ir organizatoriams. 
Pati feodalinė visuomenė pasruvo, o jie tik kelią tai srovei nu- 
rodė. Vietoj tepasiliko sėsliausi, daugiausia suvalstybėję ir su- 
kultūrėję elementai; anarchijai ir visuomenės judėjimui aprimus, 
lengviau galėjo jie tvarkyti valstybinį kultūros gyvenimą. Mat, 
energijos perteklius nemažiau jį trukdo, kaip ir stoka. Bet ir 
kryžiuočiai tolimuose rytuose ne tiktai kariavo: greit atbudo juo- 
se valstybinė feodalizmo stichija. Sirijoj ir Palestinoj prisistei- 
gė jie feodalinių valstybių, labai panašių į savo tėviškės. Ištikro, 
Jeruzalės karalystė, tai nauja Prancūzija, bent toji 
Prancūzija, kurią vaizduoja chansons de geste. 

Kryžiuočio pasaulėžiūros nesudėtingos būta. — Tikėjo jis 
Kristaus tautos, krikščionių vienove; tapdino ją čia su imperija, 
čia su Prancūzija — Gesta Dei per Francos vadinasi 
kryžiaus karo aprašymas. Žinojo kryžiuotis, kad europiečiai 
ir yra tikroji Dievo Bažnyčia; bet nekvaršino sau galvos klausi- 
mais, kuo skiriasi Bažnyčia nuo valstybės, kokie turi būti popie- 
žiaus santykiai su imperatorium ir su karaliais. Laikė popiežių 
krikščionių tėvu ir vadu, ir tiek. Nekentė stabmeldžių ir ereti- 
kų, bet nei jų, nei Bažnyčios mokslu nesidomėjo.  Krikščionies 
darbo neskyrė nuo krikščioniško darbo; idealinę feodalizmo san- 
tvarką laikė visai krikščioniška, o pats save — Kristaus kariu. 
Iš čia ir išėjo dvasinio riterių ordeno idėja. Feodalinius savo in- 
stinktus aiškino ir teisino kryžiuotis krikščionybės ir krikščionių 
Bažnyčios uždaviniais. Taigi, natūrali feodalinės Europos eks- 
pansija, jo nuomone, buvo ne kas kita, kaip Kristaus Bažnyčios 
augimas ir įsigalėjimas, 

Tam tikra prasme turėjo teisės taip manyti nayvusis kry- 
žiuotis. Auganti Europos kultūra reiškėsi tiek feodaliniu pro- 
cesu, tiek katalikiškosios popiežių Bažnyčios įsigalėjimu. Bažny- 


— 107 — 


čia vaizdavo esmingą feodalinės Europos vienovę; asketų ir re- 
formatorių energija buvo ta pati feodalinės visuomenės energija, 
tik — į kitus tikslus nukrypo. Dėl Dievo karalystės kovojo ir 
popiežiai su imperatoriais, ir kryžiuočiai su muslimais. 

Nereliginius kryžiaus karo motyvus pabrėždamas nė nema- 
niau aš mažinti religinių motyvų reikšmės. Istorininko dalykas 
ne istorinio proceso priežastys ir motyvai, bet — pats tas pro- 
cesas, iš kur visi „motyvai“ išeina ir kur visi jie suseina. Tas 
procesas pirma pasireiškia čia vienu „motyvu“, čia — kitu; ir 
ne tiek jau svarbu, kur koks „motyvas“ pirmas pasireiškė, 


23 


„Clermont sinodui pasibaigus, po visą Franciją paskli- 
do didelis garsas. Išgirdęs, ką buvo paskelbęs popiežius, tuoj 
tverdavos žmogus raginti savo gimines ir kaimynus keliauti Die- 
vo keliu.“ Kunigai ir vienuoliai visur skelbė kryžiaus karą, sa- 
kė žydų pranašus apie tai kalbėjus. Be atvangos važinėjo ir sa- 
kė pamokslus garsusis asketas Petras Eremitas. „Spie- 
tėsi apie jį žmonės, prinešdavo jam visokių dovanų ir garsino 
jo šventumą.“ Žemo stogo, išdžiūvęs juodplaukis žmogelis su 
ilga iki juostos barzda — 

Celui gui ot la barbe dusgu'au neu del baudre — 

Petras vaikščiojo basas, vilnone tunika ir rusvu apsiaustu apsi- 
vilkęs, mito žuvimis ir vynu. Visa, ką duodavo jam žmonės, 
vargdieniams išdalindavo. ,,„Matant jo darbai ir girdint jo žo- 
džiai, galima buvo pastebėti kažkas dieviška. Žmonės pešdavos 
iš jo asilėno ašutų, mat, laikė juos relikvijomis.“ Sakoma buvo 
jį buvus jau Jeruzalėj. Čia baisiai kankinę jį netikėliai. Kartą 
vienoj Jeruzalės bažnyčioj pasirodęs jam bemiegant Kristus, lie- 
pęs aplankyti popiežių, kad išvaduotų Šv. Tėvas Sirijos krikščio- 
nis. Jeruzalės patriarchas ir pats popiežius liepęs Petrui pa- 
skelbti švėntąjį karą ir rinkti kryžiuočius. Blėso ilgainiui gra- 
žūs popiežiaus žodžiai, ir daugeliui Petras rados tikras kryžiaus 
karo vadas. 

Jis bematant ir beklausant, galima buvo sakyti, kad pats as- 
ketų sąjūdis šventuoju karu su krikščionybės priešais virsta. 
Karštai kalbėjo Petras; pirmiausia krikščionino žmones: taikin- 
davo priešus, vyrams pabėgėles žmonas grąžindavo ir gražių 


— 108 — 


dovanų pridėdavo. Rasit, manė, kad, šventasis karas ruošiant, 
reikią pirma gyvenimas sudorinti. Bet ruošė Petras ir patį žy- 
gį, rinko ginklus, pinigus, maistą, šaukė karius; susidėjo su įgu- 
dusiu, nors nusususiu riteriu Walteriu Beturčiu 
(Gautier Sans-Avoir). 

Sujudo susiūbavo žmonės. Niekas nė negalvojo, kiek sunki 
ilga kelionė ir kiek beprotiškas pats iš visų kraštų susirinkusių ne- 
prityrusių žmonių žygis. Vargdienis paskutinį savo skatiką ati- 
duodavo ir tapdavo kryžiuočiu. ILobininkas parduodavo žemę 
ir namus norėdamas ir savo pinigais Kristui patarnauti. Kai- 
miečiai kaustė jaučius, kinkė juos arklių vietoj ir susodinę ve- 
žiman žmoną bei vaikus ir sudėję savo turtą ruošėsi į tolimą ke- 
lionę. Daug buvo tada krašte plėšikų ir visokių valkatų — 
1095 m. ištiko baisus badas; jie mielai tapdavo kryžiuočiais, pa- 
sak Urbano II: „Kas iki šiol plėšikavo, pasidarys karys. 
Kas kovojo su savo broliais ir giminėmis, teisiai kovos su bar- 
barais. Kas už keleta skatikų samdininkavo, gaus amžiną nuo- 
pelną.“ 

Tikrai, trokšta amžinojo nuopelno, nes į Jeruzalę jaunų mer- 
ginų, senelių ir mažų vaikų keliauta. Sakydavo jie kariams: 
„Jūs esate drąsūs ir stiprūs, kovosite. O mes dalyvausime Kris- 
taus kančiose ir užsikariausime dangų.“ ,,Vos pamatę kokią tvir- 
tovėlę ar miestą, imdavo mažutėliai klausinėti, ar tai ne ĮJeruza- 
lė“ Ne vienas tų laikų žmogus prisimindavo Saliamono žo- 
džius: „Neturi žiogai karaliaus, eina betgi gaujomis.“ 

Pirmas nuvedė savo „kariuomenę“ Walteris K6lno 
link. Iš Kolno ėjo jis Pareiniu ir Padunoju; apiplėšė Beo- 
gradą ir, ilgai pakovojęs su bulgarais, priėjo pagaliau Kon- 
stantinopolį (1096. VII). Čia sustojo laukti Petro 
Eremito. Petras vedė savo „kariuomenę“ tuo pačiu keliu; 
1096. Ii. 12. buvo jau KG6lne, kur susidėjo su juo vokiečių 
būriai; paskui ėjo per Bavariją ir Vengriją. Vis sunkiau darėsi 
rasti maisto ir pašaro, 0 privargusių kryžiuočių entuzijazmas 
ilgainiui atslūgo. Kaip ir Walterio būriai, ėmė jie plėšti kraštą. 
Petras „nebegalėjo suvaldyti daugybės vedamų tautų, kurios ne- 
beklausė jo žodžių ir nebepildė jo įsakymų.“ Vis dėlto pasise- 
kė jam ties Zemlinu (Zimony) sumušti didelė vengrų 
kariuomenė, norinti apginti savo kraštą nuo pamaldžiųjų plė- 
šikų. Užtai ties Nišu bulgarai išsklaidė visą Petro armiją. 


— 109 — 


Vargais negalais surankiojo jis pagaliau 30.000 žmonių ir jaisiais 
vedinas pasiekė (1096. VII. 30) Konstantinopolį. 

Nenudžiugo imperatorius Aleksiejus pamatęs savo- 
tišką Petro ir Walterio kariuomenę. Kad galėjo ji kovoti su sel- 
džukais, žinoma, netikėjo. Prisibijojo, gal, kryžiuočių, nes ži- 
noma jam buvo, ko jie pakeliui buvo pridarę, ir uždraudė jlems 
įeiti į patį miestą. Turėjo kryžiuočiai gyventi Konstantinopolio 
apylinkėj ir laukti čia feodalinės kariuomenės ateinant. Bet, 
imperatoriaus draudimų nežiūrėdami, įsiskverbdavo jie į miestą, 
vagiliaudavo ir plėšikaudavo, necnatlyvai su poniomis elgdavos, 
net keleta rūmų sudegino. Todėl paskubėjo imperatorius per- 
kelti juos per Bosforą į Aziją. Taigi, nesulaukęs feodalinės ka- 
riuomenės, Petras ir nužygiavo su savo pulkais Nikomidi- 
jos link. 

Geras buvo jis organizatorius, neblogas ir karvedys; tik ge- 
ros, disciplinuotos kariuomenės neturėjo. Greit atsiskyrė nuo jo 
vokiečių dalis, paskui apie 10.000 prancūzų atsisakė jo klausyti 
ir nužygiavo Nikėjos pulti Nežmoniškai apdraskė jie visą 
Nikėjos apylinkę, degino namus ir sodus, žudė ir kankino žmo- 
nes, spirgino kūdikius, pirma sukapoję ar ant jiešmo pasismeigę. 
Nikėjiečių kariuomenę sumušė ir daug grobio paėmė. Tuo tar- 
pu kitus nuo Petro atskilusius kryžiuočius paėmė nelaisvėn ir 
negailestingai išžudė emiras Solimanas. Didelė nelaimė 
ištiko ir paties Petro kariuomenę: ties Civitot (dabar 
Hersek) apgulė ir išskerdė ją turkai (1096. X. 21). Nedaug 
kas bepaspruko. Pabėgėlius, iš jų ir nelaimingąjį vadą, suran- 
kiojo imperatoriaus nusiųstieji laivai. 


24 


Rimtai ir metodiškai ruošė karą popiežius ir baronai. U r- 
banas II 1095—1096 m. važinėjo po visą pietų ir centralinę 
Prancūziją; visur sakė pamokslus ir tarėsi su feodalais. Laišku 
prašė imperatorių Aleksiejų pasirūpinti krikščionių ka- 
riuomene, turinčia iškeliauti 1096 m. rugpiūčio mėn. 15 d. Sudo- 
mino popiežius žygiu ir Italijos miestus, tam reikalui 
nusiuntė į Genovą ypatingus įgaliotinius. 

Galingiausieji Europos valdovai — imperatorius Heinri- 
chas IV, Prancūzijos karalius Pilypas I ir Anglijos ka- 


— 110 — 


ralius Vilhelmas II — visi buvo ekskomunikuoti ir patys 
žygyje nedalyvavo. Bet didžiausieji Prancūzijos senjo- 
rai svarstė dalyką Paryžiuje drauge su karalium. Pilypo brolis 
Vermandois grafas Hugonas išsirūpino sau net „Baž- 
nyčios vėliavininko“ titulą ir norėjo būti pirmas po popiežiaus 
legato Adhemaro. Tiesa sakant, lengvabūdis ir betvarkis 
žmogus buvo. Užtai greit pasižymėjo savo energija ir nepapras- 
tu organizacinių gabumu pats Adhemaras. 

Tačiau iš didžiųjų senjorų, gal, tik du nuoširdžiai tėra palai- 
kę legatą — Flandrijos grafas Robertas II ir Že- 
mutinės Lotharingijos hercogas Gottfriedas 
(Godefroi de Bouillon, 1089—1100 m.). Juodu su- 
prato ir didžiai vertino religinę karo reikšmę. Apie kitus kry- 
žiuočių vadus negali to pasakyti, Gottfriedo brolis Baldui- 
nas (Baudouin) buvo geras ir gudrus politikas, bet žiau- 
rus žmogus ir garbėtroška. Toulousės grafas Raimon- 
das (Raimon de Saint-Gilles), tikras pietų Pran- 
cūzijos karalius, prisiekė nebegrįžti į savo valstybę — geriau- 
sias pavyzdys visiems kryžiuočiams. „Spindėjo Raimondas Lo- 
tynų tarpe“, gražiai rašė imperatoriaus Aleksiejaus duktė Ona, 
„kaip saulė tarp žvaigždžių.“ Bet išdidusis grafas į visus, net į 
patį basiliejų, paniekinamai žiūrėjo, be perstogės intrigavo ir 
viena galvoj teturėjo — įsisteigti rytuose galingą valstybę. Mė- 
lynomis žalsvu atšvaistu akimis labai patiko Komnenytei ir balta- 
kūnis, augalotas ir stiprus Roberto Guiscardo sūnus Bohe- 
mundas, Tarento kunigaikštis. Jis, kaip ir jo brolėnas 
Tankrėdas, tikras normanas buvo — barningas ir karingas 
gudruolis, tobuliausias, gali sakyt, sukčius ir truputį skeptikas. 
Mokėjo kariauti, tad jam ir pavesdavo kryžiuočiai kautynėse vy- 
riausio vado valdžią. Bohemundas neužmiršo politinių savo tė- 
vo planų ir jo kovos su Bizantijiečiais, kurioj ir pats dalyvavo. 
Kokių vadų, tokių ir kitų kryžiuočių būta. Pasak vieno metraš- 
tininko, daug priviso kariuomenėj „ištvirkėlių, žmogžudžių, va- 
gių ir priesaikos laužytojų.“ 

Nenuostabu — ne kariuomenė, bet pati feodalinė visuomenė 
žygiavo. Kiekvienas baronas ėjo su savo mesnie — 

De France, d'Engleterre, de toute Normendie, 

Et prince et duc et conte, chascuns o sa mesnie. — 
su vasalais, žmona, vaikais ir tarnais.  Amžininkai manė, kad 


— 111 — 


vienų riterių yra buvę apie 100.000. „Negaliu tikėti,“ prideda 
Guibert iš Nogent, kad galėjęs būtų kas suskaityti pės- 
tininkus ir riterių tarnus. Mokslininkų nuomone, nuo Nikė- 
jos iki Jeruzalės žygiuodami, nebeteko kryžiuočiai 
600.000 žmonių. 

Sunku buvo tokia kariuomenė sutvarkyti. Puikiai kovojo 
feodalai, ir vasalai žūdavo arba laimėdavo drauge su savo vadu; 
bet negalėjo vadai tarpusavy susitarti ir bendro plano vykdyti. 
Didelės įtakos turėjo Adhemaras, tačiau ne didesnės, kaip 
Kapetingas Prancūzijoj. Gudriai derėjosi su bizantijiečiais ir 
sirijiečiais Žymiausieji kryžiuočių diplomatai Vermandois 
grafas Hugonas ir mokytas gražiakalbbis Blois grafas 
Steponas (Etienne de Blois). Bet kam gi su prie- 
šais tartis, kad patys kryžiuočių vadai susitarti negalėjo? 

Vis dėlto žygis ne blogai apgalvotas buvo. Ėjo kryžiuočiai 
penkiomis armijomis, kad kiekviena lengviau galėtų išmisti ke- 
liaudama. Nutarta buvo susijungti ties Konstantinopoliu. Lo- 
tharingijos, šiaurinės Prancūzijos ir Pareinio feodalus Gottfrie- 
das ir jo broliai vedė per Vokietiją, Vengriją, Bulgariją ir Thra- 
kiją; 1096. XII. 23. priėjo jie prie Konstantinopolio. Flaman- 
dijos ir Frisijos baronais vedinas Robertas žygiavo per Prancū- 
ziją ir Italiją iki Bari miesto; Adriatiką perplaukę, kryžiuo- 
čiai Balkanų pusiasalio keliais pasiekė Konstantinopolį 1097. 
IV. Netrukus atėjo trečioji grafo Raimondo armija, kuri ėjo 
per Lombardiją, Dalmatiją ir Epirą. Bohemundas ir Tankrėdas 
perkėlė savo kryžiuočius iš Brindisi į Durazzo, pas- 
kui perskrodė Epirą ir Thrakiją ir susijungė su kitomis armijo- 
mis. Paskutiniai atėjo su vakarų prancūzais Normandijos dukas 
Robertas (Robert Courte-Heuse) ir Blois gralas 
Steponas (1097. V.). 

Nesikliovė graikai vakarų barbarais; bijojo, kad nepradėtų 
nekviestieji sąjungininkai plėšikauti, gal, ir to, kad neužpultų ir 
paties Konstantinopolio. Tiesa, nevisuomet pasisekdavo vadams 
suvaldyti karingi savo riteriai, ir tūlą baroną priviliodavo pui- 
kaus miesto turtai.  Bohemundas prisiminė tėvo ir savo paties 
planus; prašmatnų graikų gyvenimą matydamas, vėl pasijuto 
amžinas jų priešas esąs. O grafas Raimondas, su pačiu basilie- 
jum kalbėdamas, šaipėsi kraipėsi. 


— 112 — 


Basiliejus, savaime aišku, atsargiai elgėsi su kryžiuočiais, 
erzinti jų vengė, maisto jiems pigiai parduodavo, bet įeiti į mie- 
stą draudė. — „Ties miestu prisistatėm palapinių ir... ilsėjo- 
mės. Į miestą įeiti negalėjome: imperatorius neleido. Bijojo 
jis, kad visokių nemalonumų jam nepridarytumėm. Turėjome 
kasdien pirkioti, ko reikėjo. Imperatoriaus įsakomi visko atneš- 
davo gyventojai.“ Suprantama, kad kryžiuočiai derėjosi pirkda- 
mi ir laikė graikus apgavikais. Kryžiuočių nuomone, Kristaus 
kariai turėję visko dykai gauti. 

Mažai tesutiko ir politiniai basiliejaus ir kryžiuočių tikslai, 
— Aleksiejui ne tiek svarbu buvo užkariauti Šv. Žemė, kiek Ma- 
žoji Azija. Norėjo jis su kryžiuočių pagelba atgauti Seldžukų 
užimtas provincijas, ir vadovavo jo politikai ne religinė, bet po- 
litinė idėja. Perdaug buvo jau sukultūrėjusi Bizantija ir per- 
daug sudėtingas buvo ekonominis ir politinis jos gyvenimas, 
kad galėjęs būtų imperatorius niekinti tiesioginius ir reikalin- 
giausius savo valstybės uždavinius ir rūpintis grynai simbolinės 
reikšmės užkariavimais. Žinoma, nebūtų atsisakęs ir nuo Pales- 
tinos bei Jeruzalės; bet pirma, jo nuomone, reikėję išvyti Sel- 
džukai iš Mažosios Azijos, iš kur jie pačiam Konstantinopoliui 
grėsę. Vakariečių pagelbos prašydamas, pabrėždavo jis religinę 
kovos su muslimais reikšmę todėl, kad tikėjosi tuo argumentu 
kuogreičiausiai juos prisivilioti. Kristaus grabas buvo jam ne 
tikslas, bet priemonė. Kuriems gi galams buvę eikvoti tiek pi- 
nigų ir bijoti nedrausmingos kariuomenės įpuolių, kad kryžiuo- 
čiai užkariausią imperijai nereikalingą Palestiną, o turkai Kon- 
stantinopolį apsiausią ir į Europą įsigrūsią. 

Feodalinė Prancūzija toli gražu nebuvo dar suvalstybėjusi. 
Nežinojo feodalai, kas tai yra didelė ir gerai sutvarkyta valsty- 
bė, bendras jos ekonominis, socijalinis ir politinis gyvenimas, 
visa nusistojusios kultūros tradicija. Valstybę tebesuprato jie 
kaipo laisvą feodalų santarvę, kultūrinę Prancūzijos, na, ir visos 
Europos vienovę — kaipo krikščionybės vienovę. Juo didžiau 
vertino jie šitą vienovę; dėl jos ir atėjo kovoti. Kiekvienas iš jų 
klausė karingų savo instinktų ir siekė egojistinių savo tikslų, bet 
teisino juos religiniu idealu ir sakėsi pasiaukoję esą Kristui. Ego- 
jistinių savo norų neskyrė nuo krikščioniškojo kario pareigų, bet, 
graikų politiką matydami, piktinosi,kad mažai graikams terūpįs 
Kristaus darbas; kaltino juos gudrumu, bailumu ir smulku- 


— 113 — 


mu. Kryžiuočiai reikalavo iš imperatoriaus, kad padėtų jiems 
užkariauti Palestiną, o padėti jam sutiko tik tiek, kiek tai krikš- 
čioniškam jų pačių tikslui naudinga buvo. Palestinos užkaria- 
vimas buvo jų tikslas, o kova dėl Mažosios Azijos geriausiu at- 
vejų — priemonė. 


25 


Ištisą mėnesį (1097. V. 15 — VI. 19) stengėsi kryžiuočiai 
paimti tvirtąją Nikėją. Pagaliau nuveikė netikėlius, ir Bohe- 
mundas liepė šturmuoti tvirtovę. Tik štai pamatė kryžiuočiai 
plevėsuojančią ant mūrų Bizantijos vėliavą: nebepasitikėdami 
savųjų kariuomenės pagelba turkai pasidavė graikams, kurių lai- 
vynas iš pat pradžios palaikė kryžiuočius ir kurie seniai jau bu- 
vo pradėję tartis su apgultaisiais. "Tiesa, imperatorius dosniai 
apdovanojo lotynų vadus. Šiaipjau kryžiuočiai „baisiai jiems 
tų dovanų pavydėjo ir ėmė nekęsti savo vadų.“ 

Pasilsėję kiek, kryžiuočiai keliavo toliau. Ties Dorylė- 
ja susidūrė jie su didele turkų kariuomene, kurią vedė emiras 
Solimanas Nikėjos išvaduoti (1097. VI. 1). Kautynės bu- 
vo karštos. Aibe strėlių apšaudydami krikščionis, kaip laukiniai 
žvėrys kaukdami, pasiutiškai puldinėjo judrieji muslimų raiteliai, 
o sunkiai apginkluotų, nerangių riterių masei puolant, staiga 
išsisklaistydavo ir, nuošaly susirinkę, vėl imdavo atakuoti. Tai- 
mė dar, kad Bohemundas sutvirtinęs buvo krikščionių stovyklą, 
kur sugužėjo daugumas keleivių: raiteliai tekovojo. Be to, su 
Ttalijos ir Sicilijos saracėnais bekariaudami, susipažino normanai 
su muslimų taktika. Žinojo Bohemundas, kad tereikėjo tik gin- 
tis ir išturėti, kol priešas pats nuils besikaudamas ir nusilps. 
Draudė gudrusis vadas feodalų būriams skyrium su muslimais 
kovoti; paklausė jo ir, visi susikuopę, gynėsi kryžiuočiai; baltais 
rūbais apsivilkę, su Kristaus kūnu vaikščiojo stovinčių karių tar- 
pais kunigai ir drąsino krikščionis, mirštantiems atleisdavo nuo- 
dėmes ir teikdavo Švenčiausią. Pagaliau papliupo turkai bėgti. 
Nustojo kryžiuočiai juos persekioję, o jie iki sutemos tebebėgo. 

„Patys frankai“ (— prancūzai, truputį ir — europiečiai) 
„Sakė, kad niekuomet nėra matę žmonių, kurie gudriu savo protu 
ir drąsumu prilygę būtų turkams. Maža to — kai pradėjo tur- 
kai juos pulti, frankai beveik visai nusiminė: tiek stebėjosi neži- 
nomais jiems vartojamais turkų ginklais. Nė manyti nemanė jie 


Istorija 8 


— 114 — 


anksčiau, kad taip greitai ir mitriai turkai jodinėja, kad vengia 
priešų ir, šuoliais atgal skrisdami, šaudo. O turkai sakėsi tos 
pačios kilmės esą, kaip ir frankai; manė turkai, kad abi tos tau- 
tos karo dalykuose esančios, be abejo, pirmos.“ 

Kaip ištikrųjų yra buvę — tiektos, bet po Dorylėjos kauty- 
nių turkai nebedrįso pradėti naujų; tiktai vargino krikščionių 
kariuomenę nuolatiniais savo įpuoliais. O kryžiuočiams ir be to 
sunku buvo eiti saulės kaitinama Mažosios Azijos tyruma, Fri- 
gija, kopti į Tauro kalnus. Graikų duotieji palydovai pa- 
klysdavo, iš dalies ir išdavikai buvo. ,,Priėjo krikščionys negy- 
venamą kraštą, kur nei kelių, nei vandens nebebuvo... Lūpas 
česnaku tetrindami galėjo jie apmalšinti kiek troškulį. ,„,Rasit, 
būtum tada, skaitytojau, pasijuokęs, gal, ir paverkęs, kad bū- 
tum matęs, kaip keliavo mūsiškiai. Daugeliui trūko arklių; tad 
surišdavo jie visa, ką tik turėjo: maistą, drabužius ir kitus rei- 
kalingus daiktus, ir kraudavo ant avinų, kiaulių ir šunų. Nelai- 
mingųjų gyvulių nugaros sudraskytos buvo. Galėjai matyti gin- 
kluotus riterius jaučiais jojant.“ Kartais per vieną dieną išmir- 
davo troškuliu 500 žmonių. 

Vienas tikėjimas tepadėjo krikščionims tokią kelionę išken- 
tėti. Vargais negalais įėjo jie pagaliau į turtingąją Kilikiją. 
Bet čia — nauja nelaimė! — susikramtė vadai. 

Anksčiau nebuvo jiems ko dalintis.  Sumaningai apsvarstė 
jie žygį ir buvo bepradedą net diplomatinę kompaniją. Į Ma- 
žąją Aziją įeidami, nusiuntė įgaliotinius į Siriją pas krikščionių 
valdovėlius; ėmė rankioti žinias apie turkų kariuomenę ir galy- 
bę; mėgino susitarti su Aigipto Fatimidais, iš kurių 
ir buvo atėmę turkai visą Palestiną. Bet dabar turtingojoj Kili- 
kijoj kuone visi ties savimi težiūrėjo. Ėmė rietis tarpusavy dėl 
užkariaujamų miestų ir dėl grobio. Armenijos emirui at- 
siuntus dovaną, puikią palapinę, Tankrėdas su Gottfriedu kuo tik 
nesusikumščiavo: kiekvienas norėjo gražią palapinę gauti. 

Tankrėdas ir Balduinas (1097. IX) atsiskyrė su savo vasa- 
lais nuo kariuomenės ir nuėjo Tarso užkariauti; miestą pač- 
mė, bet nemokėjo jo pasidalinti ir susiriejo. Bohemundui pasi- 
sekė pagaliau juodu sutaikinti. Bet, ir su kitais vadais susivai- 
dijęs, Balduinas paliko armiją, įsibrovė į Eufrato slėnį ir 
paėmė Edessą (1098). Ne Balduino nuopelnas, kad turėjo 
tai gerą strateginę reikšmę ir visam žygiui. 


— 115 — 


Tuo tarpu kryžiuočių kariuomenė pasiekė Antiochiją 
(1097. X. 20). Oronto upė ir tvirti mūrai su 450 bokštų gy- 
nė aukšto kalno šlaite pastatytą miestą, kur užsidariusi buvo 
muslimų kariuomenė. Pirmąjį mūšį ties Antiochijos ežeru 
(1098. II. 9) laimėjo vėl Bohemundo vadovaujamieji krikščio- 
nys. Bet privargusiai ir didžiai praskydusiai jų kariuomenei 
trūko ir maisto, ir ginklų, ir mašinų tvirtovei pulti. Prasidėjo 
ilga, aštuonių mėnesių apgula, lygiai sunki ir turkams, ir kry- 
žiuočiams. Ir vieni, ir kiti lygia dalia badavo: valgė žoles, šak- 
nis, arklieną, šunieną, peles ir tampė gromulojo šikšnas, diržus. 
Pagaliau visai sužvėrėjo — ėmė valgyti žmogieną. Nužudyto 
turko mėsą lygino su riebia kiauliena, bet nesikratė ir krikščio- 
nienos. Daug kryžiuočių neiškentė ir pabėgo; iš jų pats Pet- 
ras Eremitas, bet jį sugavo ir prisiekdino nebebėgti. 

Riterių beliko tik koks tūkstantis; užtat didesnę reikšmę 
įgijo pėstininkai, ir kovojo visi, kas tik galėjo. Chanson 
dAntioche autorius pasakoja apie la gent du roi 
Tafur. Plėšikai ir žiaurūs žmonės tai buvo, be to, kanibalai, 
tačiau — fanatikai ir drąsuoliai. Kardo ir jieties vietoj turėjo 
jie ilgą lazdon įtaisytą peilį su kabliu (gisarm, guisar- 
me) ir sunkų kuoką, o pats „karalius Tafur“ ypatingą dviaš- 
menį pjautuvą (une faus gui moult bien est 
temprėe). Baisūs apdriskėliai klausė savo „karaliaus“ ir 
Petro Eremito, o vyriausiu savo vadu laikė Bohemundą. 

Gegužės gale atrodė, kad visi kryžiuočiai turi žūti, nes di- 
dele kariuomene vedinas skubėjo Mossulo emiras Ker- 
bogha. Būtų jau sunaikinęs krikščionis, jeigu nebūtų sugaišęs 
ties Edessa, kurią norėjo atimti iš Balduino. Laimė, kad 
Bohemundas rado pačioj Antiochijoj išdaviką, pažadėjusį slapta 
įleisti kryžiuočius į miestą. Bohemundas pranešė tai kitiems va- 
dams, tiktai reikalavo atiduoti jam Antiochiją. Veltui primin- 
dinėjo jam vadai savo ir jo paties pažadus imperatoriui, žinoma, 
ne todėl, kad lojalūs, bet todėl, kad pavydūs buvo. Verkdami 
turėjo nusileisti, ir birželio mėn. 3 d. Bohemundas įvedė kariuo- 
menę į miestą. Užuot ir pilį puolę, ėmė kryžiuočiai lėbauti puo- 
tauti, „užmiršo Dievą, kuris taip buvo juos malonėmis apdova- 
nojęs“, o birželio mėn. 5 d. atvyko Kerbogha ir apsiautė pačius 
kryžiuočius; netrukus atskyrė juos ir nuo graikų laivyno. 


8* 


— 116 — 


Gerai palėbauta užimtoj Antiochijoj, tik neilgai. Vėl prasi- 
dėjo badas. Dar blogiau — sunki apgula, netikėtas laimėjimas 
ir turtingas miestas visai sudemoralizavo kryžiuočius. Daug jų, 
pats Blois grafas Steponas, naktį paspruko. Buvo be- 
maną slapta pabėgti ir kiti vadai. Popiežiaus legatas, Flandrijos 
grafas Robertas ir Gottfriedas sugėdino nusiminu- 
sius. Visi trys pasitikėjo stebuklinga Dievo pagelba ir rėmėsi 
toja nenustojusia dar to tikėjimo kariuomenės demokratija. Kaip 
minėta, daug buvo kariuomenėj paprastų žmonių, kurie dažniau 
ir dažniau ėmė dalyvauti ir pačiose kautynėse. Nekentė jie stab- 
meldžių, be pasigailėjimo juos kankino ir žudė; patys daug nusi- 
dėdavo. Bet fanatiškai jie tikėjo ir, nelaimei ištikus, laukė ste- 
buklo. 

Padėjo čia, rodos, Dievui stebuklą padaryti Toulousės 
grafas Raimondas. Jo kapelionas Petras pasakojo va- 
dams, kad tris naktis sapnavęs jis Kristų su apaštalu Petru. Kri- 
stus sakęs, kad Antiochijoj, po Šv. Petro bažnyčios altorium, pa- 
kasta esanti jietis, kuria perdurtas buvo Jo, Kristaus, kūnas. Iš- 
tikrųjų, nurodytoj kapeliono vietoj iškasė kryžiuočiai jietį. Ne 
tik skeptikas Bohemundas, bet ir pats popiežiaus legatas Adhe- 
maras manė, kad visa tai buvo Raimondo ir jo kapeliono darbas. 
Bet daugumas džiaugėsi stebuklu ir nebeabejojo greitu krikščio- 
nių laimėjimu. Nutarta buvo birželio mėn. 28 d. išeiti iš miesto 
ir pulti Kerboghos kariuomenė. Daug padarė Bohemundas — 
jį išsirinko vadovauti visai kariuomenei kryžiuočiai, daug dau- 
giau — religinis jų pačių entuzijazmas. 

Štai ką rašė popiežiui apie tą tikrai stebuklingą laimėjimą 
patys vadai. — ,„.. Buvome mes nuvargę ir badu mirėme, o čia, 
kovodami, staiga pasidarėme pilni drąsos ir stiprūs. Po 25 dienų 
apgulos ir bado, Šv. apaštalų Petro ir Povilo šventvakarį, Dievo 
malone pasikliaudami, išpažinome savo nuodėmes, atidarėme 
miesto vartus ir nuėjome turkų link. Tiek maža tebuvo mūsų, 
kad manė jie, jog ne kovoti mes norime, bet pabėgti. Pastatėme 
pėstininkus ir raitelius dešinėj ir kairėj“ (iš vienos pusės buvo 
kalnas, iš antrosios upė), ,,o patys karštai puolėme priešą. Prie- 
šaky nešama Šv. Jietis padėjo mums iš karto giliai įsibrauti į 
turkų eiles. Tada pamėgino jie savo papročiu apsiausti mus de- 
vyniomis galybėmis raitelių; manė, kaip tinklu visus mus su- 
gaus ir išžudys. Bet su mumis buvo ir už mus kovojo pats gai- 


— 117 — 


lestingasis Dievas. Nepasisekė turkams savo sumanymo įvyk- 
dyti. Priešingai, mes juos apsiautėme, ir su Visagalio pagelba 
mūsų kariuomenė, kad ir daug jos mažiau buvo už turkų, visiš- 
kai laimėjo. Paėmėme jų stovyklą, taip pat visą maistą ir visus 
turtus. Džiaugdamies grįžome Antiochijon.“ 

Keleta mėnesių ilsėjosi delsė kryžiuočiai Antiochijoj. Vėl 
ėmė intriguoti, ginčytis ir vaidytis jų vadai. Nebebuvo nei Pran- 
cūzijon pasprukusių kariuomenės diplomatų Hugono ir Stepono, 
nei naują savo Edessos valstybę tvarkančio Balduino. Greit 
numirė (1098. VII. 1) ir visų gerbiamas popiežiaus legatas Ad- 
hemaras, tikras pirmojo kryžiaus karo vadas. Jo vieton išrinktas 
Martorano miesto (netoli nuo Neapolio) vyskupas didelės 
įtakos neturėjo Bohemundas mažai tesidomėjo tolimes- 
niu kariuomenės žygiu. Su savo brolėnu Tankrėdu kūrė jis An- 
tiochijos kunigaikštystę ir gaivino priešbizantišką normanų poli- 
tiką.  Bizantijiečiams palankus Raimondas tebereikalavo, 
kad Konstantinopolio sutartimi Antiochija atiduota būtų impe- 
ratoriui.  Ginčijosi jis su Bohemundu ir dėl naujai užkariauto 
Sirijos pajūrio, kur ėmė formuotis iki Libano kalnų nueinanti 
kryžiuočių valstybėlė — Tripoli grafystė. 

Lėnai vėžlino kryžiuočių kariuomenė į pietus Sirijos pajū- 
riu, nes čia lengvai galėjo ji gauti visa, ko tik reikėjo, iš Genovos 
ir Pisos laivynų. Bet giliau eiti į kraštą ir žygiuoti Jeruzalės pa- 
imti vadai bijojo. Jau seniai susitarta buvo su Aigipto Fati- 
midais, kad priklausys jiems visi miestai, kuriuos jie užsika- 
riaus, išskyrus pačią Jeruzalę. Tačiau Kairo chalifas paė- 
mė Jeruzalę (1098. IX), o atiduoti ją krikščionims atsisakė; vie- 
na težadėjo — leisti neginkluotiems piligrimams aplankyti Kris- 
taus grabą. Taigi, seldžukus nuveikus, reikėjo dabar krikščio- 
nims kariauti su arabais. Tam reikalui, be abejonės, trūko žmo- 
nių — išviso tegalėjo kovoti maždaug 50.000, o riterių visai ma- 
ža bebuvo likę. Be to, ir pats žygis per tyrus baisus dalykas at- 
rodė. Pagaliau — vadai, kaip minėta, ir nebenorėjo kariauti. 

Bet čia ir išėjo aikštėn, kad kryžiaus karas iš esmės buvo 
tautos sąjūdis. Subruzdo, ėmė murmėti paprastieji kryžiuočiai 
ir pamaldūs piligrimai. Vėl ėmė sakyti pamokslus Petras 
Eremitas. Rūpinosi jis vargšais ir tapo jų iždininku. Ma- 
žai kas vadais bepasitikėjo. ,,Kiekvienas ėmė pirma šnibždėti 
savo draugui, paskui ir viešai visiems sakinėti: — „Ar bijo ba- 


— 118 — 


ronai, ar nenori laužyti savo priesaikų imperatoriui, vistiek: nė 
nemanė jie vesti mūsų į Jeruzalę. Tad išsirinkime iš riterių drą- 
sų žmogų ir ištikimai jam tarnaukim! Jis mus apsaugos. Jo 
vadovaujami eikim su Dievo pagelba į Jeruzalę! Argi neužtenka 
kunigaikščiams, kad, mums Antiochijoj bėsant, 200.000 žmonių 
žuvo? Imperatoriaus auksą ar Antiochijos turtus tegu! sau gina, 
kas nori! Eikime Kristaus vadovaujami! Juk dėl Jo esam 
atėję.“ 

Vadai turėjo nusileisti, ir po ilgos, sunkios kelionės visai 
nusikamavę kryžiuočiai išvydo šventąjį miestą (1099. VII. 1). 
„Užmiršo visą savo nuovargį piligrimai ir šoko greičiau eiti; pri- 
ėjo prie mūrų, apsalo ir pravirko.“ Bet aukšti ir tvirti buvo tie 
mūrai, o apylinkes išdriokoję buvo netikėliai: nebegalima buvo 
rasti nei duonos kąsnelio, nei vandens. Kedrono upė išdžiūvo, 
visus šulinius priešai užvertė užgriozdojo akmenimis, užpvlė že- 
mėmis. "Tik maisto tegalėjo siuntinėti per Taffos uostą geno- 
viečių laivynas. 

Greit iš visur surinkta medžio ir pridaryta aibė kopėčių. 
Septintą dieną pasistengė kryžiuočiai įpuoliu paimti miestą. 
Drąsiai lipo į mūrus, o muslimai mėtė į juos akmenis, liejo ver- 
dantį aliejų; burtininkai baisiai kaukė, Įpuolis nepasisekė. Kiek 
įmanydami ėmė krikščionys daryti karo mašinas, statyti aukštus 
medinius judamuosius bokštus. Visa prisiruošę, vėl puolė Je- 
ruzalę (VII. 15). Šįkart laimėjo. Įsibrovė į miestą. Bet ir siau- 
rose jo gatvėse pasiutiškai gynėsi muslimai. Kiekvienas namas 
tapo tvirtove. Saliamono šventovė pilna buvo karių ir prigužė- 
jusių čia miestelėnų; net stogai lūžo žmonėmis. Pagaliau įsibro- 
vė į šventovę kryžiuočiai. Be pasigailėjimo kapojo netikėlius ri- 
teriai; žirgai žvengė, „jojo bedievių saracėnų kraujyje iki kelių 
tekšnodami.“ Ant stogo esančius pirma strėlėmis nušaudydavo, 
paskui paprastai mėtydavo žemėn. Karių neskyrė nuo šiaip žmo- 
nių; nežiūrėjo moterų nei vaikų. 

Gatvėse pilna buvo galvų ir kitų kūno narių, žiauriai nukan- 
kintų žmonių lavonų. Pastebėjo kryžiuočiai ar, gal, tik įsivaiz- 
davo, kad kai kurie muslimai, nenorėdami atiduoti priešams bi- 
zantinų (besans, auksinių pinigų), juos rijo. Todėl ėmė 
visiems skrosti pilvus ir jieškoti viduriuose aukso. Nusibodo — 
ėmė deginti lavonus krūvomis ir žarstyti jų pelenus, bejieškoda- 
mi aukso. Po trijų dienų ir paimtus nelaisvėn senelius, vaikus ir 


— 119 — 


moteris metodiškai išžudė; mat, pasklido gandai, kad ateinanti 
arabų kariuomenė, ir pabugo kryžiuočiai išdavimo. Arabai pa- 
vėlavo: krikščionys sumušė juos ties Askalonu (VII. 12). 


26 


Pirmasis kryžiaus karas galima pavadinti pačios feodalinės 
Europos emigracija. — Pati feodalinė Europa (žinoma, maža jos 
dalis, betgi tokia, kad vaizdavo ji visus Europos sluoksnius ir 
pačią jos struktūrą, buvo Europos mikrokosmas) nukeliavo 
į rytus ir tapo kryžiuočių kariuomene. Tos kariuomenės - tautos 
branduolį sudarė hierarchiškai susitvarkiusi feodalija. Kiti 
feodalinės visuomenės sluoksniai žygio metu nustojo savo speci- 
fiškumo; pamažu toja ėmė kareiviautii Kuone visa feodalinė 
tauta pavirto kariuomene, bet potencijaliai tebebuvo hierarchiš- 
kai sutvarkytų įvairių sluoksnių visuomenė. Todėl, Jeruzalę už- 
kariavus ir žygio tikslą priėjus, toji visuomenė vėl ėmė aktua- 
lėti ir virsti sėslia feodaline valstybe, užkariautojų valstybe. Kry- 
žiuočių kariuomenė tapo feodaline Sirijos ir Palestinos Europa, 
tiksliau sakant, Prancūzija. Kryžiaus karas buvo, gali sakyti, 
feodalinės Europos transplantavimasis į rytus. 

Savaime suprantama, kad toji naujoji Prancūzija skyrėsi 
nuo europiškosios. Viena, kryžiuočiai buvo užkariautojai ir no- 
rėjo gyventi pavergtųjų stabmeldžių darbu. Antra, maža žem- 
dirbių žygy tedalyvavo; jei kas ir dalyvavo, Palestinoj žemdir- 
byste nebesirūpino. Užtai daug gyveno Palestinoj vietinių žem- 
dirbių, baudžiauninkų ir vergų, iš dalies muslimų kadai paverg- 
tųjų, krikščionių. Tie pavadavo Europos vilanus ir servus. Su 
vietos amatninkais ir pirkliais sijo iš Europos atėjusieji, juoba, 
kad religiškai ir kultūriškai užkariautojai labai tolerantingi rados. 
Tik turtingieji Italijos ir pietų Prancūzijos pirkliai rėmėsi savo 
miestų galia, kryžiuočių valdžios mažai teklausė ir paniekinamai 
žiūrėjo į vietos gyventojus. Štai ką rašo vienas tų laikų istori- 
ninkas. — „Pavirto mūsų vakariečiai rytiečiais. Buvusis pran- 
cūzas ar italas dabar galilėjietis ar palestinietis; Reimso ar 
Chartrės miestelėnas — tyrietis ar antiochijietis. Jau užmiršę 
esam, kokio mes kilimo; vargu bau beprisimenama mūsų tėviškė, 
o dėl kalbėjimo nebekalbame apie ją. Vienas turi čia namus ir 
šeimyną, tarytum tikras čionykštis, kitas vedė sirijietę ar armėnę, 
kartais net apsikrikštijusią saracėnę. Šnekame to krašto kalba, 


— 120 — 


kur gyvename. Kas tėviškėj vargą vargo, čia prašmatniai gy- 
vena; kas Europoj nė kaimo neturėjo, čia visą miestą valdo. Kam 
gi grįžti į vakarus, jeigu rytai duoda, ko tik dūšia geidžia?“ 

Žinoma, ne iš karto (kad ir greičiau, kaip galima buvo spėti) 
susitvarkė naujas gyvenimas. Pirmiausia reikėjo užkariautosios 
žemės apginti ir politiškai organizuoti. Naujasis Jeruzalės pa- 
triarchas kardinolas legatas Daimbertas manė, kad Šv. 
Žemė galinti priklausyti tiktai Romos Bažnyčiai, o tiesiog — jos 
legatui, Jeruzalės patriarchui; norėjo pats valdyti ir Jeruzalės 
miestą, ir Jaffą, artimiausią Jeruzalei uostą. Tačiau pati ku- 
nigija suprato, kad apginti ir sutvarkyti kraštą tegalėjo vieni 
feodalai. Visų manymu, reikėjo išrinkti karalius. Tiktai — kas 
rinkti? — Balduinas įsikūrė Edessoj ir padarė ją ga- 
lingos grafystės sostine;  Bohemundas šeimininkavo 
Antiochijoj, toja steigė galingą kunigaikštystę. Beliko 
tik Raimondas ir Gottfriedas. Bet Raimondo dau- 
gumas baronų nekentė, ir niekas nepasitikėjo šiuo graikų sąjun- 
gininku ir begėdišku intrigininku. Priešingai, Gottfriedą kuone 
visi didžiai vertino ir mylėjo, nuo Antiochijos apgulos tebeaugo 
jo populiarumas; be to, pamaldųjį duką rėmė ir kunigija. 

Gottfriedas ir buvo paskelbtas „Šventojo Grabo baronu“ 
(1099. VII. 22). Atsisakė jis pasivadinti karalium: nenorėjęs 
nešioti auksinės karūnos, kur Dievo Sūnus, karalių karalius, erš- 
kėčių karūna apvainikuotas buvęs. Kukliai pasivadino „Šv. Gra- 
bo advokatu“ (avouė du Saint Sepulcre), tepaėmė 
karaliaus valdžią. Jo karalystė buvo Jeruzalė ir Palestina. For- 
maliai priklausė jo ir kitos kryžiuočių valstybės: Edessos 
grafystė, Antiochijos kunigaikštystė ir Tripoli gra- 
fystė, kurią gavo pagaliau Raimondo sūnus Bertrandas. 
Užkariautuosius Mažosios Azijos miestus ir žemes kryžiuočiai 
atidavė imperatoriui Aleksiejui. 

Gottfriedas mėgino geruoju gyventi su imperatorium, kuris 
tikrai jį mylėjo, vadino savo „sūnumi“ ir norėjo įsūnyti. Šv. 
Grabo advokato manymu, visos kryžiuočių valstybės turėjusios 
sudaryti imperatoriaus globojamą federaciją. Geras sumanymas 
ir krikščioniškas, nes lotynams nuolat grėsė Kairo chalifas 
ii Mossulo, Damasko ir Alepo emirai. Bet kry- 
žiuočiai laikė visus graikus, ypačiai imperatorių, viliokliais ir 
žodlaužomis, o Antiochijos valdovai, Bohemundas, Tan- 


— 121 — 


krėdas ir jų įpėdiniai normaniškai politikavo. Taigi, nieko ypa- 
tingo neišėjo iš Gottfriedo planų. Teipaja nepasisekė jam pulti 
Damasko emiroir Kairo chalifo, nes 1100 m. numirė; 
tik Jaffą tesuspėjo užkariauti ir sustiprinti. 

Gottfriedo brolis Edessos grafas Balduinas, jam 
numirus, „trupučiuką nuliūdo, bet daugiau džiaugėsi karalystę 
paveldėdamas“. Mat, išsirinko jį karalium Jeruzalės baronai, ir 
jis nuo titulo ir karūnos neatsisakė. ,„Matydavo jeruzaliečiai, 
kaip rietė jis, tas barzdočius, eidamas nosį, ant galvos auksu iš- 
siūtą burnusą užsimovęs, kuodą šiaušiančių palydovų lydimas. 
Priešaky nešamas buvo didelis paauksintas skydas su nupieštu 
ant jo ereliu. Įsakė, kad sveikintų jį žmonės rytiškai klūpčio- 
dami, o valgė ant divono tupėdamas“ Bet Balduinas I 
(1100—1118 m.), kaip ir jo įpėdinis Balduinas II (1118— 
1131 m.), gabus ir drąsiausias karvedys buvo; neblogai ir po- 
litikavo. 

Tačiau ir gabiausias karalius, rodos, mažai ką tegalėjo pa- 
daryti. — Jeruzalės karalystę steigdami ir tvarkydami, baronai 
turėjo galvoj feodalinės valstybės idealą. Tokia valstybė visai 
sutiko su feodalų norais ir ideologija, bet tie norai ir ideologija 
vaizdavo ir konkretino tik vieną, nors vyraujančią, valstybinio 
pačios Europos gyvenimo tendenciją.  Feodalinėj Europoj tebe- 
buvo ir senųjų centralinės valdžios tradicijų, ir naujų ekonomi- 
nių-socijalinių jėgų, stiprinančių tą valdžią. Todėl Europoj — 
jau XI amžiui baigiantis — susiformavo tokios galingos ir cen- 
tralizuotos valstybės, kaip Normandijos dukatas ir normaniško- 
sios Anglijos ir pietų Italijos bei Sicilijos karalystės. Jeruzalės 
karalystė buvo grynai feodalinė, priverstų, bet nelabai norinčių 
susiorganizuoti baronų federacija. Karalius tik siuzerėno teises 
teturėjo. Karalystės konstitucija, vadinamieji Jeruzalės 
Assisai, gal, nuosekliau dėstė feodalizmo sistemą, kaip pa- 
tys jos teoretikai, merdėjantį feodalizmą giną XII-—XIII amžiaus 
teisininkai. Assisai smulkiai ir atidžiai formulavo baronų privi- 
legijas ir laisves, o jų pareigas, kiek tik begalima buvo, mažino 
ir švelnino. Plėtė ir stiprino savo senjoriją kiekvienas baronas, 
statydamas stiprių tvirtovėlių, nuolat kovėsi su kaimynais, ne- 
skirdamas saracėnų nuo krikščionių, bet visos karalystės reikalų 
nežiūrėjo ir, karaliaus šaukiamas, nenoromis karan ėjo arba ir 
visai nėjo. Žinoma, rūpėjo ir jam Jeruzalės karalystė; tačiau, 


— 122 — 


savo senjorijoj knibinėdamas krutėdamas, eidavo karalystės ginti 
visai ją priešams tesuspaudus. 

Baronų suvaldyti negalėdamas, negalėjo karalius remtis ir 
kunigija. Jeruzalės patriarchas be perstogės kovojo su Antio- 
chijos patriarchu ir su savo vyskupais. Be to, tebelaikė jis Je- 
ruzalės karalystę bažnytine ir nuolat kramtėsi su karalium ir ba- 
ronais. Pirmasis patriarchas Daimbertas triskart nu- 
verstas buvo; jo įpėdinį nuvertė Jeruzalės sinodas; kito sinodo 
nuverstasis ketvirtasis patriarchas su popiežiaus pagelba vėl 
įsirioglino savo katedron. Kaip įmanydami viliojo karaliai pirk- 
lius ir amatninkus, duodavo jiems visokių privilegijų; globojo 
vietos gyventojus; bet visi tie sluoksniai neturėjo tos reikšmės, 
kaip Europoj, ir daugumas svetimos tikybos ir svetimo kilimo 
žmonės buvo. Iš čia aiškiai buvo matyti, kad kryžiuočių valsty- 
bės svetimšalių užkariautojų kolonijos būta, 

Šaukėsi karaliai vasalinių valstybių pagelbos. Jų steigėjams, 
ypač Bohemundui, pasisekė centralinė savo valdžia sustiprinti. 
Deja, nenorėjo tie valdovai pripažinti savęs Jeruzalės karaliuko 
vasalais ir tik savo pačių naudai politikavo bei kariavo. Bohe- 
mundas kivirčijosi su Bizantija, su kuria ėmė sąjungininkauti 
Gottfriedas. O Bizantija savo rėžtu nesidomėjo Jeruzalės ka- 
raliaus reikalais, bet norėjo grąžinti sau Siriją, bent — padaryti 
minėtąsias valstybes savo vasalais. Yra žinių, kad krikščioniš- 
kasis imperatorius yra kurstęs prieš krikščionis turkų emirus. 

Tiek Jeruzalės karalystę, tiek kitas kryžiuočių valstybes 
išgelbėjo naujosios kryžiuočių bangos. Galima sakyti, kad nuo 
1095 m. piligrimai, riteriai ir valdovai nebenustojo keliavę į 
Šv. Žemę. Bet tik didieji žygiai teįprasta vadinti kryžiaus karais, 
kurių skaitoma 7 ar 8. Tai 1147 m, ir — netikėliams Jeruzalę 
atėmus (1187 m.) — 1189—1192 m., 1203—1204 m., 1217— 
1221 m., 1228—1229 m., 1248—1254 m. ir 1269—1277 m. karas. 
Iigainiui religinis masių entuzijazmas atvėso, o pati Europa su- 
kultūrėjo, aprimo ir sėslesnė pasidarė. Tada kryžiaus karai vir- 
to visai politiniais žygiais; XI-—XII amžiuje tebuvo jie gaiva- 
linis tautos sąjūdis. 

Kryžiuočiams užkariaujant Šv. Žemę, visa Europa gyvai do- 
mėjosi jų žygiu ir džiaugėsi jų laimėjimais. Popiežius siuntinėjo 
jiems laiškus ir instrukcijas, užsimušdamas ragino europiečius 
jiems padėti: Pavedė arkivyskupams kiekviename krašte šaukti 


— 123 — 


naujos kryžiaus kariuomenės ir siųsti ją į rytus. Plaukta vis 
naujų kryžiuočių Kristaus didvyriams padėti. Trokšta žinių 
apie Šv. Tėvo paskelbtą Kristaus karą su Muhamedu. 

Atėjo pagaliau geidžiamoji žinia: Kristus laimėjo. Netru- 
kus ėmė grįžti padirbėjusieji Dievo garbei piligrimai ir kariai; 
grįžo jie, visur stebuklus pasakodami, su dideliu turtu ir su pui- 
kiomis relikvijomis. Aibę jų atvežė Petras Eremitas 
(1099 ar 1100 m.); vienas grafas atvažiavo, pasikabinęs sau ant 
kaklo sidabrinę dėžutę, kur buvęs tikras Viešpaties barzdaplau- 
kis. Rasta Panelės Švenčiausios pieno ir mažas buteliukas su 
„Aigipto tamsa“ (Ex. X). 

Daug naujų kryžiuočių žuvo ilgoj kelionėj; daug ir pasiekė 
Šv. Žemę. Gottfriedui numirus, atvyko prancūzų, italų ir vo- 
kiečių būriai (1101 m.). Deja, kuone visus išžudė muslimai. 
Bohemundas pats nuvažiavo į Europą (1106 m.) ir grįžo 
su pagelbiniais pulkais. Norvegijos karalius Sigur- 
das aplankė Jeruzalę ir padėjo Balduinui I užkariauti 
Sidoną (1110 m). Pisos, Genovos ir Veneci- 
jos laivynų padedami paėmė kryžiuočiai pajūrio miestus. 

Minėtieji Italijos miestai labai egojistiški sąjungininkai 
buvo. Įsigalėjo jie prieš pat kryžiaus karą. Venecijos lai- 
vynas konkuravo su Bizantijos; o 1182 m. už savo pagelbą kare 
su Robertu Guiscardu Venecijiečiai gavo iš impera- 
toriaus Aleksiejaus didelių privilegijų: faktiškai suėmė į savo 
rankas didžiausią dalį imperijos eksporto ir importo. Tuo tarpu 
Genoviečiai ir Pisiečiai atidarė savo prekybai ke- 
liąį Tuniso emiro valstybę Afrikoj. Normanams užkaria- 
vus Siciliją, visų trijų respublikų laivai ėmė, nebebijodami sara- 
cėnų, plaukioti ir prekiauti su Viduržemių jūros salomis; didžiau- 
siuose pačios Sicilijos uostuose, ypačiai Palermo ir 
Messinoj, prisistatė savo prekėms sandėlių. Aišku, kad kry- 
žiaus karas tiems miestams buvo labai pelninga prekybos opera- 
cija. Padidino jie savo laivynus ir baisiai uždirbo gabendami tiek 
pačius kryžiuočius, tiek maistą jų kariuomenei ir visokią karo 
medžiagą. Mielai sutikdavo jie padėti ir pačioms karo operaci- 
joms, tik ne dykai: gaudavo užtat privilegijų savo pirkliams, že- 
mių, ištisus užkariaujamų uostų kvartalus, muito ir kitus mo- 
kesčius. 


— 124 — 


Bet įsigalėjusios respublikos visai nenorėjo kištis į kryžiuo- 
čių karą su žemyno seldžukais ir Aigipto chalifais. Mažai tesi- 
rūpino kryžiuočių valstybių stiprumu. Taigi, Jeruzalės karaliams 
ir kitiems kryžiuočių valdovams beliko tik viena — remtis plau- 
kiančiais iš Europos naujais kariais. Jie eidavo nebe pulkais, bet 
mažais būreliais ir sijo su Palestinos bei Sirijos feodalais; tapo 
vietos baronų ir paties karaliaus vasalais. Savo valstybių nega- 
lėjo jie steigti, bet didino jau esančių valstybių kariuomenę. 

Greit įsigijo didelę reikšmę visai naujos ritierių organiza- 
cijos. — Esam jau matę (II t. $ 71), kaip Bažnyčiai pasisekė su- 
bažnytinti riterija. Savo pareigas pildė riteris piligrimus ginda- 
mas. O kadangi Palestinoj ir Sirijoj galėjo juos ginti tik riterių 
būrys, visai natūralu, kad susiformavo riterių sąjungos piligri- 
mams saugoti, nelaimingiesiems krikščionims padėti ir dėl krikš- 
čionybės su saracėnais kovoti. Nuo 1099 m. šv. Jono hospi- 
talis Jeruzalėj turėjo savo slaugytojų broliją. Pamaldžių ri- 
terių papildoma toji brolija virto riterių ordinu. Kaip ir vienuo- 
lių ordino broliai, hospitalininkai, arba joninin- 
kai (iohannitai), prisiekdavo nevesti, neturėti turto ir 
savo senesniųjų klausyti. Išsirinkdavo tuos seniūnus ir vyriau- 
siąjį magistrą. Tačiau vienuoliais tapdami, likdavo, kaip ir buvę, 
riteriai. Nustojo slaugę ligonius ir nutarė kariškas krikščioniš- 
kojo riterio pareigas eiti. Panašų ordiną įsisteigė 1119 m. Sa- 
liamono šventovės vietoj gyveną riteriai. Šiuos templierus 
organizavo 1128 m. Troyes miesto sinodas Prancūzijoj. 
Po 70 metų, 1198 m. įsteigtas buvo ir trečias dvasinis riterių or- 
dinas. Jo nariai vadinosi Vokiečių namų broliais, 
arba teutonais*). 


*) Tikri teutonų ordino (Deutschorden) steigėjai buvo 
keletas bremeniečių ir liibeckiečių. Akkono apgulos metu, 1189—1190 m. 
įsteigė jie kryžiuočių stovykloj ligoninę, bet, Friedrichui I žuvus, grižo 
tėviškėn, o ligoninę perdavė kapelionui Konradui ir kamerarijui 
Burkhardui. Konradas ir Burkhardas pavadino ligoninę „Vokiečių 
šv. Marijos hospitaliu Jeruzalėj“, nes „tikėjosi, krikščionims šv. miestą 
atkariavus, įsteigsią čia namus, kurie pasidarysią viso ordino galva ir 
mokytoja“. Broliams slaugytojams Konradas ir Burkhardas davė įoni- 
ninkų įstatus. Bet ne Jeruzalėjį, o Akkono mieste pasistatė broliai pir- 
muosius savo namus (1191 m.). Klementas III (1191 m.) ir Coelesti- 
nas III (1196 m.) patvirtino broliją, kurią ėmė globoti ir imperatorius 
Heinrichas VI. Heinrichas buvo bemanąs remtis broliais savo ko- 
voj su muslimais, ir jo paruoštojo kryžiaus žygio vadai nutarė, kad teu- 
tonai ne tik, kaip jonininkai, rūpintųsi ligonimis, bet ir, kaip templierai, 
riteriai būtų. Tuo būdu teutonai ir tapo riterių ordinu. 


— 125 — 


Visi trys ordinai greit didėjo ir turtėjo, įsigydavo žemių ne 
tik rytuose, bet ir Europoj, kurią broliai visokiais reikalais lan- 
kydavo, statydavos Palestinoj ir Sirijoj tvirtovių. Dvasiniai ri- 
terių ordinai buvo, gali sakyti, nuolatinė kryžiaus kariuomenė. 
Tąja kariuomene ir ėmė remtis tiek Teruzalės karaliai, tiek kiti 
krikščioniškųjų Sirijos valstybių valdovai. Suvienuolintieji ri- 
teriai gynė kryžiuočių užkariautąsias žemes ir jungė jas su 
Europa. 


27 


Palestinoj ir Sirijoj Europos kultūra su bizantiškąja ir ara- 
biškąja sijo kur kas daugiau, kaip Sicilijoj, pietų Italijoj ir Ispa- 
nijoj. Viena, rytai ir buvo rytiškųjų kultūrų centras, o Sicilija, 
Ttalija ir Ispanija — tik atsilikęs jų pakraštys. Antra, lotynų 
rytuose mažumos tebūta. Čia užkariautojai ir išeiviai iš Euro- 
pos greit sijo su vietos gyventojais, savinosi jų papročius, suim- 
davo savin jų pasaulėžiūrą, pramokdavo jų kalbos. Ne tik ka- 
ralius Balduinas I — visi valdovai ir baronai ėmė panašėti į 
muslimų sultonus ir emirus, rytiškai tvarkė savo dvarą, rytiškai 
dėvėjo ir gyveno. Surytėjo karo technika ir diplomatija. Tmta 
bendrauti krikščionių su savo valstybių muslimais, bet ir su prie- 
šais ne tiktai kariauta. Ne tikėjimo — politiniais sumetimais 
sąjungininkauta: ir krikščionių valdovų atstovai nuolat gyveno, 
intrigavo ir šnipinėjo emirų dvaruose. Be to, kaip ir saracėnai 
— kryžiuočius, kryžiuočiai greit sugebėjo didžiai vertinti sara- 
cėnų karingumą ir riterišką jų būdą. 

Žodžiu, rytuose (mažiau — Ispanijoj, Sicilijoj ir pietų Tta- 
lijoj) dygo savotiška mišri kultūra, pusiau rytinė, pusiau vaka- 
rinė. Prireikus, toji kultūra lygia dalia galėjo ir surytėti, ir su- 
vakarėti. Kuogražiausiai tarpininkavo ji rytų ir vakarų kultū- 
roms; pažindino europiečius su rytiečių pasaulėžiūra, su arabų 
kalbos literatūra ir mokslu, ypačiai su istorijos, geografijos, me- 
dicinos ir filosofijos arabų veikalais. Arabų filosofai patys buvo 
graikų, Aristotelio ir neoplatonininkų, mokiniai; per arabų filo- 
sofiją europiečiai, gali sakyt, priėjo seniai užmirštą savo filoso- 
fijos šaltinį. Žinoma, tai buvo ilgas procesas: tik XII-XIII 
amžiuje tegalime aiškiai matyti jo vaisius. Noriu pabrėžti, kad 
tas procesas ne mechaniškai pylė naujų idėjų ir žinių vakarų 
kultūrai. Vakariečiai imdavo tik tai, kas sutiko su jų kultūros 


— 126 — 


dvasia; ir ne tiek imdavo, kiek savotiškai reagavo į tas proble- 
mas, kurias kitaip sprendė rytiečiai, kurios rodos vakariečiams 
svarbios, bet kurių be arabų kultūros europiečiai visai, gal, ne- 
būtų fomulavę, ar bent daug vėliau. Kaip ir kiekviena kultūra, 
europiškoji ne iš visur sulesinėtų elementų krūva, bet gyvas or- 
ganizmas, kuris perdirbinėja svetima ir pirmiausia aktua- 
lina savas potencijas. Kultūrinės įtakos sąvoką istorininkai ir 
socijologai vartoja perdaug mechaniškai. Užteks paminėjus vie- 
mas pavyzdys. — Krikščionių filosofai XII-—XIII amžiuje su 
arabų filosofijos pagelba įsigilino į Aristotelio metafi- 
ziką. Tačiau atmetė jie pagaliau didžiai arabų suneoplatonintą 
aristotelizmą, ėmė skaityti paties Aristotelio veikalus, ir Akvi- 
natas atgaivino tikrąjį Stagirito mokslą. Vadinasi, panteis- 
tinis neoplatonizmas nesutiko su vakarų pasaulėžiūra, o tikrasis 
aristotelizmas — sutiko. Nebuvo dar skaitęs metafizinių Aristo- 
telio veikalų Abelardas (1079—1149 m.), o išsijuosęs ko- 
vojo su platonininkų realizmu ir skelbė iš esmės aristoteliškus 
filosofavimo principus. Genijalusis neoplatonininkas Šv. A n- 
selmas savo metafizika mažiau panašus į vakarų teologijos ir 
filosofijos tėvą Šv. Tomą Akvinietį, kaip eretikas Abe- 
lardas. Mat, kaip tik XI-—XII amžiuje ėmė aiškėti vakarų filo- 
sofijos ir pasaulėžiūros pradas. Dėl jo ir kovota; jį aiškinti ir 
vertė vakariečius kultūrinis jų bendravimas su rytais. 

Bet pasaulėžiūros dalykai yra vėlybas kultūrinio proceso 
vaisius. Pradžioje daugiau reikšmės turėjo paprastesnis kultūrų 
bendravimasis. Didžiausieji jų tarpininkai buvo dvasinių ordinų 
riteriai. Atkeliaudavo jie nuolat į Europą, o rytuose begyvenda- 
mi ir bekariaudami, ėmė ilgainiui rytėti ir pasaulėti Hospi- 
talininkai įsikūrė vėliau pirma Rhodo, paskui Mal- 
tės saloj; todėl ir ėmė vadintis rhodiečiais. Temp- 
lierai pamažu tapo banko namais. Iš Šv. Žemės muslimų iš- 
vyti, teutonai atsidūrė XIII amžiaus pradžioj (1229 m.) 
Prūsijoj, kur įsisteigė galingą valstybę. 

Ne mažiau už ordinus tarpininkavo kultūroms bendrauti 
Italijos, pietų Prancūzijos, Ispanijos (Katalonijos 
ir Valencijos) pirkliai ir jūrininkai. Sausumos keliai iš 
Europos į rytus nustojo pirmykštės savo reikšmės, nes Italijos 
respublikos įsiviešpatavo Viduržemių jūroj, ir ji patapo krikščio- 


— 127 — 


nių jūra. Čia vėl negalima atskirti kryžiaus karų ir kultūrų 
osmoso nuo ekonominio Europos augimo ir transformavimosi. 

Kad visas Arabijos ir Afrikos pakraštys, svarbiausiosios 
Viduržemių jūros salos ir Ispanijos bei Italijos dalis iki XI am- 
žiaus galo priklausė muslimams, didžiai trukdė Europai ekono- 
miškai augti. Iš tų kraštų, kur saulė teka, iš Levanto, nuo 
sena gaudavo europiečiai visokių gardėsių, uždarų, vaistų, kvepa- 
lų ir cukraus, brangenybių. Vakaruose nebuvo nei šilko, nei 
medvilnės; iš rytų gabendavosi europiečiai reikalingiausių jų pra- 
monei dažų: Persijos ir Indijos indigo, Mažosios Azijos, 
Sirijos ir Nubijos alūno (alumen) irt.t. Be tų dalykų nega- 
lėjo apseiti Europos amatninkai. Iki VIII amžiaus gabeno juos 
ypač bizantijiečiai, kurių uostuose — Aleksandrijoj, An- 
tiochijoj ir Trebizonde — koncentravosi tolimųjų 
rytų prekės. Dalyvavo kiek toj prekyboj, bizantijiečiams tarpi- 
ninkaujant, ir Europos pajūrio miestai, ypač Venecija, ma- 
žiau Pisa, Genova, Marseille ir Barcelona. 
O Venecija, Pisa, Genova, Milanas ir Florencija gabeno rytų 
prekes ir į Vokietijos miestus (Regensburg, Augsburg, 
Konstanz, Strasburg, Basel, Zūrich). Regens- 
burgiečių pirkliai ir tiesiog prekiavo su Bizantija: plaukiojo Du- 
nojumi, siuntinėjo savo karavanus į Kijevą ir Maskvą, kur buvo 
daug rytų prekių; be to, Pareiniu skverbėsi į Prancūziją ir Ang- 
liją. Svarbiausias prekybos su Rytais kelias buvo, žinoma, Vi- 
duržemių Jūra. Ilgainiui Italijos miestai ėmė tiesiog prekiauti 
su muslimais ir IX amžiuje ėmė konkuruoti su bizantijiečiais. 
Aišku, kad Seldžukų laimėjimai reiškė europiečių prekybos ir 
pramonės katastrofą ir kad turtingieji miestai mielai padėdinėjo 
kryžiuočiams. 

Kryžiaus karas ir kryžiuočių laimėjimas, kaip minėta, pra- 
turtino ir sustiprino ypačiai tris Italijos respublikas, paskui ir 
kitus pajūrio miestus: Amalfi, Neapolį, Marseille, 
Narbonne, Montpellier, Barceloną. Bet minė- 
tosios respublikos nebesitenkino neapsakomu pelnu ir įsigyta po- 
litine įtaka: norėjo kuodaugiausia susilpninti savo konkurentus. 
Padėjusi Toulousės grafui Raimondui Sirijoj, Ge- 
nova išgavo iš jo daug komercinių privilegijų pietų Prancū- 
zijoj. Taip antai, 1109 m. gavo genoviečiai teisę prižiūrėti visą 
Saint-Gilles grafystės prekybą su Levantu, sakysim, pre- 


— 128 — 


kybos monopoliją.  Dvyliktojo amžiaus pusėj Genova beveik mo- 
nopolizavo Savonos, Montpellier ir Narbonnės 
prekybą. Pietų Prancūzijoj įsigalėjo ir Genevos konkurentė 
Pisa. Visuose Ispanijos ir pietų Prancūzijos uostuose Genova 
ir Pisa įsigijo privilegijų, prisistatė sandėlių, dokų, komercinių 
kontorų ir t. tt Taip pat silpnino ir naikino savo konkurentus 
Venecija Adriatikoj: Ravenną, Anconą, Akvilėją, Polą 
(Istrijoj) ir kitus. Ėmė skverbtis galingosios respublikos ir į 
vakarų Afriką (į Tunisiją ir Tripolitaniją), kurią 
nuo 1118 m. stengėsi užkariauti jų sąjungininkas Normanų 
valdovas Rogeras. Pats Rogeras rūpinosi savo valstybės 
miestų prekyba, bet tų miestų peržemai klynas buvo su Venecija, 
Pisa ir Genova konkuruoti. Respublikos prigrūsdavo gabenamų 
prekių Messinos, Palermo ir Sirakūsų rinkas, 
kovojo tarpusavy dėl Sardinijos ir Korsikos, kurios 
garsėjo savo druska, sienojais ir vario bei cinko kasyklomis. 
Sunkiai atgyjanti Bizantija sąjungininkavo su Venecija ir 
nebegalėjo grąžinti senosios savo ekonominės reikšmės Vidurže- 
mių jūroj. Taigi, Venecija, Genova ir Pisa be konkurentų vieš- 
patavo tos jūros rytuose; įsiskverbė net į Fatimidų Aigiptą. 
Dvyliktam amžiui įpusėjus, pisiečiai gavo čia svarbių prekybinių 
privilegijų, o genoviečio Solimano iš Salerno firma 
kuo tik nemonopolizavo Europos prekybos su Kairu ir 
Aleksandrija. 

Firmos vardas čia labai tinka. Tiek Genovos ir Pisos, tiek 
Venecijos pirkliai iš pat pradžios dėdavos į tam tikras „„kompa- 
nijas“. Pradžioje tokia kompanija steigiama buvo kiek- 
vienai atskirai prekybos ekspedicijai. Paskum susiformavo nuo- 
latinės firmos; su savo pinigais jų operacijose ėmė dalyvauti ir 
žemės savininkai. 

Italijos pirkliai, žinoma, keliaudavo į rytus ne tuščiais lai- 
vais. Importuodavo į Bizantiją, Mažąją Aziją, Siriją, Palestiną, 
Aigiptą ir išviso į pajūrio Afriką Flandrijos gelumbes, Tos- 
kanos ir šiaurinės Italijos medvilninį aksomą, kailius, sieno- 
jus, geležį, varį, auksą, sidabrą, ginklus. Aišku, kaip visa tai gai- 
vino vidujinę Europos prekybą ir jos pramonę. Pasiutiškai greit 
didėjo Veronos, Bergamo, Milano, Vercelli ir 
Pisos mugės Italijoj, Frėjus, Saint-Raphačl ir 
Saint-Gilles pietų Prancūzijoj Champagnės „mi- 


— 129 — 


šios“ šiaurės Prancūzijoj, Lille, Thourout, Messine 
ir Ypres mugės Flandrijoj; Pareinio miestai — Mainzas, 
K6lnas, Wormas ir kiti — gyvai dalyvavo bendrame eko- 
nominiame sąjūdy. Italijos pirkliai važinėdavo po visą Europą. 
Venecija, Genova ir Pisa stengėsi padidinti ekono- 
minę ir politinę savo galią Italijos vidury. Lombardijoj Genova 
susidūrė su Venecija, Toskanoj — su Pisa, su kuria kovojo ir dėl 
Romos prekymečio. Tuo tarpu pačioj Toscanoj įsigalėjo greit 
praturtėjusi Florencija (Firenze). Ji buvo pakelėje 
iš Romos į Romagną ir Lombardiją, ir „didžiosios grafienės“ 
Matildės politika sujungė ją su Romos kurija, kuri rankiojo 
pinigus visoj Europoj. Netrukus Florencija pradėjo sėkmingai 
kovoti su kitais Toskanos miestais (Prato, Pistoja, Sie- 
na, Lucca) ir, Arno upės slėniu jūros link eidama, susi- 
vaidijo su pačia Pisa. 

Kituose Europos kraštuose svarbiausi naujojo ekonominio 
gyvenimo centrai buvo Provence, Champagnės gra- 
fystė (Langres, Troyes, Chalons-sur-Marne, 
Reims) ir Flandrija (Cambrai, Valencienne, 
Lille, Gand, Liėge). Dvyliktam amžiui prasidėjus, eko- 
nominis gyvenimas didžiai susidiferencijavo. Flandrija, 
Artois (Arras, Saint-Omer, Boulogne) ir Pi- 
kardija (Amiens) gamino ir gabeno puikias gelumbes; 
Champagne, Pareinys ir kraštas esąs tarp Reino 
ir Maaso — gražiausias drobes; krašte, esančiam tarp Loi- 
rės irjos intakų Sevrės ir Viennės, ypačiai Poi- 
tiers mieste, gaminta geriausi ginklai; Montpellier, Ge- 
nova ir Lucca garsėjo savo auksu siūtais audeklais, L o m- 
bardija ir Toskana — medvilniniu aksomu ir gelumbe. 
Florencijiečiai ėmė net perdirbinėti iš Flandrijos ga- 
benamas gelumbes ir pardavinėti jas paskui visoj Europoj ir toj 
pačioj Flandrijoj. Nereikia mažinti ir Vokietijos prekybos reikš- 
mės. Tai prekybai pradžioje vadovavo, kaip ir visur, interna- 
cijonalus pirklių sluoksnis, žydai, sirai ir italai, lombardai. Bet 
visuomet buvo ir vokiečių pirklių. Pamažu tie pirkliai darės vis 
sėslesni ir sijo su miesto feodalais. Pietų Vokietija surišta buvo 
ypačiai su rytais ir su Italija. Vakarų Vokietijoj pirma Mainz, 
„auksinė imperijos galva“, paskui ir K6ln gyvai prekiavo su 
Prancūzija ir Anglija. Toj prekyboj nuo senų senovės tebedaly- 


Istorija 9 


— 130 — 


vavo ir Frisai, kurie turėjo savo sandėlių ir namų pačiame 
Kė6lne, Mainze, Wormse ir tarpininkavo Vokietijai ir Skandina- 
vijai. Rytuose Praha buvo X amžiuje prekybos su slavais 
centras. Bet greit prekyba su slavais ir su Skandinavija ėmė 
koncentruotis Saksonijoj, ir įsigalėjo Magdeburgas, vėliau, 
XII amžiuje, Liūbeckas. Vokiečių pirkliai pagaliau nuveikė 
skandinavus pačioj Gotlando saloj. 

Žinoma, iš pat pradžios europiečiai prekiavo ir amatninkavo. 
Baisiausios anarchijos laikais nenutrūko ekonominės Romėnų im- 
perijos tradicijos ir buvo šiokia tokia gamybos diferencijacija. 
Nusmuko pramonė ir prekyba IV— VII amžiuje, bet TX vėl su- 
stiprėjo; vėl nusmuko X, bet XI pusėj atgijo ir ėmė nuolatos 
augti. Augo jos lėtai, sunkiai, išaugo betgi iki XII amžiaus tiek, 
kad Europos pirkliai per 30—40 m. įsigalėjo visoj Viduržemių 
jūroj, o Europos amatninkai galėjo parūpinti prekių ir jiems, ir 
praturtėjusiems europiečiams. Pigu sveikam suprasti, kokia bu- 
vo potencijali pramonės ir prekybos energija, jeigu gana buvo 
praskinti keliai į rytus, kad jos tiek greit ir stebuklingai įsi- 
galėtų. 

Iki XI amžiaus galo rašytojai domėjosi feodalų karais, o į 
kaimiečių ir miestelėnų gyvenimą maža dėmesio tekreipė. Tad 
nesuprato, nė nepastebėjo jie nefeodalinių feodalinės Europos 
tendencijų. Apie tas tendencijas teimta kalbėti tik tada, kai jos 
feodalinį Europos pavidalą pakeitė. Dabartinis istorininkas neju- 
čiomis yra savo šaltinių valdomas: vaizduojasi „natūralinį“ V— 
XI amžių Europos ūkį ir kelių dešimtmečių būvyje jį transfor- 
mavusią ekonominę evoliuciją. Ištikrųjų gi tiktai sugreitėjo ir 
sustiprėjo seniai prasidėjusi ekonominė evoliucija. Dėl žodžių 
ginčytis nenoriu: mielai sutinku šitą procesą ir revoliucija pa- 
vadinti. 


28 


Aprašytasis mūsų ekonominis procesas negalėjo, žinoma, 
netransformuoti socijalinės santvarkos. Taigi, dabar nebesunkų 
mums suprasti visa komunalinių revoliucijų reikš- 
mė (II t., $$ 70 ir 97). Tos revoliucijos teipaja prasidėjo XI am- 
žiuje. Italijoj apie 1030 m. sukilo Cremonos mieste- 
lėnai, paskui — Milano ir Mantovos. Garsioji pa- 
tarų revoliucija buvo ir žemesniųjų miesto sluoksnių sukili- 


— 131 — 


mas prieš miesto diduomenę. Prancūzijoj maištininkavo 
Mans (1069 m.), Cambrai (nuo 1077 m.), Beauvais 
(1099 m.) ir Laon (1112 m.) miestelėnai; kovojo su savo vys- 
kupais, reikalavo „komunos“, vadinasi, savivaldybės ir nepri- 
klausomybės.  Vokietijoj bruzdėta Pareinio miestų (K6lno, 
Wormso ir kitų). 


Visomis tomis revoliucijomis reiškėsi miestelėnų kova su 
feodalais. Tik nevisur ir nevisada toji kova revoliucijomis reiš- 
kėsi, ir pačių revoliucijų reikšmės nereikia perdaug moderniškai 
aiškinti. Kaip tik feodalai X— XI amžiuje globojo ir gynė mies- 
tus. Karaliai, o jų įpėdžiui ir kiti galingieji valdovai paversdavo 
miestą ypatingos karaliaus taikos ir teismo apskritimi (Vokietijoj 
— Burgfriede), duodavo jam rinkos regaliją, o jo gyvento- 
jams visokių privilegijų ir tuo kūrė savotišką miesto teisę (Vokie- 
tijoj — Burgrecht, Marktrecht, Weichbild). O toji 
teisė, tosios privilegijos žadino tiek pirklį, tiek amatninką, tiek 
šiaipjau žmogų amžinai išnuomot sklypą mieste (Vokietijoj — 
Erbleihe) ir tuo tapti pilnateisiu piliečiu. Senosios karalių 
globojamų pirklių privilegijos ilgainiui, bent iš dalies, tapo pi- 
liečių teisėmis. Be feodalų ir karalių daugumas miestų niekuomet 
nebūtų įsigiję ekonominės ir politinės reikšmės. Bet sustiprėju- 
siems miestams feodalai nebereikalingi rados. Miestelėnams, 
pirkliams ir amatninkams, svarbu buvo padidinti miesto teritorija 
(juoba, kad daugumas jų ir ūkininkavo kiek), apsaugoti savo 
rinka ir apginti prekybos keliai, o tam reikėjo suvaldyti apylin- 
kės feodalai. Iš pat pradžios ėmė burtis vienos parapijos, vieno 
kvartalo ir vieno verslo žmonės; ir juo labiau augo prekyba bei 
pramonė, juo labiau stiprėjo tos asocijacijos, tie cechai (Ze- 
chen, Zinfte, arts et mėtiers, arti), vistiek — 
ar steigė tuos cechus, kaip kai kur Vokietijoj, senjoras, ar jie pa- 
tys nejučiomis dygo, ar jie tebegyvavo nuo Romėnų imperijos 
laikų.  Nevisuomet ir nevisur ekonominiai-politiniai stambiųjų, 
internacijonalaus pobūdžio pirklių ir stambiųjų pramonininkų in- 
teresai sutapdavo su smulkiųjų amatninkų ir darbininkų intere- 
sais. Miesto liaudžiai, popolo minuto, kaip sakydavo 
italai, labiau rūpėjo vietos reikšmės rinka, negu miesto patrici- 
jato, popolo grasso, arba magnati, politika. Nuo 
karų ypačiai kentėjo kaip tik popolo minuto, laimėdavo 
patricijatas. Per visą XI amžių jis vis daugiau teisių įsigydavo. 


0* 


— 132 — 


Jo asocijacijų atstovai sudarė miesto tarybą, kai kur pasigriebė 
kuone visą miesto valdžią; vis mažiau dalinosi ją su miesto sen- 
joru arba senjorais. Patricijus, turtingas pirklys ar pramoninin- 
kas, su savo mesnie, su savo giminėmis ir klientais, buvo 1a- 
bai panašus į feodalinį senjorą. Turėjo savo antspaudą, kilmės 
ženklą, vėliavą, namus ir žemių tiek mieste, tiek apylinkėj. Ilgai- 
niui patricijatas sijo su feodaline miesto ir jo apylinkės diduo- 
mene, čia — su mažažemiais vasalais, valvassorais, čia — su di- 
desniaisiais, kapitanais (Italijoj). Nuo IX amžiaus galo stam- 
bieji žemės savininkai ėmė derinti savo ūkį su nauja ekonomine 
konjunktūra. Nenuostabu, kad patricijai bendraudavo ir gimi- 
niuodavos su feodalais. 


Iš visa to aišku, kiek sudėtingas buvo miesto gyvenimas. 
Natūralus ir visiems piliečiams bendras miesto patrijotizmas kon- 
kretėdamas virto tam tikros socijalios grupės arba — čia vienų, 
čia kitų — susidėjusių grupių programa. Su apylinkės feoda- 
lais kovodami, miestelėnai dažniausiai eidavo išvien su savo mies- 
to senjoru ar senjorais; dažniausiai, bet ne visada. O kai sten- 
gėsi miestelėnai sumažinti savo mokesčius ir prievoles arba kai 
imdavo kištis į tarpusavę miesto senjorų kovą, tai būtinai su dau- 
geliu jų ar net kartu su visais susiriedavo. Tad ir kildavo ko- 
munos idėja, o kova virsdavo revoliucija. Daug kur lengvai 
susitaikydavo miestelėnai su savo senjoru, dažniausiai — su vys- 
kupu. Jis rūpindavos tikrais miesto (tiek savo paties, tiek visų 
piliečių miesto) reikalais, o miestelėnai mažiau tada iš jo reika- 
laudavo, bet daugiau įsigydavo. Be to, vyskupų ir kitų senjorų 
pažiūros kitėjo taip pat, kaip ir rašytojų, kurie XII amžiuje stai- 
ga pastebėjo ekonominę revoliuciją. Todėl revoliucinė mieste- 
lėnų kova ir ženklinga tiktai pirmajam proceso perijodui, XI 
amžiui ir XII-ojo pradžiai. 

Miesto evoliucijos esmė ir bendrosios tendencijos visur tos 
pačios; bet vieno miesto istorija nepanaši į kito. Daug svėrė kraš- 
to augimas — šiuo atžvilgiu negalima nė lyginti centralinės Vo- 
kietijos, net centralinės Prancūzijos su Italija, Provence ar Flan- 
drija — ir politinės aplinkybės. 

Venecijos miestelėnams niekuomet neteko kovoti dėl 
nepriklausomybės. Lagūnos gynė miestą nuo Italijos valdovų ir 
kitų miestų, o Bizantijos basiliejus, kuriam pirma nominaliai pri- 
klausė Venecija, toli buvo. Taigi, dukas (doge) nejučio- 


— 133 — 


mis tapo jos pirklių diduomenės renkamu ir tai diduomenei at- 
stovaujančiu nepriklausomos valstybės valdovu. Dalinosi savo 
valdžią su didikų tarybomis. Šiaurinėj Italijoj, Milane, Pia- 
cenzoj ir Genovoj, ir Toskanoj (Pisoj, Floren- 
cijoj, Luccoj) seniai jau buvo įsigalėjusios pirklių ir amat- 
ninkų draugijos (kvartalai ir cechai, arti). Iš tų susidėju- 
sių draugijų ir išėjo miesto valdžia. Jų atstovai pirma buvo feo- 
dalinių senjorų (vyskupo, grafo) patarėjai (boni homines, 
buoni uomini, sapientes, savi), paskui tuos sen- 
jorus ir visai pašalino, o patys ėmė vadintis konsulais arba 
prijorais. Daugely šiaurinės ir centralinės Italijos miestų tokios 
miestelėnų renkamos kolegijos minimos XI amžiaus gale. Su 12 
Pisos atstovų 1081 m. tarėsi pats imperatorius dėl to, kas 
paskirti jo, imperatoriaus, vietininku Toskanoj. 

Italijos miestams iš senjorų valdžios išsivaduoti didžiai pa- 
dėjo nuolatinė senjorų kova tarpusavy, su imperatorium ir su po- 
piežium, kaip ir paties imperatoriaus kova su kurija. "Turtin- 
gųjų miestų pagelbos visi lygia dalia šaukėsi. Turėjo nusileisti 
Toskanos miestelėnams ir „didžioji grafienė“, ir imperatorius, 
o be Pisos ir Genovos laivynų vargu bau būtų pasisekęs kry- 
žiaus karas. Be to, kaip tik Italijoj patys feodalai iš seno pri- 
pratę buvo gyventi mieste, kur turėjo namų ir bokštų ir būrėsi į 
draugijas (societa delle torre). Antra vertus, didžiųjų 
miestų teritorija sutapdavo su grafyste; taip ji contado 
(=comitatus) ir vadinosi. Taigi, su contado feodalais 
kovodami, miestai tebevarė toliau senojo grafo politiką. Be abe- 
jo, jeigu būtų buvus Italijoj stipri vieno karaliaus valdžia, tas ka- 
ralius būtų galėjęs mažąja feodalija ir miestelėnais bei kaimiečiais 
remdamasis padėti joms nuveikti feodalus ir pats įsigalėti — pa- 
versti Italiją viena monarchija. Bet šiaurinėj ir centralinėj Itali- 
joj imperatoriai ir kovoją su jais popiežiai seniai jau buvo sugrio- 
vę karalystę. 

Šiaurinės ir centralinės Italijos miestus nuo XI amžiaus 
valdė vieneriems metams renkamų „konsulų“ (Florencijoj ir kai 
kuriuose kituose miestuose jie vadinosi prijorais, pirmi- 
ninkais, ir renkami būdavo šešiems mėnesiams) kolegija. Bet 
turėjo jie dėl svarbiausių dalykų tartis su taryba arba net 
su keliomis tarybomis (consigli). Buvo dar ir „tautos su- 
sirinkimas“ (parlamento, arrengo); bet šaukiamas jis 


— 284 > 


būdavo nedažnai (paprastai — vieną kartą per metus) ir vieni 
piliečiai jame tedalyvaudavo, o piliečių, palyginti su visais mies- 
to gyventojais, maža tebuvo, | 
Politine savo santvarka nuo tųjų miestų nedaug tesiskyrė 
kiti Italijos, Provencės ir Languedoco mies- 
tai. Šiaurės Prancūzijoj „tarybų“ nebuvo, o miestą, 
be tautos susirinkimo, valdė „prisiekusiųjų“ (jurati, jurės, 
ėchevins, pairs) kolegija ir josios pirmininkas, maire, 
arba mayeure. Tiesa sakant, reliatyvus valdysenos vieno- 
dumas čia maža ką tesako, nes Prancūzijos miestai be galo sky- 
rėsi vieni nuo kitų savo teisėmis ir politine laisve. Vieni — 
Bruges, Gand, Saint-Ouentin, Lille Beau- 
vais, Noyon, Laon, Bordeaux, Montpellier, 
Arles, Avignon, Marseille — patys rinkdavos ma- 
gistratus ir tapdavo beveik savarankiškomis valstybėmis, gali sa- 
kyt, kolektyvinėmis senjorijomis; vadinami jie buvo komu- 
nomis, konsulatais ir laisvaisiais miestais. 
Kiti — Rouen, Caen, Orlėans, Bourges — įsigijo 
savivaldybę ir daug visokių privilegijų, priklausė betgi savo sen- 
joro ir jo valdininkų valdomi buvo. Tretiems — Paryžiui, 
Blois, Chartres, Troyes, Lyon, Nantes, Reims, 
Tours — tepasisekė išsivaduoti iš baudžiavos ir įsigyti eko- 
nominio pobūdžio privilegijų; senjoras ne tik tebevaldė juos 
ir tebeteisė, bet ir eksploatavo. Tiesa, nuo XI amžiaus galo, pa- 
tys senjorai šiuo atžvilgiu švelnesni pasidarė. Suprato ekono- 
minę miestų reikšmę: ne tik senuosius globojo — prisisteigdavo 
ir naujų, netrukdė naujai, nebe feodalinei, miestų teisei augti. 
Pilypo I ir Liudviko VI laikais greit ėmė augti se- 
nieji miestai; dygo ir naujų. Pirkliai ir amatninkai įsikurdavo 
ties senojo miesto, vienuolyno ar burgo mūrais, mugės vietoj. 
Tai ir buvo faubourgs, bourgs, bourgs neutfs, 
Bažnyčios žemes gynė ypatinga taika, deranti Dievui ir Jo šven- 
tiesiems; ir kiekviena bažnyčia, kiekvienas vienuolynas turėjo 
globoti, kas pasislėpdavo šventoriuje arba tam tyčia paskirtoj ir 
stovinčiais kryžiais pažymėtoj vietoj. Kanauninkai ir vienuoliai 
steigdavo tokias ypatingo karaliaus bano ginamąsias vietas, 
o čia, savaime suprantama, mielai prigužėdavo žmonių, pirklių 
ir amatninkų. Juos ir turėdavo galvoj kunigai steigdami sa u- 
vetė, bastide arba ville neuve. -Žemės naujam 


— 135 — 


miesteliui įsteigti duodavo vienuoliams dažnai senjoras (grafas, 
dukas ar pats karalius). Tada senjoras ir vienuolynas (ar baž- 
nyčia) abu tapdavo steigiamojo miestelio senjorais (vadinamasis 
pariage). Netrukus senjorai ir patys ėmė steigti naujų mies- 
tų. Taip antai, prisisteigė daug villes neuves Nor- 
mandijos dukai, Flandrijos grafai ir Prancūzijos ka- 
raliai. Ypatinga chartija (charte de peuplement) 
nusakydavo gyventojų teises ir privilegijas. 

Steigiamoji chartija, žinoma, nenaikino senjoro valdžios ir 
pajamų. „Naujamiesčio“ (ville neuve) gyventojai mokė- 
davo jam tam tikrus papročio nusakytuosius mokesčius, ėjo net 
lažą. Užtai vieną senjorą teturėjo ir naudojosi didelėmis privi- 
legijomis. Servas pabėgėlis, net vagis ramiai sau gyveno tokia- 
me mieste. Servui tik oficijaliai siūloma buvo grįžti pas savo 
poną, ir tiek; o vagis turėjo grąžinti, ką buvo pavogęs. Niekas 
nebegalėjo išvyti jų iš miesto. Senjoro valdininkas (prėvost, 
prėvoėt) arba vienuolyno prijoras teteisdavo gyventojus: kitų 
feodalinių teismų nebebuvo. Negalima buvo šaukti miestelėnų 
karan, tiktai — savo miesto ginti. Steigėjai rūpinosi net tuo, 
kad pirmieji miesto gyventojai turėtų žmonas. Taip antai, La 
Chapelle-Aude vienuolyno prijoras ir miestelio steigėjas 
įkurdino tame miestely kito vienuolyno serves. 

Visa tai rodo, kaip XI amžiaus gale pakitėjo pačių feodali- 
nių senjorų pažiūros. Todėl senųjų miestų gyventojai galėjo da- 
bar daug privilegijų gauti ir be revoliucijų. Miesto revoliucijos 
charakteringos ypač XI amžiui ir XII-ojo pradžiai; nuo dabar 
miestų evoliucija taikesnė tapo. Be to, ir pačios revoliucijos 
reiškė tiek miestelėnų kovą su feodaliniais senjorais, tiek pačios 
feodalinės visuomenės transformavimąsi. 

Kaip minėta, senuose miestuose daug buvo miesto valdžią 
pasidalinusių ir dėl jos tarpusavy kovojančių senjorų. Beveik 
visur, kur vienas senjoras tevaldė miestą, miestelėnai reliatyviai 
ramūs buvo ir, su juo kovodami, mažai telaimėdavo. Laimėdavo 
miestelėnai tesusidėję su vienu senjoru prieš kitus arba — Pran- 
cūzijos pietuose, kaip ir Italijoj — su valvassorais prieš didesnius 
feodalus. Antra vertus, ir miestelėnų ne vienos organizuotos 
bendruomenės būta. Didžiųjų pirklių ir pramonininkų draugi- 
jos nuo sena sijo su feodaline aristokratija ir tapo miesto patri- 
cijatu; savo naudai varė miesto politiką ir stengėsi užgriebti 


— 136 — 


miesto jurisdikciją ir valdymą. Kitų pirklių ir pramonininkų 
draugijos pirmiausia rūpinosi tuo, kad gerai būtų saugojami ke- 
liai ir kad sumažinti būtų muito ir rinkos mokesčiai. Smulkūs 
amatninkai troško panaikinti feodalinius mokesčius ir prievoles 
(taille A merci; main-morte, formariage, 
capitation irt.t.). Žinoma, visi miestelėnų sluoksniai ga- 
lėjo susikalbėti, nes visi norėjo pažaboti feodalus. Bet aišku, 
kiek įvairios būdavo politinės miestelėnų kombinacijos, kuriose 
dalyvaudavo ir sumiestėję, arba paprastai — susirieję vieni su 
kitais feodalai.  Revoliucijai prasidėjus, sukilėliams vadovavo 
čia vyskupas, — čia grafas ar kitas feodalas, čia viena miestelėnų 
draugija — čia kita. Kai kur, Elandrijoj, Pikardijoj, miestelėnai 
pasinaudojo naujuoju Dievo Taikos institutu, kuris ir 
tapo bendros jų organizacijos branduoliu. Kitur miestelėnų re- 
voliucija susijo su religiniu reformos sąjūdžiu. Politinių teisių 
savo domėno miestams neduodami, Prancūzijos karaliai mielai 
globodavo kitus Prancūzijos miestus, kurie, kovodami su savo 
senjorais, pasiskelbdavo komunomis. 

Komuna reiškė prisiekusių bendruomenę; kartais ji ir vadi- 
nosi brolija (fraternitas) arba meilės sąjunga (chari- 
tas, charitė, institutio pacis, pax). Bet komu- 
na toli gražu ne demokratinė valstybė. Steigdavo ją dažniausiai 
patricijatas, nors tas patricijatas tam tikra prasme ir atstovavo 
visiems miestelėnams. Miesto senjorystė buvo, kaip ir buvusi, 
viena; tiktai vieno senjoro vietoj valdė ją kolektyvinis senjoras, 
patricijatas. Senjorystė - komuna turėjo, kaip ir feodalinis ba- 
ronas, savo vėliavą, antspaudą, herbą, savo donjon, kuris 
vadinosi beffroi, savo rūmus — rotušę. Ji turėjo feodali- 
nės baronystės teises, tapdavo kitų senjorų vasalu ir kitus sen- 
jorus darydavo savo vasalais. 


Antrame tome esam jau kalbėję apie revoliucinį XI amžiaus 
miestelėnų sąjūdį ir apie pirmąsias Prancūzijos komunas. Revo- 
liucinio - komunalinio sąjūdžio vieta buvo ypač Oisės, Ais- 
nės, Sommės, Lyso ir Scheldės slėniai, nors pir- 
mieji įsisteigė komuną Manso miestelėnai. Susidėję su apy- 
linkės kaimiečiais ir su savo vyskupu bei kunigija, Mansiečiai 
pasiskelbė 1069 m. nebepriklausomi esą ir užkariavo didelę gra- 
fystės dalį. Bet greit numalšino juos Manso grafas, Normandi- 
jos dukas ir Anglijos karalius Vilhelmas Užkariautojas. Tačiau 


— 137 — 


Manso komuną, vadinasi, nepriklausomąją valstybę, sunaikinęs, 
patvirtino jis „senąsias miestelėnų teises ir laisves.“ 

Netrukus, 1076 m. įsisteigė komuną imperatoriui priklausan- 
čio Cambrai gyventojai. Sukilimui vadovaują turtingieji 
pirkliai pasinaudojo tuo, kad, savo Bažnyčią reformuodamas, gri- 
galininkas vyskupas Gerardas II susidūrė su savo kunigija 
ir su daugumu liaudies. Tiesa, šitą komuną vyskupas žiauriai 
panaikino, bet 1103 m. miestelėnai su Flandrijos grafo 
pagelba ją atgaivino; — neilgam, nes 1106 m. imperatorius 
Heinrichas V vėl pavergė Cambrai miestą feodalinei 
vyskupo valdžiai. Naujieji miestelėnų sukilimai taip pat nepa- 
siekė tikslo: Cambrai netapo komuna. 

Užtai jau 1080 m. Vermandois grafas priverstas buvo 
pripažinti komuna savo Saint-Ouentin miestą, o 1099 m. 
sukilo prieš kastelioną ir katedros kapitulą dažylninkų draugijos 
vadovaujami Beauvais miestelėnai. Beauvais vyskupas 
pripažino jų komuną, ir Liudvikas Storasis ją pa- 
tvirtino (tarp 1122 ir 1137 m.). Įsisteigė komuną ir Noyon 
miesto gyventojai: su kasteliono pagelba privertė savo vyskupą 
išleisti komunos chartiją, kurią patvirtino (1109 m.) tas pats 
Liudvikas IV. Kitais metais (1110) davė Liudvikas ko- 
munos chartiją ir savo paties Mantes miestui; tik sumažino 
čia komunos piliečių teises: kad ir komunos atstovų (pairs) 
patariamas, valdė ją betgi paties karaliaus skiriamas prevotas 
(prėvėt). 

„Saint-Ouentin ir Noyon miestelėnų pavyzdžiu“ 
sukilo 1111 m. ir Laon miesto gyventojai. Čia nuo seniai jau 
siautėjo įvairių klasių ir socijalinių grupių kova. Feodalas plėš- 
davo miestelėną, miestelėnas — kaimietį, Karaliui miestą lan- 
kant, nepabijodavo laoniečiai ir jo žmonių pamušti bei paplėšti. 
Savotiško praloto ir jų vyskupo Gaudri būta. Apie karą ir 
medžioklę jis tegalvojo; miestelėnus savo servais laikė ir vaikšti- 
nėjo vergo negro lydimas; tas negras ir budelis buvo. Savo prie- 
šą kastelioną liepė vyskupas pačioj bažnyčioj nužudyti. Vysku- 
pui iš miesto išvažiavus, miestelėnai, gerai įspraudę, gavo kuni- 
gijos ir diduomenės leidimą pasiskelbti komuną; patepė ir 
Liudviką VI, kuris už tai komuną patvirtino (1111 m.). Grį- 
žęs, vyskupas įsiuto. Nepasisekė miestelėnams ilgam ir pinigais 
jo nuraminti. Kad ir buvo prisiekęs pripažinti komuną, ėmė jis 


— 138 — 


1112 m. tartis su atvažiavusiu miestan karalium, kad šis atmainy- 
tų komuną. Tai sužinoję, miestelėnai siūlė Liudvikui 400 svarų 
aukso, bet kadangi vyskupas davė 700, karalius savo paties pa- 
tvirtintą komuną panaikino. Skubotai išvažiavo Liudvikas, o 
vyskupui gaila pasidarė savo pinigų, tad ėmė reikalauti jų iš pa- 
čių miestelėnų. Subruzdo jie, uždarė savo krautuves. Kai kur 
buvo šūkaujama: „„Komuna! Komuna!“ — „Argi tie Žmonės gali 
sukilti?“ ramiai sakė Gaudri. „Kad mano negras patį bai- 
sųjį iš jų nusitvertų už nosies, tai nė sucypti nebedrįstų tas bai- 
susis. Priverčiau juos išsižadėti to, ką jie komuna vadina, bent 
— kol aš gyvas.“ Bet kitą dieną drąsiai puolė miestelėnai vys- 
kupo rūmus, o jis pats, išsigandęs, rūsyje pasislėpė. Čia jį ir nu- 
žudė sukilėliai; apdraskę jo rūmus, ėmė plėšti kunigų ir didikų 
namus, 0 juos pačius — žudyti. Miestelėnės mušė ponias. Pra- 
sidėjo baisus gaisras; liepsnojo pati katedra... Kad ir kaip blo- 
gai vyskupavo Gaudri, negalėjo karalius nekeršyti jo nužu- 
dytojams; paėmė miestą, ir kareiviai drauge su išlikusiais didi- 
kais ėmė deginti ir naikinti, kas dar buvo palikę. Padėjo jiems 
čia ir įsibrovę į miestą apylinkės kaimiečiai. Tai buvo 1114 m., 
o 1128 m. Liudvikas ir naujasis vyskupas pripažino atgijusią 
komuną, kad ir apgynė kiek paties karaliaus, kunigijos ir diduo- 
menės teises. 

Ketverius metus (1113— 1117) kovojo dėl komunos 
Amiens miestelėnai su savo grafu ir kastelionu. Miestelėnus 
palaikė vyskupas ir Liudvikas VI, kuriam svarbu buvo, 
komunos chartija išleidžiant, sunaikinti Amiens mieste grafo 
valdžia. Padėjo Liudvikas ir Reimso miestelėnams, su savo 
arkivyskupu dėl komunos bekovojantiems. Bet Reimsas buvo 
bažnytinė karalystės sostinė, ir nei Prancūzijos Bažnyčia, nei po- 
piežius nenorėjo pakęsti čia bedieviškos komunos. Komuna reiš- 
kė juk, kad miestelėnai naikino tiek politinę Bažnyčios galią, tiek 
glaudžiai su ta galia susijusias pajamas. Ivono Chartrie- 
čio nuomone, čia pati komuną pripažinusio vyskupo priesaika 
jokios reikšmės neturėjusi, nes prieštaraujanti šitokia santarvė 
kanonams ir šv. tėvų. nutarimams. „Kadangi Dievas panoro“, 
rašė Innocentijus II Liudvikui, „kad tu būtum išrinktas 
ir įšventintas karalium Jo turtui ir Jo tarnautojų laisvei ginti, 
tai šituo apaštališku laišku įsakau tau, tau nuodėmes atleisti ža- 
dėdamas, išvaikyti nusikalstamas Reimsiečių draugijas ir atgai- 


— 139 — 


vinti tą Bažnyčios ir miesto buitį bei laisvę, kuri tavo tėvui gy- 
vam tebėsant yra buvusi.“ Ne pats karalius, bet Champag- 
nės grafas, arkivyskupas ir kapitula greit suvaldė Reimsiečius 
ir panaikino jų komuną. 

Reimso revoliucija geriau mums žinoma: ją gražiai ir smul- 
kiai aprašė Guibert Nogentietis,; bet nemažiau tra- 
giški buvo ir kitų miestų — Sens (1149 m.), Orlėans 
(1137 m.), Saint-Riguier (iki 1126 m.), Vėzelay 
(1106 ir 1136 m.) — sukilimai. Poitiers miestelėnai ne tik 
pasiskelbė komuna, bet susidėjo su kitais miestais ir įsteigė ko- 
munų federaciją, kaip darydavo laimingesni Italijos, o vė- 
liau kiek ir Vokietijos miestai. Tik ką įžengęs sostan, 
Liudvikas VII be pasigailėjimo numalšino maištininkus: sa- 
vo domėne Prancūzijos karaliai nei komunų, nei jų federacijų 
nekentė. 

Išviso sunku buvo tokių galingų valdovų, kaip Kapetingas, 
Normandijos dukasar Anjou grafas, miestams tapti 
komunomis ne tik iš vardo, vadinasi, visai savarankiškomis ko- 
lektyvinėmis senjorijomis. Užtai Piriniejų krašto mies- 
tai jau XI amžiaus gale išsikovojo politinę nepriklausomybę be 
kruvinų revoliucijų. Dar laimingesni buvo Flandrijos mie- 
stai — Saint-Omer, Lille, Bruges, Gand. Flan- 
drijos grafui Karoliui numirus, grafystę gavo Liudviko VI 
ir feodalinės aristokratijos palaikomas Vilhelmas Clito- 
nas. Norėdamas prisivilioti ir turtinguosius miestus, ėmė jis 
dalinti visokias privilegijas ir pripažinti miestelėnų įsteigtąsias 
komunas. Tuo būdu manė lengviau nugalėsiąs kitus pretenden- 
tus. Bet, kai pasistengė atsisakyti nuo savo priesaikų ir privi- 
legijų, miestelėnai susitaikė su valvassorais ir paskelbė grafu vie- 
ną iš tų pretendentų Thierri Alsasietį. Thierri, ži- 
noma, ne tik patvirtino visas Vilhelmo privilegijas, bet davė 
miestams ir naujų. 


29 


Feodalų ne tik karių, bet ir dvarininkų, stambių Žemės sa- 
vininkų būta. Visuomet rūpinosi jie bent kiek savo ūkiu ir savo 
valstiečių buitimi, bent tam, kad daugiau galėtų iš jų iščiulpti, 
Feodalai kolonizuodavo naujas žemes, visokiomis privilegijomis 
prisiviliodavo „svečių“, nusileisdavo kiek ir savo vilanams bei 


— 140 — 


servams, kad tie nebėgtų pas kitus dvarininkus arba į miestą. 
Nuo 70-ųjų XI amžiaus metų nuolat atleisdinėjo ponai savo ser- 
vus ir mažino arba naikino jų mokesčius bei prievoles, žinoma, 
ne dykai, bet už pinigus. O prekybai augant ir pingant, ponams 
vis daugiau tų pinigų prireikdavo. Viena Bažnyčia nenorėjo eik- 
voti Dievo ir šventųjų turto, taigi maža ir savo servų telaisvino. 
Geryn ėjo ir vilanų buitis. 

Per visą XI amžių stambieji žemės savininkai, ypač naujai 
steigiamieji vienuolynai nuolat plėtė ariamas žemes, kirto miš- 
kus, sausino pelkes. Vienuoliams padėdavo vadinamieji k o n- 
versai, žemesnės rūšies broliai, pusiau vienuoliai — pusiau 
žemdirbiai. Duodavo jie apžadus turto neturėti ir nekaltybę sau- 
goti, vienuoliai buvo, bet ne tiek meldėsi, kiek padėdavo melstis 
ir kontempliatyviai gyventi tikriesiems broliams, nes aprūpinda- 
vo vienuolyną savo darbo vaisiais. Tų vienuolyno bičių - darbi- 
ninkų pirma atsirado Italijos eremitoriumuose, paskui Vokietijoj 
Hirsau kongregacijoj), pagaliau, XII amžiuje, priviso kon- 
versų cistercijiečių ordine. Be konversų kiekvienas vienuolynas 
turėjo, žinoma, ir savo vilanų bei servų; dalindavo žemes ir „,sve- 
čiams“.  Užteko „svečių“ ir vienuolynams, ir kitiems žemės sa- 
vininkams, nes šitą socijalinį sluoksnį papildydavo servai pabė- 
gėliai; be to, tik XII amžiuje žemdirbiai sėslesni pasidarė. 

Stambieji žemės savininkai visuomet žiūrėjo, kad būtų ko 
ir parduoti, gyvų pinigų gauti. Parduodavo savo ūkio produk- 
tus ir rinkoj, ir tiesiog pirkliams. Iki XI amžiaus galo ne dieva- 
žin kiek tepelnydavo; bet štai vyno, aliejaus, visokių vaisių, net 
javų ėmė reikalauti ir Viduržemių jūros pirkliai; mat, ir tuos 
produktus savo laivais gabendavo. Feodalai dvarininkai dažnai 
daug pelnydavo palaikydami ekonominę priklausomųjų savo 
miestelėnų politiką; kai kur dalyvaudavo komercinėse jų opera- 
cijose, susydavo net su miesto patricijatu. Žinoma, mielai pasi- 
naudojo dvarininkai nauja ekonomine konjunktūra ir savo že- 
mės ūkiui padidinti. — Visur imta plėsti arimas, kirsti miškai, 
sausinti pelkės, centralinėj Europoj — nuo Loirės iki El- 
bės. Miškuota Pikardija per XII amžių pavirto derlin- 
giausiu žemdirbių kraštu. Flandrijoj ir Frisijoj pra- 
sidėjo kova su jūra: užtvankas tvenkdami žmonės paversdavo pa- 
jūrį dideliais geros žemės plotais, prikasdavo šliuzuotų kanalų. 
Flandrijos ir Prisijos kolonistai greit atsidūrė dabartinio Han- 


— 141 — 


novero, Oldenburgo ir Holsteino pakrašty ir 
dirbo čia kolonizatorinį savo darbą. Maža jau bebuvo likę miškų ir 
pelkių Hessene, Brandenburge, net tolimoj Ka- 
rintijoj. Žemę ėmė tręšti, mėžti. 

Labai padėjo žemės ūkiui tai, kad karingiausieji visuomenės 
elementai ir daugelis visokių valkatų nenaudėlių išnyko — į ry- 
tus nukeliavo. Gyvenimas atpigo, lengvesnis pasidarė, ir kraš- 
tas aprimo. „Prieš iškeliaujant tautoms tokio didžio darbo da- 
ryti, Prancūzijos karalystėj pilna buvo suiručių ir baisių karų... 
Netrukus žmonės visai kitoniški rados... Kaip švelnus lietus 
ramina smarkų vėją, taip nurimo darties piliečių ginčai ir ko- 
vos.“ Tik darbininkų pritrūko; užtai ir lengviau jų gyventa. 

Ponai turėjo vis daugiau rūpintis jų buitimi, mažinti jų prie- 
voles ir mokesčius, duoti jiems teisių, kurių anksčiau vieni „sve- 
čiai“ teturėjo, nes ne tik vilanai, bet ir servai būtų išsilakstę. Ge- 
ras šeimininkas būdamas, karalius Liudvikas VI lengvino 
savo valstiečių gyvenimą, davė daug privilegijų ir „svečiams“ 
(chartes de peuplement), ir šiaipjau kaimiečiams. 
Geriausias tų privilegijų pavyzdys, tai chartija, kurią davė kara- 
lius savo kaimui Lorris en Gatinais. Čia leido Liudvi- 
kas kaimiečiams parduoti savo žemę ir išsidanginti, kur tik kas 
nori. Bet vargu bau daug kas ta teise pasinaudojo: niekur ne- 
būtų radę geresnio gyvenimo. — Panaikino karalius ekstraordi- 
narinius mokesčius (taille, tolte, aide). Kaimiečiai te- 
beturėjo mokėti činšą (5 denarijus, maždaug 2 litus, per metus 
už namus ir 3 ha žemės) ir kelis toja sumažintus netiesioginius 
mokesčius. Tebegabeno jie karaliaus vyną iš savo kaimo į O r- 
lėans miestą ir eidavo karan, kai karalius visus šaukdavo. 
Vienerius metus ir vieną dieną kaime išbuvęs, kito senjoro žmo- 
gus tapdavo pilnateisiu kaimiečiu, ir senjoras nebeturėjo teisės 
jo reikalauti.  Atvažiuojančius į kaimo mugę pirklius taip pat 
saugojo karalius. Jo skiriamas prėvėt ir kiti valdininkai, 
prieš pradėdami valdininkauti, prisiekdavo pildyti chartiją ir ne- 
spausti žmonių. 

Lorris chartiją leisdamas, Liudvikas turėjo galvoj savo 
domėno kaimus. "Toji chartija nebuvo karalystės įstatymas. Bet 
jąja gražiai išsprendė karalius bendro pobūdžio problemą. Viena, 
legalizavo ir tvirtino jis natūraliai išaugusią kaimiečių bendruo- 
menę, o tokių bendruomenių daug buvo ir paties karaliaus, ir ki- 


— 142 — 


tų stambiųjų dvarininkų žemėse. Antra, didino kaimiečių lais- 
ves ir teises, bet neatsisakė ir nuo svarbiausių savo teisių ir pa- 
jamų. Nenuostabu, kad kiti karaliaus ir jo baronų vilanai troško 
tokių pat privilegijų, ir kad karalius ir baronai Lorris charti- 
jos pavyzdžiu surašydavo chartijas kitiems savo kaimams. L o r- 
ris chartija paplito po Kapetingų domėną ir karalystę. 

Liudvikas VI, tiesa sakant, nieko naujo neišgalvojo, tik pri- 
pažino ir suformalino iš sena tebėsantį faktą. Nes visoj Euro- 
poj stambiojo žemės savininko valstiečiai gyveno dažniausiai kai- 
mais, spietėsi ir organizavosi apie savo bažnyčią, naudojosi all- 
menda, vadinasi, ponui priklausančia, bet nepadalinta ir už tam 
tikrą mokestį visų kaimiečių naudojama žeme (giriomis, laukais 
ir t. t.), mokėjo ponui tuos pačius mokesčius ir patys dažnai juos 
dalindavos tarpusavy ir rinkdavo. Šitos primityvios asocijacijos 
XII amžiuje didžiai sustiprėjo, ir patys kaimiečiai suprato jų 
reikšmę. Šiaurės Prancūzijoj ir Burgundijoj 
paskiri žemdirbiai ėmė dėtis į asocijacijas drauge naujų žemių 
dirbti. Taip pat darė ir Flandrijos bei Frisijos val- 
stiečiai. 

Keturi kaimai — Bruyčres, Vorges, Chėret ir 
Valbon — susidėjo ir 1128 m. įsteigė savo „komuną“, sutvar- 
kytą didžiausio to krašto Laon miesto pavyzdžiu. Dvylikta- 
me amžiuje panašių kaimų federacijų atsirado ir Flandrijoj, 
Poitou, Burgundijoj, Piriniejų krašte. Daug jų 
buvo ir Italijoj, kur patys miestai ėmė, kovodami su feoda- 
lais, globoti ir laisvinti valstiečius. Ne visos kaimų federacijos 
tapo komunomis, dar mažiau virto pagaliau miestais; bet ir pa- 
prastoji kaimo federacija aiškiai rodė, kaip transformavosi feoda- 
linė Europa. Ne tik miestai, bet ir kaimiečiai pasidarė socijalinė 
jėga. Kultūrai tebevadovavo, žinoma, feodalinė visuomenė. Ta- 
čiau feodalai turėjo dabar skaitytis su žemesniais miestelėnų ir 
žemdirbių sluoksniais, kuriais linkę buvo remtis ir valstybę gai- 
viną valdovai. Feodalinei anarchijai aprimus, kūrybinės feoda- 
lizmo tendencijos sijo su kūrybine visos tautos veikla. Feoda- 
lizmu pradėjo Europos kultūra augti; XII amžiuje feodalizmas 
išaugusiai kultūrai vadovauja. 


IV 


Normanai, Italija ir Anglija 


30 


Pirmasis kryžiaus karas tyrinėjant, lengva pastebėti, kokios 
įtakos tam karui turėjo karingas ir neramus, anarchinis feodalų 
būdas. Greit palikdavo baronas savo tėviškę ir jodavo kariauti 
su saracėnais į Ispaniją, pietų Italiją arba į tolimąją Siriją. Bet 
šit nusibosta jam be reikalo kovoti, ir nubunda valstybinis jo 
instinktas: ima kariautojas steigtis naują valstybę. Esam jau 
matę, kaip tas instinktas trukdė kryžiuočiams kariauti. Užtai 
sukūrė jie rytuose keturias dideles valstybes. Blogiau sekėsi 
Prancūzijos, ypačiai Normandijos ir Burgundijos, feodalams 
Ispanijoj. Čia jie karaliams tepadėdavo ir tik mažų vasalinių 
valstybėlių teįsisteigdavo. Bet tie patys normanai per 60 metų 
(1016—1073) pavergė visą pietų Italiją ir Siciliją ir sutvarkė čia 
galingą karalystę. 

Tų normanų nedaug Italijon teatėjo: Radulfas (Raoul 
de Točėni), Ranulfas ir penki Tankredo de 
Hauteville sūnūs — Vilhelmas (Guillaume 
Bras-de-Fer), Humfredas (Omtfroi), Drogo- 
nas (Dreu), Rogeras ir Robertas Guiscard 
(Lapėnas), žinoma, kiekvienas su savo giminėmis ir vasalais. Gar- 
siausias iš jų, Guiscardas pradžioje paprastas plėšikas 
tebuvo. Gyveno sau Kalabrijos kalnuose su penkiais rai- 
teliais ir su 30 pėstininkų, „plėšė keleivius ir tokiu būdu įsigy- 
davo pats sau ir saviesiems ginklų ir žirgų.“ Paskui ėmė plėšti 
ir Monte-Cassino vienuolyną, grobė vienuolių jaučius, 
arklius, kiaules, avis. Pagaliau ėmė „ryti žemes“, imti tvirtovė- 
les, miestus, provincijas; užkariavo visą pietų Italiją ir broliui 
Rogerui padėjo užkariauti Siciliją. Popiežiai pripažino jį 
savo vasalu ir Apulijos bei Kalabrijos duku. Ne- 


— 144 — 


ištikimas vasalas buvo Guiscardas, kaip ir jo brolis grafas Ro- 
geras, Sicilijos užkariautojas. Dėjosi juodu betgi krikščionybę 
giną. Štai kaip kalbėjo savo kariams Rogeras, drąsindamas juos 
pradėti kautynes. — „Kristaus kariuomenė esame. Visi Jo ženk- 
14 nešiojame. Taigi, neapleis Jis mūsų, jei mes patys savęs ne- 
apleisime. Mūsų Dievas — visagalis Dievas, o tie saracėnai — 
Jo priešai. Ne Dievas davė jiems jėgos; tad negalės jie ilgai 
mums priešintis. Didžiuojasi jie savo drąsumu, bet mes — argi 
nepasitikime Dievo pagelba?“ Ir, šitą prakalbą atpasakojęs, 
metraštininkas pridėjo, kad, su priešais bekovodami, pastebėję 
normanai „gražų riterį, jojantį baltu žirgu. Ant riterio jieties 
plevėsavo balta vėliava, o ant jos žibėjo kryžius. Normanams 
pasirodė, kad iš jų pačių išjojo riteris ir drauge su jais puolė sa- 
racėnus.“ 

Esam jau kalbėję (II t. $ 97) ir apie Normanų valstybės įs: 
teigimą, ir apie Roberto kovą su Bizantijiečiais, kurią atgaivino 
Roberto sūnus Bohemundas. Italiją ir Siciliją paveldėjo ne 
jis, bet jaunis Tankredo Hautevilliečio sūnus Rogeras 
(1085—1111 m.). Rogeras, jo brolis Vilhelmas I 
(1111—1127 m.), o ypačiai Rogero I sūnus, nuo 1085—1127 m. 
didysis Sicilijos grafas, 1127 m. dukas, o nuo 1130—1154 m. ka- 
ralius Rogeras II ir buvo tikrieji Normanų karalystės orga- 
nizatoriai. 

Pirmieji trys dukai ir Rogeras II labai sustiprino ir, paly- 
ginti su kitomis feodalinėmis valstybėmis, padidino centralinę 
duko, vėliau — karaliaus valdžią. Rogeras II sumažino didžiuo- 
sius feodus ir padaugino mažesniuosius feodus. Be to, visi feo0- 
dalai tiesiog priklausė karaliaus ir jam prisiekdavo; nei grafai, nei 
kiti baronai negalėjo būti kito kokio siuzerėno vasalai, tik — ka- 
raliaus. Jis turėjo savo rankose visas svarbiausias tvirtovėles, ir 
be jo leidimo niekas nedrįso steigti naujų. Vienam karaliui tepri- 
klausė ir aukščiausioji jurisdikcija. Be jo sutikimo feodalas ne- 
galėjo nei atiduoti (parduoti, dovanoti ir t. t.) savo feodo, nei 
vesti, nei leisti dukters ir sesers. O nepilnamečių vasalų feodus 
valdė pats karalius, kol sukakdavo jiems 25 metai. Jau Rober- 
tas Guiscardas išsirūpino iš popiežiaus didelę bažnytinę valdžią. 
Rogeras II buvo „iš gimimo Šv. Sosto legatas“ ir savo noru 
skirstė vyskupus bei abatus, kitur juos kilojo, išvaduodavo iš 
vyskupo valdžios, žodžiu — savarankiškai valdė savo Bažnyčią. 


— 145 — 


Tarytum bažnytinių XI amžiaus reformų nė būti nebuvo. Viena 
Palermo bažnyčios mozaika vaizduoja Rogerą Bizantijos ba- 
siliejaus rūbais apsivilkusį ir gaunantį iš paties Kristaus kara- 
liaus karūną. Savo dvarą sutvarkė Rogeras pusiau bizantiškai, 
pusiau Islamo despotų pavyzdžiu. 

Rėmėsi karalius paklusnia jam valdininkija ir gerai discipli- 
nuota kariuomene, kuri nebe feodalinė buvo, bent — ne visai feo- 
dalinė.  Papildinėjo ją juk ir saracėnais, nė nežiūrėdamas stab- 
meldiško jų tikėjimo. Saracėnus skirdavo karalius ir savo, net 
didesniais, valdininkais. Atsilygindavo su jais, žinoma, feodali- 
nėmis teisėmis ir žemėmis. Bet jo pajamos nemažos buvo. Pa- 
sinaudojo jis senąja, iš dalies graikiška — iš dalies saracėniška, 
mokesčių sistema. Daug pelno gaudavo iš klestinčios valstybės 
pajūrių prekybos, iš tokių turtingų uostų, kaip Neapolis, 
Gačta, Salerno, Amalifi, Brindisi, Bari, Pa- 
lermo, Sirakuzai. Prekybos reikalai motyvavo kiek 
užsienių valdovo politiką. Guiscardas stengėsi užkariauti antrą 
Adriatikos pakraštį; Rogeras II įsiviešpatavo šiaurinėj 
Afrikoj, užėmė Maltos ir Korfu salą, norėjo pasi- 
savinti Antiochijos kunigaikštystę ir pasistatydino puikų 
laivyną. Tiesa, iš visos tos politikos daugiausia pelno gaudavo 
ne jis pats, bet Venecija, Genova ir Pisa. 

Popiežiaus vasalai ir pamaldūs žmonės buvo Normanų val- 
dovai, apdovanodavo vienuolynus, statydavo ir gražindavo baž- 
nyčias (ypačiai Salerno ir Palermo mieste). Guis- 
cardas savo patronu laikė Šv. Benediktą ir, prieš eidamas ka- 
riauti su popiežium, karštai meldėsi Monte-Cassino baž- 
nyčioj. Rogeras liepė atvaizduoti save vienoj Palermo baž- 
nyčioj (la Martorana) klūpantį ties Panele Švenčiausia, 
kuri teikia jam graikiškai parašytą chartiją. Tačiau tiek Rogeras 
II, tiek jo pirmtakūnai ir įpėdiniai mokėjo suderinti savo pamal- 
dumą su politiniais savo tikslais; be reikalo nenusileisdavo popie- 
žiams, nebijojo su jais ginčytis bei, prireikus, kariauti ir nepa- 
prastai tolerantingi valdovai buvo. Katalikai, graikai stačiatikiai, 
žydai ir muslimai vieni su kitais susibūdavo ir lygias teises turėjo. 
Žydas tebemokėjo karaliui mokesčius, kuriuos buvo kadai mokė- 
jęs saracėnas, bet ramiai meldėsi savo sinagogoj ir klausė savo 
rabinų. Saracėnų įstatymas buvo, kaip ir buvęs, Koranas, ir 
kadi tebeteisė muslimus. Bet kūrė Rogeras ir naują, visiems 
savo valdiniams bendrą karališkąją teisę. Savo Assisais 


Istorija 10 


— 146 — 


(1139—1140 m.) skelbė ją; prancūzų-normanų įstatymus Romė- 
nų teise papildydamas, formulavo absoliutinės monarchijos prin- 
cipus. 

Patys valdovai pramoko ne tik graikų, bet ir arabų kalbos; 
savo aktus leisdavo lotynų, graikų ir arabų kalba; kaldino pini- 
gus su lotyniškomis, graikiškomis ir arabiškomis legendomis. Ro-+ 
geras globojo arabų mokslininkus, domėjosi arabų geografų tyri- 
nėjimais, rūpinosi medicinos mokykla Salerno mieste, kur 
dirbo lotynų, žydų ir arabų mokslininkai. Arabų architektoriai 
pristatė jam puikių šiaurinės Afrikos stiliaus rūmų ir vasarna- 
mių. Čia gyveno jis, kaip muslimų despotai, klausė arabų poetų 
savo kūrinius dainuojančių, mylavo saracėnų gražuoles. 

Neištižo betgi karingųjų vikingų ainis, nors ne tiek karve- 
dys, kiek genijalus politikas buvo. Baronams ar kokiam 
miestui sukilus, žygiuoja jis su savo kariuomene, malšina maišti- 
ninkus, be pasigailėjimo griauna klestinčius miestus, Melfi 
ar Bari, kaip audra siautėja. Antrajam kryžiaus karui pra- 
sidėjus (1147 m.), Rogeras dėjosi jame dalyvaująs; tik, užuot 
padėjęs kryžiuočiams savo laivynu, užpuolė pačią Bizantiją. Tuo 
tarpu, kai imperatorius Manuilas Komnėnas prižiū- 
rinėjo plaukiančius į Aziją kryžiuočius, Normanai užėmė Kortu 
salą ir baisiai apiplėšė Epiro ir Peloponeso pajūrį, 
apdraskė Korintą ir Thebas, 1149 m. grėsė net pačiam 
Konstantinopoliui. Kryžiaus karui šįkart nepasisekus, 
Rogeras begėdiškai ėmė organizuoti sąjungą prieš „krikščionybę 
išduodančius“ Bizantijiečius. Pasisekė jam palenkti savo pusėn 
Prancūzijos karalius ir kiti tūli valdovai bei daug pralotų. 
Iš to plano nieko neišėjo, o imperatorius Manuilas 1149 m. 
grąžino sau Korfu salą ir, Rogerui numirus, pats įsibrovė į 
Italiją (1155 m.), užėmė neilgam net Bari, Trani ir 
kuone visą Apuliją. Bet svarbu, kad Rogeras kėlė aikštėn 
idėją, jog reikia kovoti su Bizantija, ir sujungė tą idėją su nor- 
maniška savo politika. Kad ir menkas valdovas buvo, Rogero 
sūnus ir įpėdinis Vilhelmas II (1154—1189 m.) išvaikė Bi- 
zantijiečius iš Italijos ir atgaivino agresyvią Normanų politiką; 
stengėsi 1174, 1175 ir 1177 m. užimti Nilo upės žiotis ir, 
Manuilui numirus (1180 m.), užkariavo Durazzo, Saloni- 
kus, ruošėsi pulti net Konstantinopolį, bet graikai 
ties Strumos upe sumušė jo kariuomenę (1185 m.). 


147 


Vedė Vilhelmas Anglijos karaliaus Heinricho II duk- 
terį (1177 m.), bet tegimė jiems tik duktė — Konstancija. 
Ją sutuokė Vilhelmas su imperatoriaus Friedricho Bar- 
barossos sūnumi HeinrichuVI (1184 m.), kuris ir 
paveldėjo Normanų karalystę. 


31 


Abiejų Sicilijų karalystės (taip imta vadinti Roberto ir Ro- 
gero II įsteigtoji valstybė) valdovai neužmiršo savo tėviškės 
Normandijos ir nenustojo su ja santykiavę. Be paliovos atvyks- 
tančių Italijos normanų riterių padedami jie ir tvarkė tą kara- 
lystę. Savaime aišku, kad politine savo santvarka buvo ji panaši 
į Normandijos dukatą. 

Nuo kitų Prancūzijos feodų Normandija skyrėsi pir- 
miausia tuo, kad nustelbė jos dukai feodalinę hierarchiją. Kaip 
ir Abiejų Sicilijų, ir Anglijos karalystėj, visi vasalai, tiek grafai 
ir baronai, tiek paprastieji riteriai, tiesiog priklausė duko. Be to, 
nedaug buvo Normandijoj ir grafysčių — penkios; iš jų tiktai 
viena galinga. Dukui priklausė aukščiausioji jurisdikcija; pats 
jis valdė visų nepilnamečių, savo „„globojamų“ vasalų feodus. Iš 
pat pradžios ėmė Normandijos dukai šeimininkauti ir savo Baž- 
nyčioj. Skyrė vyskupais ir Rouen miesto arkivyskupais mer- 
gautinius savo sūnus ir kitus gimines. 

Kaip Italijos normanai rėmėsi ateinančiais iš Normandijos tė- 
vyniečiais, taip ir Normandijos dukai iki XI amžiaus dažnai 
šaukdavos savo tėvyniečių skandinavų pagelbos. Šie stabmel- 
džiai labai padėjo krikščioniškiems dukams kovoj su maištinin- 
kaujančiais dukų giminėmis ir su feodaline diduomene. Dukatui 
augti ir duko valdžiai stiprėti dar daugiau reikšmės turėjo dukų 
sąjunga su Kapetingais. Ji truko iki pat Anglijos užkariavimo. 

Normandijos dukai karingi ir žiaurūs, bet pamaldūs žmonės 
buvo. Į tą jų pamaldumą ir kreipė ypatingą dėmesį vienuoliai 
metraštininkai; daug mažiau rašė apie jų politiką ir visai mažai — 
apie tai, kaip tvarkė dukai savo valstybę. Taigi, sunku pasakyti, 
ką yra padaręs paskiras dukas Normandijai organizuoti. Vis 
dėlto bendras pirmųjų šešių dukų (Rollono, Vilhelmo 
Ilgojo Kardo, 927—943 m., Richardo II, 996—1027 m., 
Richardo III, 1027 m.,, ir Roberto Puikiojo, arba 


10* 


— 148 — 


Velnio, 1027—1035 m.) veiklos padariniai aiškūs: Norman- 
dija rados geriausiai sutvarkytas Prancūzijos feodas. 

Robertas Velnias aštuonerius metus tevaldė duka- 
tą. Ar sąžinė jį graužė, ar nusibodo ramiai gyventi, tik — nužy- 
giavo į Jeruzalę ir nežinia kur pranyko. Dukatą paliko mergau- 
tiniam savo sūneliui Vilhelmui, aštuonerių metų vaikeliui, 
ir jo globėjui Osbernui, kurio nekentė savavališki duko 
vasalai. Prasidėjo krašte baisi anarchija. Daugumas baronų su- 
kilo. Jų vadai įsigrūdo į duko rūmus, pačiame vaiko kambaryje 
nusmaugė nelaimingąjį Osberną, ištikimą duko valdžios gynėją, 
ir, kiek begalėdami, patys ėmė šeimininkauti. Žinoma, daugiau 
tarpusavy kovojo, kaip dukatą valdė. Tad, kai paūgėjęs Vilhel- 
mas ėmė jiems savo norą rodyti, nutarė jie nuversti batardą 
(bastard, baūtard — mergautinis sūnus) ir paskelbti duku 
jo brolėną Guidoną Burgundijietį (1047 m.). Ta- 
čiau padėjo savo vasalui Vilhelmui Prancūzijos karalius Hein- 
richas I, kaip buvo žadėjęs Robertui; be to, ir pats Vilhelmas 
atsparus ir drąsus jaunikaitis buvo. Ties Val-des-Dunes 
(netoli nuo Caen miesto) Heinrichas ir Vilhelmas sumušė su- 
kilėlių kariuomenę (1047 m.). Jaunas dukas nukapojo vadams 
galvas, sugriovė maištininkų tvirtovėles, pavergė sukilusią savo 
sostinę Roueną ir privertė Guidoną palikti Normandiją. 
Baronai nurimo, ir duko valdžia buvo atgaivinta. 

Rūpėjo Vilhelmui ir toji valdžia, ir dukato galia. Norėjo 
prisikariauti žemių iš Bretonų duko ir iš Anjou grafo, 
Ir Bretagne, dėl kurios Normandijos dukai iš seno kovojo 
tiek su pačiais Bretonais, tiek su Anjou grafais, ir, ypačiai, 
savo valdovų sustiprinta ir gerai sutvarkyta Anjou grafystė 
buvo pavojingiausi Normandijos priešai. Su Bretonais Vilhel- 
mas susikivirčijo tik 1086 m.: pareikalavo iš duko vasalinės prie- 
saikos ir apsiautė Dol miestą, bet Bretonai išvaikė Normanų 
kariuomenę. Su Anjou grafu Gotfriedu (Geoffroi 
Martel) Vilhelmas nedrįso imčių eiti. Pasinaudojo Gotfriedo 
mirtimi (1060 m.) ir prasidėjusia grafystėj suirute ir užkariavo 
turtingą Mans miestą. 

Tai buvo ir karaliaus Heinricho I pralaimėjimas. Kad 
ir padėjo Vilhelmui 1047 m., Heinrichas bijojo betgi galingojo 
duko. Pats mielai būtų įsigijęs turtingąją Normandiją, kur te- 
kėjo į jūrą Seine upė ir kuri tuo būdu skyrė nuo jūros Ile- 


— 149 — 


de-France. Taigi, nepraėjo nė dvejų metų, kaip Heinrichas 
ėmė kariauti su Vilhelmu ir drauge su Anjou grafu kurstyti 
Normandijos maištininkus (1048—1053 m.). Susidėjo pagaliau 
prieš duką su Anjou, Burgundija, Auvergne, 
Champagne ir Akvitanija. Bet Vilhelmas nuveikė 
baisiąją koaliciją, sumušė karaliaus kariuomenę ties Morte- 
m er (1054 m.) ir privertė jį taikytis (1055 m.): Heinrichas at- 
sisakė nuo savo planų ir iš anksto pripažino Vilhelmą tų žemių 
valdovu, kurias Vilhelmas iš Anjou grafo atimsiąs. Tačiau 
reikėjo Vilhelmui dar kartą kariauti su įpuolusiu į Normandiją 
Heinrichu ir Gotfriedu; antrusyk sumuštas ties Varaville 
(1058 m.), karalius aprimo. Vilhelmas pats galėjo pulti Ile- 
de-France 1060 m., kai, Heinrichui I numirus, įžengė sos- 
tan Pilypas I (1060—1108 m.), bet be Anjou grafo pa- 
gelbos nepilnametis karalius atrodė Vilhelmui nepavojingas; be 
to, gali būti, kad Vilhelmas žiūrėjo kiek vasalinių savo pareigų 
ir priesaikos. Tiesa, galingajam dukui knietėjo karaliaus karūna; 
tik galvojo jis apie angliškąją. 

Šiuo metu Vilhelmas buvo žemo stogo, pilvotas praplikęs 
žmogus, negražus, bet stiprus; turėjo griausmingą balsą ir rūstų 
žvilgsnį, niaurus ir įspūdingas. Pripratę prie feodalinių baronų 
gyvenimo, žmonės stebėjosi Vilhelmo dorumu. Vieną savo žmo- 
ną, Flandrijos princesę Matildę temylėjo ir ištiki- 
mas jai buvo; tiesa, vedęs ją buvo prieš Bažnyčios kanonus ir 
jokio dėmesio nekreipė į vyskupus bei popiežiaus draudimus. Me- 
džioklę ir valdžią daugiausia mėgo, aistringai; mat, aistringo, bai- 
saus žmogaus jo būta. Nebijojo nei priešų, nei kraujo. Bet be 
reikalo kraujo nepraliedavo: žiūrėjo teisybės. Geras karvedys ir 
drąsiausias kovotojas būdamas, Vilhelmas ne tiek troško kauty- 
nių ir karų, kiek savo valstybę padidinti ir sutvarkyti. Greičiau 
organizatorius ir valdovas, kaip užkariautojas buvo. Uuoliai sau- 
gojo, kad jo valstybėj būtų taika, mėgo teisybę ir tvarką. Rū- 
pėjo jam ir Bažnyčios reforma. Nuvertęs Roueno arkivys- 
kupą, atidavė Vilhelmas jo katedrą mokytam ir doram kunigui, 
prancūzu Mauriliui; su jo ir su dažnų sinodų pagelba su- 
dorino ir sutvarkė Normandijos metropoliją. Garsųjį Bec vie- 
nuolyno mokytoją ir pirmą prijorą, paskui abatą Lanfranką 
padarė pagaliau didžiausiu savo padėjėju, nors Lanfrankas, kaip 
ir popiežius bei daugelis vyskupų, buvo pasmerkęs nekanonišką- 


— 150 — 


sias duko vedybas. Pradžioje, supykęs, Vilhelmas išvijo abatą 
net iš krašto. Sėdo Lanfrankas ant lieso savo kuinelio ir nujojo 
sau pamažu. Sutiko jį pakeliui pats dukas ir ėmė barti, kad iš 
lengvo jojąs, mat, duko įsakymo nepildąs. „Duok man geresnį 
arklį“, ramiai atsakė abatas, „gal, ir greičiau pajojėsiu“. Netikė- 
tai nusijuokė paniuręs ir supykęs valdovas. Patiko jam Lanfran- 
kas. Netrukus abatas susibičiuliavo su duku, padėjo įam ir su 
popiežium susitaikyti, ir vėliau — Canterbury arkivyskupu 
tapęs — Angliją ir jos Bažnyčią tvarkyti. 

Vilhelmas buvo geras katalikas ir nuoširdžiai rūpinosi Baž- 
nyčia, bet bažnytinių savo teisių nė kiek nesumažino; Bažnyčios 
reikalus griežtai skyrė nuo valstybės reikalų. — Išvažiuodamas į 
Angliją, skirdavo Užkariautojas savo vietininku Normandijoj sa- 
vo brolį Bayeux vyskupą Odoną. Blogas dvasininkas 
buvo Odonas, bet dar blogesnis duko padėjėjas: be reikalo erzi- 
no karaliaus vasalus, o 1082 m. sušaukė kariuomenę Italijon žy- 
giuoti, nes išbūręs jam buvo vienas burtininkas popiežiaus sostą. 
Įtarė Odoną Vilhelmas sukilimą ruošiant, sušaukė vasalus ir vie- 
šai apkaltino brolį išdavimu. ,,Suimkite šitą žmogų!“ — įsakė 
pagaliau. — „Visus jis kursto žemėje. Gerai jį sergėkite, kad 
blogesnių dalykų nepridarytų.“ Bet niekas nedrįso suimti kara- 
liaus brolio ir vyskupo. Suėmė jį tada pats Vilhelmas. ,,Vysku- 
pas ir Dievo tarnas esu! Negalima teisti vyskupo be popiežiaus 
sutikimo!“ rėkė Odonas. „Ne kunigą ir pralotą teisiu,“ atšovė 
Vilhelmas, „bet grafą, kuris manęs priklauso ir kurį pats esu 
paskyręs valstybei savo vietininku.“ Taip iki Vilhelmo mirties 
ir ištupėjo Dievo tarnas Rouen miesto bokšte. 


32 


Alfredo Didžiojo (871—901 m.) įpėdiniai tebeplė- 
tė jo sutvarkytą Wessekso karalystę ir vienijo anglosaksų 
Angliją. Jo sūnus Edwardas (Eadward the Elder, 
901—925 m.) baigtinai prisijungė Mercijos karalystę 
(918 m.) ir pradėjo užimdinėti Northumbriją. Patys 
Strathclyde krašto skotai ir britai „pripažino jį savo tėvu 
ir viešpačiu“, kas, tiesa sakant, mažai tesvėrė, kaip ir tai, kad 
Edwardas suvaldė Anglijos danus, kurie iš savo Da- 
nų Žemės (Danelaw, arba Five Boroughs) te- 


— 151 — 


bepuldinėjo Merciją, East-Angliją, Esseksą ir 
Wesseksą. Jam numirus, jo sūnu Ethelstanui 
(Aethelstanui, 925—940 m.) pasisekė pavergti Nor- 
thumbrija, bet teko kovoti su Waleso bei Cornwa- 
leso keltais ir su skotais. Tik ką padaręs juos savo vasalais, 
turėjo Ethelstanas kariauti su Skotijos, Cumberlando 
ir daugelio Britų bei Danų vadų koalicija. Ties Brunan- 
burh karalius sumušė sąjungininkus (937 m.), bet turėjo 
atsisakyti nuo agresyvinės savo politikos. Jo brolis ir įpėdinis 
Edmundas (Eadmund, 940—946 m.) sąjungininkavo su 
Skotijos karalium ir atidavė jam feodu Cumberlandą, 
nes vėl reikėjo malšinti Danų Žemės sukilėliai. 

Laimė, kad atsirado tikras Alfredo Didžiojo įpėdinis. Tai 
buvo ne naujasis karalius Edredas (Eadred, 946 — 
955 m.) ir ne jo įpėdinis Edwigas (Eadwig, 956 — 
959 m.), bet abatas ir vėliau Canterbury arkivyskupas 
(959 m.) Dunstanas. Iš pat mažens savo tėvo namuose pa- 
mėgo Dunstanas „tuščias senovės stabmeldžių svajones, gražius 
padavimus, gedulingas giesmes“ ir muziką; gražiai grojo arfa, 
vėliau su ja ir savo dieceziją vizituodavo. Glastonbury 
vienuolyne, kur buvo gera biblijoteka, veikiai prijunko skaityti; 
greit savo žiniomis pragarsėjo.  Dunstanas buvo religingas ir 
doras vienuolis, bet anaiptol ne asketinių pažiūrų, greičiau — ar- 
tistas, iškalbus, didžiai šnekus, gyvas ir švelnus. Viena kilni 
labdarybės reikalams, o ypačiai piligrimams atsidavusi ponia ėmė 
globoti Dunstaną ir išsirinko jį sau dvasios draugu ir patarėju, 
net dėl savo tualeto su juo tardavos. Viskuo domėjosi Dunsta- 
nas — rašė, skaitė, grojo, piešė, bet jį globojanti ponia, žinoma, 
varžė jo veiklą ir darė jo gyvenimą apytuštį; o karaliaus dva- 
riškio karjera ilgai Dunstanui nesisekė: perdaug pavydninkų 
dvare būta. "Taigi, nepaprasti jo talentai be naudos, gal, būtų 
nuvytę, kad nebūtų paskyręs jo pagaliau Glastonbury aba- 
tu karalius Edmundas. 

Dunstanas tapo vyriausiu karaliaus Edredo patarėju, ir 
Anglijos karalystė tikrai atgijo. — Karalius numalšino Yorko 
arkivyskupo Wulfstano sukilimą, vasalinio karaliaus vie- 
ton paskyrė Northumbrijai savo ealdermaną Oswul- 
fą ir 954 m. pabaigė pagaliau Alfredo pradėtąjį darbą — pa- 
vergė Danų Žemę. Valdė jis Angliją nuo Fortho įlankos 


— 152 — 


iki La Manchės. Be abejo — Dunstano patariamas apsi- 
karūnavo ir ėmė vadinti save „Anglosaksų karalium“ ir „Visos 
Britanijos Caesariu“. 

Tiesa, Edwigui karaliaujant, Dunstanas turėjo pasišalinti; 
bet greit Mercija ir Northumbrija sukilo. Karalium 
paskelbtas buvo Edwigo brolis Edgaras (959—975 m.), ir 
Dunstanas vėl tapo įtakingiausiu karalystės žmogumi, gavo pir- 
ma Worcestero, paskuu Londono vyskupystę, paga- 
liau (959 m.) pasidarė Canterbury arkivyskupas ir visos 
Anglų Bažnyčos primasas. Šešiolika metų valdė jis tiek Bažny- 
čią, tiek pačią karalystę. 

Sveiko proto ir nepaprastai gabus politikas, Dunstanas sten- 
gėsi padaryti Angliją tikrai vieną valstybę ir suderinti įvairių 
tautelių priešybes; kovojo su senosios Wessekso politikos 
nacijonalizmu ir net danus mielai skirdavo karaliaus valdininkais 
ir vyskupais. Atidžiai savo prižiūrima, kad ir feodalėjančia, val- 
dininkija visą valstybę vienydamas, nevienodino betgi jos be rei- 
kalo. Taip antai, savo kodekse davė šiaurinėms provincijoms 
„kuogeriausią“ senovės danų teisę. Norėjo Dunstanas atgaivin- 
ti didžiai nukentėjusį kraštą, globojo amatninkus ir pirklius. 
Ir vėl atsirado Londone ir kituose dideliuose miestuose „impe- 
rijos Žmonių“ (taip vadinosi tada Žemutinės Lotharingijos ir 
Pareinio pirkliai) ir „žmonių iš Rouen miesto“ (Normandi- 
jos pirklių). Atgaivino jis ir senąją Anglijos Bažnyčios kovą 
su vergyste. Vergų buitis vis geryn ėjo; įstatymai draudė pre- 
kiauti vergais (tiesa, maža kas tų įstatymų klausė); kunigai, o 
jų patariami ir didikai vis dažniau ėmė laisvinti savo vergus ir 
lengvinti jiems gyvenimą. 

Po Alfredo Didžiojo mirties, karų ir maištų laikais didžiai 
nusmuko pati Bažnyčia; ypačiai nukentėjo švietimo darbas: ku- 
nigai nebevertė lotyniškų veikalų, kaip daręs buvo didysis kara- 
lius, nebeskaitė nei lotyniškų, nei anglosaksiškų, dažnai nė skai- 
tyt nemokėjo. Nebekanoniškai ir nebedorai imta vienuolių gy- 
venti Edgaro laikais ir ne be Dunstano įtakos ėmė Anglijoj 
plisti ir stiprėti kliuniečių sąjūdis, daugiausia pačiame 
Wessekse ir East-Anglijoj. Gijo pamažu senoji 
anglosaksų asketizmo tradicija. O jos ne tik religinės, bet ir 
mokslinės bei literatūrinės būta. Pats Dunstanas, kaip minėta, 
nebuvo griežtų asketinių pažiūrų žmogus. Daug dėmesio krei- 


"77 


pė jis į mokslą ir švietimą. Jo padėjėjai pristeigė naujų mokyk- 
ių, ypač — Abingdono ir Worcestero mokyklas, 
kurios netrukus pragarsėjo. Kurį laiką gyveno ir mokytojavo 
Anglijoj garsusis mokslininkas Abbonas, vėliau prancūziš- 
ko Fleuri vienuolyno abatas. 

Atrodė, kad Alfredo įpėdiniams pasiseks padaryti tai, ko ne- 
galėjęs buvo ir jis pats, nei, anksčiau už jį, Northumbri- 
jos ir Mercijos valdovai, o dar anksčiau britai, — po- 
litiškai ir kultūriškai suvienyti Anglija, įsteigti nacijonalinė 
Anglų valstybė. Tiesa, daug kuo tebesiskyrė danas nuo anglo- 
sakso ir northumbrijietis nuo wesseksiečio, nebekalbant jau apie 
keltus. Bet galima buvo tikėti, kad Dunstano veikla niekais ne- 
nueis ir kad po dviejų trijų kartų bendroji kultūra ir kalba susy- 
dins įvairias tauteles. Reikėjo tam stiprios gerai sutvarkytos 
valstybės. Deja, kaip tik čia ir ne viskas tvarkoj buvo. 

Vergų sluoksnis, tiesa, mažėjo. Bet dar greičiau mažėjo 
smulkiųjų žemdirbių (freeman) sluoksnis. Kaip ir konti- 
nente, stiprėjo stambūs žemės savininkai. Tie rėmėsi savo bau- 
džiauninkais, vilanais, ir klijentais; antra vertus, prisižerdavo 
vis daugiau valstybės teisių. Žodžiu, ir Anglija feodalėjo, ir čia 
nuolatiniai karai bei suirutės kėlė aikštėn feodalus. 

Alfredo įpėdiniai ant šakių kilojo karališką savo valdžią, 
laikė save imperatoriais ir vadino basiliejais; bet nustojo buvę 
tikri tautos karaliai, nutolo nuo jos. Kadai kitkart vyskupo ve r- 
geldas buvo lygus karaliaus, dabar — ealdormano vergeldui. 
Paveldėtinis mažos provincijos - valstybėlės valdovas, beveik 
vicekaralius, caldormanas virto paprastu karaliaus įgaliotiniu. 
Jo provincijoj rinko mokesčius ir teisė žmones karaliaus valdi- 
ninkai, vadinamieji reeves. Senoji diduomenė išmirdavo arba 
sijo su naująja dvaro diduomene, su karaliaus thanais 
(thegn), arba vasalais. Tie thanai tapo karaliaus patarėjais ir 
padėjėjais. Cup-thegn, horse-thegn, hordere 
(iždininkas), tai didžiausi karalystės žmonės, nors visų pirma 
dvariškiai. Savo thanus skirdavo karalius ealdormanais, re e- 
ves, teisėjais, vyskupais. Juos apdovanodavo savo paties ir 
tautos (folkland) žemėmis. 

Naujoji diduomenė negalėjo pavaduoti senosios, nes senoji 
buvo suaugusi su pačia tauta, rėmėsi gyvomis socijalinėmis gru- 
pėmis (grafystėmis - schirėmis, šimtinėmis, kaimais) ir joms. 


— 154 — 


atstovavo. Toms grupėms naujieji didikai dažniausiai svetimi 
žmonės buvo. Taigi, ir čia stiprėjanti karaliaus valdžia tolo nuo 
tautos ir jos vargais nebesirgo. Antra vertus, neilgai naujieji 
didikai bebuvo paklusnūs karaliaus valdininkai, nes greit sufeo- 
dalėjo. Savinosi jie žemes ir smulkius žemės savininkus savo 
vilanais versdavo. O tie smulkieji savininkai, norėdami išvengti 
valstybinių savo pareigų ir ekonomiškai atkusti, ir patys pasi- 
duodavo jų globon. Nuo Alfredo laikų įsigalėjo principas, kad 
negali žmogus būti be senjoro, be lordo. Ilgainiui lordo netu- 
rintis žmogus, lordless man, rados lygus Žmogui, netu- 
rinčiam ginančios jį teises, outlaw. Maža kur bebuvo se- 
nųjų freeholder, kurie Dievo ir įstatymų teklausė. Vila- 
nu tapęs, laisvasis žmogus turėjo tarnauti savo lordui, eiti su juo 
karan, kelias dienas jo žemę dirbti ir jo teisme teisybės jieškoti. 
Žinoma, nebeteko toks žmogus ir politinių teisių. 

Kadaise šimtinės susirinkimai (hundred-moot) ne tik 
teisdavo žmones, bet ir bendrais politiniais reikalais rūpinosi. 
Šimtinių atstovai svarstė ir sprendė tuos reikalus tautos, vadi- 
nasi, grafystės - shirės, susirinkime (folk-moot). Pastara- 
sis ir buvo tikras politinės Anglų santvarkos pagrindas. Be 
„tautos susirinkimų“  priturėdavo karalių išminčių (wise 
men) taryba, arba Witenagemotas. Dabar „tautos su- 
sirinkimai“ nustojo savo reikšmės: ją paveldėjo lordo dvaras. 
Savo rėžtu ir Witenagemotas virto karaliaus taryba; ne tiek jis 
teisė, skirstė mokesčius ir tautos žemes, svarstė karo ir taikos 
dalykus, kiek patardinėjo visa tai darančiam karaliui.  Teoriš- 
kai tebeturėjo Witenagemotas teisę rinkti ir nuversti karalių, 
bet nebegalėjo tos teisės vykdyti. Pats — visada retai tešau- 
kiamas — bendrasis tautos susirinkimas patapo didesniųjų val- 
dininkų, pralotų ir thanų susivažiavimu, Witenagemotu.  Seno- 
sios demokratinės Anglų santvarkos nebebuvo; jos pėdsakai — 
didžiųjų miestų gyventojų susirinkimai. Bet blogiausia, kad tik 
ką susiformavęs naujas vadovaujantis sluoksnis ėmė feodalėti 
ir irti. 

Taigi, karalystė buvo silpnesnė, nei atrodė. — Edgarui nu- 
mirus, didikai pasinaudojo tuo, kad jo sūnūs vaikai tebebuvo, 
ir susivaidijo veni su kitais: nežinojo, kas paskelbti karalium. 
Nuo pilietinio karo išgelbėjo valstybę Dunstanas — karūnavo 
Edwardą (Eadward the Martyr, 975—978 m.) ir 


— 155 — 


apgynė jį dviejuose „išminčių“ susirinkimuose. Bet po trejų 
metų Edwardas buvo nužudytas, ir Dunstano priešai paskelbė 
karalium 10 metų vaiką Ethelredą (Aethelred, 979 — 
1016 m.). 

Dunstanas nustojo vadovavęs karalystei (numirė 987 m.). 
Senas primasas turėjo žiūrėti į tai, kaip iro ir silpnėjo jo sutvar- 
kytoji Anglija. O Anglijai grėsė naujas pavojus. — Kaip tik 
tuo metu įsigalėjo skandinavų karalystės, pilnos primity- 
vių jėgų ir primityvaus imperijalizmo. Danijos, Švedijos 
it Norvegijos vikingai vėl ėmė puldinėti Anglijos pakraš- 
tį, kuri neasimiliavusi dar buvo ir savųjų danų. Ethelredas 
982 m. turėjo leisti vikingų būriui įsikurdinti Anglijoj. Tačiau 
nei šitas nusileidimas, ne tai, kad nekartą šaukėsi jis Nor- 
mandijos pagelbos ir samdėsi Angliją puolančių piratų, jam 
nepadėjo. Šįkart ne tik vikingai puolė ir plėšė karalystę, bet ir 
patys skandinavų karaliai. Danijos ir Norvegijos 
pretendentai, Sveinas ir Olafas apiplėšė pajūrį 995 
ir 997 m. Greit, abiejų karalysčių valdovu tapęs, Sveinas 
vėl ėmė ruoštis kariauti su Ethelredu. O Ethelredas savotiškai, 
bet nesėkmingai gynėsi: sąjungą su Normandija sutvir- 
tinti norėdamas, vedė jos duko Richardo II seserį Em- 
mą ir slapta liepė wesseksiečiams išžudyti gyvenančius Angli- 
joj danus (1002 m.). Nepasigailėjo žudytojai nei įkaitų, nei ka- 
raliaus Sveino sesers, jos vyro ir vaikų. Sveinas prisiekė atimti 
Angliją iš Ethelredo. Nuo 1003 iki 1007 m. žiauriai keršijo jam 
Sveinas: plėšė ir degino visą rytų ir pietų Angliją, o 1013 m. jo 
laivynas su didele kariuomene įplaukė į Humbero įlanką. 
Išskyrus Wesseksą, visa Anglija pasidavė užkariautojui; 
ir pačiame Wessekse vienas Londonas kurį laiką te- 
mėgino priešintis skandinavams. Ethelredas pabėgo į Norman- 
diją; tad Sveinas ištesėjo, ką buvo prisiekęs. 


33 


Sveinas (numirė 1014 m.) manęs buvo įsteigti skandi- 
navų imperiją, kurios dalis būtų buvusi užkariautoji jo Anglija, 
Sveino sūnus Knudas (1014—1035 m.) tą sumanymą įvykdė. 
Nors, Sveinui numirus, Ethelredas grįžo iš Normandijos ir sten- 
gėsi vėl karaliauti Wesseksas, Mercija ir Nort- 


“= JŪb 4 


humbrija pripažino savo valdovu Knudą. Ethelredo sūnų, 
londoniečių ilgai ginamą Edmundą (Eadmund Iron- 
side, 1016 m.) Knudas sumušė ties Assandunu. 


Kaip ir tėvas, Knudas buvo puslaukinis „šiaurės žmogus“, 
aistringas ir kerštingas, gudrus ir žiaurus. Bet jo valstybės cen- 
tras buvo Danija ir Norvegija, ir reikėjo jam kuo- 
greičiausiai nuraminti Anglija, kurios jėgomis norėjo jis pasinau- 
doti šiaurinės savo politikos tikslams. Antra vertus, nuo sena 
daug danų įsikūrę buvo Anglijoj, ir savo kalba mažai jie nuo 
anglosaksų tesiskyrė. Knudas nelaikė anglų svetimšaliais ir no- 
rėjo būti nacijonalus jų karalius, Alfredo Didžiojo ir Edgaro įpė- 
dinis. Vedė net Ethelredo našlę normandijietę Emmą. Su vi- 
sais tais sumetimais yra susijusi krikščionybės įtaka. Krikščio- 
nis būdamas, norėjo Knudas krikščioniškai ir karaliauti. Štai ką 
rašė jis anglams iš Romos: „Pasižadėjau aš Dievui gerai gyventi, 
teisingai ir pamaldžiai valdyti savo karalystes ir valdinius ir visų 
jų teisę saugoti. Jei iki šiol, atkaklus ir pasileidęs jaunikaitis 
tebebūdamas, daug esu nusidėjęs teisybei, tai dabar noriu su Die- 
vo pagelba visa pataisyti... Prieš grįždamas siunčiu jums šitą 
laišką, kad visa mano karalystės tauta galėtų džiaugtis gera ma- 
no nuotaika. Kaip ir jūs patys žinote, niekuomet nebuvo man 
gaila ir nebus nei savęs, nei savo darbo, jei tas darbas mano tau- 
tai reikalingas ir geras.“ 

Nuveikęs Edmundą ir žiauriai išžudęs didžiuosius savo prie- 
šus, Knudas išdangino iš Anglijos danų kariuomenę, paliko tik 
tiek pulkų, kiek būtinai reikėjo. Baisiųjų Sveino įpuolių nuvar- 
gintas kraštas atsiduso. Knudas saugojo karalystės taiką, ir 
patys anglai kariavo nebe tėvynėj, bet Danijoj ir Norvegijoj. 
Neskyrė Knudas savo valdinių danų nuo savo valdinių anglų ir 
atgaivino senąją karalystės konstituciją — Edgaro Teisę (Ead- 
gar's law). Pripažino jis ir kiekvienos provincijos savotišku- 
mą: paskyrė ealdormanus Mercijai, Northumbrijai, Wesseksui ir 
East-Anglijai, tik sumažino ealdormanų teises savo valdžios nau- 
dai. Nacijonaliai anglų opozicijai vadovavo Bažnyčia. Ją uoliai 
ėmė globoti krikščioniškasis karalius; dosniai apdovanodavo baž- 
nyčias ir vienuolynus; gynė anglų piligrimus Europoj, gerbė 
vienuolius. Kartą plaukė jis pro St. Ely vienuolyną ir išgirdo 
vienuolius giedant. Tuoj pats sukūrė dainelę: „Gražiai gieda 


— 157 — 


vienuoliai karaliui Knudui atplaukiant. TIrkitės, laivininkai, 
plaukite žemės link. Išgirsime tas vienuolių giesmes.“ 

Daug nukentėjo nuo 15 metų karo su danais visa tauta, nu- 
vargo ir nususo; bet tas karas didžiai susilpnino feodalus, o tuo 
padėjo Knudui nuraminti ir aptvarkyti karalystę. Nuostabu bet- 
gi, kaip greit atgijo kraštas, visų pirma prekyba. Išvežama 
buvo daugiausia kailių, virvių, geležies ir plieno. Tas prekes 
Danijos ir Norvegijos pirkliai gabendavo į šiaurinę Europą, o iš 
Konstantinopolio per Rusiją ir Baltijos jūra veždavo į Angliją 
šilką, brangiuosius akmenis, auksą, sidabrą, vyną, aliejų.  Nor- 
mandijiečiai ir Pareinio pirkliai tebegabendavo į Anglijos uostus 
rytų gardėsius, Flandrijos ir Lombardijos gelumbes, Prancūzijos 
vynus ir savo pačių krašto sūrį, kiaušinius, taukus, kiaules ir na- 
minius paukščius. Mat, reikalingiausius daiktus anglai gaudavo 
kaip tik iš Normandijos arba normandijiečiams tarpininkaujant. 
Prekyba, žinoma, padėjo augti ir Anglijos amatams, gaivino ir 
žemdirbystę.  Knudo globojami kaimiečiai ėmė atsistatydinti 
sugriautas savo lūšnas, dirbti apleistą savo žemę, sausinti pelkes 
ir kirsti miškus. 

Pjovė čia Knudas, ką buvo pasėjęs Alfredas Didysis, Edga- 
ras ir Dunstanas, bet nemaža ir pats pridėjo, ypačiai — socijalinę 
tvarką ir taiką saugodamas. Palyginti su kontinento Europa, 
Anglija buvo laimingas kraštas. Nebesibrovė į ją priešai; taigi, 
nereikėjo jai, kaip tai Europai, visuomenę pertvarkančio feoda- 
linio proceso, juoba, kad grafystės ir šimtinės didžiai nusmuko, 
bet tebebuvo gyvos. Žinoma, ir Anglijoj feodalizmas augo, tik 
ne tiek jis čia įsigalėjo, kaip Europoj, ir nepavirto feodaline anar- 
chija. 

Knudas norėjo būti ir tikrai buvo nacijonalus karalius. Pa- 
tys anglai pripažino jį tautišku savo valdovu ir ištikimai jam 
tarnavo. Geriausiu jo padėjėju tapo paprastas, bet talentingas 
žmogus Godwinas. Jis vadovavo padedamiems anglų pul- 
kams Knudo karuose Skandinavijoj, pasižymėjo administratyvi- 
niu savo gabumu. Karalius paskyrė jį pirma Wessekso 
ealdormanu, paskui visos karalystės justicijarium, saky- 
sim, vicekaralium.  Godwinas vedė net Knudo dukterį. Mokėjo 
elgtis su žmonėmis, gražiai kalbėjo, neblogai ir intrigavo; buvo 
garbėtroška ir gudruolis, bet, be abejonės, darbštus administra- 
torius ir didžių sumanymų politikas. Suprato Godwinas, ko- 


— 158 — 


kią reikšmę turėjo Anglijai Knudo veikla ir Anglijos ryšiai su 
Skandinavija. Knudo politiką ir po jo mirties tebevarė. 

Knudui numirus, Anglija, tiesa — neilgam, atsiskyrė nuo 
Danijos: Danijoj įsikaraliavo Harthaknudas, o Anglijoj 
antras, mergautinis Knudo sūnus Haraldas (1035 — 
1039 m.). Bet, Haraldui numirus, Harthaknudas (1040 — 
1042 m.) vėl sujungė abi karalystes. Godwinas jam padėjo, bet 
maža tegalėjo padaryti, nes abu broliai visai nepanašūs buvo į 
tėvą: žiauriai ir neteisingai karaliavo. Anglijos unija su barba- 
riška Danija antru savo galu apsisuko, ir sustiprėjo krašte iš- 
vaikytosios dinastijos šalininkai. Haraldas liepė apakinti ir už- 
daryti vienuolyne grįžtantį tėviškėn iš Normandijos Ethelredo 
sūnų Alfredą, Edmundo brolį; bet tebegyveno Normandi- 
joj tretysis Ethelredo sūnus Edwardas (Edward the 
Confessor). Jį ir norėjo įkelti sostan patrijotai, su kuriais, 
KHarthaknudui numirus, susidėjo ir Godwinas. 


Edwardas Išpažintojas (1042—1066 m.) buvo 
glebutis ir švelnutis žmogelis, geltonplaukis ir mėlynakis, geras, 
simpatiškas ir labai pamaldus. Išaugo jis Normandijoj ir visai 
suprancūzėjo; gražiai mokėjo prancūziškai, o gimtąją savo kal- 
bą primiršęs buvo; susibičiuliavo su Normandijos senjorais bei 
kunigais ir su duku Vilhelmu. Savaime suprantama, kad 
Vilhelmas palaikė tolimo savo giminaičio (Edwardo motina Em- 
ma buvo Vilhelmo senelio Richardo II sesuo) kandidatūrą. Su 
aibe Normandijos senjorų ir kunigų atvyko Edwardas į Angliją 
ir ėmė dalinti jiems feodus, vyskupystes ir garbes. Su jo ir 
Vilhelmo pagelba normanai skverbėsi į vadovaujantį Anglijai 
sluoksnį. 

Bet susidūrė čia jie ir karalius su čionykščia diduomene — 
su įsigalėjusiais Haraldo ir Haitthaknudo laikais earlais 
(grafais), ypač su ealdormanais, o pirmiausia — su Godwinu, 
kuris su savo giminaičiais valdė svarbiausias Wessekso, Mercijos 
ir East-Anglijos grafystes. Jo pašalinti toks menkutis, kaip Ed- 
wardas, negalėjo. Iki 1051 m. Godwinas valdė karalystę, ir jo, 
ne Edwardo, nuopelnas buvo, kad stipraus laivyno saugoma 
Anglija ramiai tebeaugo ir tebeturtėjo. Tik vėliau, normanams 
viešpataujant, dainiai ir metraštininkai išgarsino paskutinį tautiš- 
kosios Alfredo dinastijos karalių, ir žmonės sutapdino Anglijos 
laisvę su „gerais Edwardo Išpažintojo įstatymais“. 


— 159 — 


Atsisakęs nuo skandinaviškosios savo politikos, Godwinas 
stengėsi suvienyti Angliją ir, kiek begalėdamas, kovojo su vėl 
sustiprėjusiu separatizmu. "Tiesa, šitas tikslas sijo su Godwino 
noru iškelti savo paties šeimą. Privertė jis karalių vesti savo duk- 
terį; pats tebebuvo Wessekso ealdormanas, vadinasi, valdė visą 
kraštą į pietus nuo Thames upės; savo sūnų Haraldą 
paskyrė East-Anglijos ealdormanu; antras jo sūnus Sveinas 
ealdormanavo Anglijos vakaruose, o sūnėnas viešpatavo centra- 
linėj Anglijoj. Bet teko Godwinui kovoti ne su karalium ir 
su jo vasalais normanais: daug galingesni ir pavojingesni buvo 
Mercijos ir Northumbrijos earlai. Tuo, kad prakišo Godwinas 
tą kovą, ir pats jis buvo kiek kaltas, nes išsijuosęs gynė savo 
sūnų Sveiną, baisiais nusikaltimais visus prieš save sukursčiusį. 
„Paskutiniu niekšu“ vadino Sveiną pasmerkęs jį Witenagemotas. 

Susikivirčijęs pagaliau ir su pačiu karalium, Godwinas 
(1051 m.) pabėgo į Flandriją. Po metų grįžo su dideliu laivy- 
nu, ir karalius turėjo grąžinti jam visą jo valdžią, o daugumas 
svetimšalių savo rėžtu išsikraustė iš Anglijos (1052 m.). Prieš 
mirdamas (1053 m.) Godwinas atidavė visą valdžią savo sūnui 
Haraldui; jis iki pat Edwardo mirties ir buvo nekarūnuo- 
tasis Anglijos karalius. 


Haraldas net padidino savo paties ir visos Godwino šeimos 
galią: viena Mercija tesipriešino kiek galiūnui. Ėmė jis, geras 
karvedys, plėsti ir karalystės teritoriją: pavergė Waleso bri- 
tus. Kraštas tebeturtėjo, prekyba ir amatai tebeaugo. Tik Baž- 
nyčios reikalai ir dvasinė kultūra mažai terūpėjo Haraldui. Čia, 
palyginti su kontinentaline Europa, Anglija didžiai atsiliko. 
Mokslininkų ir literatų, gali sakyt, nė nebuvo. Maža bažnyčių 
ir vienuolynų tepastatė karalius ir visagalis jo ministeris, ir tų 
pastatų ne dievažin kokių meniškų būta. Religinis Europos atgi- 
jimas nepasireiškė Anglijoj stipriu reformos sąjūdžiu, ir pats 
Anglų Bažnyčios primasas Canterbury arkivyskupas Sti- 
gandas antipopiežiaus šalininku tapo. Nenuostabu, kad ku- 
rija palanki buvo norinčiam Anglijos sostą įsigyti Normandijos 
dukui Vilhelmui. Dukas uoliai gynė bažnytines savo tei- 
ses nuo vyskupų ir popiežiaus, bet pamaldus buvo, nepardavinėjo 
vyskupysčių, rėmė reformatorius ir pats reformavo Bažnyčią. Pa- 
sak Grigaliaus VII, „labiau už kitus karalius girtinas 
buvo“, 


— 160 — 


34 


Edwardas Išpažintojas vaikų neturėjo. Kaip ir 
reikėjo manyti, sostą paveldėjo Haraldas (1066 m.): pri- 
pažino jį karalium Witenagematos, vyskupai ir didžiūnai. Bet 
seniai jau troško Anglijos karūnos Vilhelmas, laukė tik 
Edwardo numirštant. Haraldo įsikaraliavimas visas duko svajo- 
nes išsklaidė. Blogas žinias išgirdęs, „niekam Vilhelmas nė žo- 
džio netarė, ir niekas nedrįso su juo kalbėti“. Pagaliau prabilo 
gudrusis normanas. — Haraldas begėdiškai uzurpavęs Anglijos 
karūną, nes po kojų. pamynęs Alfredo dinastijos teises. Neišmi- 
rusi juk toji dinastija: tebėsąs gyvas velionies Edwardo giminai- 
tis, pats Vilhelmas. (Ištikrųjų gi Vilhelmas ne artimesnis buvo 
Edwardo giminaitis, kaip Haraldas, kurio sesuo ištekėjusi buvo 
už Edwardo; be to, savo teisę pabrėždamas, užmiršęs buvo du- 
kas, kad tebegyveno tikrasis Alfredo įpėdinis, Edwardo brolio 
Edmundo sūnaitis Edgaras). Gal būt, ta teise pats Norman- 
dijos dukas truputėlį abejojo, nes pridūrė, kad Edwardas Išpa- 
žintojas paskyrė jį savo įpėdiniu, o Haraldas žadėjęs padėti jam, 
Vilhelmui, įsiviešpatauti Anglijoj. Jei Edwardas tikrai pažadė- 
jęs buvo karūną 1051 m. aplankiusiam jį Vilhelmui, tai, viena, 
savo pažadų vėliau nepakartojo, antra — be Witenagemoto su- 
tikimo tie pažadai jokios reikšmės neturėjo. Vilhelmas minėjo 
dar Haraldo priesaiką (kartą audros priverstas buvo Haraldas 
išlipti Normandijoj, ir dukas be tos priesaikos jo neišleido). Ta- 
čiau pats Haraldas prikaišiojamos jam priesaikos, bent ta pras- 
me, kuria aiškino ją Vilhelmas, nepripažino. 

Vistiek — Vilhelmas dėjosi teisę ginąs. Tenorįs jis prie- 
saikos laužytojui ir uzurpatoriui atkeršyti; pats viena sau terei- 
kalaująs: kad Anglai galėtų ir jį rinktis karalium. Normandijos 
kunigai tikėjo duko žodžiais ar — dėjosi tikį, teipaja — kurija. 
Aleksandras II mielai palaimino teisės gynėjo sumanytąjį 
žygį. "Tas žygis vis dėlto sunku buvo organizuoti. Vilhelmui, 
žygiuojant į Angliją, reikėjo apsaugoti pati Normandija ir susi- 
tarti su valdovais, kurie galėjo sąjungininkauti su Haraldu arba 
"savo naudai į kovą įsikišti. Čia pavojingi buvo Prancūzijos 
ir Danijos karaliai, Flandrijos ir Anjou grafai, 
Bretagne ir Vokietija. Reikėjo be to pasistatydinti 
ir paruošti laivynas, sutvarkyti kariuomenė, kurią sudarė ne tik 


— 161 — 


normanai, bet ir iš visos Prancūzijos susėję feodalai. Laimė, kad 
nelengviau buvo ir Haraldui: Haraldo nuveiktas ir pabėgęs iš 
Anglijos jo brolis sukilėlis Tostigas susidėjo su Norve- 
gijos karaium Haraldu Hardradai ir įsibrovė į 
šiaurinę Angliją. Netoli nuo York miesto (ties Stamford 
Bridge) Haraldas juos sumušė (1066. IX. 28), bet kaip tik 
tuo metu nukilo į Anglijos krantą Vilhelmas su 14.000 raitelių 
ir 40—50.000 pėstininkų (ties Pevensey, 1066. IX. 29). 

Haraldas sušaukęs buvo piliečių pulkus (Land-fyrd), 
bet tie pulkai tetiko vienam mūšiui, o ne ilgam karui; nes smul- 
kieji žemės savininkai skubėjo grįžti namo savo žemės dirbti. 
Rugsėjo mėnesį karalius nebeteko didžiosios tų pulkų dalies ir 
tik su savo vasalų kariuomene nuveikė Tostigą ir Hardradą. Su 
tais vasalais ir vėl skubotai sušauktais žmonėmis, „nedrįso jis 
pulti priešo, kurį laikė pavojingesniu už Norvegijos karalių“. 
Norėjo pirma padidinti savo kariuomenę ir sustojo netoli nuo 
pajūrį plėšiančių normanų vienoj kalvoj ties Hastingsų, 
užkirsdamas priešui kelią į Londoną (X. 13). Iš dešinės buvo 
pelkėtas laukas; pozicijos centrą, kur pirmoj eilėj stovėjo gerai 
ginkluoti Haraldo samdiniai, o už jų — sušauktieji kaimiečiai, 
gynė perkasas ir tuinai; silpniausią kairinį sparną užėmę buvo 
karaliaus vasalai ir didžiais kirviais ginkluota jo gvardija; čia 
plevėsavo Wessekso vėliava su auksiniu slibinu ir paties Ha- 
raldo vėliava. 

Kitą dieną Vilhelmas puolė neprieinamą anglosaksų pozici- 
ją. Tuo tarpu, kai jo sąjungininkai ir samdiniai mušėsi su Ha- 
raldo kariuomenės sparnais, jis pats su savo broliu Odonu va- 
dovavo pasiutiškai pozicijos centrą puolantiems normanams: trū- 
ko plyšo stengėsi pralaužti priešo frontą. Bet tuinų ir perkaso 
ginamuosius anglosaksus pasiekę, kaskart suduždavo normanų 
būriai. Iš dešinės anglosaksus puolą bretonai įklimpo pelkėse, 
išsilakstė ir ėmė bėgti; pasklido gandas, kad pats Vilhelmas žu- 
vo. „Aš gyvas tebesu“, sušuko dukas, nusiimdamas šalmą, „ir 
noriu su Dievo pagelba laimėti!“ Nebeturėdamas vilties pra- 
laužti priešų fronto, puolė Vilhelmas Haraldo gvardiją. Du žir- 
gus bejojant nukovė jam anglosaksai; pats jis kuoku nužudė 
karaliaus brolį; bet ir šįkart nieko nelaimėjo. Liepė tada, kad 
normanai apsimestų bėgą. Iššokę iš anapus tuinų, priešai ėmė 
juos persekioti ir — pakriko. Tuo tarpu Vilhelmas su naujais 


Istorija 11 


— 162 — 


kariais vėl puolė ir pagaliau išsikovojo sutvirtintą pozicijos cen- 
trą. Visa dešinioji Haraldo kariuomenės dalis greit buvo su- 
mušta; atspariai tebekovojo savo vasalų apsuptas karalius. Juos 
tikrai apiberdavo strėlėmis Vilhelmo šauliai. Viena iš jų pakliu- 
vo karaliui į akį, ir jis nebegyvas krito ties savo vėliava. Žuvo 
begindami kūną ir ištikimieji jo vasalai. Haraldo lavono nebe- 
galima buvo surasti. Ten, kur jis žuvo, liepė nugalėtojas pasta- 
tydinti sau palapinę — „susėdo valgyti ir gerti žuvusiųjų tarpe.“ 

Žuvo visi Haraldo broliai, beliko du žentai, Mercijos 
ir Northumbrijos grafai. Jie bemėginą buvo priešintis 
dar kiek Užkariautojui ir palaikė greit paskelbtą karalium vaiką 
Edgarą (Eadgar the Aetheling), paskutinį Alfredo 
Didžiojo ainį. Be kovos užėmė Vilhelmas Londoną, ir, iš- 
skyrus Northumbriją ir Mercijos dalį, visa Anglija bematant jį 
pripažino. Kaip ir Knudas, nenorėjo jis būti užkariautojas, bet 
Edwardo ir Alfredo Didžiojo įpėdinis. Todėl visų pirma ir ap- 
sikarūnavo Westminstere senųjų Anglijos karalių papro- 
čiu. Nepakeitė jis nei papročių, nei įstatymų; karališku savo 
laišku pripažino Londono privilegijas ir atgaivino karalystės san- 
tvarką ir taiką. 

Tiesa sakant, 1066 m. Anglijos užkariavimas tebuvo tik pra- 
sidėjęs. — Pats Vilhelmas galėjo suvaldyti įsigrūdusius su juo 
į Angliją feodalus ir aibę Normandijos senjorų, kurie netrukus 
atpleškėjo į užkariautąją žemę.  Apdovanojo juos feodais, bet 
mažiau davė jiems teisių, kaip turėjo Prancūzijos, net Norman- 
dijos baronai. Jie norėjo laisvai plėšti ir vergti anglosaksus, o 
jis gynė nuo jų naujųjų savo valdinių teises. Jie norėjo prisisa- 
vinti kuone visas žemes — Vilhelmas tekonfiskavo Haraldo gi- 
minės ir šalininkų feodus. Murmėdami klausė karaliaus feoda- 
lai. Grįžus jam į Normandiją (1067 m.), nebenorėjo klausyti jo 
vietininko ir brolio vyskupo Odono. Be to, ir pats Odonas 
būdu ir pažiūromis nuo baronų nesiskyrė, tironiškai valdė Ang- 
liją, spaudė anglosaksų senjorus ir čiulpė liaudį. Taigi, sukilo 
pagaliau ne tik Northumbrijos ir Mercijos grafai, bet ir pripa- 
žinę Vilhelmo valdžią anglosaksų galiūnai. Į kovą įsikišo Sko- 
tijos karalius Malcolmas II ir Danijos karalius 
Sveinas. Vilhelmui reikėjo vėl grįžti į Angliją ir aštuonerius 
metus (1068—1076) malšinti sukilėliai ir kariauti su jų sąjun- 
gininkais. Šitie karai ir buvo tikrasis Anglijos užkariavimas. 


— 163 — 


35 


Kaip minėta, Vilhelmas nepanaikino politinės Anglų san- 
tvarkos. Tauta politiškai tebegyvavo savo grafysčių ir šimtinių 
susirinkimuose. Didžiūnų ir pralotų suvažiavimas (Witena- 
gemotas) tebebuvo karaliaus taryba ir nekartą pažabodavo 
kiek jo valdžią. Tik ealdormanus Vilhelmas panaikino; bet su 
tais paveldėtiniais didžiųjų provincijų valdovais (Edwardo Iš- 
pažintojo laikais jie vėl įsigalėjo) kovojęs buvo kadai Godwinas 
ir Haraldas. Su senąja Anglų santvarka Vilhelmas susydino 
normandinį feodalizmą. Nuo tų laikų feodalizmas prigijo Angli- 
joj, ir nebebuvo čia daugiau nei senjoro be žemės, nei žemės be 
senjoro. Tačiau normanai buvo paskutinieji Anglijos užka- 
riautojai, ir iki Jono Bežemio laikų (1199—1216 m.) te- 
buvo joje tik vienas pavojingas maištas (1135—1153 m.). Kraš- 
tas ramiai gyveno, ir nereikėjo jam karingųjų feodalų, kaip kad 
Europai. Be to, Anglijoj feodalizmas susidūrė su stipriomis vie- 
tos savivaldybės tendencijomis. Čia tebegyvavo (kad ir aristo- 
kratėjo) šimtinė (hundred) ir grafystė (shire), kurių se- 
niai jau nebebuvo kontinentalinėj Europoj, ir iš pat pradžios 
didieji miestai turėjo teisių, dėl kurių Europos miestai pradėjo 
kovoti XI amžiaus gale. Ta savivaldybe ir senosiomis Anglijos 
karalių teisėmis remiantis, Vilhelmui pasisekė sumažinti feodalų 
galia. Antra vertus, tais feodalais remdamasis sustiprino jis sa- 
vo pirmtakūnų anglų valdžią. 

Jis gudriai susydino politinę Anglų santvarką su feodaline 
Normandijos sistema, nes ir pirmajai, ir antrajai lygiai atsto- 
vavo. Taiką saugodamas, smulkesniuosius žemės savininkus gin- 
damas, amatninkus ir pirklius globodamas, gaivino jis gerųjų 
Anglijos valdovų politiką ir savo valdžią tikrai tautišką darė. 
Panaikinęs ealdormanus, grafus (sherifus) vėl pavertė jis ka- 
rūnai paklusniais valdininkais. Karaliaus vardu jie teisė, rinko 
mokesčius ir administravo. Susikūrė Vilhelmas didžiausią do- 
mėną ir prisisavino svarbiausias tvirtoves. Bet nors, jo paties 
nuomone, ir paveldėtinis bei tautiškas (ėmė mokytis angliškai, 
tik nieko iš to neišėjo) Anglijos karalius buvo, Vilhelmas negalė- 
jo apseiti be feodalinės savo kariuomenės ir be feodalinės siste- 
mos. Kaip sau nori, bet jis užkariavo Angliją ir turėjo remtis išti- 
kimaisiais vasalais. O tie vasalai, žinoma, ne dykai kariavo; no- 
rėjo, kad karalius jiems atsilygintų, troško feodų ir valdžios. 


j.1* 


— IS 


Kadangi daug žemių atėmęs buvo Vilhelmas iš anglų maiš- 
tininkų, nestigo jam feodų savo vasalams apdovanoti. Kitą galą 
atvertus, feodalizmas sutiko su pačios Anglijos gyvenimo ten- 
dencijomis, nes ir čia, kaip jau minėta, įsigalėję buvo karaliaus 
vasalai, arba thanai, o be jų priviso ir pačių thanų vasalų bei kli- 
jentų; laisvųjų žemės savininkų (freeholderų) vis mažiau 
bebuvo: daug jų tapo thanais arba thanų vasalais; daug — nu- 
suso. 


Savo broliui Odonui davė karalius maždaug 400 dvarų 
(iš jų pusę vienoj Kento grafystėj); nedaug mažiau gavo 
Vilhelmo patarėjai Pitz-Osbern ir Montgomery ir 
tokie baronai, kaip Mowbrays arba Ciares. Skurdeivos 
riteriai tapo turtingiausiais baronais; visiems savo padėjėjams ir 
kariams dosniai atsilygindavo nugalėtojas. Visi tarnavo karaliui 
už savo feodą ir dalindavo tą feodą mažesnėmis dalimis savo pa- 
čių vasalams. Šitoks antrosios rūšies vasalas klūpodamas pri- 
siekdavo savo senjorui kariškai tarnauti jam iki gyvos galvos, o 
senjoras pabučiuodavo jį ir duodavo feodą jam ir jo įpėdiniams. 
Bet Vilhelmas reikalavo tokių vasalų priesaikos ir sau pačiam, 
karaliui. Net kito senjoro vasalas turėjo tarnauti karaliui, pri- 
reikus, triskart per metus, aplankyti karaliaus dvarą, mokėti jam 
tam tikrą sumą (aid), jei patekdavo karalius nelaisvėn, kai vy- 
resnysis jo sūnus tapdavo pilnamečiu ir kai ištekėdavo vyresnioji 
jo dukra. Be to, kaip ir Normandijoj, valdė karalius visų nepil- 
namečių savo vasalų feodus ir paskirdavo įpėdinį besūniui vasa- 
lui. Daugumas feodų turėjo savo paprotį custom, vadinasi, 
mokėjo karaliui tam tikrą mokestį ir tam tikras pareigas ėjo. 
Kiekvienoj grafystėj visa tai kontroliuodavo ypatingi karaliaus 
valdininkai; prižiūrėdavo feodus ir šimtinės „teisėjų“ kolegija. 
Bet šimtinės ir grafystės „teisėjams“ tebeteisiant, aukščiausioji 
jurisdikcija (kaip ir Normandijoj) priklausė karaliaus teismui, 
kuris buvo ir apeliacijos instancija. 

Tuo būdu Vilhelmas ir savo vasalų kariuomenę Anglijoj įkur- 
dino, ir savo paties valdžią nuo jos apsaugojo, juoba, kad niekam 
neduodavo didelio tolydinio žemių komplekso. Daug dvarų gau- 
davo iš karaliaus jo baronai, bet tie dvarai visuomet keliose gra- 
fystėse pakrikę buvo. Žinoma, naujai įkurdintieji Anglijos feo- 
dalai susijo ilgainiui su anglų baronais. Nes Vilhelmas toli gražu 
neeksproprijavo Anglijos dvarininkų (išskyrus savo priešus ir 


— 165 — 


sukilėlius), tik privertė juos tapti savo vasalais. Įsakė jis 
1085 m. surašyti visas karalystės žemes; žmonės juokais pava- 
dino tą kadastrą „Paskutiniojo Teismo Knyga“, Domesday 
Book. Kai kurie istorininkai laikė šitą knygą eksproprijacijos 
rezultatu; bet ji, paprastai, normanų savininkų neskiria nuo an- 
glosaksų savininkų ir surašyta kaip tik todėl, kad Vilhelmas no- 
rėjo sutvirtinti tiek normanų, tiek anglosaksų savastį, išaiškinti 
karalystės buitį ir geriau mokesčius rinkti. O visų svarbiausia 
yra tai, kad Domesday Book buvo teisės dokumentas ir 
kad sijo jis su kitais Vilhelmo įstatymais į vieną teisės normų 
sistemą. Čia svetimšalis valdovas aiškiau kėlė aikštėn teisės san- 
tvarkos idėją, kaip galėjo tai padaryti atskiri čionykščių valdovų 
įstatymai ir natūralus tautiškos teisės augimas. 

Tai, kad normanai įsigydavo žemių Anglijoj, turėjo ir kitos 
reikšmės, ir nemažos. — Daugelis karaliaus vasalų turėjo žemių 
tiek šiapus, tiek anapus La Manchės. Jiems tarpininkau- 
jant, Vilhelmo karalystė sijo su jo dukatu, ir prancūziškoji kul- 
tūra plito Anglijoj. Normanai laikė save nugalėtojais, didžiuo- 
davos savo duko laimėjimu, gyrė jį už tai, kad „aukščiau už vi- 
sus savo pirmtakūnus iškėlė savo tautą“. Nepasisekė Norman- 
dijos feodalams įsigyti Anglijoj nė tos politinės įtakos, kurią tu- 
rėjo Normandijoj; bet kultūriškai jie vadovavo kraštui, nors 
ilgainiui ir patys ėmė anglėti. 

Labiausiai betgi padėjo Vilhelmui kultūrinti-prancūzinti 
Angliją Bažnyčia. Ne be reikalo nusileisdinėjo jam popiežiai: 
tikėjimo ir Bažnyčios reikalai tikrai jam rūpėjo. ,„Abatus ir vys- 
kupus rinkdamas, žiūrėjo jis ne jų turto ar galios, bet jų šven- 
tumo ir išmintingumo. Kaskart susikviesdavo abatus, vyskupus 
ir kitus protingus patarėjus ir jų patariamas rūpestingai ištir- 
davo, kas yra geriausias ir išmintingiausias žmogus, kas geriau- 
siai supranta Dievo ir pasaulio reikalus, kad galėtų Dievo Baž- 
nyčią valdyti“. Nuvertęs Canterbury arkivyskupą Sti- 
gandą, Vilhelmas atidavė jo sostą savo draugui Lanfran- 
kui. Drauge su juo ir reformavo Anglų Bažnyčią. Juodu matė, 
kad Anglijos kunigai, vyskupai ir abatai buvo, apskritai imant, 
tamsūs ir nedori žmonės. Taigi, ėmė jų vieton skirti Norman- 
dijos kunigus, steigti mokyklas ir naujo, kontinentiško pobūdžio 
vienuolynus. Europos pavyzdžiu Lanfrankas stengėsi vienuo- 
linti Bažnyčią, norėjo paversti ją centralizuota, popiežiaus pri- 


— 166 — 


klausoma organizacija. Bet čia turėjo jis daug nusileisti Vil- 
helmui, nes karalius nė manyt nemanė atsisakyti nuo bažnytinių 
savo teisių popiežiaus naudai. Kai Grigalius VII reikalavo 
jo feodalinės priesaikos, Vilhelmas griežtai atsakė: „Niekuomet 
nenorėjau to daryti ir dabar nenoriu. Niekuomet to nežadėjau; 
nemanau, kad buvo žadėję kada ir mano pirmtakūnai“. Kaip ir 
baronas, vyskupas turėjo prisiekti karaliui (homagium). Be 
karaliaus sutikimo negalėjo būti atskirtas nuo Bažnyčios nė vie- 
nas jo vasalas; karalius leisdavo rinktis Bažnyčios sinodams ir 
patvirtindavo jų kanonus. Be jo leidimo negalėjo būti viešai pa- 
skelbtas Anglijoj nė paties popiežiaus laiškas. Kunigija tapo pa- 
klusnia karaliaus valdininkija. O ji turėjo klausyti karaliaus ir 
todėl, kad sunormandėjo. Ir kilmė, ir kalba skyrė daugumą vys- 
kupų ir abatų nuo anglosaksų. Mažai tesantykiavo jie ir su tau- 
tos susirinkimais, nes visus bažnytinius reikalus karalius atidavė 
jų, vyskupų ir abatų, teismui. Tuo būdu ir pati Bažnyčios refor- 
ma mažos įtakos teturėjo liaudžiai bažnytėti. 

Šiaip ar taip, Bažnyčią reformuodamas Vilhelmas didino sa- 
vo valdžią ir nepasidavė kunigų įtakai. Kaip normaniškieji pietų 
Italijos ir Sicilijos valdovai globojo saracėnus, taip ir jis — Žy- 
dus. Leido jiems gyventi didžiausiuose miestuose, atskiruose 
kvartaluose (Jewries); karaliaus justicijarijus sau- 
gojo žydų pirklius; žydai statydavosi sinagogų ir gyveno savo 
teise, mokėsi savo mokyklose. Kadangi vertėsi žydai ypačiai pre- 
kyba, tai turtino jie kraštą ir paties karaliaus iždą; o santykiau- 
dami su Ispanijos ir rytų žydais, padėjo ir dvasinei Anglijos kul- 
tūrai augti. Tryliktojo amžiaus pradžioj pas rabinus mokėsi Ro- 
geras Baconas. 


36 


Vilhelmui Užkariautojui numirus (1087. VIII. 7), vyres- 
nysis jo Robertas (Robert Courte-Heuse) tapo 
Normandijos duku (1087—1096 ir 1100—1106), bet antrasis sū- 
nus Vilhelmas Rudasis (William the Red, 
Rufus, 1087—1100) pasigrobė karališkąją tėvo karūną ir iždą, 
prisiviliojo visokiais pažadais Anglijos vyskupiją bei baroniją ir 
įsiviešpatavo Anglijoj. Brolių kova neišvengiama rados, nes nie- 
kas iš jųdviejų nenorėjo pasitenkinti Vilhelmo I valstybės dalimi, 


— 167 — 


ir tiek Normandijoj, tiek Anglijoj feodus turintiems baronams 
toks dalinimas nepatogus buvo. Be to, broliams susiriejus, atgi- 
jo karingas ir anarchiškas baronų instinktas. Nuveikė pagaliau 
Vilhelmas Rudasis: 1091 m. įsibrovė jis į Normandiją, 1094 m. 
pakartojo žygį, o 1096 m. faktiškai įsigijo visą dukatą. Norėda- 
mas kryžiaus karan žygiuoti ir neturėdamas pinigų, Robertas pa- 
siskolino jų iš brolio, o įkaitu paliko jam dukatą. 

Vilhelmas II buvo geresnis Vilhelmo I įpėdinis, kaip Ro- 
bertas. Bet karas su broliu brangiai jam atsėjo. Taigi, ne tik 
savo pažadų vyskupams ir baronams netesėjo, bet neapsakomai 
ėmė juos spausti: norėjo kuodaugiausia pinigų iščiulpti. Nei jo 
paties, nei jo padėjėjo Rainulfo Flambardo nekentė 
anglai. Sukliuvo karalius ir su Lanfranko įpėdiniu Šv. Ansel- 
mu (1093—1109 m.), kuris drąsiai gynė Bažnyčios laisvę ir teisę. 
Šv. Anselmas turėjo net išsikraustyti iš Anglijos (1097 m.). 

Netrukus, bemedžiojant, rastas buvo strėle nušauto kara- 
liaus lavonas (1100 m.). Kadangi Robertas buvo dar negrįžęs 
Normandijon (užtruko pietų Italijoj), tai Anglijos sostą pasiėmė 
jaunasis Vilhelmo I sūnus Heinrichas I, vadinamasis Hen- 
ri Beauclerc (= gražus, geras klierikas; mat, daugiau jis 
buvo mokęsis už savo brolius, o mokyti žmonės ir buvo dvasinin- 
kai; 1100—1135 m.). Pirmiausia reikėjo jam  susitaikinti su 
Anglijos baronais, kuriuos tiek sukairinęs buvo Vilhelmas II ir 
kurie tebenorėjo unijos su Normandija. — Tik ką apsikarūnavęs, 
viešai paskelbė Heinrichas chartiją. Čia pasmerkė jis „blo- 
guosius papročius“, kuriais Vilhelmas II vergęs ir plėšęs Bažny- 
čią. Heinrichas žadėjo valdyti karalystę savo tėvo papildytai- 
siais ,,Edwardo įstatymais“. Vadinasi, pats pripažino tautos (ne 
vienus baronus, bet ir tautą minėjo) teisę ir tąja teise tvardė ka- 
rališką savo valdžią. Kaip Knudas ir Vilhelmas I, Heinrichas 
norėjo būti teisingas ir tautiškas karalius, bet pirmas aiškiai tą 
moralinį karaliaus valdžios pamatą formulavo. Žinoma, ir kiti 
Europos valdovai dažnai sąžiningai eidavo savo pareigas, kartais 
apie jas ir kalbėdavo. Tačiau jautėsi jie vienam Dievui atsakingi 
tėsą, ir vieni popiežiai tesistengė apyaiškiai formuluoti tas val- 
dovo pareigas ir saugoti tautos teises. Heinrichas I žadėjo pil- 
dyti ne abstrakčiai nusakomas valdovo pareigas, bet tam tikrą, vi- 
sai konkrečią Anglų tautos teisę; ir žadėjo — ne Dievui ir ne po- 
piežiui, bet pačiai tautai. Jo chartija — pirmas konstitucinis 


— 168 — 


aktas, bent — neabejojamas tokio akto, „Didžiosios laisvių char- 
tijos“ (1215 m.), precedentas. Žinoma, tautai atstovavo feo- 
dalai baronai. Tačiau pats Heinricho aktas galima suprasti ir 
išaiškinti teturint galvoj tik visa Anglijos ir normaniškojo jos 
užkariavimo istorija.  Normaniškieji karaliai turėjo prieš anglo- 
saksų tautą remtis baronais, o prieš baronus — savivaldybiškai 
gyventi pripratusia tauta. Kad ir daug kentėjo nuo visokių puo- 
limų, Anglija, palyginti su Europa, ramiai gyveno. Nei puolimai, 
nei pilietiniai karai, nei kova su keltais nesuardė primityvios, bet 
organiškos Anglų santvarkos. Europoj organiškoji santvarka 
gimė iš feodalinės anarchijos; Anglijoj iš pat pradžios ji yra bu- 
vusi ir paties — tiesa sušvelninto — feodalizmo laikais tebegy- 
vavo. Kad ir atsiknojo pagaliau nuo tautos Alfredo dinastija, 
tautiškoji karaliaus valdžios prasmė neišnyko. O tautiškam būti 
reiškė Anglijoj — tautos įstatymais gyventi ir karalystė valdyti. 

Chartijos kopijas Heinrichas tuoj nusiuntė į visas grafystes 
ir, tarytum ją pildydamas, suėmė visų nekenčiamą Rainulfą 
Flambardą ir parsikvietė atgal į Angliją šv. Anselmą. 
Šventasis ir palaimino karaliaus vedybas — sujungė Rollono ainį. 
su Alfredo Didžiojo ir Cerdico atžala. — Norėdamas tautiškąjį 
savo valdžios charakterį pabrėžti, nutarė Heinrichas vesti Edga- 
ro sesers Margaretos ir Skotų karaliaus Mal- 
colmo III dukterį Edithą (Matildę), paskutinį seno- 
sios dinastijos diegą. Bet Editha buvo vienuolė: jauna mergaitė 
tebebūdama, pasislėpė ji suirutės metu savo tetos vienuolyne, o 
teta privertė ją į vienuoles eiti Tačiau nenoromis tarnavo Die- 
vui Editha-Matildė. „Kaskart, kai būdavau su teta“, pasakojo ji 
pati, „apsigaubdavau vienuolės šydu, iš pykčio ir nuoskaudos 
drebėdama. "Tik ką su teta atsisveikinus, nuplėšdavau jį nuo gal- 
vos, patėškėdavau žemėn ir mindžiodavau kojomis.“  Nelaimin- 
gosios karalaitės išklausęs, Canterbury arkivyskupas nu- 
ėmė vienuoliškus jos pažadus; pats ją ir karūnavo Anglijos kara- 
liene: susirinkusi liaudis perrėkė murmančius vyskupus ir ba- 
ronus. 

Visa tai darė Heinrichą I nacijonaliu Anglijos valdovu, įga- 
lino jį remtis tauta ir išvyti iš krašto įsibrovusį ir norintį kara- 
lystės sostą įsigyti Robertą Courte-Heuse (1101 m.). 
Robertas pasitenkino tuo, kad pažadėjo Heinrichas mokėti jam 
kasmet 3000 auksinių markių. Bet ir nuo šios pensijos turėjo Ro- 


— 169 — 


bertas greit atsisakyti (1103 m.). O Heinrichas, sustiprinęs sa- 
vo valdžią Anglijoj ir susitaikęs su Prancūzijos karalium, 
Flandrijos, Anjou, Mainės ir Bretagnės val- 
dovais, pasinaudojo Roberto kova su savo vasalais: 1105 m. pats 
įsibrovė į Normandiją ir paėmė Bayeux ir Caen mies- 
tus, o 1106 m. sumušė ties Tinchebray Roberto kariuo- 
menę, savo brolį nelaisvėn paėmė ir visą dukatą pasivergė. Ang- 
lai, gali sakyt, atkeršijo Normanams už Hastingso kautynes, ir, 
Anglijai vėl susidėjus su Normandija, nebeteko prasmės baronų 
kova su Heinrichu. Dukato niekam nenorėjo atiduoti karalius, 
uoliai jį gynė, ir veltui priešai, ypačiai Prancūzijos karalius, te- 
kurstė prieš Heinrichą Roberto sūnų Vilhelmą Clitoną. 

Retai kuris karalius taip stengėsi įtikti savo valdiniams, kaip 
Heinrichas I — anglams. Bet, tautos meilės įsigijęs, Heinrichas 
tvirtai karaliavo ir savo prerogatyvas saugojo. Pavyzdingai nu- 
baudė 1101 m. Robertą remiančius baronus. Laikėsi jis Vil- 
helmo I įsteigtosios politinės sistemos, tobulino ir griežtino ją. 
Konfiskuotomis maištininkų žemėmis apdalino mažaturčius savo 
vasalus ir ėmė remtis tuo mažesniųjų feodalų sluoksniu. Juos ir 
skirdavo sherifais ir „teisėjais“. Bendrosios „karaliaus teisės“ 
labui Heinrichas siaurino provincijų teises ir feodalų jurisdikciją, 
kiek begalėdamas vienodino teisę. Pramintas buvo „Teisės 
Liūtu“. Reformavo ir finansus. 

Karaliaus kapellos (Royal Chapel) kunigai buvo ka- 
raliaus sekretoriai, arba ministeriai, kuriems vadovavo kanc- 
leris (chancelor), bet pirmoji po karaliaus vieta priklausė 
justicijarijui, arba vyriausiajam karaliaus vietininkui 
(lieutenant-general of the kingdom). Kara- 
liui kur išvykus, justicijarijus valdė visą karalystę, o čia jam pa- 
dėdavo „Aukščiausias Teismas“, arba „Karaliaus 
Teismas“, kurį sudarė justicijarijaus skiriami karaliaus žemių 
baronai. Tas nuolatinis „Teismas“ atstovavo visiems tik triskart 
per metus susivažiuojantiems karaliaus vasalams. Redaguodavo 
ir registruodavo įstatymus, buvo apeliacinė instancija ir turėjo 
teisę peržiūrinėti visų žemesniųjų teismų nutarimus. Be to, Ka- 
raliaus Teismo nariai pirmininkaudavo perijodiniams keliolikos 
grafysčių sherifų susivažiavimams. Tas pats Karaliaus Teismas 
buvo ir „Šachmatų Stalo Taryba“ (Cort of Ex- 
cheguer), arba finansų taryba, pavadinta taip todėl, kad da- 


— 170 — 


lyvaują joje baronai sėdėdavo už languoto stalo. Dukart per me- 
tus kiekvienas sherifas mokėdavo Šachmatų Stalo Tarybos ba- 
ronams karaliaus žemės činšą, žemės mokestį (Danegeld te- 
bevadinamą), teismo pajamas ir vasalų mokesčius. Visokių fi- 
nansinių ginčų spręsti perijodiškai suvažiuodavo į grafystes Ta- 
rybos skiriami „keliaujantieji teisėjai“ (juges itinėrants, 
judges' circuits), kurie ilgainiui tapo ir teisėjais. 

Karaliaus valdininkija tebuvo tik vienas valdymo sistemos 
momentas. Kiti du — feodalija ir senosios savivaldybės įstaigos. 
Be feodalijos negalėjo Heinrichas apseiti, kadangi valdininkų 
maža tebuvo ir kadangi feodalai sudarė jo kariuomenę. Su savi- 
valdybės įstaigomis nekovojo, nes jomis rėmėsi kovoj su feoda- 
lais, o visi tie shirių ir šimtinių susirinkimai neatrodė pavojingi 
karaliaus valdžiai, priešingai — labai lengvino valdymo naštą. 
Heinricho I laikais savivaldybės įstaigos ėmė net stiprėti, nes 
prasikūrė ir įsigalėjo senieji miestai, be to — priviso daug naujų. 
O miestelėnams kur kas lengviau organizuoti ir ugdyti savival- 
dybė, kaip kaimiečiams. 

Vilhelmui I užkariavus Angliją, laimėjo ir Anglijos prekyba 
bei pramonė. Iš sena įsikūrusių miestuose svetimšalių pirklių ir 
amatninkų kolonijų padaugėjo. Su kiekvienu senjoru, su kiek- 
vienu abatu ateidavo į Angliją ir įsikurdavo čia menininkų ir 
amatninkų. Daug Roueno ir Caeno pirklių tapo londo- 
niečiais. Norwich mieste prancūzų pirkliai pasistatė atskirą 
miestą ties senuoju angliškuoju. Iš pat pradžios normanų kara- 
liai globojo Anglijos miestus; ir tie miestai ramiai sau gyveno 
senaisiais savo papročiais. Miestelėnai patys valdė savo miestą, 
kad ir prižiūrėdavo tą savivaldybę karaliaus valdininkai. Pagal 
Heinricho I chartiją, londonietis teisiamas buvo savo plauko žmo- 
nių hustingse, arba miestelėnų susirinkime, kuris rinkda- 
vosi kas savaitė; nebereikėjo jam kautis su savo priešininku, 
kaip normanui, bet priesaika teįrodydavo savo teisę. Karaliaus 
valdininkai visoj Anglijoj gynė londoniečius nuo muito ir kitų mo- 
kesčių. Tiesa, karalius skyrė miesto magistratą, arba por- 
treeve, bet miestelėnų aldermanai valdė kiekvienas 
savo kvartalą (ward), ir pirklių bei amatninkų gildijos 
(gilds) pačios rūpinosi savo reikalais ir globojo savo narius. 
St. Paul katedros varpas, prireikus, sušaukdavo visus londo- 
niečius į tautos susirinkimą (town-mote). Aldermanai pir- 


— 171 — 


mininkaudavo bendruosius reikalus svarstantiems miestelėnams. 
Karui prasidėjus, tauta virsdavo kariuomene ir įteikdavo miesto 
vėliavą savo vadui, normanų baronui Fitz-Walteriui, Jo 
valdžioj buvo ir Vilhelmo I įsteigtoji Londono pilis (Tower). 

Žinoma, Londonas buvo didžiausias ir turtingiausias Angli- 
jos miestas. Bet jo chartija tapo ilgainiui pavyzdinga didiesiems, 
labiausiai — pačiam karaliui priklausantiems, miestams. Išsiva- 
davo pamažu iš feodalų valdžios ir kiti miestai. Miestelėnai-ser- 
vai tapo laisvais žmonėmis; laisvieji miestelėnai prisipirkdavo iš 
savo senjorų visokių privilegijų, pagaliau — ir politinių teisių įsi- 
gydavo. 

Senąsias tautos teises gerbdamas ir „bloguosius“ Vilhelmo 
II „papročius“ viešai smerkdamas, Heinrichas nė nemanė mažinti 
karališkųjų savo teisių. "Taigi, tebevaldė Bažnyčią, kaip kadai 
Vilhelmas I, ir nekreipė didelio dėmesio į reformos sąjūdį: mažai 
tą sąjūdį tevertino, gal, ir visai nesuprato jo reikšmės. O kaip 
tik jo laikais pakirdo ir religinė tautos sąžinė. Baronai ir mies- 
telėnai ėmė statyti naujų bažnyčių. Atsirado daug asketų ir ere- 
mitų;  kliuniečiai ir cistercijiečiai įkvėpdavo 
žmonėms naujų idėjų; miestuose ir kaimuose žmonės rinkdavos 
drauge pasimelsti. Vyskupai ir abatai nuo Vilhelmo I laikų ap- 
anglėjo. Pats Heinrichas ėmė skirti vyskupais bei abatais ir 
anglus. Anglijon grįžęs, Šv. Anselmas atsisakė prisiekti 
karaliui, kai ėmė arkivyskupystės žemes, nenorėjo pripažinti nau- 
jai Heinricho paskirtųjų ir investintųjų vyskupų: gynė Bažnyčios 
laisvę. „Kol aš gyvas“, sakė jam Heinrichas, „nebus sumažinta 
Anglų karalystės garbė ir teisės. O jei, gink Dieve, parūptų 
man taip nusižeminti, tai mano baronai ir Anglų tauta gali mane 
sulaikyti“. Karalius nebojo, kad Anselmas vėl apleido Angliją 
(1103 m.), ir laimėjo pagaliau: Londono konkordatu (1107 m.) 
išsižadėjo tik bažnytinių investitūros simbolių (žiedo ir lazdos). 
Bet principinis valstybės ir Bažnyčios santykių klausimas buvo, 
kaip ir buvęs, neišspręstas. Kova su Bažnyčia ir Anglijai grū- 
mojo. 

Kitas pavojus buvo įpėdinio klausimas. — Heinrichas sutvarkė 
galingą savo valstybę ir apgynė ją kovoj su Prancūzijos 
karalium (1110 m.) ir paveldėtiniu Normandijos priešu Anjou 
grafu (1111 m.). Bet vienintelis jo sūnus Vilhelmas 
1120 m. paskendo. Apie savo sūnėną Vilhelmą Clito- 


— 172 — 


ną, Prancūzijos karaliaus sąjungininką, Heinrichas nenorėjo ir 
girdėti, o mergautinio Heinricho sūnaus Gloucester grafo 
Roberto nesutiko pripažinti Anglijos karalium baronai. Pa- 
galiau (1117 m.), susitarė karalius su baronais paskirti įpėdine 
savo dukterį ir imperatoriaus Heinricho V našlę Matil- 
dę. Netrukus (1129 m.) sutuokė „imperatorienę“ su Anjou 
ir Maine grafu Gotfriedu Gražiuoju (Geoffroi 
le Bel). Tuo būdu Heinricho I įpėdiniu ir tapo senasis Nor- 
mandijos priešas Anjou grafas. Tai buvo labai gudriai su- 
manyta. 


37 


Fulkonas Juodasis (Foulgues Nerra, 987—- 
1040 m.) ir jo sūnus Gotfriedas Martellas (Gect- 
froi Martel, 1040—1060 m.) įsteigė didžiausią ir galin- 
giausią po Normandijos feodalinę Prancūzijos valstybę. Vilhel- 
mas Užkariautojas laikė Gotfriedą pavojingiausiu savo priešu. 
Bet, Gotfriedui numirus, prasidėjo Anjou grafystėj feodalinė 
suirutė. Tik Fulkonas V (1109—1129 m.) ir jo sūnus. 
Gotfriedas Gražusis (Geoffroi le Bel, 1129— 
1151 m.; kadangi puošė savo šalmą augalu planta genis- 
ta, genėčt, pavadintas buvo jis Plantagenėtu) tesu- 
valdė baronus. Sutvarkė savo feodą (Anjou, Maine ir 
Touraine grafystes), atgaivino ir sustiprino centralinę val- 
džią. Nei feodalai, nei miestelėnai nebedrįso priešintis energin- 
gųjų grafų valiai; klausė jų ir vyskupija. Fulkonas V ir Planta- 
genėtas vėl pradėjo pulti Normandiją. Pirma Fulkonas sąjungi- 
ninkavo su Prancūzijos karaliumir Vilhelmu Cli- 
tonu, paskui, Heinrichui I laimėjus karą, įmanė geriau su juo 
susitaikyti. "Tada Fulkono sūnus ir vedė išdidžią, 15 metų už jį 
senesnę „imperatorienę“. Susijo dvi galingiausios Prancūzijos 
baronų dinastijos ir Anjou-Touraine-Maine gra- 
fystė — su Normandijos dukatu ir Anglijos karalyste. Tačiau 
ilgai dar reikėjo kovoti dėl dukato Gotiriedui: tik 1144 m. karū- 
navosi jis Rouen mieste, o Anglijos karūną nebe jis, bet jo ir 
Matildės sūnus Heinrichas Plantagenėtas įsigijo. 

Nei Anglijoj, nei Normandijoj nebuvo populiari valdingoji ir 
paniekinamai į žmones žiūrinti „imperatorienė“. Vyresniajam 
jos sūnui Heinrichui 1115 m. dveji metai tesukako, o jos vyras, 


— 173 — 


nė Heinricho I mirties nelaukdamas ėmė pulti Normandiją. Tuo, 
žinoma, nieko savo pusėn nepalenkė. Heinrichui numirus, užuot 
į Angliją žygiavęs, Gotfriedas vėl pradėjo kariauti dėl Norman- 
dijos. Galima buvo manyti, kad norėjo jis pasiekti savo pirmta- 
kūnų tikslą — sujungti Normandiją su Anjou, vadinasi, atskirti 
ją nuo Anglijos. To visai nenorėjo nei Normandijiečiai, nei 
Anglai. 


Tokia politine buitimi ir pasinaudojo Heinricho sesers sūnus 
Steponas iš Blois. Buvojis Boulognės ir Mor- 
tain grafas, Bellėme senjoras ir turėjo daug žemių pa- 
čioj Anglijoj. Savo drąsumu, dosnumu ir lengvu būdu daug žmo- 
nių prisiviliojo; tetrūko jam politinių gabumų. Norėjo karaliauti, 
bet nekoks karalius tebuvo. Karūną dėlto greit pasigrobė. — 
Londoniečiai prisiminė senus laikus, kai savuoju „taip“ (yea=— 
yes) sveikindavo, gali sakyt, skelbdavo jie karalių, ir linksmai 
sutiko Steponą. Nebuvo dar jo pripažinę nei baronai, nei pralo- 
tai, nebuvo susirinkęs ir tautos susirinkimas. Bet Londoniečiai 
patys laikė save tautos atstovais. Londono aldermanai sušaukė 
piliečius ir, „karalystės gerove, jų manymu, rūpindamies, vienu 
balsu nutarė išrinkti karalių“. Išrinko Steponą ir prisiekė ginti 
jį savo turtu ir krauju, o Steponas prisiekė žiūrėti karalystės tai- 
kos ir gerai karaliauti. Stepono brolis, Winchestero vys- 
kupas, palenkė jo pusėn kelis vyskupus ir baronus, ir netrukus 
Canterbury arkivyskupas karūnavo naują karalių (1135. 
XII. 22). Po trijų savaičių pripažino Steponą kuone visa Anglija 
ir daugelis su Gotfriedu kovojančių Normandijos baronų. 


Turėjo Steponas už tai nusileisti ir baronams, ir Anglijos 
Bažnyčiai: ne tik pakartoti, bet ir padidinti Heinricho I paža- 
dus. Sutiko, be kitko, kad Bažnyčia visai laisvai valdytų savo 
žemes. Nerūpėjo jam nei Heinricho politika, nei išviso reali ka- 
raliaus valdžia. Pajuto feodalai, kad Stepono menko karaliaus 
esama; ėmė sprukti iš jo valdžios, stiprinti savo tvirtovėles, sta- 
tydintis naujų, kovoti tarpusavy, spausti ir plėšti žmones, maiš- 
tininkauti. Kiekvienas ties savimi težiūrėjo, ir, karaliaus nebe- 
palaikomi, prityrę Heinricho padėjėjai išsilakstė. Karalius be 
valdininkijos liko. Prasidėjo feodalinė anarchija. 


Greit maištininkams ėmė vadovauti ir sujungė juos mer- 
gautinis Heinricho sūnus Gloucester grafas Robertas 


— 174 — 


(1138 m.); Skotijos karalius Dovydas padėjo sukilė- 
liams ir įsibrovė į Angliją. Šįkart pasisekė Steponui sumušti ir 
nugalėti priešai; bet susikivirčijo jis su vyskupija, net su savo 
broliu, popiežiaus legatu Heinrichu. Su Robertu susidė- 
jus atvyko į Angliją Matildė (1139 m.). Stepono kariuo- 
menė buvo sumušta, ir pats jis pateko nelaisvėn, o Matildė užsi- 
dėjo karūną — tapo „Anglijos viešpačia (Lady) ir karaliene“ 
(1141 m.). Neilgam, nes savo būdu ir valdingumu visus ji kai- 
rino areno, ir tais pačiais metais Steponas vėl pripažintas buvo 
karalium. Robertui numirus (1147 m.), nustojo „imperatorienė“ 
ir kariavus, grįžo pas vyrą, kuris tuo metu užkariavęs buvo Nor- 
mandiją. Steponas iki pat mirties tevaldė vieną Angliją, valdė 
negarbingai — feodalinės anarchijos nuveikti negalėjo, nė ne- 
mėgino. į 

Išgelbėjo iš tos anarchijos Anglus jų Bažnyčia, kad ir nu- 
žemino ji karaliaus valdžią. Pirmoj Stepono karaliavimo pusėj, 
Anglijos Bažnyčiai vadovavo jo brolis popiežiaus legatas ir W in- 
chestero vyskupas Heinrichas. šaukdavo jis vyskupų 
sinodus, ir tie sinodai suirutės laikais reikšdino kiek Anglų tau- 
tos vienovę. Vyskupija pavadavo karalių, o prieš karalių — už- 
stojo tautos teises. Sinodai aiškino Heinricho I ir paties Stepono 
chartijų prasmę. "Tos chartijos rodančios, kad karaliaus valdžia 
remiantis jo sutartimi su tauta. Karalius esąs savo tautai atsa- 
kingas, ir Bažnyčia turinti teisę pripažinti karalių nevertu sosto. 
Ištikrųjų, nuverstas buvo ir Steponas (1141 m), ir Matildė 
(1141 m.). Grigaliaus VII skelbiamąją ideologiją Anglų 
Bažnyčia sydino su įsišaknijusiomis jau Angluose pažiūromis, ir 
toji ideologija konkretėjo ir anglėjo. 

Bet Heinrichas greičiau karys ir politikas, kaip vyskupas 
buvo. Stepono karaliavimo gale tikru Anglų Bažnyčios vadu 
tapo naujasis Canterbury arkivyskupas Theobaldas, 
šventas ir mokytas žmogus. Pasak jo padėjėjo Tomo Be- 
keto, Theobaldo vadovaujamoji „Bažnyčia davė Heinrichui II 
karūną ir išvadavo Angliją“. Canterbury arkivyskupas 
pakvietė Heinrichą II į Angliją, sutaikė jį su Steponu ir Wa1- 
lingfordo traktatu padarė galą feodalinei anarchijai 
(1153). 


— 175 — 


38 


Heinrichas II Plantagenėtas buvo stiprus ir 
nepaprastai gyvas Žmogus; mėgo medžioti ir su priešais kautis, 
su draugais laisvai, be jokio etiketo šnekėti ir linksmintis. Išėjusį 
aplipdavo jį visuomet baimė prašytojų, skundikų ir elgetų. Visi 
jie dejavo, rėkavo ir stumdėsi, patį karalių stumdė, o jo visai 
tai netvarkai ir nesipriešinta. Tik ant žirgo ir valgydamas sėdė- 
davo; šiaip visuomet judėjo krutėjo — toks jau nenuosėda buvo. 
Bažnyčioj nuobodžiaudavo — žiūrinėjo tapybų bei statulų, šnibž- 
dėdavos su palydovais arba piešė ką. Kad ir griežtai bausdavo 
eretikus, pats tikėjimo klausimais mažai tesidomėjo ir mielai iš 
kunigų juokdavos. Tačiau, kaip ir visi Anjou grafai, didelio 
mokslo žmogus buvo; daug kalbų mokėjo, laisvai šnekėjo prancū- 
ziškai ir lotyniškai; globojo literatus, kalbėdavo su mokslininkais. 

Heinrichą daug kas kaltindavo šykštumu. Ištikrųjų, be rei- 
kalo pinigų nešvaistė, bet dosnus buvo, kai reikėdavo apdovanoti 
ištikimas šalininkas arba politinis tikslas pasiekti. Mat, Hein- 
richas pirmiausia buvo gudrus, atsparus ir nesąžiningas politikas, 
be to, nepaprastai laimingas. — Vedė jis 1152 m. Aliėnorą 
Akvitanijietę, su kuria tik ką išsiskyręs buvo Prancūzijos 
karalius Liudvikas VII. Tiesa, tebuvo tada Heinrichui 
19 metų, o Aliėnorai 32; bet meilės Heinrichas visą savo gyveni- 
mą ne šeimoj jieškojo. Užtai, Aliėnorą vesdamas, paveldėjo jis 
jos tėvo Akvitanijos duko Vilhelmo IX valstybę ir pačioj 
Prancūzijoj tapo, be abejo, galingiausiu valdovu. 

Jau 1152—1153 m. Heinrichas lengvai galėjo atimti Angliją 
iš Stepono; bet nenorėjo, kad laikytų jį Anglai antruoju už- 
kariautoju. Su arkivyskupo "Theobaldo pagelba susitarė 
jis, kaip minėta, su Steponu: formaliai pasidalino su juo Stepo- 
nas savo valdžią ir paskyrė jį savo įpėdiniu. Nebeilgai teko 
Heinrichui ir laukti: 1154 m, Steponas numirė. 

Anglijos karalystė sudarė tik pusę milžiniškos Plantagenėto 
imperijos. — Prie savo tėvonystės ir Normandijos prijungė jis 
1156—1171 m. Bretagnės dukatą; nuo 1159 m. stengėsi 
prijungti prie Akvitanijos Toulousės grafystę, sėkmingai 
kovojo dėl jos su Liudviku VII ir 1173 m. padarė grafą 
savo vasalų — priėjo Viduržemių Jūrą ir žemutinę Rhonę. Ne- 
pasisekė jam, kaip buvo norėjęs, įsiviešpatauti Savojoj ir 
Piemonte; tačiau ir be to priklausė jam didžioji Prancūzijos. 


-- 176 — 


karalystės pusė. Viena jo duktė ištekėjo už. Saksonijos ir 
Bavarijos hercogo Heinricho Liūto (1168 m.), 
antroji — už Kastilijos karaliaus Alfonso VIII 
(1176 m.); trečioji — už Sicilijų karaliaus Vilhelmo II 
(1177 m.). Jo sūnus Heinrichas vedė Liudviko VII 
dukterį. Visos tos vedybos turėjo politinę reikšmę. Nebuvo 
galo Heinricho II troškimams. Kišosi jis į Ispanijos reikalus; 
manė, kad jo sūnus paveldės Kapetingų sostą, o tiesioginiam įpė- 
diniui Pilypui Augustui gimus (1165 m.), ėmė ruošti 
karą su savo siuzerėnu Liudviku. Popiežius teišgelbėjo Kape- 
tingą (1177 m.). Nuo 1169 m. Heinrichas kurstė prieš impera- 
torių Friedrichą I Lombardijos miestų Sąjungą, siuntinėjo 
jai pinigų, rasit, ir tikrai manė pats tapti imperatorium. 

Europiškoji Heinricho II politika primena Karoliaus Di- 
džiojo, Ottono I, Heinricho III, Sveino I, Knudo Didžiojo, Sici- 
lijų valdovų, na, ir tūlų feodalų baronų, taip antai, Blois gra- 
fo Evodo, imperijalizmą. Taja politika reiškėsi primity- 
vusis užkariavimo instinktas, primityvus valdžios troškimas. Jo 
nebemotyvavo jokia kultūrinė idėja, jokia religija pagrįsta ideo- 
logija, kaip, sakysim, Vokietijos valdovų arba Grigaliaus VII im- 
perijalizmą.  Nesirėmė Heinricho politika ir kultūrine jo valdo- 
mųjų žemių vienove. Ištikro, savo kalba, tradicijomis ir papro- 
čiais, visu tautišku savo būdu ne tik anglai skyrėsi nuo prancūzų, 
bet ir vieni prancūzai nuo kitų, bretonai ar gasconai nuo nor- 
mandijiečių. Priešingai, maža kur tesiskyrė Heinricho ir Liud- 
viko VII valdiniai prancūzai. 

Heinricho II imperijalizmu pasireiškė feodalinė Europos, 
ypačiai Prancūzijos stichija. Bet toji stichija pirmiausia konkre- 
tėjo mažas valstybėles, naujosios kultūros narvelius, bekurdama. 
Tik organine tų narvelių vienove remiantis, tik organiškai jie 
sydinant, tegalima buvo didesnė valstybė kurti. "Tokia organinė 
vienovė visai aiški buvo Anglijoj. Buvo ji, žinoma, ir Prancū- 
zijoj. Reiškėsi čia kultūrinėmis provincijų — Provencės, Akvita- 
nijos, Bretagnės, Normandijos, Burgundijos, vidurinės Prancūzi- 
jos — ypatybėmis ir kaip tik tas provincijas vienijančių valdovų 
laimėjimais; antra vertus — neaiškia, bet tebeaugančia Prancūzų 
tėvynės idėja. Tą idėją kėlė aikštėn ir chansons de 
geste autoriai, ir kryžiaus karą,  Gesta Dei per 
„Francos, aprašantieji istorininkai, ir patys baronai, kurie pri- 


— 177 — 


pažino Prancūzijos karaliaus mouvance ir jo siuzerenitėtą. 
Tai ir svarbu, kad miglotą dar Prancūzijos idėją įkūnijo vyriau- 
sias Prancūzijos siuzerėnas Kapetingas. O jis tuo pat metu at- 
stovavo ir senajai, iš Romėnų paveldėtai ir Bažnyčios palaimintai 
suverenitėto idėjai. Dievas patepė Kapetingą karalium, ir rėmė 
jį Prancūzų Bažnyčia. 

Kovodamas su savo siuzerėnu ir suverėnu Kapetingų, Hein- 
richas susidūrė tiek su feodalijos (su ja teipaja kovojo, bet ne- 
galėjo be jos apseiti), tiek su Bažnyčios (jos idėjinę galią mažai 
tesuprato) pasaulėžiūra. Jis buvo daug galingesnis ir gabesnis 
už Liudviką VII. Bet pasidalinti su juo Prancūzijos negalėjo, 
nes Prancūzija iš esmės viena ir vieninga rados, o nuversti savo 
siuzerėnas ir Dievo palaimintasis karalius buvo jam dar sunkiau. 
Be to, kaipgi būtų jis suvaldęs tikrai milžinišką imperiją, pats 
imperatorium netapęs? juoba, kad dėpčiojo į galingą Plantage- 
nėtą kiti Europos valdovai. 

Pati feodalinė Europa žabojo feodalinį Heinricho imperija- 
lizmą, patvinkusią feodalinę stichiją. — Heinrichas turėjo nusi- 
leisti ir prancūziškųjų savo provincijų separatizmui, ir visų Pran- 
cūzų karaliui. Ne paprastai užkariavo Bretagnę, bet sutuo- 
kė savo sūnų Geoffroi su jos duko paveldėtoja (1166 m.). 
Normandiją ir Anjou nuo Heinricho II gavęs, jo 
sūnus Heinrichas prisiekė dukato ir grafystės siuzerėnui 
Liudvikui VII (1169 m.). Taip pat pripažino save Kapetingo va- 
salu ir trečias Heinricho II sūnus, Akvitaniją gavęs Ri- 
chardas Liūto Širdis. Tiesa, pats Heinrichas laikė 
visa tai tik formalumu, ilgai neišleido savo sūnų į jų feodus ir 
savarankiškai tuos feodus valdė. Tačiau paūgėję sūnūs ėmė rei- 
kalauti valdžios ir maištininkauti. Pagaliau, visi trys sūnūs at- 
sidūrė Liudviko VII dvareir su juo prieš tėvą susidėjo. 
Liudvikas nenorėjo taikintis su Heinrichu II „be jo žmonos ir 
sūnų sutikimo“ (1173 m.); žadėjo vyresniajam Heinrichui 
padėti net Anglijos sostą įsigyti. Heinrichas ėmė vadinti save 
Heinrichu III ir sąjungininkauti su popiežium. Aleksandru 
III. Dvejus metus (1173—1174) kariavo Heinrichas II su koa- 
licija, laimėjo karą ir susitaikė su sūnumis. Dovanojo jiems, bet 
— jų nebepertaisė. 

Tarpusavy ir su tėvu kovodami, su tėvo priešų Kapetingu 
santykiaudami, stengėsi jie susikurti kiekvienas sau beveik sava- 


Istorija 12 


— 178 — 


rankišką valstybę ir nesąmoningai atstovavo Akvitanijos, 
Bretagnės, Anjou separatizmui. Valdė juos, kaip ir tė- 
vą, antinominė feodalizmo stichija, per organinės feodalizmo iš- 
rutulos briaunas einanti, laisvai patvinstanti ir anarchija virs- 
tanti. Tarytum, išsiskirstė toji stichija tarp Plantagenėtų ir 
griovė ir Heinricho II šeimą, ir jo imperiją, kartu ir pati save 
naikino. O pats galiūnas senėjo ir pailso bekovodamas. 

Nė devynerių metų nepraėjo, kaip vėl sukilo prieš tėvą Ak- 
vitaniją iš Richardo atimti norįs Heinrichas (1183 m.). 
Senasis Plantagenėtas nuveikė ir šįkart savo vyresnįjį sūnų, bet 
staiga numirė Heinrichas, ir gailiai apraudojo jį tėvas. O numi- 
rusio Liudviko VII (1180 m.) vietoj įsikaraliavo jo sūnus 
Pilypas Augustas; nemažiau už Heinrichą II gudrus 
politikas, bet jaunesnis. Su paties Heinricho II pagelba savo 
priešus nuveikęs, sumanė Pilypas praplėsti savo valdžią visoj 
Prancūzijoj, ėmė sąjungininkauti su imperatorium Friedri- 
chu I ir kurstyti prieš Heinrichą pirma jo sūnų Bretagnės 
grafą Geoffroi, paskui, Geoffroi numirus (1186 m.), Akvi- 
taniją valdantį Richardą Liūto Širdį. Iki pat Hein- 
richo II mirties čia kariauta, čia taikytasi. Pagaliau, Pilypas 
ir Richardas nuveikė Heinrichą: Azai traktatu (1189 m.) 
Heinrichas žadėjo išpildyti „Prancūzijos karaliaus valią“, sumo- 
kėti jam kontribuciją, atiduoti kai kurias žemes ir pripažinti Pi- 
Jypą prancūziškųjų žemių siuzerėnų. Richardas buvo paskelbtas 
Heinricho įpėdiniu Anglijoj. Traktatas nė neminėjo jaunio ir 
mylimojo Heinricho II sūnaus Jono; priverstas pasirašyti 
traktatą, Heinrichas greit sužinojo, kad ir Jonas buvo jį išdavęs. 
Pagal sutartį nusiuntė Heinrichui Pilypas išdavikų sąrašą. Liepė 
Heinrichas tą sąrašą perskaityti. — „Viešpatie — padėk man 
Jėzau Kristau! — pirmoj vietoj parašytas grafo Jono, Tamstos 
sūnaus, vardas.“ — „Gana!“ — atsakė karalius. ,„Apsivertė jis 
lovoj. Drebėjo visu kūnu; veidas mainės: čia juodas, čia raudo- 
nas, čia baltas darės. Tokios didelės buvo kančios, kad apalpo; 
nieko nebegirdėjo ir nebematė. Tris dienas kentėjo; kalbėjo, bet 
niekas nebegalėjo jo suprasti.“ Po kelių dienų ir numirė Chi- 
non pily (1189. VII. 6). 

Netrūko Heinrichui II politinių gabumų ir energijos. Bet 
kovojo jis čia dėl savo paties planų, o tie planai įspūdingi, bet 
negyvi, „abstraktūs“ buvo, nes nesutiko su Europos kultūros 


— 179 — 


tendencijomis. Todėl ir neapsakoma Plantagenėto energija, tik- 
rai milžiniškas jo darbas vėjais nuėjo, nieko nesukūrė. Kuria ir 
genijaliausias žmogus kultūros tendencijas teformuluodamas. 
Tas pats Heinrichas II tikrai kūrė politinę Anglijos santvarką, 
nes sutaikė čia savo energiją ir gabumus su paties gyvenimo rei- 
kalavimais. 


39 


Daug bloga padarė Anglijai Steponas iš Blois, 
„karūnos nevertas“ žmogus, kaip vadino jį Heinrichas II; kara- 
liaus turtą iššvaistė ir autoriteto kuo tik nesunaikino. Hein- 
richas II norėjo karaliauti Heinricho I pavyzdžiu ir gaivinti jo 
ir Vilhelmo I politiką. Paleido Angliją plėšiančią samdinių ka- 
riuomenę, sugriovė naujai įsteigtąsias baronų tvirtovėles, atėmė 
iš baronų Stepono dovanotąsias jiems žemes, uoliai saugojo taiką 
ir tvarką, globojo miestelėnus bei žemdirbius ir savo iždą vėl 
pripildė. 

Atgaivino jis ir patobulino centralines įstaigas, Kara- 
liaus Dvarą (curia regis). Taip vadinosi ir kara- 
lius su artimiausiais savo patarėjais, ir karalius su savo 
baronais, iš kurių ilgainiui ėmė susivažiuoti tik didesnieji, 
ir, pagaliau, patys tie baronai, kurie laikė save tautos 
atstovais. Įvairios to Dvaro funkcijos pavestos buvo specijalis- 
tams, ir teismas atsiskyrė nuo administracijos ir finansų; taigi, 
iš vienos tarybos (Dvaro) pasidarė pagaliau kelios. Visa kara- 
lystė buvo padalinta į 6 apskritis; kiekvieną vizitavo trys „ke 
liaujantieji teisėjai“ (itinerant justices, judges“ 
circuits). Dvaro Teismo įgaliotiniai būdami, jungė 
jie centrą su provincijomis — rūpinos mokesčiais ir, grafysčių 
bei šimtinių teismus prižiūrėdami, patys tapo teisėjais. Kadangi 
ir jie dažnai nesąžiningai teisė, karalius pats su savo taryba 
(the King in Council) priimdavo skundus; ir ši tary= 
ba tapo vyriausiu apeliaciniu teismu. Be to, Heinrichas nustojo 
skyręs grafais (sherifais) didikus — pavedė tas pareigas tei- 
sininkams ir dvariškiams; atidžiai rinkdavo grafus ir jų padėjė- 
jus, prižiūrėdavo jų valdymą, reikalaudavo perijodinių apyskai- 
tų ir kilodavo juos iš vienos grafystės į kitą, kad nesufeodalėtų. 

Vietinius teismus prižiūrėdamas ir savo paties bei savo įga- 
liotinių teismus steigdamas, Heinrichas tuo pat vienodino ir re- 


12* 


— 180 — 


formavo justiciją. Nuosekliai siaurino jis baronų jurisdikciją ir 
didino karališkąsias savo teises ir privilegijas. Darė jis tai atski- 
rais įstatymų rinkiniais, arba assisais (assizes), ku- 
riuos išleisdavo su tam tikslui sušaukiama didžiųjų baronų ir pra- 
lotų taryba (magnum consilium, curia regis, 
great council). Ypačiai svarbūs buvo vadinamieji C1a- 
rendono (kaimas netoli nuo Salisbury miesto) As- 
sisai (1166 m.). Jie pertvarkė senąją laidavimo sistemą. — 
Kiekvienos šimtinės 12 žmonių, o kiekvienos miesto apskrities 
4 turėjo prisiekti, kad ves teisman visus žinomus jiems nusikaltė- 
lius ir ką tik nusikaltėliu laiko. Tuo būdu prisiekusieji ne tik te- 
bebuvo, kaip kadai kitkart, laiduotojai ir liudytojai, bet tapo ir 
tardytojais. Iš čia vėliau ir išėjo angliškasis prisiekusiųjų teis- 
mas. Panaikino Clarendono Assisai ir senąjį germanų paprotį 
įrodinėti faktus giminių ir kaimynų priesaika; palikta tik ordali- 
jos, arba „Dievo Teismas“. 

Heinrichas suprato, kad, norint gerai valdyti kraštas, reikė- 
jo karaliui geros ir paklusnios kariuomenės. Smulkiai nusakė jis 
kariškąsias savo vasalų pareigas ir — kas daug svarbiau — at- 
gaivino piliečių miliciją. Karaliui ginant kraštą, kiekvienas 
riteris (knight) turėjo eiti karan šarvuotas su skydu ir jie- 
timi, kiekvienas smulkus dvarininkas (freeholder) — šar- 
vuotas ir su jietimi, kiekvienas miestelėnas ir šiaipjau laisvas 
žmogus — su jietimi ir šalmuotas (Assize of Arms 
1181 m.). Dar anksčiau Heinrichas pasinaudojo savo žygiu prieš 
Toulousės grafą kariškajai Anglijos baronų galiai sumažin- 
ti: leido jų vasalams tarnybos vietoj mokėti „skydpinigius“ 
(scutagium, scutage). Tais pinigais, prireikus, apmo- 
kėdavo karalius samdinių kariuomenę, o ji daug paklusnesnė už 
baronus ir geresnė už miliciją buvo. 

Heinricho II valdymas taip panašus buvo į Heinricho I, kad 
ir dabar nevisada lengva pasakyti, kuriam Heinrichui ši ar ta 
reforma priskirtina. Nenuostabu: susispietė apie Heinrichą II 
senieji jo bendravardžio patarėjai ir išauklėjo naują valdininkų 
kartą. Pačioj pradžioj rėmėsi Heinrichas ir Bažnyčia, nes, kaip 
minėta, Bažnyčios primasas Theobaldas padėjo Anglijai 
atgyti ir Heinrichui įsikaraliauti. "Theobaldo draugą ir patarėją 
Tomą Beketą paskyrė karalius savo kancleriu ir greit su 
juo susibičiuliavo. 


— 181 — 


Beketo tėvas Gilbertas Beket buvo Londone apsi- 
gyvenęs Roueno pirklys. Londone praturtėjo, prisipirko 
namų ir žemių, įsigijo tiek įtakos, kad paskyrė jį karalius net 
miesto magistratu (portreeve). Mielai bendraudavo Gil- 
bertas su kunigais ir vienuoliais, dalyvavo kiek religiniam sąjū- 
dy, pasistatė net koplyčią Šv. Povilo kapuose. Tomo motina 
tikra davatka buvo: kas metai, gimtąją savo sūnaus dieną, svėrė 
savo vaikelį ir, kiek jis sverdavo, tiek išdalindavo vargšams pi- 
nigų, drabužių ir maisto. Nuo mažų dienų bendravo Tomas su 
savo tėvo draugais — su kunigais ir baronais; tik pirma baronai 
labiau jam patiko. Baigęs Mertono mokyklą, išsimokslino 
Paryžiaus universitete; grįžo ir ėmė gyventi kaip bajoriukas. 
Aukštas, gražus ir linksmas, geras ir sąmojingas kalbėtojas bū- 
damas, greit pralenkė jis savo draugus ir — atsidūrė Canter- 
bury arkivyskupo Theobaldo dvare. Didžiai vertino 
Tomą Theobaldas, dalindavos su juo mintimis ir nekartą siųs- 
davo jį į Normandiją su Heinrichu tartis. Karaliaus draugu ir 
kancleriu tapęs, Tomas ištikimai jam tarnavo; už patį karalių 
karališkesnis buvo; karštai dėl karaliaus valdžios kovojo ir su 
baronais, ir su vyskupais. Savaime suprantama, kad, norėdamas 
suvaldyti ir Bažnyčią, Heinrichas, Theobaldui numirus, Can- 
terbury arkivyskupu paskyrė savo draugą. 

Baisiai apsirikta čia karaliaus. — Tik ką tapęs arkivyskupu, 
Beketas suėmė savin visą bažnytinę ideologiją; išsijuosęs ėmė 
ginti nuo karaliaus Bažnyčios laisvę, privilegijas ir turtą, kaip 
ir Šv. Anselmas kadaise. Staiga pakitėjo linksmabūdžio dva- 
riškio pažiūros ir gyvenimas: virto jis doru ir rimtu Bažnyčios 
kunigaikščiu. "Taip kitėjo ir visi tų laikų žmonės, patekę į kitą 
socijalinį sluoksnį, į kitas gyvenimo aplinkybes; taip pakitėjo 
Prancūzijoj ir Plantagenėto sūnūs. Tuo reiškėsi socijalinės gru- 
pės galia. Stiprūs tų laikų buvo žmonės, tik — ne savo pačių, 
bet savo grupės stiprumu. 


Paminėjau čia šv. Anselmą, bet Beketo su juo lyginti visai 
nenoriu. Anselmas buvo Bažnyčios dvasios įkvėptas ir vienui 
vienas ją reikšdino, Anglijos Bažnyčią gaivindamas ir romiai, bet 
tvirtai dėl jos laisvės kovodamas. Beketas suėmė savin Bažny- 
čios ideologiją, bet toji ideologija ne tiek jį transformavo, kiek 
orijentavo ir motyvavo jo aistras ir gabumus. Ir arkivyskupu 
tapęs, tebebuvo jis aistringas ir nekantrus garbėtroška, tik savo 


— 182 — 


garbę nesąmoningai laikė Bažnyčios garbe (iš dalies jiedvi, žino-- 
ma, ir sutapo), kaip arkivyskupystės turtą — toja nesąmoningai 
— laikė ir savu. Todėl ne principiniais klausimais pradėjo jis 
kovą su karalium, bet tuo, kad nenorėjo mokėti jo reikalaujamų 
mokesčių; todėl tiek ir rūpinosi pinigais ir etiketo dalykais. Tai- 
gi, dar aiškiau, kad ne tiek Tomas su Heinrichu kovojo, kielt 
Bažnyčios ideologija su naujosios valstybės ideologija. 

Heinrichas reikalavo, kad jo teisėjai teistų kunigus, kuriuos 
pats Bažnyčios teismas pripažins sunkiu nusikaltimu (žmogžu- 
dyste, plėšimu, vagyste) kaltais; norėjo, kad jo valdininkas tam 
reikalui būtų kiekvienam Bažnyčios teismo posėdy. Kadangi už 
minėtąsias kaltes Bažnyčios teismas kunigus išvilkdavo tik iš 
rūbų, karalius pats norėjo juos bausti. Beketas karštai prieši- 
nosi karaliaus sumanymui, nes, anot pranašo Naumo, pats Die- 
vas tik kartą tebaudžiąs nusidėjėlį. Bet karalius rėmėsi „senai- 
siais karalystės papročiais“, vyskupai ir pats popiežius linkę bu- 
va nusileisti. Taigi, Beketas sutiko pagaliau nebesipriešinti 
tiems papročiams. 

Sušaukęs Clarendone baronus ir pralotus (1164 m.), 
karalius viešai paskelbė „senuosius papročius“, vadinamąsias 
Clarendono Konstitucijas. — Vyskupas ir abatas, 
pagal tas Konstitucijas, galėjo būti renkamas tiktai karaliui su- 
tikus, karaliaus kapelloj ir karaliaus valdininkams čia esant. 
Išrinktasis turėjo, kaip ir baronai, prisiekti karaliui (homa- 
gium) ir gauti iš karaliaus žemių, o paskui tarnauti karaliui 
per vasalą ir mokėti jam feodalinius mokesčius. Tik prisiekęs 
vyskupas ir abatas tegalėjo būti įšventintas. Jam numirus, ka- 
ralius valdė abatystę, vyskupystę ar arkivyskupystę, kol būdavo 
išrinktas naujas pralotas. Nė vienas vyskupas negalėjo išva- 
žiuoti iš karalystės be karaliaus leidimo. Be to leidimo niekas 
negalėjo ekskomunikuoti karaliaus valdininkų ir tiesioginių jo 
vasalų. Karaliaus Dvaras nutardavo, kuriam teismui — Bažny- 
čios ar karališkajam — reikia spręsti kunigo byla su pasaulinin- 
ku. Pakartoti buvo ir minėtieji jau Heinricho reikalavimai. Be 
to, Konstitucijos leido paties arkivyskupo teismo nuteistiesiems 
apeliuoti karaliui, bet visiems draudė apeliuoti Romai be kara- 
liaus sutikimo. 

Clarendono Konstitucijos gaivino bažnytinę Vilhelmo I si- 
stemą, bet atidavė Stepono laikais atgijusią ir sustiprėjusią Baž- 


— 183 — 


nyčią karaliaus valdžion. Tai nebesutiko su Bažnyčios ideologija 
ir trukdė Bažnyčios reformatorius.  Beketas pirma nedrįso pro 
testuoti, bet greit atsipeikėjo, pats save viešai pasmerkė ir, po- 
piežiui panaikinus jo pažadus karaliui, vėl ėmė ginti Bažnyčią. 
Kiek begalėdamas spaudė ir persekiojo jį įsiutęs karalius, norėjo 
nuteisti ir nuversti, o iškeliauti iš Anglijos neleido. Pagaliau 
sušaukė Heinrichas Northamptone baronus ir pralotus 
arkivyskupo teisti. Įėjo į salę Beketas ir, ant vyskupiškos savo 
lazdos rymodamas, ramiai uždraudė karaliaus patarėjams teisti 
Anglų Bažnyčios primasą, apeliavo popiežiui ir norėjo išeiti. 
„Išdavikas! Išdavikas!“ — šaukė baronai. — „Kad tebebūčiau 
riteris“, prabilo atsigręždamas arkivyskupas, „tai atsakytų jums 
mano kardas.“ Naktį Beketas slapta pabėgo į Flandriją 
(1164 m.). 

Šešerius metus gyveno Prancūzijoj Beketas, Liudviko 
VII globojamas. Nenustojo kovojęs su Heinrichu, kurstė ka- 
raliaus priešus, kreipėsi į popiežių. Mielai apsimetė jo gynėju 
karaliaus sūnus Heinrichas; bet popiežius Aleksan- 
dras III nepatenkintas buvo karšta arkivyskupo kova su ka- 
ralium. Be perstogės skelbė Beketas interdiktus ir ekskomu- 
nikas, pasmerkė Yorko arkivyskupą, Londono, Salis- 
bury, Durhamo vyskupus ir norėjo, kad popiežius pa- 
smerktų patį karalių. Popiežiui reikėjo ginti Beketas ir Angli- 
jos Bažnyčia, bet nenorėjo jis perdaug pikdyti ir karaliaus, ku- 
ris gąsdino susidėsiąs su antipopiežium ir su Aleksandro priešu 
Barbarossa. Slapta bule išvadavo Aleksandras Heinrichą, 
jo vyskupus ir dvariškius iš dvasinės Beketo valdžios. O kara- 
lius tą bulę viešai paskelbė ir gyrėsi, kad turįs popiežių ir kar- 
dinolus savo piniginėj, in bursa sua. Savo rėžtu, Beke- 
tas įsižeidęs rašė: „Romos kurija visuomet dovanoja Barrabai 
ir smerkia Jėzų.“ 

Vienas Liudvikas VII teskyrė politiką nuo Bažnyčios 
reikalų, ir tais reikalais tesirūpino: stengėsi sutaikinti Heinri- 
chą su Beketu. Tik, deja, abudu puikybe ir pykčiu tvinko; nie- 
ko vienas antram nenorėio nusileisti; be to, vienas antru nė ne- 
pasitikėdavo. — Susivažiavo 1169 m. Heinrichas, Liudvikas ir 
Beketas susitarti. Sakėsi arkivyskupas pripažinsiąs pagaliau 
savo karaliaus nutarimą, kiek sutiksiąs tas nutarimas su Dievo 
garbe, salvo honore Dei „Klausyk, viešpatie kara- 


— 184 — 


liau“, tarė Heinrichas Liudvikui, „klausyk, ką sako šitas žmo- 
gus. Viskas, kas jam nepatinka, yra, jo nuomone, priešinga Die- 
vo garbei. Taiką mėgdamas, štai ką aš siūlau. Tegul teikia jis 
man nors tai, ką švenčiausieji arkivyskupai, jo pirmtakūnai, buvo 
gavę iš blogiausio karaliaus, mano protėvio. "Tuo pasitenkinsiu.“ 
Beketas tylėjo. „Viešpatie arkivyskupe“, kreipėsi į jį Liudvi- 
kas, „nejaugi Tamsta nori būti didesnis už šventuosius ir geres- 
nis už Šv. Petrą? Ko lauki? Taika — Tamstos rankose.“ — 
„Mūsų tėvai kentėjo, nes nenorėjo Kristaus vardo nutylėti; o 
aš, argi paniekinsiu aš Dievo garbę norėdamas gauti šito žmo- 
gaus malonės?! Niekuomet!“ Kitą kartą žadėjęs buvo Hein- 
richas Beketui pripažinti jį arkivyskupu, duoti jam tokią pat 
valdžią, kokią buvo turėję jo pirmtakūnai, ir dar geroką sumą 
pinigų. Bet, kai pareikalavo Beketas ir susitaikomojo pabučiavi- 
mo, karalius atšovė: „Mielai būčiau sutikęs. Tik viešai esu pri- 
siekęs, kad niekuomet nebebučiuosiu Canterbury arki- 
vyskupo.“ 

Vis dėlto 1170 m. Heinrichas ir Beketas susitaikino. Ta- 
čiau Anglijoj vėl jų susipykta. ,,Valgė tas žmogus“, skundėsi 
karalius, „mano duoną. Vargšas pas mane atėjo, o aš jį aukš- 
čiau už visus iškėliau. Štai dabar šeria jis man į snukį, žemina 
mano giminę ir mano karalystę! Širdis skauda. Nejaugi niekas 
jam už mane neatkeršys?“ Atkeršijo keturi riteriai, kuriems lie- 
pė karalius atvesti Beketą į teismą. Tomas griežtai atsisakė ir, 
savo kunigų patariamas, išėjo į katedrą. Bet riteriai įsibrovė 
į pustamsę bažnyčią. „Kur čia išdavikas Tomas Beketas?“ — 
„Štai aš, ne išdavikas, bet Dievo kunigas“, atsiliepė Beketas ir 
sustojo, atsišliejo vieno piliastro. Reginaldas Fitzur- 
se norėjo jį suimti. Smarkiai stūmė riterį arkivyskupas: „„Ver- 
ge, neliesk manęs! Esi mano vasalas.“ — „„Mušk! mušk!“ — su- 
šuko Reginaldas, ir nukirstas Beketas parpuolė. Riterio tarnas 
pribaigė begulintį  „Eikim dabar!  Išdavikas nebekels!“ 
(1170 m.). 

Žmonės kaltino patį Heinrichą ir garsino kankinį Miręs 
arkivyskupas ėmė daryti stebuklus. Prancūzijos karalius ir ba- 
ronai reikalavo popiežiaus nubausti nužudytoją. — Heinrichas 
turėjo nusileisti. Priesaika išsižadėjo Clarendono Konstitucijų, 
apdovanojo privilegijomis ir žemėmis Canterbury arki- 
vyskupystę ir pripažino popiežiaus teises, žadėjo net į Šv. Žemę 


— 185 — 


žygiuoti ir aplankė Beketo grabą; čia viešai atgailojo, nes — ne- 
noromis sukurstęs arkivyskupo priešus. 

Tačiau Heinrichas gyrėsi neatsisakęs nuo savo teisių arba 
— „visai mažai“. Tiesa, popiežiaus teisės tebebuvo Anglijoj 
tušti žodžiai. Clarendono Konstitucijas atmainydamas, Heinri- 
chas nė nemanė atmainyti „senųjų papročių“, kuriuos Konsti- 
tucijos tik kodifikavo, ir tvirtai tebesilaikė tų papročių. Kaip sau 
nori, bet ir Bažnyčią Heinrichas apžiojo. 

Heinrichas atgailojo ir formaliai nusileido Bažnyčiai ir to- 
dėl, kad 1170 m. reikėjo jam kovoti su Prancūzijos, 
Flandrijos ir Skotijos koalicija“ Be to, Geot- 
froi kaip tik tuo metu puolė Richardą, o pačioj Angli- 
joj prasidėjo sukilimai. Heinricho justicijarijus greit sumušė at- 
kilusią į Angliją Flandrijos grafo samdinių kariuomenę, 
o įsibrovęs į Angliją Skotijos karalius Vilhelmas 
Liūtas ne tik kad nuveiktas buvo, bet pateko nelaisvėn ir tu- 
rėjo pripažinti save Heinricho vasalu (1174 m.). Prieš kelerius 
metus Heinrichas numalšinęs buvo Waleso kunigaikščius ir 
užkariavęs pusę Airijos (1170—117i m.). Įkurdino čia sa- 
vo vasalus ir davė salai atskirą justicijarijų. Heinricho sutvar- 
kytoji Anglų karalystė ėmė plisti ir savo pačios uždaviniais gy- 
venti. Tiems uždaviniams vykdyti europiška Heinricho politika 
ir jo imperija greičiau trukdė, kaip padėdinėjo. 


v 


Kapetingų Prancūzija 


40 


Perdirbę feodalinę sistemą ir susydinę ją su senąja Anglų 
santvarka, Vilhelmas Užkariautojas ir abu Heinrichai įsteigė 
Anglijoj stiprią monarchiją. Anglija buvo tik viena didžiosios 
Plantagenėtų imperijos dalis, ir kontinentalinėmis savo žemėmis 
rūpinosi jie ne mažiau, kaip karalyste. "Tos žemės pačios nesu- 
darė organiško vieneto; dar sunkiau buvo ilgam sujungti jos su 
Anglija. Reikėjo Plantagenėtams arba atsisakyti nuo jų, arba 
užsikariauti visa Prancūzija ir jos karaliais tapti. Taigi, nega- 
lėjo Plantagenėtai išvengti karo su Kapetingais, ir jau Hein- 
richo II laikais buvo bepradedąs tą karą laimėti Pilypas 
II Augustas. Ne Plantagenėtai, bet Kapetingai suvienijo 
pagaliau Prancūziją. Tiksliau sakant: tos pačios kūrybinės feo- 
dalizmo tendencijos, kuriomis pasinaudoję Prancūzijos feodalai 
sutvarkė Normandijos, Sicilijos ir Anglijos monarchijas, tos pa- 
čios tendencijos pavertė Kapetingus, toli gražu ne galingiausius 
baronus ir pradžioj tik iš vardo karalius, tikrais visos Prancūzi- 
jos valdovais. Šiuo atžvilgiu ir įdomi Prancūzijos istorija. — 
Pietų Italijoj ir Anglijoj feodalizmas buvo svarbus, bet ne vie- 
nintelis naująją valstybę formuojantis momentas; Prancūzijoj 
pats feodalizmas transformavosi — tapo naujo tipo valstybe. 
Čia procesas buvo organiškesnis, ir mažiau reikšmės turėjo val- 
dovų gabumai. 

Keturių pirmųjų Kapetingų — Hugono Kapeto (987 — 
996 m.), Roberto II (996—1031 m.), Heinricho I 
(1031—1060 m.) ir Pilypo I (1060—1108) — negalima nė 
lyginti su Normandijos dukais arbasu Anjou grafais, 
Iš Neustrijos markos, kurią valdęs buvo kadai Hugo- 


— 187 — 


nas Didysis, jo įpėdiniams maža beliko. Heinricho I 
savo broliui Robertui atiduotas (1032 m.) Burgundi- 
jos dukatas tapo faktiškai savarankiška valstybe: karaliai su- 
sigrąžino Burgundiją tik 1361 m. Tiktai Paryžiaus, 
Senliso, Ėtampės ir Orlėanso apskritys ir dar 
kai kurios žemės (svarbiausia — Montreuil grafystė — 
jungė Ile-de-France su jūra) tikrai priklausė pirmie- 
siems Kapetingams. Robertas prisijungė Dreux gra- 
fystę (1015 m.), Melun grafystę (1016 m.) ir užkariavo 
Burgundijos dukatą, kurio, kaip minėta, po 15 metų ne- 
beteko jo sūnus; Heinrichas įsigijo Sens grafystę 
(1055 m.); Pilypas — Gatinais grafystę (1068 m.), 
Corbie senjoriją (1071 m.) ir Vexin grafystę (1077 m.); 
be to, 1101 m. pardavė jam savo feodą kryžiaus karan einąs 
Bourgės miesto vikomtas. 


To nedidelio domėno pajamomis ir gyveno karalius. Pre- 
votai (prėvost, prėvėt) ir mėrai (maires) valdė 
jo dvarus ir kaimus, jo vilanus ir servus; rinko mokesčius, admi- 
nistravo, teisė žmones ir šeimininkavo; dalį pajamų atiduodavo 
karaliui, dar daugiau patys pasiimdavo; algos vietoj, be to, kiek- 
vienas gaudavo iš karaliaus žemės, kur pats sau šeimininkavo. 
Pinigus įnešdavo jie į karaliaus iždą, grūdus gabendavo į Go- 
nessės, Janvillės, Mantės ir Ėtampės sandė- 
lius, vyną — į Orlėans ir Argenteuil: Aprūpindavo 
karalius savo virtuvę ir žvėriena bei paukštiena: prisimedžiodavo 
Compiėgne, Fontainebleau, Saint-Germain 
ir Boulogne miškuose. Mat, nelengva buvo maitinti šei- 
myna ir aibė dvariškių. Karalius važinėdavo iš vieno savo dva- 
ro į kitą; dažnai viešėdavo pas vieną kitą savo vyskupą ar abatą, 
iš kurių perijodiškai ir vadinamųjų „dovanų“ gaudavo. Nemaža 
pinigų duodavo karaliui jo domėno miestai; bet kaip tik 
čia karaliaus skiriamieji vikomtai ir kastelionai 
(chaūtelains) palengvėle ir tapo galingais senjorais, ypa- 
čiai miestuose, kur karalius dalinosi valdžią su kitais baronais 
arba su vyskupais  (Beauvais, Noyon, Amiens, 
Soissons, Sens). 

Kapetingų pirmiausia rūpestingų, bet nelabai turtingų dva- 
rininkų būta. Tik gerai šeimininkaudami, dėl kiekvieno skatiko 
drebėdami galėjo jie nenusmukti; nes reikėjo apsimokėti savo 


-— 188 — 


tarnams ir vasalams, o tarnai vogė ir plėšė liaudį, vasalai sten- 
gėsi karaliaus valdžia nusikratyti. Kad nebūtų Kapetingai gerai 
šeimininkavę, greit būtų nebetekę viso savo domėno. Nieko ne- 
sibodėjo, nė žemelės, kad ir nedaug jos būtų buvę; čia prievarta 
ar klasta jos įsigydavo, čia nusipirkdavo. Naudodavosi jie kara- 
liškomis savo teisėmis: reikalaudavo sau išmarų, pelnydavo ki- 
tų baronų bylas spręsdami, miestelėnus globodavo ir už tai pi- 
nigų gaudavo. Regalijomis stačiai prekiaudavo: esam jau mi- 
nėję, kaip apgavo Laono miestelėnus Liudvikas Sto- 
rasis (928). Jo tėvas Pilypas ėmė užmokestį už savo 
pagelbą iš Vilhelmo Užkariautojo, iš sukilusio jo 
sūnaus Roberto Courte-Heuse, iš Vilhelmo Ru- 
dojo ir iš Flandrijos grafienės Richildės; tapo 
feodalinių baronų samdiniu. Lėšų stoka, vargas verste vertė ka- 
ralių taip nekarališkai elgtis ir begėdiškai simonininkauti. 

Nei išteklių, nei didelės kariuomenės neturėdamas, Kapetin- 
gas nedrįso didžiųjų politinių planų siekti. Siekė tik to, kas 
įvykdoma, ir buvo pavyzdingas šeimininkas. Bendravo su savo 
žmonėmis, suprato jų buitį ir jų reikalais domėjosi. Mažas buvo 
jo domėnas, bet vieningas. Kapetingas atstovavo ir vadovavo 
gyvai socijalinei grupei. O toji grupė, tas domėnas buvo ne tik 
dvarų ir kaimų, miestų ir miestelių kompleksas. Feodalizmo 
laikais kiekvienas dvaras suvalstybėdavo, ir kiekvienas dvarinin- 
kas rados valdovas, juo labiau — daugelio dvarų, kaimų bei 
miestų savininkas ir karalius. Valdydamas savo žemes, Kape- 
tingas šeimininkavo, bet ir šemininkaudamas valdė. Negi galėjo 
šeimininkauti nesuvaldydamas savo vasalų, nekovodamas su jų 
plėšikavimu, nuo kurio visi, pirmiausia jis pats kentėjo. 

Visame Ile-de-France priviso feodalų. Prisistatė 
jie tvirtovėlių, fertės. Visur dunksojo tų tvirtovėlių bokštai 
(donjons), tvirtais mūrais ir perkasais apjuosti, nebe primi- 
tyvios mottos (II, 50), bet nebeprieinami burgai. Baronai 
karaliaus įsakymų ir įstatymų nė nežiūrėjo, kovojo tarpusavy, 
išniokodavo savo priešų žemes, plėšė žmones, ypačiai pirklius. 
Dėl anarchijos dažnai nesusirinkdavo vietiniai Bažnyčios sinodai. 
Heinrichas I ir Pilypas I nebegalėjo laisvai važinėti 
po savo domėną. Čia įsiviešpatavę buvo Dammartin gra- 
fai, čia Montmorency senjorai, čia Puiset, Roucy 
arba Coucy senjorai. Corbeil, Montlhėry ir Chd- 


— 189 — 


teaufort tvirtovėlės visai atskyrė Paryžių nuo Orlė- 
anso, kur karalius tegalėjo važiuoti tiktai su kariuomene arba 
-— kai sutikdavo tų tvirtovėlių baronai, 

Heinrichas, Pilypas ir Liudvikas VI išsi- 
juosę kovojo su savo domėno feodalais. Pilypui pasisekė su- 
tuokti vienas savo sūnus su Mantės ir Montlhėry sen- 
joro dukteria, kuriai tėvas davė kraičio Montlhėry tvirto- 
vėlę. „Gavęs ją, karalius Pilypas ir jo sūnus“ ir įpėdinis ,„Liud- 
vikas džiaugėsi, lyg krislą iš akies išsikrapštęs arba tarytum su- 
griautas būtų buvęs kalėjimas, kur jie sėdėjo“. — „Saugok! sau- 
gok šitą bokštą!“ — sakė Pilypas savo sūnui — „Tiek rūpesčių 
jis man pridarė, kad net pasenau. Niekuomet negalėjau nei taika 
pasidžiaugti, nei pasilsėti: tiek iš to bokšto išėjo klastų ir apgau- 
lių. Mano ištikimieji dėl jo išdavimų tapo neištikimais, o neišti- 
kimieji — dar neištikimesniais. Apie jį spietėsi visi mano prie- 
šai. Jo senjorams nedalyvaujant nėra buvę mano karalystėj nė 
vienos nelaimės". 

Kova su domėno feodalais kėlė aikštėn valstybinę Kapetingo 
reikšmę. Kad ir savo reikalais rūpinosi, čia jis karaliavo, pildė 
karališkąją savo pareigą. "Taip manė ir kunigija, ir šiaipjau žmo- 
nės. Vyskupai šaukdavos karalių talkon prieš baronus. Ful- 
bertas Chartrietis skundėsi Robertui Bažnyčios 
žemes plėšiančiu Chateaudun vikomtu. Jei nepadėsiąs 
Bažnyčiai karalius, tai kreipsiąsis jis, arkivyskupas, į kitą karalių 
arba į patį imperatorių, sakysiąs jam, jog Prancūzijos karalius 
nebegalįs arba nebenorįs globoti šv. Bažnyčios. Saint-Denis 
vienuolyno ir savo kaimiečių padedamas kovojo Liudvikas VI su 
baronais. 

Važinėjo karalius po savo domėną iš vienų dvaro-rūmų (pa- 
latium) į kitus arba į miestą savo žmonos ir vaikų, riterių, dva- 
riškių. kunigų ir raštininkų (scribae, clerici) lydimas. 
Tai ir buvo jo „dvaras“ (curia), labai panašus į kiekvieno feo- 
dalinio senjoro „dvarą“. "Tik jautėsi Kapetingas karalius esąs ir 
mėgdžiojo kiek bizantiško dvaro cerimonijalą. Aukštieji dvaro 
valdininkai vadinosi — arkikancleriu, senešalu (sinescal- 
cus, sėnėchal), maršalu (mariscalcus, marė- 
chal), butininku (chambrier), gėralininku (bouteil- 
ler), arklininku (comes stabuli, connėtable). Kaip 
ir Karolingų laikais, dvaro kunigija, arba karaliaus kapella, 


— 190 — 


ne tik Bažnyčios reikalais rūpinosi, bet dalyvavo ir karalystės 
valdyme. Kapellos kunigus karalius skirdavo vyskupais ir aba- 
tais; su kapella sujungta buvo dvaro kanceliarija. Beveik visuo- 
met viešėjo dvare čia vieni, čia kiti Prancūzijos vyskupai ir aba- 
tai; padėdinėjo karaliui savo patarimais. 

Karo ir didžiųjų švenčių metu arba kai kviesdavos juos ka- 
ralius, susivažiuodavo net tolimų provincijų vyskupai ir senjorai. 
Tada dvaras virsdavo feodalinės karaliaus kariuomenės branduo- 
liu arba feodaliniu jo teismu ir taryba, arba bažnytiniu sinodu. 
Bet valdyti kraštui svarbesnis buvo mažas ir pastovus karaliaus 
dvaras. Čia vieni dvariškiai sudarė karaliaus tarybą (conseil 
du roi), kiti — jo teismą (parlement), treti — finansų 
tarybą (chambre des comptes). 

Tas pastovus karaliaus dvaras vienijo mėrų, prevotų ir jų 
padėjėjų, vikarijų (voyers), valdininkiją. Čia mažai jis tesi- 
skyrė nuo kiekvieno galingojo Prancūzijos senjoro dvaro. Bet, 
perijodiškai su visos karalystės vyskupija ir baronija, su feoda- 
line karaliaus taryba, arba su jo vasalų susivažiavimu, susyda- 
mas, Kapetingo dvaras buvo ir aukščiausioji pačios karalystės 
įstaiga. Jis saugojo karolingiškosios valdžios tradicijas ir for- 
mas. Juo remdamasis Kapetingas, kaip ir Karolingai, leisdavo 
įstatymus visai karalystei, duodavo savo diplomus kitų senjorų 
miestams ir vasalams, kišosi į pačių galingiausių baronų reikalus. 
Teoriškai Dievo pateptojo karaliaus valdžia absoliutinė buvo. 
Visų nuomone, turėjo jis visą karalystę nuo priešų ginti, daboti 
taikos, globoti Bažnyčią ir silpnuosius žmones, įstatymus leisti ir 
teisti. Buvo jis „garsingas karalius“ ir „visada augustas“. ,„Vi- 
sa, ką nutaria galingieji ir garsingieji karaliai“, rašė Abbonas 
Fleurietis, „turi būti tvirta ir neginčijama, vistiek, ar raštu, 
ar žodžiu jų valia reiškiama. Kas priešinasi karaliaus įsaky- 
mams, rodo, kad nemyli ir nebijo karaliaus.“ 

Tikrovėj galingieji senjorai, žinoma, karaliaus neklausė, ma- 
žai težiūrėjo jo norų ir dažnai su juo kovojo. Tačiau ne tik prin- 
cipijaliai pripažino jo autoritetą. Niekino Paryžiaus karaliuką 
Akvitanijos dukas Vilhelmas IX. Bet, kai popie- 
žiaus Paschalio II legatai ir Poitiers mieste susirin- 
kęs sinodas ruošėsi ekskomunikuoti netvarkingai gyvenantį P i- 
lypą I, įėjo dukas su savo kariais į bažnyčią ir tarė susirinku- 
siems tėvams: ,„Pranešė man karalius, mano senjoras, kad nei jo, 


— 191 — 


nei mano garbės nežiūrėdami norite ekskomunikuoti jį tame 
mieste, kurį iš jo esu aš gavęs. Įsakė jis man, kad būčiau jam iš- 
tikimas ir, kiek begalėdamas, jūsų sumanymui trukdyčiau. Taigi, 
sakau jums, jog tokio jūsų mėginimo nepakęsiu; o jei, mano drau- 
dimą niekindami, mėginsite, tai — prisiekiu — nenubausti iš čia 
neišeisite.“ Tiesa, popiežiaus legatai nenusigando ir karalių nuo 
Bažnyčios atskyrė. Heinrichui I numirus (1060 m.), jo 
sūnus Pilypas aštuonerių metų vaikas tebuvo. Iki 1067 m. 
Kapetingų domėną ir karalystę valdė regentu paskelbtas Pilypo 
dėdė Flandrijos grafas BalduinasIV (Baudoin). 
Bet svarbu ir labai simptominga, kaip sąžiningai atliko Balduinas 
savo pareigą. — Be paliovos važinėjo iš Flandrijos į Prancūziją 
ir atgal, visur lydėjo savo auklėtinį, mokė jį karaliauti, kovojo su 
domėno baronais ir uoliai gynė Pilypo valdžią nuo kitų senjorų. 
Tik vieną kartą blogai tepadarė: nesipriešino Angliją užkariau- 
jančiam Vilhelmui; bet — Vilhelmas buvo vedęs Balduino 
dukterį Matildę. Pats Heinrichas II Plantagenė- 
tas pildė feodalinę savo pareigą ir padėjo įsikaraliauti jaunam 
Pilypui II (1180—1187 m.). Kad ir norėjo padidinti savo 
imperiją ir įsigyti Prancūzijos sostą, nedrįso betgi Plantagenėtas 
feodalinės savo priesaikos laužyti. 

Kapetingas buvo mažesnis senjoras už Plantagenėtą, už 
Plantagenėto vasalą Toulousės grafą, už Flandrijos 
ii Champagnės grafusir už Burgundijos duką. 
Bet buvo visų jų siuzerėnas; įkūnijo Prancūzų tėvynės idėją, so- 
cijalinę karalystės tvarką ir teisę. Jo pagelbos šaukdavos tiek 
kitų senjorų baronai, tiek jų miestelėnai. Dvyliktojo amžiaus 
pradžioj išėjo aikštėn ideologinių motyvų reikšmė. Robertas 
II, Heinrichas I ir Pilypas I šeimininkavo, Liudvi- 
kas VI Storasis tikrai karaliavo. 


41 


Pilypo I sūnus, Liudvikas VI Storasis (Louis 
le Gros, 1108—1137 m.) pradėjo valdyti karalystę ir mal- 
šinti Kapetingų  domėno feodalus tėvui gyvam tebėsant 
(1098 m.). Kariuomenės vadu (dux exercitus) paskelb- 
tas, 1100—1108 m. atkakliai ir drąsiai kovojo jis ir su savo ba- 
ronais, ir su Anglijos karalium Heinrichu LI. Pilypui nu- 


— 192 — 


mirus, daugelis feodalų nenorėjo pripažinti karalium Liudvi- 
ko, bet jis, susirinkęs ištikimus sau baronus ir vyskupus, apsika- 
rūnavo Orlėans mieste. 

Liudvikas buvo aukštas, nepaprastai storas vyras. Penktą 
dešimtį užkliudęs, taip nutuko, kad vos begalėjo į žirgą įsiriog- 
linti ir tik sėdėdamas miegojo. Vis dėlto iki pat mirties be pa- 
liovos žygiavo, kariavo, pats savęs nesigailėjo. Mat, rimtai žiū- 
rėjo į karališkąsias savo pareigas, stengėsi visoj karalystėj tei- 
sybę ginti. ,„Buvo malonus ir geras žmogus; tad daugelis kvailu 
jį laikė“. Kvailas nebuvo, mielai dalyvaudavo dvariškių pasikal- 
bėjimuose su mokytu Saint-Denis abatu Sugeru; bet 
tiesa — ne tiek politikavo, kiek kovėsi su priešais. Kai kurie 
amžininkai kaltino jį šykštumu. Ištikrųjų, perdaug jau pinigus 
mėgo ir ne visada švariai jų įsigydavo, bet kitaip negalima buvo 
nei kariauti, nei karaliauti. 

Vieną po kito numalšino Liudvikas neramiuosius savo vasa- 
las — Coucy, Montmorancy, Corbeil ir Man- 
tės senjorus, kurių bokštai regem eviscerabant. Vi- 
sur pats pirmoj eilėj kovojo, pirmas įsibraudavo į priešo tvirto- 
vėlę. „Labai pavargęs ir daug pinigų išeikvojęs“, aprašo vieną 
tokį žygį Sugeras, „aibę žmonių ištraukė karalius iš vargo ir vi- 
sokių persekiojimų. Paskum dažnai ėmė taip daryti.“ 

Roberto II žmona karalienė Constance pastatė Pui- 
set (en Beauce) tvirtovę kraštui ginti. Tačiau kastelionai 
ją prisisavino ir savarankiški pasidarė. Ypač įsigalėjo „gražus, 
bet piktas“ Hugonas. Šitą „laukinį vilką“ Sugeras apibūdino 
poeto Lukano žodžiais — 


Et docilis Sullam sceleris vicisse magistrum — 


ir sakė panašų esant į „pagedusį šunį, kuris siunta nuo dūžių ir 
grandinės ir kuris dar pikčiau kanda ir drasko, kai kas prieina.“ 
Hugonas „rijo Bažnyčios žemes“ ir be pasigailėjimo plėšė, kan- 
kino ir žudė žmones, o iš Bažnyčios ekskomunikų juokėsi. Vys- 
kupai, abatai, baronai, pats Chartrės grafas skundėsi ka- 
raliui; Šiaipjau Žmonės nė skųstis nebedrįso. Triskart paėmė ir 
sugriovė Hugono tvirtovę Liudvikas. Kaskart Hugonas ją at- 
statydavo. Pagaliau, 1118 m., karalius baigtinai ją sugriovė, kon. 
fiskavo visą Hugono turtą, o jį patį įmetė kalėjiman. „Be galo 
džiaugėsi kaimiečiai ir keleiviai“. Po devynerių metų Hugonas 


MirTTPPHHMNNNNMNMNMMMS 


— 193 — 


Puiset nužygiavo į Šv. Žemę, drąsiai čia kariavo su muslimais ir 
tapo Jaffos grafu. 

Trisdešimt penkerių (1101—1135) metų reikėjo Liudvikui 
domėno feodalams suvaldyti. Užtai suvienijo pagaliau visą tą 
domėną (daug žemių ir prisipirko, mainikavo ir konfiskavo), ir 
tauta jį pamilo. Tam susirgus, „ištikimosios tautos, kurioms bu- 
vo jis dovanojęs taiką, palikdavo tvirtoves, burgus, arklus, nes 
norėjo jį matyti. Dievui už jį meldėsi.“ 

Liudvikas VI persilpnas buvo senjoras kovoti su kitais, ga- 
lingesniais Prancūzijos senjorais — su Burgundijos duku, 
Toulousės grafu. Akvitanijos duku, Bretagnės 
duku, nebekalbant apie Normandijos dukąir Angli- 
jos karalių HeinrichąI. Vis dėlto, kur tik begalima 
buvo, kėlė aikštėn savo autoritetą. "Taip antai, 1108—1109 m. 
apgynė Liudvikas savo vasalą Bourbon grafą, nors reikėjo 
jam žygiuoti anapus Loirės upės; 01122 ir 1126 m. žygiavo 
į pietų Prancūziją ir nuveikė Auvergnės grafą. Užstojo 
čia karalius grafo spaudžiamąjį Clermont miesto vyskupą. 
— „Perdaug jau nutuko karalius. Niekas, kad ir kaip neturtin- 
gas būtų buvęs, niekuomet nebūtų nei norėjęs, nei galėjęs sėsti 
žirgan toks pilvūzas būdamas. Bet jis neklausė savo draugų — 
klausė tik nuostabiosios savo drąsos. Nei galvoj jam nebuvo bai- 
sios liepos ir rugpjūčio mėnesio kaitros, kurias vos teištverdavo 
ir jaunesni riteriai; juokėsi iš negalinčių prie kaitros priprasti, 
nors pats dažnai turėdavo prašyti, kad siaurose pelkių keliūtėse 
priturėtų jį draugai“ Apgulė pagaliau (1126 m.) tvirtovę, kur 
pasislėpusi buvo grafo kariuomenė. Bet štai atėjo su pulkais 
grafo siuzerėnas, pats Akvitanijos dukas Vilhelmas 
IX: skubėjo padėti savo vasalui. Karaliaus kariuomenės dukas 
pulti dėlto nedrįso; nusiuntė Liudvikui laišką. — „Tegul kara- 
liaus Didybė nepasididžiuoja priimti Akvitanijos duko homagiu- 
mo ir tarnybos, tegul saugo duko teises. Teisybė reikalauja, kad 
dukas tau tarnautų, bet ir tu — kad būtum jam teisingas siu- 
zerėnas. Auvergnės grafas yra gavęs Auvergnę iš 
manęs, kaip aš pats — iš tavęs.“ Ir dukas siūlė, kad Karaliaus 
Teismas išspręstų grafo ginčą su Clermont vyskupu.“ 
Tikrai „ilgas rankas turi karaliai“, kaip sako abatas Sugeras. 

Gynė Liudvikas teisę ir teisybę, bet manė ir apie savo val- 
džią. — Iš pat pradžios sąjungininkavo, net bičiuliavos jis su 


Istorija 13 


— 194 — 


Flandrijos grafais, kurie buvo tiek Kapetingų, tiek Vo- 
kiečių imperijos vasalai ir, savaime aišku, susidūrė su savo kai- 
mynais, o Kapetingų priešais — su Champagnės grafaisir 
Normandijos dukais. Garsusis kryžiuotis, grafas Ro- 
bertas II (1093—1111 m.) žuvo kariaudamas su Cham- 
pagnės grafoir Heinricho I koalicija. Teipaja su Liud- 
viku VI sąjungininkavo ir dėl jo reikalų kariavo Roberto įpėdi- 
niai Balduinas VII Hapkin (=1la Hache, kirvis, 
1111—1119 m.) ir Karolius Gerasis (Charles le 
Bon ou de Danemark, 1119—1127 m.). Tačiau labiau 
rūpinosi juodu savo grafystės santvarka; kaip ir pats Liudvikas, 
didino savo valdžią, gynė savo žmones nuo feodalų ir išsijuosę 
su tais feodalais kovojo. Mylėjo Karolių kunigai, jo globojamieji 
miestelėnai ir vargdienėliai; jie ir praminė duką Geruoju. Bet 
1127 m. feodalai susimokė ir bažnyčioj žiauriai nužudė Karolių. 

Bematant atvyko Liudvikas į Flandriją nubausti savo vasalo 
nužudytojų. Be to, sušaukė Arras mieste baronus ir mieste- 
lėnus naujo grafo rinkti. Buvo trys kandidatai, bet karalius pri- 
vertė susirinkusius paskelbti grafu Vilhelmą Clitoną, 
Vilhelmo Užkariautojo sūnaitį ir Heinricho I priešą. Nepasi- 
sekė Liudvikui investinti Clitono Normandijos dukatu, tad padarė 
jį Flandrijos grafu ir paklusniu savo vasalu. Bet Vilhelmas men- 
kas valdovas buvo: susikivirčijo su miestelėnais, ir sukilo prieš jį 
Lille, Gand, Bruges ir Saint-Omer. Savo rėžtųu, 
Flandrijos baronai ėmė ginčyti Vilhelmo teises ir susidėjo su kitu 
kandidatu Thierri Alsasiečiu. Nebenorėjo Flandrijie- 
čiai pripažinti ir, į ginčą įsikišusio, Liudviko VI teisių. Brugės 
miestelėnai karštai kaltino jį tuo, kad buvo pardavęs Flandrijos 
sostą Vilhelmui. ,„Prancūzijos karalius“, rašė jie Liudvikui, „ne- 
turi teisės rinkti Flandrijos grafo. Grafui, net bevaikiam grafui, 
numirus, vieni senjorijos pėrai ir miestelėnai tegali rinktis ir ka- 
rūnuoti jo įpėdinį. Kaipo Prancūzijos karaliaus vasalas, Flan- 
drijos grafas teturi jam tarnauti tiktai kariaudamas, o daugiau 
nieko. Neteisinga, kad karalius prievarta bruktų mums duką ir 
kad valdytų mus, kas begėdiškai yra gavęs valdžią už pinigus“. 
Veltui Liudviko vyskupai ekskomunikavo Flandrijiečius ir patį 
Thierri Alsasietį. Vilhelmas Clitonas kovoj žuvo, ir 
Liudvikas turėjo pagaliau investinti Thierri (1128 m.), su kuriuo 
greit susidraugavo. 


— 195 — 


Flandriškąją Liudviko politiką motyvavo ir kova su Hein- 
richu I, kurį palaikė ir Heinricho sūnėnas, bet Liudviko va- 
salas Champagnės grafas Thibaut(Theobaldas) 
IV, „antrasis karalystės žmogus“. Pirmą kartą (1109—1113 m.) 
Flandrijos grafas ir normandiškių Heinricho I baronų sukilimas 
teišgelbėjo Prancūzijos karalių. Išsižadėjo betgi Liudvikas Hein- 
richo labui siuzerėniškųjų savo teisių Mainės ir Bretag- 
nės grafystėse. Atkeršyti norėdamas, pats pradėjo naują karą 
(1116—1120 m.), bet ir jį pralaimėjo. Mėgino tada Liudvikas 
prisivilioti popiežių Kalikstą II. Tačiau popiežius buvo pa- 
lankesnis Heinrichui, o viena Liudviko vyskupija mažai tesvėrė. 
Nieko neišėjo ir iš naujojo karo (1123—1135 m.). — Heinrichas 
susidėjo su savo žentu Vokietijos imperatorium Heinrichu 
V, o 1127m. —su Anjou grafu Gotfriedu Gra- 
žiuoju, kuris vedė Heinricho I dukterį, imperatoriaus Hein- 
richo V našlę Matildę. Kaip tik tuo metu numirė ir Liudviko 
sąjungininkas Clitonas. 

Taigi, išskyrus savo paties senjoriją, Liudvikas mažai kur 
ir maža telaimėjo. Daug dėlto nudirbo savo veikla: karaliaus 
autoritetą visoj Prancūzijoj gyvą padarė. 


„Imperatorius Heinrichas seniai jau pyko ant karaliaus Liud- 
viko, nes Liudviko karalystėj, Reimso mieste, Bažnyčios susirin- 
kime ekskomunikavo popiežius Kalikstas Heinrichą. Taigi prieš 
popiežiaus mirtį sušaukė tas imperatorius kuodaugiausia kariuo- 
menės; paskui Anglijos karaliaus Heinricho patarimu — o kara- 
lius Heinrichas, kurio dukterį vedęs buvo imperatorius, pats ka- 
riavo su Prancūzijos karalium — apsimetė einąs kur kitur, bet 
manė netikėtai pulti Reimso miestą.“ 

Liudvikas paskubom sušaukė savo vasalus ir karius, pats 
paėmė Saint-Denis bažnyčioj oriflammą, vadinasi, Saint- 
Denis vienuolyno „advokatų“ Vexin grafų (Liudvikas ir 
buvo tos grafystės senjoras) vėliavą. Karalius, kaip ir visi pran- 
cūzai, manė, kad, priešams įsibrovus į karalystę, šventasis kanki- 
nys padės kariams tėvynę ginti. Suėjo pulkų iš viso krašto. 
Pirma atvyko 60.000 žmonių, Reimso ir Chalonso mi- 
licijos, paskui — Laono ir Soissonso kariuomenės; pa- 
galiau susirinko Orlėanso, Ėtampės, Paryžiaus ir pa- 
ties Saint-Denis vienuolyno pulkai. Champagnės 
grafas Thibaut sąjungininkavo su Anglijos karalium ir 


134 


— 196 — 


pats kariavo su karalium Liudviku; vis dėlto atėjo kovoti su sve- 
timomis tautomis, nes reikėjo to karalystei“. Daug kariuomenės 
atvedė Burgundijos dukas ir Neverso grafas, bet 
maža vasalų ir karių tespėjo sušaukti FlandrijosirAnjou 
grafai ir Akvitanijos dukas. Nebedrįsdami kariauti, vo- 
kiečiai grižo atgal (1124 m.). Tuo pat metu karaliaus baronai 
sumušė įsibrovusią per Normandiją Heinricho I kariuo- 
menę. „Nei mūsų laikais, nei senovėj“, rašo Sugeras, ,„„Prancū- 
zija nėra padariusi jokio garsesnio žygdarbio ir niekuomet nėra 
parodžius taip gražiai, kaip kad dabar, suvienytų savo jėgų ga- 
lingumo. Iš tiesų, kartu nuveikė ji ir Vokiečių imperatorių, ir 
Anglijos karalių.“ Kelias dienas Liudvikas VI vadovavo visai 
Prancūzijai. 


42 


Kadangi visą laiką kariavo, Liudvikas VI negalėjo, žinoma, 
pats rūpintis visais valdymo reikalais. Rėmėsi jis čia savo dvaru. 
Tam dvarui iki 1127 m. vadovavo kancleris ir senešalas Ste- 
ponas (Etienne de Garlande), vikrus ir naguotas 
žmogus. Svarbiausias pareigas giminaičiams išdalino arba pats 
suėmė, o senešalo pareigas stengėsi paversti savo šeimos feodu. 
Ilgą laiką karalius aklai pasitikėjo Steponu; bet Steponas susivai- 
dijo su karaliene ir su Bažnyčios reformos šalininkais. Įtarė jį 
pagaliau ir pats Liudvikas. Vyriausiu karaliaus patarėju tapo jo 
giminaitis Vermandois grafas Raoul (Radulifas) Į, 
drąsus karvedys ir karštas karaliaus teisių gynėjas. Karaliaus 
dvaras nufeodalėjo; vis daugiau įtakos įsigydavo ištikimi kara- 
liaus riteriai ir prityrę teisėj ir finansuose dvasininkai. Sois- 
sonso, Chartrės, Laono, Reimso ir Paryžiaus 
vyskupai rados karaliaus patarėjai. Netrukus visiems ėmė vado- 
vauti Saint-Denis vienuolyno abatas Sugeras. 

Kad ir prasto kilimo, žemo ūgio ir plikas žmogelis, darė jis 
betgi didelį įspūdį savo gabumais. ,,„Nuostabiausias dalykas, kad 
tokią tvirtą, gražią ir didelę širdį įdėjo gamta į tokį mažą ir menką 
kūną“. Labai religingas žmogus buvo Sugeras ir asketiškai gy- 
veno; mažoj ir paprastoj savo cėlėj ant šiaudų miegojo; dieną ap- 
dengdavo tą lovą kilimu, kad niekas jos nematytų. Bet pasauli- 
ninkų Sugeras nesibodėjo, mėgo su jais pasišnekėti ir pajuokauti, 
kartais mielai gardžių valgių pasmaliūgaudavo ir visada linksmas 


— 197 — 


buvo. Reformavo savo vienuolyną; tačiau visai nepanašėjo į 
kitus, griežtus XII amžiaus asketus ir reformatorius — į Šv. 
Bernardą iš Clairvaux, Brunoną Chartrietį, 
Robertą dArbrissel. Visi jie niedėjo žemės gyvenimą, 
žmonių rūpesčius, mokslą, literatūrą ir meną. — Sugeras nieko 
neniekino, visa stengėsi suderinti: mėgo lotynų poetus, Hora- 
tijų, Juvenalį, Ovidijų, Lukaną (nekartą cituo- 
davo iš jo po 20—30 eilučių), labai domėjosi istorija ir pats Liud- 
viko VI gyvenimą aprašė, buvo didelis meno žinovas ir mėgėjas. 
Nesigailėjo nei darbo, nei pinigų Saint-Denis vienuolynui 
pagražinti; mažos karolingiškosios bazilikos vietoj pastatė čia 
puikią naujo, gotiško stiliaus bažnyčią (1144 m.). Nevisai tei- 
singai, bet gražiai pavadintas Sugeras „pirmu gotiško stiliaus 
architektorium“. Kad ir Dievo garbe tesirūpino Sugeras, ne vie- 
nas to meto asketas jį papeikdavo. Saint-Denis „vienuoly- 
nas“, rašė Šv. Bernardas, „pilnas riterių, net moterims atviri jo 
vartai. Svarstoma čia visokie dalykai, dažnai ginčijamasi“. 
(Nenuostabu: Sugeras valdė Prancūziją). ,,„Atiduodama čia, be 
abejonės, Caesariui, kas Caesario, bet nežinau, ar atiduodama 
Dievui, kas Dievo.“ Murmėjo šv. Bernardas, bet gyrė ir jis patį 
Saint-Denis abatą. „Gerai jį pažįstu“, rašė popiežiui Eu- 
genijui III, „ir žinau, kad žemiškuose dalykuose jis ištikimas 
ir protingas, o dvasios dalykuose — karštas ir romus. 

Iki gaidykstės skaitė ir rašė savo cėlėj Sugeras. Mėgo ir 
dalintis savo žiniom su kitais; dažnai su susirinkusiais iki vidur- 
nakčio šnekėdavo. „Matau, būdavo, Prancūzų karalių bestovintį 
su savo didžiūnais ties tuo garsiuoju vyru, o jis, ant suolelio sė- 
dėdamas, sakydavo jiems naudingiausius savo patarimus, tarytum 
mažiems. Ir atidžiai su pagarba visi jo klausė“. 

Mokytas, bet praktiškas žmogus buvo Sugeras. Puikiai val- 
dė savo „senjoriją“, Saint-Denis vienuolyno žemes; suket- 
verino pajamas, nes, užuot spaudęs žmones, lengvino jų gyveni- 
mą ir kurstė inicijatyvą. Suvaldė savo vasalus, advokatus ir pre- 
votus; grąžino vienuolynui daug iš jo atimtų žemių ir teisių; vi- 
sokiomis privilegijomis prisiviliojo daug naujų darbininkų. Taip 
antai, 1125 m. išvadavo iš mainmorte Saint-Denis 
miestelio gyventojus, o 1146 m. įsteigė naują Vaucresson 
miestą. 

Savo veikaluose — Gesta Ludovici regis cog- 
nomento Grossi, Liber de rebus in adminis- 


— 198 — 


tratione sua gestis irLibellus de consecra- 
tione ecclesiae S. Dionysii — Sugeras nekiša skai- 
tytojui į akis politinės savo rolės. Bet iš jo laiškų ir vienuolio 
Vilhelmo parašytosios Vita Sugerii galime matyti, 
kad Liudviko VI, o ypačiai Liudviko VII (1137—1180 m., nu- 
mirė Sugeras 1151 m.) laikais toji rolė nemaža buvo. Gerai su- 
prato Sugeras, kokią reikšmę ir Bažnyčiai, ir Prancūzijai turėjo 
karališkoji Kapetingų valdžia ir jų pačių senjorija. Ištikimai jis 
tarnavo ir tėvui, ir sūnui; 1146—1149 m.,, Liudvikui VII 
nužygiavus į kryžiaus karą, gali sakyt, pats karaliavo. Bažnyčios 
idealams atstovavo ir stengėsi taikingai savo tikslus pasiekti ir su- 
taikyti karalių su jo priešais; kartais ir apsirikdavo, bet toks buvo 
moralinis Sugero autoritetas ir politinis talentas, jog išviso taikos 
politika jam sekėsi. Labiausiai rūpėjo jam sutvarkyti valstybė. Čia 
toja nemėgo prievartos ir perversmų: konservatyvus politikas 
buvo. — „Pavojingiausia yra“, rašė Sugeras, „be reikalo keisti val- 
dininkai. Šalinamieji nešasi, ką tik begali, o naujai paskirtieji 
skuba vogti ir praturtėti, nes bijo, kad ir jie greit bus pašalinti.“ 
Kaip ir savo abatystę valdydamas, norėjo jis visų pirma sustip- 
rinti socijalinę santvarką ir pagerinti žmonių gyvenimą. Sunku 
tikrai pasakyti, kur Liudvikas VI politikavo savo galva, o kur 
Sugero patarimų klausė. Bet išviso vidaus ir Bažnyčios politika 
sutiko su Saint-Denis abato pažiūromis. 

Kovodamas su feodalais ramstėsi karalius vyskupija. Vys- 
kupai ir abatai siųsdavo jam savo vasalo pulkų ir milicijų; daž- 
nai ir patys kautynėse dalyvaudavo. Ir ne tik Kapetingų senjo- 
rijos — visos karalystės vyskupai palaikydavo Liudviką VI. Už- 
tai ir jis visoj Prancūzijoj juos globojo, o globodamas kišosi į 
kitų senjorijų reikalus ir didino savo autoritetą. Kaip minėta, 
priviso dvasininkų karaliaus dvare; vienuoliai ir kunigai lydėjo 
ir žygiuojantį karan valdovą. Kai reikėdavo apdovanoti bažny- 
čia ar vienuolynas, nebegailėjo Liudvikas. Globojo jis reforma- 
torius: padėdinėjo ir kliuniečiams, ir naujoms Citeaux, Prė- 
montrė, Fontevrault kongregacijoms, dosniai apdo- 
vanojo garsųjį Saint-Victor vienuolyną ties Paryžium, 
mistiškojo sąjūdžio židinį. 

Šita sąjunga su Prancūzijos Bažnyčia virto, visai natūralu, 
sąjunga ir su popiežium. Vokiečių imperatoriaus priešai, Pas- 
chalis II (1099—1118 m), Gelasijus II (1118— 


— 199 — 


1119m.) ir Kalikstas II (1119—1124 m.) susirado prieglau- 
dą Prancūzijoj. Tačiau maldingasis karalius energingai priešin- 
davos popiežiams, kai reikėdavo jam ginti savo valdžia; ginčytis 
su kurija nebijojo. Kalikstui II sumanius atiduoti Senso vys- 
kupą Lyono arkivyskupo jurisdikcijai, karalius protestavo, 
nes Lyono miestas nepriklausė tada Prancūzijos karalystei. Grei- 
čiau įmanęs mirti ar matyti savo karalystę naikinamą, nekaip ken- 
tėti tokį įžeidimą. Priminė popiežiui visa, ką buvo jam padaręs. 
„Nesigailiu, kad taip dariau, bet nenorėčiau, kad Tamsta pergreit 
visa tai užmirštum.“ 

Prancūzijos vyskupai palaikydavo bažnytines savo preroga- 
tyvas ginantį karalių. Bet ir jiems Liudvikas nenusileisdavo. 
Nuo vyskupų homagiumo ir investitūros atsisakė, bet ne nuo re- 
galijų: „tebeleido rinkti“ vyskupus. Savo senjorijoj kovojo su 
reformatorių pretenzijomis, kurias pats gynė nuo kitų senjorų. 
Sutrukdė net Paryžiaus vyskupui reformuoti kunigiją, nes bijojo 
nebetekti savo teisių ir pinigų. 

Taigi, ir Bažnyčią globodamas politikavo Liudvikas savo pa- 
ties naudai; pamaldus buvo, bet savo teisių neniekino. Taip pat 
—- gynė jis žemesnes visuomenės klases, ypač miestelėnus, ir po- 
litiniais sumetimais.  Miestelėnai mokėjo jam už kiekvieną privi- 
legiją gyvais pinigais; o vilanams privilegijos dalinti toja pelnin- 
gas dalykas rados. Be to, labiausiai globojo jis kitų senjorų ir 
vyskupų bei abatų valdinius. Garsioji Lorris chartija 
karališkųjų jo teisių nemažino, ir tiktai dviem savo domėno mies- 
tam — Mantes ir Dreux — tedavė jis komunalinę char- 
tiją, kur, be to, miestelėnų teisės apkarpytos buvo. 

Kaip ten bebūtų, miestelėnai mažai tesidomėjo politiniais Ka- 
petingo sumetimais ir neskyrė karaliaus domėnų miestų nuo kitų. 
Kreipė jie dėmesį į bendrąją Liudviko VI politikos linkmę ir jo 
duodamąsias komunalines chartijas sydino su jo kova su feoda- 
lais. Ilgainiui ėmė žmonės laikyti Liudviką teisybės ir teisės gy- 
nėju, pavadino jį (XIII amžiuje) Louis le Justicier. 
Tai tik iš dalies teisinga buvo, nors tikrai rūpėjo Liudvikui tei- 
sybė ir teisė. Bet suidealinto karaliaus vaizdas rodo karaliaus 
idėjos reikšmę: teisybės ir teisės trokšdami žmonės kreipėsi į 
Kapetingų dinastiją, kaip Anglijoj (ir tuo pat metu!) į Vilhelmo 
įpėdinius. Mat, augo naujo tipo valstybės, ir teisės idėja reiškėsi 
jos pamatai. Be abejo, labiau tarnavo tai teisybei abatas Suge- 


— 200 — 


ras; tačiau Sugerą žmonės užmiršo, ir jo darbu pasinaudojo Ka- 
petingai. Taip pat ir anglai didžiau vertino Edgarą, kaip Duns- 
taną, ir Edwardą Išpažintoją — kaip Godwiną. 


43 


Dviejų tikslų siekė Liudvikas VI: sutvarkyti bei padidinti 
savo senjoriją ir pakelti bei sustiprinti savo valdžią visoj kara- 
lystėj. Pirmąjį tikslą kuone pasiekė. Antrojo daug sunkesnio 
būta. Mat, ne vienas Liudvikas savo senjoriją tetvarkė: vaizdavo 
jis savo veikla bendrą feodalinės visuomenės tendenciją. Taigi, 
reikėjo jam kovoti ne tik su nusistojusia XII amžiuje feodaline 
santvarka, bet ir su kitais galingais Prancūzijos senjorais. 


Feodalijos ekspansija, ypač kryžiaus karai, išvadavo Pran- 
cūziją iš feodalinės anarchijos. Karingiausieji ir neramiausieji 
feodalai išsidangino kur kitur, kraštas aprimo, ir įsigalėjo kūry- 
binės feodalizmo tendencijos. Žinoma, feodalų vis tebekariauta 
ir tebeplėšta (užteks paminėjus Ile-de-France kastelio- 
nai), bet — mažiau, kaip X-XI amžiuje. Išviso, feodalai, ypač di- 
desnieji baronai, sėslūs pasidarė ir ilgainiui ėmė valstybiniu in- 
stinktu vadovautis. Vasalitetas baigtinai susijo su feodu; va- 
salų santykiai su senjoru, teisės ir pareigos suvienodėjo ir tapo 
visų pripažįstamais papročiais, nerašytu įstatymu, o pati feoda- 
lija — valdovų-dvarininkų hierarchija. Žodžiu, feodalinis pro- 
cesas virto feodaline santvarka, ir suverėnas — siuzerėnu. 

Įsigalėjusi XII amžiuje politinė feodalizmo santvarka baisiai 
susilpnino kaip tik karaliaus valdžią ir sutrukdė jam gaivinti 
valstybę. Mat, feodalinė valstybė negalėjo būti vieninga ir 
stipri; ji visai nesutiko su valdovų gaivinamąja ir kuriamąja. Ne 
gyventojų tautybė ir kalba, ne ekonominė, istorinė ir kultūrinė 
krašto vienovė — tik vasalo sutartis su senjorų (hominium, 
arba homagium, ir investitura) tejungė feodalus. O 
sutarties sąlygos bendro pobūdžio, jos ryšiai silpni tebuvo. II- 
gainiui pats žodis hominium (homagium) nebeteko pir- 
mosios savo reikšmės. — Iki XI amžiaus pusės žmogus galėjo 
būti tik vieno senjoro vasalas; jam ir teprisiekdavo tarnauti (h o- 
minium). Bet visai natūralu, kad vasalai mielai paveldėdavo, 
kraičio gaudavo arba kaip kitaip įsigydavo ir kitiems senjorams 
priklausančių feodų. Užtai prisiekdavo jie ir tiems senjorams. 


— 201 — 


Teisininkai ėmė skirti pagrindinį homagiumą (hominium, 
arba homagium, ligum, nuo vokiško žodžio ledig — 
be salygų) nuo sąlyginio homagiumo (hominium, arba ho- 
magium, planum). Pagal hominium planum 
vasalas antrajam senjorui turėjo tarnauti mažiau, kaip pirmąjam, 
kurio homme lige jis buvo, ir — kiek ta naujoji tarnyba 
neprieštaravo pagrindiniam vasalo homagiumui. Bet viena, dau- 
gumas vasalų ir savo hominium ligum pavertė pagaliau 
hominium planum; antra, teisės gudrybės neapgynė sen- 
joro teisių. Svarbu buvo, kad tas pats vasalas tarnavo daugeliui 
senjorų, tapdavo dažnai net savo paties senjoro senjoru. Tik 
Liudvikas VI paskelbė, kad karaliai niekam, nė pačiai Bažnyčiai 
neturi prisiekti. 

Baisus iš visa to jovalas išėjo. Kiekvienoj senjorijoj atsi- 
rado daug feodalų, kurie, senjoro vasalai būdami, buvo ir kitų 
senjorų vasalai. Baronas už vieną savo feodą tarnavo vienam 
senjorui, už antrą — antram, už trečią — trečiam ir t. t. Vasalas 
dažnai tapdavo galingesniu už savo siuzerėną. Taip antai, galin- 
gasis Anglijos karalius turėjo prisiekti ir tarnauti silpnesniam už 
jį net pačioj Prancūzijoj Kapetingui, nes Kapetingas buvo pran- 
cūziškųjų jo žemių siuzerėnas. Ėvreux grafai buvo Kape- 
tingo vasalai, bet kartu — ir Anglijos karaliaus, iš kurio gavę 
buvo Leicestero (Lestero) grafystę. Essekso gra- 
fas buvo kartu ir Aumalės grafas; Flandrijos grafas 
— tiek Prancūzijos karaliaus, tiek imperatoriaus vasalas. 

Esam jau kalbėję — feodalinė valstybė galėjo gyvuoti todėl, 
kad nevisai feodalinė buvo. Bet todėl ji ir transformuodavos, nu- 
feodalėdavo. Prancūzijos karalystę skaidė X-XI amž. susifor- 
mavusios kultūrinės-etninės grupės. Bet tos grupės ir vienijo 
vienos tarmės ir vienų papročių žmones; vertė pačius feodalus 
spiestis apie vyriausiąjį grupės ir jos teritorijos siuzerėną. Užuot 
vadinę save, kaip kadai kitkart, Troyes, Bar arba Vitri 
grafais, Champagnės siuzerėnai XI amžiaus gale ėmė va- 
dinti save Comites Campanie. Comes Andega- 
vorum tapo Comes Andegavie (Anjou), Dux 
Normannorum— Dux Normannie, Dux Agui- 
tanorum — Dux Aguitanie irt.t. Instinktyvus vie+ 
tos patrijotizmas kildino centralinę valdžią ir padėdinėjo jai gai- 
vinti senąsias valdymo tradicijas. Antra vertus, skaidė visą ka- 


— 202 — 


ralystę, bet formavo kultūrines-teritorijalines grupes ekonomi- 
niai procesai. Pietų Prancūzijai didelės įtakos turėjo Vidurže- 
mių Jūros prekyba, šiaurės Prancūzijai — Champagnės mi- 
šios, Normandijai — prekyba su Anglija, Flandrijai — prekyba su 
Anglija ir Vokietija. Iš feodalų valdžios išsivaduodami, mieste+ 
lėnai skverbėsi į feodalinę visuomenę, miestai tapo kolektyvinė- 
mis senjorijomis.  Pramonei ir prekybai beaugant, valdovai-sen- 
jorai vis labiau rėmėsi miestelėnais. 

Tuo tarpu, kai Heinrichas I tvarkė Angliją, o Liud- 
vikas VI Kapetingų senjoriją, valstybinės tendencijos pasireiš- 
kė ir kitų Prancūzijos senjorų-valdovų veikla. Tie valdovai nuo- 
sekliai plėtė savo senjoriją, kovojo, kaip ir Liudvikas VI, su savo 
vasalais, centralino valdymą ir stiprino savo valdžią. Žinoma, ne 
visi senjorai vienodai ir lygiai valstybėjo: tebebuvo tokių seno tipo 
baronų, kaip Steponas iš Blois arba Robertas 
Courte-Heuse;ir ne visiems lygiai sekėsi valstybinis darbas. 
Toulousės grafai taip ir nesuvaldė savo feodalijos ir ga- 
lingųjų savo miestų. Akvitanijoj tik  Plantagenėtai tenuveikė 
feodalus. Bet patys Plantagenėtai, Flandrijos grafai ir Champag- 
nės grafai buvo galingi ir pavojingi Kapetingų priešai. 

Visi tie senjorai-valdovai pripažino Kapetingą savo siuze- 
rėnu ir karalium, bet tik nominaliai jo tepriklausė; nė manyti ne- 
manė, kad, savo valstybę tvarkydami, dirbo Kapetingų naudai. 
Tačiau paskutinis Akvitanijos dukas Vilhelmas X, 
prieš išvažiuodamas į Ispaniją Šv. Jokūbo relikvijų pagarbinti 
(kelionėj ir numirė, 1117 m.), įkalbėjo savo baronams sutuokti jo 
dukterį ir įpėdinę Aliėnorą su Liudviko VI sūnumi Liud- 
viku VII. Moralinis Liudviko VI karaliavimo laimėjimas pa- 
tapo realiu Kapetingų įsigalėjimu. Karalius (1137—1180 m.) ir 
Liudviko VI sutvarkytosios Kapetingų senjorijos valdovas būda- 
mas, Liudvikas VII tapo ir Akvitanijos duku, 


44 


„Visiems žinoma, kad nuo to laiko, kai Saint-Denis 
abatas“ Sugeras „ėmė dalyvauti valdovo taryboj, iki jo mirties 
karalystė klestėjo, didžiai ir naudingai plito, savo priešus nuveikė 
ir labai pragarsėjo. Tik ką numirus abatui, baisios nelaimės iš- 
tiko Prancūziją. Taigi, matome šiandien, kad tokio patarėjo pri- 


— 203 — 


trūkusi, nebeteko Prancūzija Akvitanijos dukato, vienos iš svar- 
biausių savo provincijų.“ Gal, ir perdėjo kiek vienuolis V il- 
helmas, taip kalbėdamas apie abato Sugero reikšmę, bet — ne- 
perdaug; mat, iki 1151 m. tebebuvo Sugeras vyriausias karaliaus 
patarėjas, o 1147—1149 m. pats valdė Prancūziją vietoj nužy- 
giavusio į Šv. Žemę karaliaus. Sugerui pasisekė pašalinti kara- 
lienė našlė ir jos šalininkai. Užtai iki 1147 m. dalinosi jis savo 
įtaką su jaunąja karaliene Aliėnora Akvitanijiete ir 
su jos grupe. Tai ėjo karalystei kūnan. 

Mat, Sugeras buvo religingas ir bažnytinis žmogus, santy- 
kiavo su reformatoriais, su karštu Champagnės grafo 
Thibaut IV šalininku Šv. Bernardu. Liudvikui VI gy- 
vam tebėsant, sutaikino Sugeras grafą su karalium. Bet iš gud- 
raus plano nieko gera neišėjo, nes grafas buvo, kaip ir buvęs, Ka- 
petingų priešas. O jam visur padėdinėjo ir jo globojamieji refor- 
matoriai, ir Šv. Bernardas, ir popiežius. Su popiežium ir Baž- 
nyčia kovoti Sugeras, žinoma, negalėjo; nebūtų galėjęs ir pamal- 
dusis Liudvikas VII, kad nebūtų be galo (amore immode- 
rato) mylėjęs gražiosios savo pačios. 

Aliėnoros tėvas Vilhelmas X ketverius metus laikė po- 
piežium ne Innocentijų II (1130—1143 m.), bet antipo- 
piežių Anakletą II (1130—1138 m.); priešinosi čia pačiam 
Šv. Bernardui; gyveno nepavyzdingai; tiesa, numirė krikščioniš- 
kai. Jo tėvas Vilhelmas IX visai nekanoniškai vesdavo ir 
su žmonomis skirdavosi, o reformatorius persekiojo; į vyskupų ir 
paties popiežiaus legatų skelbiamas ekskomunikas jokio dėmesio 
nekreipė. Dalyvavo garsiajame Clermonto susirinkime, 
bet popiežiaus ir visų susirinkusiųjų entuzijazmu  neužsikrėtė: 
užuot kryžiuočiu tapęs, įsibrovė į kryžiuočio Toulousės 
grafo žemes. Tiesa, visų smerkiamas, nužygiavo pagaliau 
(1101) į šv. Žemę — su norinčiais nugalėtojams padėti ir su savo 
meilužėmis, bet pakariavęs kiek grįžo ir juokingais eilėraščiais 
ėmė savo žygdarbius pasakoti. Mat, dukas Vilhelmas buvo tru- 
badūras ir gražiai, linksmai ir palaidžiai dainuodavo karą ir meilę. 
Šito lengvabūdžio ir geidulingo duko anūkė ir buvo gražuolė 
Aliėnora. Išaugo ji linksmame savo tėvo dvare, kur trubadūrai 
garsino meilę ir dievino savo mylimąsias, kur katharai peikė Šv. 
Bažnyčią, o dvariškiai iš kunigų juokėsi. Mėgo ji poeziją, buvo 
linksma ir geidulinga koketė. Nesutiko jos būdas su religinga 


— 204 — 


Liudviko VI dvaro nuotaika ir su paties Liudviko VII pamal- 
dumu. Bet jaunasis vyras ir nenoromis gražiosios žmonos klausė; 
1137 m. Liudvikas tik 17 metus tebuvo užkliudęs ir pilnas 
buvo energijos. 

Heinrichui I numirus (1135 m.), Anglijoj prasidėjo 
anarchiją, o Anjou grafas Gotfriedas Gražusis 
išsijuosęs kovojo dėl Normandijos (1135—1144 m.). Cham- 
pagnės grafas sąjungininkavo su savo broliu Anglijos kara- 
lium Steponu iš Blois. Vokietijoj Konradas III 
Hohenstaufenas (1138—1152 m.) kovojo su Heinri- 
chu Išdidžiuoju. Taigi, Liudvikas VII ramiai galėjo 
įsiviešpatauti Akvitanijoj; mėgino užkariauti net Toulousę, 
bet atsisakė pildyti vasalines savo pareigas ir padėti karaliui 
Champagnės grafas (1141 m.). Netrukus (1142 m.) susi- 
kivirčijo Liudvikas ir su grafu, ir su reformatoriais, ir su popie- 
žium. Neišsigando, kai Innocentijus II paskelbė jo žemėms 
interdiktą, ir laimėjo karą su Thibaut (1143 m.); tik šv. Ber- 
nardas ir popiežius apgavo karalių ir vingria diplomatija panai- 
kino karo vaisius (1144 m.). Negalėjo Liudvikas sutrukdyti 
Anjou grafui (jį palaikė ir jo žentas Flandrijos gra- 
fas) prisijungti Normandijos (1144 m.) ; privertė betgi Gotfriedą 
atiduoti jam kelias tvirtoves, dėl kurių jo pirmtakūnai buvo ko- 
voję su Vilhelmų Užkariautoju. 

Taigi, gerai pradėjo karaliauti Liudvikas. Bet 1145 m. 
Bourgės mieste karūnuodamasis paskelbė savo baronams, 
kad norįs žygiuoti į Šv. Žemę. Objektyviai naujasis kryžiaus 
karas labai motyvuotas buvo, nes Mossulo emiras užka- 
riavęs buvo Edessą ir grėsė Antiochijai ir pačiam 
Jeruzalės miestu. Tik Prancūzijos karalystei Liudviko 
sumanymas rados pavojingas, ir pats Sugeras pirma tam suma- 
nymui priešinosi. Tačiau Liudvikas tebebuvo dar jaunas, jautėsi 
galingas valdovas esąs, troško žygdarbių ir Dievui patarnauti, 
gal, ir už savo nuodėmes paatgailoti. 

Karaliaus baronai nelabai norėjo kryžiaus karan eiti. Neno- 
rėjo to karo ir popiežius Eugenijus III (1145—1153 m.), 
nes ir be karo perdaug rūpesčių turėjo: kovojo dėl savo valdžios 
su Romėnais ir Vokiečiais; tačiau atvirai priešintis karui nega- 
lėjo ir paskelbė jį savo bule. Bet Liudviko VII planu užsidegė 
Šv. Bernardas. Laiškais ir karščiausiais pamokslais visus 


— 205 — 


šaukė kariauti su Kristaus priešais. „Visa žemė sujudo ir dreba, 
— rašė — nes dangaus Karalius nebeteko savo žemės, kur pats 
buvo vaikštinėjęs. Kryžiaus priešai ruošiasi suteršti vietas, ku- 
rias Kristaus kraujas šventas padarė; nori šventąjį Sijono kalną 
paimti. Jei nebudi Dievas, tai nebetoli diena, kai puls jie Gyvojo 
Dievo miestą.“ Ir Prancūzijoj, ir Vokietijoj kalbėjo šventasis 
abatas ir, kaip kadaise popiežius Urbanas II, įkvėpdavo žmo- 
nes. — „Vos teėmiau kalbėti, pasakiau, ir štai atsirado begalės 
kryžiuočių. Kaimai ir miestai ištuštėjo. Septynioms moterims 
vargu bau vienas vyras belieka. Visur pilna našlių, kurių vyrai 
tebėr gyvi“. Mėgo Bernardas retorikos figūras ir įspūdingus 
planus: norėjo, kad krikščionys kariautų su muslimais kartu ir 
Sirijoj, ir Ispanijoj, o tuo užsimojimu kad ir stabmeldžius slavus 
pultų. Tačiau buvo jis gudrus diplomatas ir praktiškas žmogus. 
Visą žygį gerai apgalvojo. Petro Eremito „kariuomenę“ galvoj 
turėdamas nenorėjo, kad nedisciplinuotos piligrimų minios žy- 
giuotų; stengėsi sutvarkyti vieną milžinišką vokiečių bei pran- 
cūzų kariuomenę. Ji turėjusi kariauti Sirijoj, o Anglija ir Flan- 
drija turėjusios pulti Ispanijos saracėnus. Nei Anglija, nei Flan- 
drija kare nedalyvavo: tepadėjo Portugalijos karaliui 
atkariauti iš saracėnų Lissabono miestą (1147 m.); bet 
Bernardui pasisekė įkalbėti imperatoriui Konradui III susi- 
dėti su Liudviku VII ir drauge žygiuoti su juo į rytus. Kiekvie- 
nas iš jų vadovavo maždaug 70.000 karių. 

Baisiai pralaimėjo šitą karą (1147—1149 m.) krikščionys. 
Bizantijos imperatorius ManuilasI Komnėnas (1143— 
1180 m.) su kryžiuočiais susirėmė; patys jie nenorėjo eiti išvien: 
prancūzai ir vokiečiai vieni antrų nekentė, o Sirijos ir Palestinos 
valdovai, užuot susidėję su kryžiuočiais, intrigavo prieš juos ir 
slapta derėjosi su muslimais. Nieko nepešęs grįžo Vokietijon 
Konradas; nelaimėjo ir Liudvikas; ilgai gaišo Šv. Žemėj: neka- 
riavo, bet su lengvabūde žmona vaidijosi ir Jeruzalės relikvijas 
garbino. 

Žmonių kaltinamas, šv. Bernardas „mielai kentėjo“ šmeiž- 
tus, „kad nepasiektų jie Dievo“; sakė Dievo nutarimus teisingus 
esant, bet „šitas“ (vadinasi, kryžiuočių pralaimėjimas) „yra di- 
džioji paslaptis; galiu laimingu pavadinti, kas čia nesuabejos““. 
Šventajam asketui kryžiuočių pralaimėjimas, gal, buvo ir naudin- 
gas: padarė jį mažumą kuklesnį. Liudviko VII energiją tas pra- 


— 206 — 


laimėjimas pakirto, pačioj Prancūzijoj suklibino jo autoritetą ir 
valdžią. — Gerai ir sąžiningai valdė karalystę Sugeras. Bet teko 
jam kovoti su nenorinčiais paprasto abato klausyti vyskupais, su 
intriguojančiais dvariškiais ir su karaliaus giminaičiais. Susivai- 
dijęs su Liudviku, grįžo iš Sirijos jo brolis Robertas, susi- 
dėjo su Sugero priešais ir bemanąs buvo pats įsikaraliauti. ,„Ka- 
ralystės kurstytojai“, rašė Sugeras karaliui, „yra grįžę, o Tamsta, 
užuot ją gynęs, tebesi toli lyg belaisvis ar tremtinis. Avinėlį ati- 
davei vilkui, o valstybę — plėšikams“. Tiesa, Sugeras nuveikė 
opoziciją: „nuo to laiko karalius ir tauta pavadino jį tėvynės 
tėvu“. Tačiau karalystei sutvarkyti reikėjo paties karaliaus, ir 
energingo karaliaus. 

Kaip minėta, Liudvikas kaip tik ir nebebuvo energingas, o 
Sugerui numirus, padarė didžiausią klaidą: išsiskyrė su Aliėč- 
nora (1152 m.). Karalienės lengvabūdės koketės, o karaliaus 
pamaldaus pavyduolio būta. Rytuose, ypačiai savo dėdės Rai- 
mondo Antiochijoj Alienora visai išgvero. Gal, su savo dėde 
susimylėjo, bent palaikė politinius jo planus ir priešinosi Liudviko 
norui važiuoti į Jeruzalę: Raimondas norėjo, kad Liudvikas pa- 
dėtų jam kariauti dėl Antiochijos. Tik prievarta nusivežė kara- 
lienę į Jeruzalę Liudvikas. Kai grįžo karalius į Prancūziją, 
„atėjo pas jį tūli giminaičiai ir artimieji ir pasakė esant jį kara- 
lienės giminę“. Kad būt tebebuvęs gyvas Sugeras, nebūtų jis 
kreipęs dėmesio į tą imago consanguineitatis. Bet 
karalienės įgeltas Liudvikas ir pralotų bei didžiūnų susirinkimas 
staiga tapo kanoniškosios teisės gynėjais; be to, ir įpėdinio ne- 
buvo jam davusi Aliėnora — tik dvi dukreles. 

Su Liudviku išsiskyrus, Aliėnora po dviejų mėnesių ištekėjo 
už Heinricho Plantagenėto, kuris pasigrobė ir jos 
kraitį, Akvitanijos dukatą. Liudvikas nenorėjo pripa- 
žinti tos santuokos (mat, nebuvę čia suzerėniškojo jo sutikimo), 
konfiskavo Akvitaniją ir tebevadino save jos duku. Bet reikėjo 
tie nutarimai įkūnyti, vadinasi, kovoti su galinguoju Plantage- 
nėtu; o karalius po nelaimingojo kryžiaus karo visai kitoniškas 
pasidarė: meldėsi ir pasninkavo, kunigų klausė, politikuodamas 
svyravo ir drąsių žygių bijojo. Pradžioj, įsikarščiavęs, susidėjo 
su Champagnės, Boulognės, Dreux ir Flan- 
drijos grafais ir puolė Plantagenėtą; bet nebedrąsiai kariavo, 
greit atšalo ir 1154 m. susitaikino su Plantagenėtu. Pripažino jį 


— 207 — 


ir Anglijos karalium, ir Akvitanijos duku, ir Bretagnės 
grafu (1158 m.). Atidavė jam normandiškąją V exin dalį 
(1160 m.), Toulousės grafystės suizerenitėtą (1173 m.) ir 
Marchės grafystę (1177 m.). Nepasinaudojo nei Heinricho 
II ginču sų Beketu, nei Heinricho baronų ir sūnų sukilimais: ne- 
kartą buvo bepradedąs karą, bet tas karas bailiu žygiu virsdavo, 
Apsiautė 1174 m. Rouen miestą, o kai išgirdo, kad artinasi 
Heinrichas, pats sudegino apgulos mašinas ir su visa kariuomene 
pabėgo. 

Nusmuko karaliaus autoritetas; Prancūzijos karalystė vėl su- 
silpnėjo ir sumažėjo, 1137—1180 m. begyveno tik inercija. Ta- 
čiau toji inercija nemaža buvo. Clermonto ir Briou- 
dės kanauninkai 1163 ir 1169 m. šaukėsi karaliaus pagelbos 
prieš Auvergnės grafą Cluni vienuolyną gindamas, 
Liudvikas 1166 m. konfiskavo ir užėmė Chalonso grafo feo- 
dus. Langrės vyskupasir Burgundijos dukas pripa- 
žino karaliaus teismą. Taigi, Liudviko VI ir Sugero darbas vė- 
jais nenuėjo. Pats Liudvikas VII ir jo dvaras nenustojo kišęsis į 
visos karalystės reikalus, kur tik begalima buvo. Nuosekliau, kaip 
jo tėvas, globojo karalius miestus, miestelėnų savivaldybę ir aso- 
cijacijas, o išvaduotą iš kito senjoro valdžios miestą laikė sau pri- 
klausančiu. Sąjunga su miestelėnais tapo politine Kapetingų tra- 
dicija. Net karaliaus dvare priviso miestelėnų. Drauge su dva- 
sininkais (clerici) ir smulkiais feodalais, vėliau — ir su tei- 
sininkais, ėmė jie mažinti feodalinės kurijos reikšmę. Feodalinis 
karaliaus teismas faktiškai teskelbė karaliaus valdininkų ir teisi- 
ninkų formuluojamus nutarimus. 

Karalystėj Liudvikas VII buvo silpnesnis už savo tėvą; bet 
pačiame Kapetingų domėne karaliaus valdžia, gal, net sustiprėjo, 
o karaliaus politika rados visai aiški. Kastelionai nebemaišti- 
ninkavo — klausė karaliaus ir tapo aukščiausiais jo valdininkais. 
Kaip begalėdamas kovojo Liudvikas su prevotų noru pasidaryti 
savo pareigas paveldėtines. Sąmoningai rėmėsi miestelėnais ir 
rūpinosi žemesniųjų sluoksnių buitimi; nesutiko, kad virstų ko- 
munomis Orlėans ir Poitiers, bet kai kuriuos mies- 
tus (Mantes, Senlis, Laon, Soissons, Reims, 
Compičėgne) komunomis pripažino, o kitiems davė visokių 
privilegijų. Steigėsi jis naujų miestų (villes neuves) ir 
daugelį kaimų apdovanojo Lorriso chartija. 


— 208 — 


Tą politiką motyvavo pirmiausia finansų reikalai, kuriais rū- 
pinosi karaliaus patarėjas templieras Thierri Ga- 
leran. Gal būt, finansiniais sumetimais globojo Liudvikas ir 
žydus. Kaip ir visi Kapetingai, buvo jis geras šeimininkas ; taigi, 
gerai suprato finansinę miestelėnų, žydų ir banko namais virtusio 
templierų ordino reikšmę. Gal, ir pats nepastebėjo, kaip stam- 
biojo dvarininko ūkis tapo finansine karaliaus politika. Tačiau 
nereikia mažinti ir idėjinių Liudviko motyvų reikšmės. Štai ką 
jis rašė, duodamas laisvę vienai servei (1152 m.): „Gerasis Die- 
vas nutarė, kad, vieno kilimo būdami, visi žmonės iš prigimties 
būtų laisvi. Bet Dieviškoji Apvaizda leido, kad tūli žmonės nu- 
sikalsdami nebetektų pirminės savo garbės ir pasidarytų servai. 
Karališkajai mūsų Didybei lemta vėl jie pakelti ir grąžinti jiems 
laisvė.“ 

Šita karališkoji filosofija gražiai sutiko su Liudviko būdu. 
Savo pamaldumu ir gera širdimi pagadino jis Liudviko VI ir Su- 
gero politiką, bet moralinį karaliaus autoritetą pakėlė. Gyveno 
paprastai, kaip turtingas miestelėnas, su miestelėnais mielai ir 
bendravo. Paryžiuje gyveną vokiečių studentai juokėsi iš Liud- 
viko, nes „miestelėniškai elgėsi ir nesivaikė barbariško tirono pa- 
pročių, nevaikštinėjo gvardijos apsuptas, kaip tas, kas dreba dėl 
savo gyvybės.“ „Tavo viešpats Anglijos karalius“, tarė kartą 
pats Liudvikas Walteriui Mapui, „visko turi: žmonių, 
žirgų, aukso, sidabro, brangenybių, šilko, paukštienos, vaisių, 
visko, ko tik nori. Mes Prancūzijoj tik duonos bei vyno teturime 
ir linksmų plaučių esame“. Žinoma, toks paprastas, be to — ir 
teisingas karalius labai populiarus buvo. 

Vieną Paryžiaus universitete mokslus einantį studentą išbu- 
dino iš miego 1165 m. rugpjūčio mėn. 21 d. baisus triukšmas. 
Miestelėnai lakstė ir rėkavo, kaip pasiutę: bažnyčių varpai gaudė; 
kryžkelėse ir aikštėse pleškėjo laužai. Iškišęs pro langą galvą, 
studentas paklausė (menkai temokėjo prancūziškai) dviejų gatve 
bebėgančių tikrai išdūkusių senučių, kas tai yra. „Turime pa- 
galiau“, atšovė jam švyturiais mosuodamos sengalvėlės, „turime 
karalių, puikų karalaitį, Dievas mums jį davė, ir daug negarbės 
ir nelaimės patirs iš jo jūsiškis karalius“. Tą naktį trečioji Liud- 
viko žmona Champagnės grafosesuo Adėlė pagimdė 
jam įpėdinį — Pilypą II Augustą (1180—1223 m.). 


= Ii — 


45 


Iki XI amžiaus galo svarbiausieji politiniai procesai buvo 
imperijos — pirma Karolingų, pasku Ottonų, paga- 
liau Salijų imperijos — ir jos santykių su Bažnyčia istorija. 
Čia bendraudami, čia tarpusavy kovodami, imperatoriai ir popie- 
žiai stengėsi suvienyti Europos kultūrą, įsteigti žemiškąją Dievo 
karalystę. "Tos karalystės idėja reiškėsi Europos kultūros vie- 
novė, bet pati Europos kultūra nebuvo dar pasireiškusi: neturėjo 
dar nei ypatingų savo politinių-socijalinių formų, nei aiškios pa- 
saulėžiūros. Atskiros jos tendencijos aktualėjo, tačiau aktualė- 
damos greit ir lengvai išsiliedavo į senąsias romėnų helenistines 
ir primityvinės germanų kultūros formas. "Taigi, Dievo karalys- 
tės ideologai ir steigėjai tebegyveno Romos tradicijomis. Po- 
piežiai tarytum norėjo paversti Bažnyčią sukrikščioninta Romėnų 
imperija; imperatoriai stengėsi būti Konstantinai, Theodosijai 
arba — Bizantijos basiliejai. O rėmėsi imperija primityvaus ger- 
manų imperijalizmo stichija. Kultūros augimas ir plitimas peri- 
jodiškai skaidė ir griovė tą imperijos bazę. Frankams sukultūrė- 
jus, išnyko Karolingai; Ottonams nepasisekė išnaikinti padermės 
hercogysčių, ir kovoj su jomis žuvo Salijų dinastija. 

Popiežiams ir imperatoriams kuriant Dievo karalystę, Euro- 
pos kultūra tikrai augo ir formavosi romaniškuose kraš- 
tuose, ypačiai Prancūzijoj. Aktualėdama, savąją pasau- 
lėžiūrą ir naująsias gyvenimo formas kurdamos, Europos kultūra 
turėjo visų pirma išsivaduoti iš tradicinių romėnų ir germanų 
kultūros formų, čia jas sunaikinti ir pakeisti naujomis, čia iš es- 
mės perdirbti. Tuo būdu kūrybinis procesas buvo ir destrukty- 
vinis, konkrečiai sakant, reiškėsi ir feodaline IX-XI amžiaus anar- 
chija, kuri iš esmės nesiskyrė nuo perijodiško imperijos irimo, bet 
ypačiai įsigalėjo Prancūzijoj. 

Feodalinė anarchija perkratė visą politinę-socijalinę romaniš- 
kosios (iš dalies — ir germaniškosios) Europos santvarką, kratė 
ją, kol liko nebesugriaunami socijalinio gyvenimo pamatai — feo- 
dalinė šeimyna (mesnie), suvalstybėjęs dvaras ir primityvio- 
sios kaimiečių ir miestelėnų grupės. Ant tų pamatų ėmė augti 
nauja visuomenė ir naujos valstybės. Tačiau beaugdamos, tos 
valstybės sijo su senomis politinėmis tradicijomis, kurioms ypač 
atstovavo Bažnyčia, su neišnykusia primityvesnių tautų (ger- 


Istorija 14 


— 210 — 


manų, skandinavų, anglosaksų) stichija ir su ekonominiais XI-XII 
amžiaus procesais. 

Politinė Europos konjunktūra XI-XII amžiuje labai pakitėjo. 
— Kovoj su maurais išaugo ispaniškosios karalystės Kas- 
tilija (jos karaliai valdė Lėoną, Asturiją ir Gali- 
ciją arba buvo tų karalystėlių siuzerėnai), Aragonas, kuris 
1137 m. susijungė su Barcelonos grafyste ir plito pietų 
Prancūzijoj (Narbonnės ir Carcassonės vikomtai 
buvo Aragono karaliaus vasalai, pačioj Ispanijoj Aragonui pri- 
klausė Katalonija), Navarre ir, 1179 m. karalyste ta- 
pusi, Portugalijos grafystė. Ispanijos karaliai gynė 
Europą nuo muslimų, bet jų valstybės tiktai formavosi ir vidu- 
jinės Europos istorijai maža reikšmės teturėjo. Bet pietų 
Italijoj Rogerui II pasisekė padaryti savo karalystė 
stipri sucentralinta monarchija ir galinga Viduržemių Jūros im- 
perija. Kitą imperiją įsteigė Plantagenėtai. Tiesa, jų 
imperija neilgametė buvo; bet nuo Vilhemo I iki Heinricho II 
mirties susiformavo Anglijos karalystė. Nejučiomis išau- 
go Kapetingų monarchija, ir Pilypas II sugriovė 
Plantagenėtų imperiją, įsikaraliavo kuone visoj Prancūzijoj ir 
tapo vienu iš galingiausių valdovų. 

Taigi, XII amžiaus pusėj vėl atgijusi Vokiečių imperija 
nebegalėjo siekti tų tikslų, kurių buvo siekę Ottonai ir Salijai. 
Nebe viena galinga Europos valstybė buvo, ir tiktai Italiją pri- 
sisavinę tegalėjo, rodės, Hohenstaufenai „gaivinti“, kaip 
sakė Friedrichas I Barbarossa, „senovinę galią ir 
pirmenybę didingosios Romėnų imperijos.“ Tačiau Barbarossos 
(1190 m.) ir Heinricho VI (1197 m.) mirtis sunaikino Stau- 
fenų galią, o Friedrichas II buvo nebe Vokiečių, bet pietų 
Italiją remiantis internacijonalusis imperatorius. Vokietija ga- 
lutinai nebeteko politinės savo rolės ir ėmė irti. Nustojo savo 
prasmės ir pati imperijos idėja. 

Imperija reiškė politinę Dievo karalystės, vadinasi, visos 
krikščionybės, bent vakarų krikščionybės vienovę. Tą idėją ir 
formulavo Roncaglijos seime (1158 m.) Milano arki- 
vyskupas vadindamas Barbarossą „Romos ir pasaulio imperato- 
rium“, kuris visa valdąs, net „jūros žuvis ir dangaus paukščius“. 
Bet nei Barbarossa, nei baisusis Heinrichas VI nebuvo kitų Eu- 
ropos valstybių valdovai: jų pretenzijos visai nesutiko su Planta- 


-- 211 — 


genėtų galia, nė su Kapetingų savarankiškumu. Nebebuvo nė tų 
iliuzijų, kuriomis kartais galėdavo džiaugtis Ottonai. Vienu ti- 
tulu tesiskyrė Barbarossa, Heinrichas VI arba Friedrichas II nuo 
kitų Europos galiūnų. 

Pradedant Ottonais Vokiečių imperatoriai rėmėsi savo vys- 
kupija; todėl ne tik ideologija ir imperijalizmas, bet ir visai po- 
litiniai sumetimai vertė juos kovoti su popiežiais dėl Italijos ir 
pirmenybės. Staufenai nuo ottoniškosios politikos neatsisakė 
(nors, kaip ir Salijai, stengėsi susikurti naują ministerialų valdi- 
ninkiją). Čia jų politika, palyginti su Heinricho IV arba Hein- 
richo V, net ottoniškesnė buvo. Tuo jie patys save silpnino Vo 
kietijoj, nes, viena, reikėjo jiems pagaliau nusileisti susidėjusiems 
su kitais kunigaikščiais vyskupams, o antra, nemokėjo, kaip Ang- 
lijos ir Prancūzijos karaliai, gerai įvertinti miestelėnų sąjūdžio 
reikšmės. Friedricho I ir Heinricho VI politikos atžagarios būta; 
nesutiko ji su vyraujančiomis Europos kultūros tendencijomis; 
o Friedrichas II buvo, kaip jau minėta, greičiau pietų Italijos 
karalius ir Rogero II įpėdinis, kaip Vokietijos valdovas. Jis rei- 
kia lyginti ne su Barbarossa ir kitais Vokietijos imperatoriais, bet 
su Rogeru II arba su Heinrichu Plantagenėtu. 

Vokietijos kultūra ir politika atsilikusi buvo. "Tiktai Hein- 
richui VI numirus (1197 m.), prasidėjo ir Vokietijoj kūrybinė 
anarchija, kurios nebepasisekė nuveikti nė pačiam Friedrichui II 
ir kuri po jo mirties virto vadinamojo nekaralmečio, arba 
kumščio teisės (Faustrecht)  gadyne (1250 — 
1273 m.j. Iš tos anarchijos išriedėjo naujoji Vokietija; bet, nors 
jos karaliai ir tebesivadino imperatoriais, imperijos nebebuvo. 
Paskutinioji tikra žodžio prasme imperija, tai Hohenstaufenų 
valstybė. Jos centras atsidūrė Italijoj, ir nustojo ji religinės savo 
prasmės; panaši ji buvo į Rogero II, Plantagenėtų ir — vėliau — 
į Kapetingų valstybę. "Tiesa, didysis Hohenstaufenas Briedri- 
chas II skelbė savotišką imperijos religiją. 

Ne tik Friedrichas II, bet ir Friedrichas Barbarossa kovojo 
su popiežiais ne dėl Dievo karalystės, bet dėl Italijos ir — visai 
politiniais sumetimais. Kaip ir Anglijos, Prancūzijos bei Sicilijų 
karaliai, pirmiausia norėjo jis sustiprinti savo valdžią, padidinti 
savo valstybę ir apginti nuo popiežių jos nepriklausomybę. Kad 
ir kaip glaudžiai susijusios buvo su Bažnyčia, visos (neišskyrus 
nė imperijos) XII amžiaus valstybės ,,supasaulėjo“; ne religine 


14* 


— 212 — 


ideologija, bet konkrečiais savo uždaviniais ir ne imperijos idėja, 
bet imperijalizmu vadovavosi. Pasaulininkų kultūra aiškiai ėmė 
skirtis nuo bažnytinės. Vieni popiežiai religiškai teprasmino kovą 
ir teatstovavo religiniam-kultūriniam  universalizmui. Inno- 
centijus III (1198—1216 m.) atgaivino politinę Grigaliaus 
VII programą, bažnytinės popiežių imperijos idėją, ir pasistengė 
ją įkūnyti. Tačiau ir jam ne tiek bažnytinė, kiek politinė Baž- 
nyčios programa rūpėjo; ne tiek dėl bažnytinės reformos, kiek 
dėl Italijos ir politinės savo pirmenybės kovojo. 

Neišnyko betgi kultūrinės vienovės idėja; kėlė ją aikštėn 
kova su muslimais ir graikais, kurių imperiją sugriovė 1204 m. 
kryžiuočiai. Kaip ir anksčiau, istorininkai ir filosofai empirinę 
Europos istoriją laikė dviejų karalysčių kova. „Knyga apie dvi 
karalysti“ pavadino savo chroniką Ottonas Freisingie- 
tis (num. 1158 m.). Bet, kaip ir anksčiau, niekas negalėjo iš- 
spręsti klausimo, kaip turi tarpusavy santykiauti tiedvi karalys- 
tės, o praktiškai jiedvi santykiavo: susydavo, susidurdavo ir skir- 
davos; drauge sudarė vieną kultūrą ir negalėjo išsiskirti, bet gy- 
veno kiekviena savo principais ir uždaviniais. Juo toliau, juo 
labiau stiprėjo dualistinė Europos kultūros tendencija. 

Apie visa tai reikės dar mums daug ir smulkiai kalbėti. Pa- 
brėžiau betgi čia bendrąsias proceso linijas štai dėl ko. — Ho- 
henstaufenai atgaivino Vokiečių imperiją kaip tik tuo metu, kai 
įsigalėjo naujosios, tikrai europiškos valstybės — Abiejų Sicilijų 
karalystė, Plantagenėtų imperija ir Kapetingų Prancūzija. Be 
Vokietijos ir popiežių istorijos negalima suprasti, kaip Pily- 
pui-Augustui pasisekė nuveikti Plantagenėtai ir įsivieš- 
patauti Prancūzijoj. "Taigi, ir reikėtų dabar kalbėti apie Vo- 
kietiją ir jos imperatorių kovą su popiežiais. "Tačiau, negalima 
suprasti ir popiežių bei Staufenų istorijos, neišsiaiškinus dvasinės 
kultūros procesų. Kaip ir visas Europos kultūros gyvenimas, tie 
procesai prasidėjo romaniškoj Europoj, ypačiai Prancūzijoj; iš 
čia paplito po Vokietiją, ją transformuodami ir patys transfor- 
muodamies. Taigi, prieš kalbant apie Vokietiją ir Staufenų kovą 
su popiežiais, reikia mums ištirti dvasinė XI-XII amžiaus Euro- 
pos kultūra. Šitas planas, žinoma, verčia mus kalbėti ir apie XII 
amžiaus Vokietijos kultūrą, nors politinę Vokietijos istoriją esam 
išdėstę tiktai iki Heinricho V mirties (1125 m.). 


VI 


Visuomenė ir kultūra XI-XII amžiuje 


46 


Kiek išaugo XI-XII amžiuje Europos kultūra ir kiek nusakė 
pagrindines savo tendencijas, gražiai rodo monumentalinė jos 
istorija, jos menas. 

Nuo XI amžiaus ėmė klestėti mūrinė architektūra. Mies- 
tuose kilo naujos romaniškojo stiliaus bažnyčios; netrukus kliu- 
niečių ir kitų vienuolių abatai pavijo čia miesto katedrų staty- 
tojus, vyskupus, o amžiaus gale ėmė statytis mūrinių tvirtovėlių 
ir feodalai. Tvirtais mūriniais pastatais norėta tarytum atvaiz- 
duoti ir įkūnyti naujoji politinė-socijalinė santvarka ir naujoji pa- 
saulėžiūra. Mat, archiktetoriai nebemėgdžiojo romėniškųjų pa- 
statų, bet, romėniškus, bizantiškus ir (pietų Italijoj ir Ispanijoj) 
arabiškus motyvus perdirbdami bei sydindami, kūrė naują, tikrai 
europišką stilių. Nuo IX amžiaus pusės iki XII-ojo pusės iš- 
augo ir pasiekė apogiejų romaniškasis menas. Prieš iš- 
augdamas, XI amžiaus gale, ėmė jis transformuotis, virsti g o- 
tišku. Viduramžių meno barbariškumą (= germaniškumą, 
„gotiškumą“) pabrėžti norėdamas, pavadino naują meną gotišku 
Rafačlis (Rafaello Sanzio), o po jo — menininkas ir 
meno istorininkas Giorgio Vasari. Tiksliau būtų va- 
dinti gotiškasis menas prancūzišku, net — I le-de-France 
menu. Ištikrųjų, pirmasis gotiškojo stiliaus pavyzdys, tai Mo- 
rienval vienuolyno bažnyčia; apie 1130 m. pasireiškė jis tū- 
lomis Ile-de-France bažnyčiomis, ir, Pilypui-Augustui 
karaliaujant (1180—1223 m.), buvo baigta statyti svarbiausiųjų 
Ile-de-France miestų katedros ir vienuolynai (Saint- 
Denis 1144 m., Senlis 1155—1183 m.,, Noyon 1167 m,, 
Notre-Dame de Paris 1160—1196 m., Laon 1155— 


— 214 — 


1230 m, Chartres 1194—1220 m, Auxerre 1215 m, 
Bourges, Soissons, Cambrai, Arras, Meaux, 
Evreux, beto — Reims 1215m., Rouens, Bayeusx, 
Coutances, Angers, Poitiers, Tours). Iš Ile- 
de-France gotiškasis menas paplito po visą Prancūziją, 
Angliją, Vokietiją, Ispaniją (Compostella, Leon, Bur- 
gos, Toledo), Italiją (Milano), įsiskverbė net į Vengriją 
(Cassovijos katedra), Čechiją (Prahos katedra), Šve- 
diją ir Norvegiją (Trondjem). Daugelį Europos katedrų 
pastatė prancūzų architektoriai (Kolno katedra, pastatyta pa- 
gal Amiens katedros planą, Canterbury bei Lin- 
colno 1195—1200 m. katedros ir kt), kitas — opus 
francigenum imituoją čionykščiai. 

Daug reikėjo statyti naujų bažnyčių, nes XI-XII amžiuje 
daug priviso vienuolynų ir miestų. Miestui augant ir turtėjant, 
kiekviena miestelėnų bendruomenė norėjo turėti savo bažnytėlę, 
o vyskupui rūpėjo pagražinti ir padidinti katedra; teipaja ir di- 
džiųjų vienuolynų abatai ėmė perstatinėti savo bažnyčias. Se- 
nosios permažos buvo. "Taip antai, Aix miesto arkivyskupas 
(XI amž.) skundėsi, kad jo bažnytėlėj ir dešimčiai žmonių ankšta. 
Abatas Sugeras aprašė, kas darėsi senojoj Saint -Denis baž- 
nyčioj didžiųjų švenčių metu. — „Kas buvo įėjęs bažnyčion ne- 
begalėjo išsikrapštyti ir veltui kovojo su tarpdury susigrūdusia 
minia. Viduje nebegalima buvo eiti: nešė tave pakėlę žmonės; 
vos begalėjai rėkti“. Moters žvygaudavusios, „tarytum vaiką 
gimdydamos“, arba išvengdavusios mirties žmonių galvomis ir 
pečiais krypuodamos. Daugelis vargais negalais iš bažnyčios iš- 
trauktų moterų šventoriuje numirdavę. Vienuoliai su relikvijo- 
mis dažnai turėdavę per langus išlipti. "Todėl ir nutarė Sugeras 
senosios vietoj pastatyti naują, didesnę bažnyčią. 

Ne tik todėl: mėgo jis meną ir norėjo puikiais pastatais Die- 
vą pagarbinti. Visi jie — ir abatai, ir vyskupai — sirgo, kaip 
rašo vienas amžininkas, morbus aedificandi. Pinigų 
negailėjo; be to, šaukėsi senjorų ir visų pamaldžiųjų žmonių pa- 
šalpos ir pagelbos. Abatas Haimonas 1145m. Tutbury 
vienuoliams (Anglijoj) laiške aprašė, kaip pradėjo statyti Saint- 
Pierre-sur-Dives bažnyčią — „Kunigaikščiai, galiū- 
nai ir turtuoliai, aukšto kilimo žmonės, išdidžios ir gražios ponios 
užsidėjo ant kaklo jungą vežimų, kur buvo akmenų, medžių, alie- 


— 215 — 


jaus, vyno, sūrių, kalkių — visa, ko tik reikėjo bažnyčiai statyti ir 
darbininkams maitinti. Net tūkstantis žmonių, vyrų ir moterų, 
traukė vežimą: tokio sunkaus jo būta. Sunkiai ėjo, bet tyliai, nes 
visi tikėjimo dvasios įkvėpti buvo. Pirmoj eilėj eidami, menes- 
trėliai trimitavo; šventosios vėliavos plevėsavo, skaidriomis spal- 
vomis blizgėjo. Nei aukšti kalnai, nei gilios upės, nei jūrių ban- 
gos“ (ties Ornės upės žiotimis) „negalėjo sustabdyti procesi- 
jos...  Privažiavus prie steigiamosios bažnyčios, vežimai buvo 
statomi aplink ją... Nuo vakaro iki auštant nenutilo giesmės. .. 
Daug tą naktį atsitiko stebuklų: aklieji vėl praregėjo, stabo iš- 
tiktieji ėmė vaikščioti.“ Žinome ir kitų panašių pasakojimų. Apie 
senjorų dosnumą nebeverta nė kalbėti. 

Bažnyčiai statyti pats vyskupas ir kunigai kviesdavo tinka- 
mus architektorius ir darbininkus, pristeigdavo daug dirbtuvių; ir 
darbinikai čia, ties statomąja bažnyčia, ir gyveno. Viennės 
mieste 1050 m. pamaldusis daktaras Atonas davė pinigų pa- 
gerinti ir pagražinti nameliams (domunculae), kur gyveno 
ir dirbo audėjos. Katedros „opera“, arba „fabrikas“, tapdavo 
miesto kvartalu. Jį valdė vyriausias architektorius, o pinigus mo- 
kėjo ir žmones maitino vyskupas ir kanauninkai. Saint-Gil- 
les vienuolyno (Languedoc) abatas 1261 m. mokėjo savo 
architektoriui 100 svarų (livres tournois) per metus ir 
du solidu (sous) už kiekvieną darbo dieną; išviso — maždaug 
3000 litų.  Architektorius pats mokėdavo savo padėjėjams, bet 
valgė pas abatą. Jo žirgas stovėjo abato arklidėj. 

Vyskupai buvo katedrų statytojai ir viso darbo organizato- 
riai; bet miestelėnai gyvai domėjosi ir didžiavosi savo katedra, 
ir ilgainiui josios statyba tapo bendru miesto darbu. Pati ka- 
tedra, kaip ir kitos bažnyčios, tarnavo ne tik kulto reikalams. Čia 
susirinkdavo sinodai; čia vyskupas teisė žmones ir skelbė tiek 
bažnytinius, tiek politinius savo nutarimus. Vyskupui katedra 
buvo tas pat, kas baronui jo palatiumas. Bet nuo XII amžiaus ir 
patys miestelėnai rinkdavos katedroj savo reikalų apsvarstyti 
arba... pasilinksminti. Ir miestelėnų bendruomenių (kvartalų, 
cechų arba gildijų) steigiamosios bažnyčios ne tik kultui tetar- 
navo. 


— 216 — 


47 


Kaip romaniškoji bažnyčia natūraliai išaugo iš romėnų bazi- 
likos, taip ir gotiškoji — iš romaniškosios. Bet romėnų ir rytie- 
čių meno motyvus sintetindami ir perdirbinėdami, romaniškieji 
architektoriai rado visai naujus europiečių meno principus (II, 
$ 86). Jaunesnės kartos statytojai išvadavo tuos principus iš 
svetimų tradicijų jungo, sąmoningai juos susistemino ir tuo būdu 
įsteigė tikrą europiečių stilių — gotiškąjį meną. 

Gotiškiej architektoriai rūpinosi ne abstrakčiai estetiniais už- 
daviniais, bet paties gyvenimo reikalavimais ir tendencijomis; 
todėl ir jų menas gyvas, didis ir estetiškai tobulas buvo. Daug 
aukštesnė už kitus miesto pastatus katedra gražiai sutiko su ar- 
chitektūriniu viso miesto vaizdu. Katedra buvo architektūrinis 
miesto centras. Gatvės ir gatvelės suseidavo katedros aikštėje, 
kur dunksojo gražiausieji namai. Atskirai ir norint nebegalima 
įsivaizduoti katedros. Gotiškoji katedra ne senųjų graikų šven- 
tovė ir ne XIX amžiaus griozdas. Visas miestas tarytum spietėsi 
apie savo katedrą ir baigėsi danguje aukštais ir lieknais jos bokš- 
tais, nežinia: ar dangų pasiekti norėdamas, ar prieš jį sukildamas. 
Užteks paminėjus architektūrinis Mont-Saint-Michel 
kompleksas. 


Savo didumu bažnyčios labai nuo vienos kitų skyrėsi; bet 
tūli esminiai jų elementai (kolonų bazės ir kapitėlės, kolonėlės, 
karnizai, skliauto briaunų kyšuliai, vadinamosios nervures, 
lango rėmų kvadratai) visur buvo lygūs. Didesnę bažnyčią sta- 
tydami, architektoriai daugiau vartodavo tų elementų, bet nedi- 
dindavo jų: laikėsi tam tikros tų elementų ir žmogaus kūno pro- 
porcijos ir, gali sakyt, matavo bažnyčią žmogaus kūnu. Viena 
gotiškoji bažnyčia skyrėsi nuo kitos ne taip, kaip mažesnieji ro- 
mėnų pastatai nuo didesniųjų, kur proporcingai augo visos jų da- 
lys, o žmogaus kūno ir trobesio proporcija visai kitėjo. Milži- 
niškoji katedra, žinoma, buvo daug įspūdingesnė už mažą baž- 
nytėlę, neatrodė betgi žmogui svetima ir visai nežinoma, neap- 
sukdavo jam galvos. 

Gotiškojo meno kūrėjams vadovavo pirmiausia visai prak- 
tiški sumetimai. — Reikėjo padaryti bažnyčios didesnės ir švie- 
sesnės. Tų tikslų tegalima buvo pasiekti testatant aukštesnė baž- 
nyčia ir tekreipiant skliautų spaudimas stačiai apačion. Tam rei- 


— 217 — 


kalui architektoriai pasinaudojo romaniškojo meno elementais: 
kryžmiškuoju skliautu ir laužtine arka. Tųydviejų elementų kom- 
binacija ir buvo vadinamoji croisėe dogives (arba 
croisėe des arcs ogifs; ogif, ogive išriedėjo 
iš lotynų žodžio augere, didinti, stiprinti), kryžmiškasis 
stipriųjų arkų skliautas. — Keturi stulpai (kolonos arba kolonėlių 
kūliai) buvo sujungiami keturiomis laužtinėmis arkomis ir dvie- 
mis, toja laužtinėmis, diagonalėmis arkomis. Tuo būdu skliauto 
kvadratas rymojo ant keturių stulpų ir ant keturių laužtinių arkų 
viršūnių, o šios keturios arkos — irgi ant tų pačių stulpų. Ketu- 
rios skliauto dalys spaudė vienos kitas skliauto briaunose ir vir- 
šūnėj. Taigi, visas skliauto ir jį spaudžiančio stogo svoris kon- 
centravosi skliauto briaunose ir spaudė stulpus stačiai apačion. 
Mūrai nebereikalingi buvo; tereikėjo iš oro pusės pastiprinti stul- 
pų viršūnės, kur suseidavo arkos. Čia architektoriai vėl pasinau- 
dojo romaniškojo meno elementu — kontroforsais, arba spyriais; 
tik sąmojingai tuos kontroforsus transformavo: gražiomis leng- 
vomis arkomis (arc-boutants) sujungė stulpų viršūnes su 
pristatytaisiais prie mūrų stulpais. 

Kryžmiškieji stipriųjų arkų skliautai (croisėes d'ogi- 
ves), stulpai (kolonos), arkos ir kontroforsai, tai gotiškosios 
bažnyčios griaučiai, kurie ir be mūrų negali sugriūti; mūrai tik 
tedengia bažnyčią. Aišku, kad architektoriai didžiąją jų dalį ga- 
lėjo pakeisti langais ir statyti bažnyčią neapsakomai aukštą, o nuo 
aukštumo parėjo ir didumas, ir šviesumas. Problema buvo iš- 
spręsta. 

Kaip kresnoj ir masyvinėj romaniškojoj bažnyčioj vyravo 
arkos ir gulsčios linijos, taip gotiškoji visur pabrėždavo vertika- 
lines linijas. Su jomis gražiai sutiko kryžmiškasis skliautas, lauž- 
tinės arkos, frontoną ir jo duris vainikuoją trikampiai, dvišlaitis 
stogas, aukštieji fasado bokštai (paprastai du, kartais tik vienas), 
bokšteliai ir piramidiniai jų stogeliai.  Kupolo vietoj rioksojo 
aukštas ir grakštus bokštelis (f1ėche). Dideli langai baigėsi 
laužtinėmis arkomis; tik vienas fasado langas, vadinamoji rožė 
(rose, rosette), apvalus tebuvo. 

Visa tai darė smarkų, neramų, aukštyn kiek judamą įspūdį. 
Bet neramų bažnyčios judėjimą švelnino tai, kad ji tarytum na- 
tūraliai išaugusi buvo iš visos miesto pastatų masės ir kad, staty- 
dami ją, architektoriai turėjo galvoj bendrą estetinį planą ir 


— 218 — 


įspūdį. Kaip hierarchiškai tvarkydamosi kilo feodalija iš savo 
niekinamos vilanų ir servų masės, taip išdidžiai viešpatavo mieste 
katedra savo niekinamų pastatų tarpe. Kas rašo apie gotikos 
dvasią, visuomet kelia aikštėn minėtąjį judėjimą aukštyn ir aiš- 
kina jį tuo, kad pasireiškė čia religinė XI-XIII amžiaus žmonių 
pasaulėžiūra, neramus jų troškimas pasiekti dangų. Be abejonės, 
gotiškam menui išugdyti daug įtakos turėjo religinis XI-XII am- 
žiaus, kryžiaus karų amžiaus, entuzijazmas, faustiškoji 
dvasia (Worringer ir jo minčių populiarizatorius 
Spengler). Naujų katedrų negalima nė suprasti be kryžiaus 
karų, XI amžiaus asketų ir be XII-ojo mistikų. Visa tai bent iš 
dalies buvo vienas religinis-socijalinis sąjūdis, ir visur reiškėsi tie 
patys religinės dvasios troškimai, jos neramumas ir entuzijazmas. 
Tačiau minėtoji formula perprasta ir perbendra man atrodo. Kry- 
žiuočiai ne dangų, bet Palestiną norėjo užkariauti ir užkariavo. 
Asketai ir mistikai ne tik dangaus karalystę stengėsi įsigyti, bet 
ir dėl žemiškosios Dievo karalystės kovojo, ją kūrė. Religinis 
žmogus troško amžinojo gyvenimo, bet ir žemiškuoju labai rūpi- 
nosi, tiek juo sirgo, kad dažnai dangų visai užmiršdavo ir Dievo 
karalystę su empirine Bažnyčia tapdindavo. Empiriniai žemiš- 
kojo gyvenimo tikslai dažnai nustelbdavo antempirinę jos prasmę, 
ir žemiškoji Dievo karalystė kilo prieš dangiškąją, bent visai nuo 
jos skyrėsi. 

Gal būt, vertikalines linijas pabrėždami, architektoriai ir no- 
rėjo atvaizduoti savo norą pasiekti dangų. Vis dėlto gotiškoji ka- 
tedra yra harmoninga įvairių motyvų vienovė, pabaigta ir api- 
brėžta jų visata. Lygia dalia gali sakyti, kad katedra ir siekia 
dangų, ir kad priešinasi jam. Kaip ten bebūtų, nustojo ji judė- 
jusi; ir regėtojas, norįs dangun linijas tęsti, naikina jų harmoniją, 
nebemato, kad jos susijungė ir sustojo. Tiesa, estetinė gotiškojo 
architektoriaus idėja yra harmonija įvairaus ir neramaus judėjimo 
aukštyn. 

Norint gotiškųjų pastatų dvasia išsiaiškinti, pravartu suly- 
ginti jie su kitų stilių pastatais. — Senųjų graikų, bizantijiečių ir 
Renesanso epochos statytojai tenkinosi nedaugeliu pagrindinių 
elementų, nė vieno iš jų neperdėdavo ir nepabrėždavo. Iš tų ele- 
mentų proporcijalumo ir aiškios pusiausvyros išeidavo šventovės 
ar bažnyčios harmonija. Architektoriai pavergdavo estetinei 
idėjai materijalinę pastatų medžiagą, bet su materija nekovojo, 


— 219 — 


jos neniekino, nesistengė panaikinti ar paslėpti nuo regėtojo spe- 
cifinio jos įspūdžio. Turėjo galvoj sveiką ir normalų regėtoją ir 
norėjo įkvėpti jam aiškios raminamos harmonijos. Sujungdavo 
jie dvasią su materija ir dangų su žeme; vaizduodavo tarytum ži- 
nomą dangų, ir bažnyčia tapo transiormuoto pasaulio simboliu. 
Daug tos harmonijos ir ramybės buvo ir romaniškose bažnyčiose. 
Bet neįgudę dar architektoriai negalėjo pavergti materijalinės 
medžiagos estetiniams savo uždaviniams. Todėl ir vyravo gulš- 
čios linijos, o pati bažnyčia atrodė persunki ir kresna. Materija 
slėgė dvasią ir trukdė architektoriui įkūnyti sumanytą harmoniją. 
Toji harmonija nevisai aktualėjo, ir aiškiai reiškėsi architektoriaus 
kova su materija. Gotiškąją bažnyčią kurdami, architektoriai 
kovą laimėjo: pavergė materiją estetinei idėjai, dvasiai. Maža to: 
išskyrus bažnyčios griaučius, padarė jie visą jos materiją nebe- 
reikalingą ir, materijos ir dvasios pusiausvyrą niekindami, tary- 
tum mėgino pačią materiją paversti dvasia — suspiritualino baž- 
nyčią. Spiritualizmas, net abstraktusis spiritualizmas, tai cha- 
rakteringiausia naujųjų katedrų ypatybė, gražiai sutinkanti su 
stipriomis tų laikų tikėjimo tendencijomis. "Tačiau spiritualiz- 
mas negalėjo visai sunaikinti materijos ir reiškė tiktai vieną kul- 
tūros bei žmogaus tendenciją. Jis ne visą žmogaus sielą vaizdavo 
ir buvo uždaviniu, kuris be galo reikėjo vykdyti ir kurio niekuo- 
met negalima buvo įvykdyti. Taigi, ir gotiškieji architektoriai, 
meno dualistai, tebekovojo su materija. Toji kova, mano nuo- 
mone, aiškina gotiškosios katedros neramumą, o reliatyvus archi- 
tektorių laimėjimas — spiritualistinį jos vienašališkumą ir vy- 
raujančias joje vertikalines linijas. Gotika turi savo harmoniją, 
tik tai yra vienašališko ir neramaus judėjimo ir kovos harmonija. 


48 


Gotiškoji bažnyčia iš esmės buvo antinominė. — Norėdami 
visai išreikšti spiritualistinę savo idėją, architektoriai turėjo su- 
naikinti materiją, o be materijos nė kiek nebegalėjo tos idėjos 
reikšti. Iš čia ir išėjo nuolatinės, nebebaigtos kovos neramumas. 
Nuveikdavo jį architektoriai savotiška to paties judėjimo harmo- 
nija. Bet harmonijos ir neramaus judėjimo dviejų priešybių 
esama. Taip pat — norėjo architektoriai padaryti bažnyčią švie- 
sesnę; tam mūrus pakeisdavo langais. Bet įvairiaspalviai langų 


— 220 — 


stiklai siurbė oro šviesą ir vėl tamsino bažnyčią. Besiskverbianti 
į ją per tuos stiklus šviesa buvo nebereali ir kėlė aikštėn dvasinį, 
mistinį bažnyčios pobūdį ir idėją, darė bažnyčią visai nepanašią 
į konkrečią realybę. Bet nupiešti stikluose piešiniai vaizdavo 
kai tik tą realybę ir realistinio, nors ir stilizuoto pobūdžio buvo. 
Išėjo, kad menininkai pačią realybę vertė priemone nerealiems ir 
nerealistiškiems savo meno tikslams siekti. Su tais tikslais de- 
rino jie ir skulptūrinę bažnyčios ornamentiką. 

Kiek architektūrinėmis savo linijomis, skulptūra, skulptūrine 
ornamentika ir vaiskia, nuo saulės spindulių liepsnojančia langų 
ir rožės mozaika vaizdavo bažnyčia dangų, metafizinę būtį, tiek 
toji būtis, tas dangus, visai nepanašėjo į empirinę būtį. Kaip ir 
XII-XIII amžiaus filosofai, menininkai atskirdavo empirinę būtį 
nuo metafizinės būties. Pastarąją reikšdinti norėdami, iškaldavo 
iš akmens nebūtų žvėrių ir tyčia iškraipydavo žmogaus kūno pro- 
porcijas: čia vaizduodavo tą kūną perdaug ilgą, čia nebenatūraliai 
jį suriesdavo. Fasaduose ir portaluose, ant kontroforsų viršūnių, 
ties kolonomis ir tyčia padarytuose medalijonuose ir nišose apsi- 
buvo visai nauja gyvių veislė, ir fantastinės bjaurybės nutūpė 
ant bažnyčios stogo. Ta veislė paklusni buvo architektūriniams 
bažnyčios dėsniams ir vyraujančiai jos idėjai. Ne visai su rea- 
lybe sutiko, įsišaknijusi betgi buvo empirinėj būty. Empirine bū- 
timi rėmėsi menininkai; ir ji brovėsi į bažnyčią, sydino ją su kon- 
krečia realybe ir menininkus vertė realistais. Čia vėl reiškėsi pa- 
grindinė gotikos antinomija. Kaip glaudžiai susijusi buvo su gy- 
venimu gotika, rodo šis įdomiausias faktas. — Gotiškajam menui 
gimstant ir augant, menininkai ornamentikos tikslams naudojosi 
pavasario augalų motyvais, klestinčią gotiką charakterizuoja va- 
saros flora; vėlybesnę, mirštančią gotiką — rudens augalų orna- 
mentas. 

Kitus menus — skulptūrą, tapybą (langų mozaiką), kalvių, 
langių ir auksakalvių meną — gotika stengėsi pritaikyti prie ar- 
chitektūros. Bet ir čia naujieji menininkai ėjo senųjų pėdomis. 
Antrame šio veikalo tome ($ 86) esam jau kalbėję apie romaniš- 
kąją tapybą ir skulptūrą. Vienuoliktojo amžiaus galui ir XII am- 
žiui priklauso gražiosios Saint-Savin en Poitou fres- 
kos (bažnyčios bobinčiuj — Apokalipsio scenos, skliautuose — 
Genezės ir Eksodo istorijos, chore — Kristus su vienuolyno pa- 
tronais, kriptoj — Šv. Savino ir šv. Kiprijono legendos). Tos 


— 221 — 


pačios mokyklos tapytojai pagražino freskomis ir kitas centra- 
linės Prancūzijos, Champagnės, Normandijos ir Languedoco baž- 
nyčias. Tai buvo primityvioji bizantiškojo stiliaus tapyba. Nay- 
vūs ir neįgudę menininkai stengėsi padaryti ją ekspresyvinę, įspū- 
dingą ir monumentalinę, vadinasi, suderindavo ją su bažnyčios 
architektūra. Tuo pat metu ėmė tapytojai realistiškai vaizduoti 
gamtą. Gotiškoj bažnyčioj nebebuvo vietos freskoms piešti, nes 
nebebuvo joje plačių ištisinių mūrų: mūrai virto langų rėmais. 
Freskų vietoj atsirado savotiška stiklų tapyba. 

Senąją Reimso katedrą perstatydamas (969—988 m.), 
arkivyskupas Adalberonas pagražino ją fenestris 
diversas continentibus historias. Vienuolik- 
tojo amžiaus pradžioj tas langų mozaikos menas buvo patobulin- 
tas ir greit paplito po Prancūziją. Vienuolis Theofilas XII 
amžiaus pradžioj smulkiai aprašė naujojo meno techniką (Di- 
versarum artium schedula). Langų mozaika ir 
buvo gotiška tapyba. Seniausieji jos pavyzdžiai, tai Saint- 
Denis vienuolyno langai, kur stikliai-menininkai atvaizdavo be 
kitko ir pirmojo kryžiaus karo istoriją. Deja, tie langai išdau- 
žyti buvo Didžiosios Revoliucijos metu. Bet abato Sugero įsteig- 
toji stiklių mokykla nežuvo. Baigę Saint-Denis bažnyčią, 
tie patys stikliai ėmė dirbti Chartrės mieste, paskui An- 
gerse irnet Yorke, Anglijoj. Netrukus atsirado ir kitų 
mokyklų. Naujasis menas tapo esminiu gotikos elementu. Tu- 
rėjo jis didžiausios dekoratyvinės reikšmės: langais pavirtę baž- 
nyčios mūrai atrodė vaiskus, įvairiaspalvis nuo saulės spindulių 
liepsnojantis kilimas. 

Romaniškoji skulptūra be pertraukos nejučiomis patapo go- 
tiška. Apie 1100 m. skulptūra jau klestėjo. "Tiesa, senesnieji 
skulptoriai mėgdžiojo romėniškojo ir bizantiškojo meno pavyz- 
džius ir, techninių žinių bei įgudimo neturėdami, negalėjo iš- 
vengti paprasčiausių klaidų ir kompozicijos monotoniškumo. Vis 
dėlto derino jau savo statulas, statulėles ir bareljefus su architek- 
tūriniu bažnyčios vaizdu. Bažnyčių portalai su bareljefais ir sta- 
tulėlėmis pagražintomis savo arkomis, su timpanu, kur vaizduo- 
jama buvo milžiniškas Kristus, evangelistai ir apaštalai, tikrai 
įspūdingi. Nayviai traktuota Kristaus atsikėlimas, Jo įžengimas 
dangun ir Paskutinysis Teismas, bet tos scenos pilnos didybės ir 
religinio jausmo. Šitas pirmasis skulptūros perijodas galima pa- 
vadinti herojišku. 


= D 


Jam priklausė ir Provencės bei Languedoco 
menininkai, kurie skaptavo Saint-Trophimes (Arles), 
Saint-Sernin (Toulouse), Saint-Lazare (Au- 
tun) ir Moissac bažnyčių portalus. Bet šie skulptoriai, 
kaipir Burgundijos ir Lyono miesto apskrities meni- 
ninkai (Vėzelai, Charlieu ir Savigny vienuolyno 
bažnyčios), ne tik imitavo senuosius sarkofagus ir statulas, mini- 
jatiūristus ir freskų tapytojus ir rytų kilimus bei tites. Akylai 
tyrinėjo jie augalus, gyvius ir žmogaus kūną; ėmė laisviau ir rea- 
listiškiau kurti. Dvyliktam amžiui įpusėjus (1150—1160 m.), 
Chartrės miesto skulptoriai iškalė gražiausią ir gyvą vaka- 
rinį portalą. Jų vaizduojamieji Biblijos karaliai, karalienės ir 
pranašai, tai gyvi ir individualūs žmonės. Tų Kristus nebegąs- 
dina dieviškąja savo didybe, bet laimina. Jo veidas pilnas malo- 
nės ir meilės. ,„Baisusis veidas“, rašo E. Male, lygindamas 
Moissaco ir Chartrės portalą, „sužmogėjo“. Char- 
trės skulptoriai tarytum iliustruoja Šv. Bernardo mistiką. Jų 
mokykla turėjo didelės įtakos skulptūrai augti Saint-Denis 
mieste, Paryžiuje, Manse, Ėtampės, Bourgės 
mieste ir kitur. Tai ir buvo gotiškosios skulptūros pradžia. 

Tobuliausieji tos skulptūros kūriniai priklauso jau XIII-XV 
amžiui. Taip pat iš lėto augo ir gotiškosios bažnyčios. Saint- 
Denis bažnyčia buvo baigta statyti tik 1281 m.; Sainte- 
Chapelle bažnytėlės (1245—1248 m.) bokštelis buvo išmū- 
rytas tik XV amžiuje (rekonstruotas — XIX), Chartrės ka- 
tedra statoma buvo 1194—1220 m., Amienso katedra — 1220 
— 1269, net iki XV amžiaus, Reimso katedra — 1210—1481 
metais ir t. t. 

„Prasčiokėliai“, sakė XI amžiaus pradžioj Arraso miesto 
sinodas, „ir nemokytieji žmonės randa bažnyčioj, ko negali iš 
knygų sužinoti; visa skaito jie iš piešinių.“ Bažnyčia buvo žmo- 
nėms Biblija. To tikslo siekė ir skulptūra, ir langų mozaika, ir 
visa simbolinė ornamentika. Žmonės gerai žinojo, kad liūtas 
reiškia atsikėlimą iš numirusių, nes liūtė gimdanti iš savo šono 
negyvus liūtyčius, ir tik trečią dieną gaivinąs juos pats liūtas 
savo staugimu; žino, kad Abraomo apsiaustu apgaubti vaikeliai 
reiškia amžinąjį gyvenimą, ir t. t. Jei nežinojo ko architektorius, 
skulptorius ar tapytojas, tai patys žmonės primindavo jam tinka- 
mus simbolius; nes bažnyčią tam tikra prasme visi steigė. 


— 223 — 


Ant vakarinio bažnyčios portalo mato žmogus Senojo Įsta- 
tymo šventuosius ir Panelę Švenčiausią, o viršuj — Paskutiniąją 
Dieną. Rytiniame bažnyčios gale buvo Dievo stalas. Tis pri- 
mindavo Kristaus širdį ir galvą. Dažnai nukrypdavo kiek tas 
stalas (choras) nuo bažnyčios ašies, nes Kristus ant kryžiaus 
buvo palenkęs galvą į šalį. Visa pasaulio ir Bažnyčios istorija 
vaizduojama buvo bažnyčioj. Chartrės katedra turi 10.000 
nupieštų ir iškaltų figūrų. Čia ir pasaulio įkūrimas, ir rojaus gy- 
venimas, ir žemės vargai, ir paskutinioji diena. Net kurtuazinių 
romanų herojus, Apvaliojo Stalo riterius, net „Poną Lapiną“ 
(Maitre Renard) ir jo pažįstamus bei neprietelius ga- 
lėjo žmogus rasti bažnyčioj. Pati ramiai ir savigarbiai stovinčių 
šventųjų eilė labai panaši buvo į gražiai išauklėtų ponių ir riterių 
draugiją. Greta šventosios stovėjo šventasis arba angelas. Visi 
veidu ir kūnu buvo truputį grįžtelėję vienas į kitą. Taigi, visa 
galėjo priminti ramią kurtuazinės draugijos pasikalbėjimą. Kaip 
kurtuazinėj visuomenėj vyravo ponios, taip katedros skulptūrose 
—— Panelė Švenčiausioji. 

Dvylika reljefų simbolino skulptoriai ir tai, ką kas mėnuo 
dirbo šiaipjau žmogus. Vaizdavo žemės augalus ir gėles, me- 
džius ir gyvulius, kalnus ir vandenį. Čia vynmedis vyniojas rai- 
tos ant kolonos, arba laukinės rožės auga ant jos kapitėlės. Čia 
pilna kitų gėlių, vaisių ir daržovių; čia — ąžuolo, tuopos, obelių 
šakelės; čia — višta, triušis, jautis, arklys, asilas, liūtas, dram- 
blys, kuprys. Pačiam Plantagenėtui ne tiek jau nuobodu buvo 
melstis. 

Visus tuos gamtos ir gyvenimo vaizdus architektoriai, skulp- 
toriai ir tapytojai-stikliai pritaikydavo prie spiritualistinės, 
abstrakčios architektūros. Bet juo toliau, juo labiau stiprėjo rea- 
listiškieji meno motyvai, pabrėždami minėtąją gotiškosios kated- 
dros antinomiją. Ilgainiui spiritualistinė katedros architektūra 
antinomiškai susijo su meniškų konkretaus gyvenimo vaizdu. 

Kartu ir traukė žmogų į nežinomąjį dangų bažnyčia, ir vi- 
liojo jį meniškai transformuojama žeme. Paslaptingoj pustam- 
sėj bažnyčioj laikoma buvo mišios. Toms dieviškoms misterijoms 
kuogražiausiai tiko žmonių nebesuprantamoji lotynų kalba. Bet 
toj pačioj bažnyčioj liaudies kalba sakydavo pamokslus kunigai, 
aiškindami žmonėms Dievo mokslą ir mokydami juos krikščio- 
niškai gyventi. Krikščioniškosios doros taisykles žmonėms į 


— 224 — 


galvą kaldami, kalbėjo kunigai apie kasdienį gyvenimą; pasa- 
kodavo būta ir nebūta, tyčia išgalvotas apysakas; žinojo, kad 
sunku žmonėms ilgai klausyti, ir dažnai linksmino juos visokiais 
juokingais anekdotais. Stengėsi paaiškinti kiek ir liturgijos 
tekstą pirma lotyniškai, paskui tautos kalba sakomais dijalogais, 
kur patys žmonės atsakinėdavo klausiančiam kunigui. Iš tokių 
„tropų“ ilgainiui išriedėjo liturginė drama. Turime vie- 
nos IX amžiaus dramos fragmentą, kur kalba karalius, jo pasiun- 
tiniai ir trys gimusio Kristaus jiešką magai. 

Šešių protingų ir šešių bepročių mergaičių istorija sudarė ki- 
tos, vėlybesnės kiek dramos siužėtą. — Prologe arkangelas Gab- 
rielius liepė mergaitėms nemiegoti ir laukti jaunikio Jėzaus. Ta- 
čiau užmigo beprotės, ir užgeso jų žiburiai. „Perdaug mes mie- 
gojome, nelaimingosios!“ Veltui prašė jos aliejaus savo draugių, 
paskui pirklių. — „Ko gi, vargšelės, esam čia atėjusios? Nie- 
kada, niekada nebeištekėsim!“ Pasirodo pagaliau Kristus: „Ša- 
lin, niekšės, šalin! "Tebūnie skirta jums amžinoji bausmė. Tuoj 
būsite nudardentos pragaran.“ Atbėgę velniai traukia beprotes. 

Hilarijaus parašytoj Danieliaus dramoj žemiš- 
kojo gyvenimo vaizdai — karalius Balthazaras, jo žmona, kara- 
lius Darijus, kariai ir senjorai, pokylis, Babilono apgula ir užka- 
riavimas — visai nustelbia religinę temą. Dramatinis liturgijos 
elementas virto tikra drama. Teipaja visai meniškai sumanyta ir 
pirmoji prancūziškoji drama — Adomo misterija*). Tema, 
žinoma, religinė. — Čia ir savo įsakymus Adomui ir Jievai duodąs 
Dievas, ir Tievą gundąs velnias, ir žemiškasis Adomo ir Jievos 
gyvenimas bei darbai. Dijalogiškai išdėstyta toliau Kaino ir 
Abelio istorija. Bet autorius realistiškai perdirbo Šv. Rašto pa- 
sakojimus. — „Tu“, sako velnias Jievai, „švelni ir gležna, už rožę 
gražesnė. "Tavo kūnas baltesnis už krikštolą, panašus į sniegą, 
krintantį į ledą.“ Palyginti su Jieva, Adomas esąs perdaug stam- 
bus, dramblotas ir storžievis vyras, o čia, girdi, ir uždraustasis 
vaisius. Duodąs tas vaisius grožį, galią ir valdžią. „Koks gi jo 
skonis?“ klausia Jieva. — „Dieviškas“. Parašė autorius, kaip 
reikia statyti ir vaidinti jo misterija, kokios turi būti dekoracijos 


*) Jeu Adam, parašyta anglo-normandišku dijalektu XII amžiaus 
pusėj. Pirmaisiais XIII amžiaus metais parašyta taip pat anglo-norman- 
diškai Resurrection du Sauveur; XII amžiaus gale Jean 
Bodel parašė Jeu de Saint Nicolas. 


— 225 — 


ir kostiumai. — „Adomas neturi užmiršti, kada reikia jam atsa- 
kyti.  Teatsakai nei perdaug greit, nei perdaug vėlai“. Tiek 
Kainą, tiek Abelį traukią į pragarą velniai turį su Abeliu elgtis 
švelniau, kaip su Kainu. 

Adomo misterija buvo vaidinama nebe pačioj bažnyčioj, bet 
ties bažnyčios durimis, pirmiausia todėl, kad bažnyčioj trūko vie- 
tos visoms dekoracijoms ir regėtojams. Taip pat Erodo ir 
Betliejaus kūdikių misterija vaidinama buvo nebe 
(Augsburgo miesto) katedroj, bet kanauninkų valgoma- 
jame (refectorium), o Pranašų vaidinimas Rygos 
miesto rinkoj (1205 m.). Tūli pamaldūs žmonės nepatenkinti 
buvo, kad bažnyčia virto teatru. Bet išviso Viduramžių žmonės 
žiūrėjo į bažnyčią savotiškai ir nelaikė bedievišku dalyku, kas 
mums dabar blasfemija atrodo. Pasilinksminti norėdami, pasau- 
lininkai patys laikydavo bažnyčioj asilo mišias. — Tinka- 
mais drabužiais apsivilkę, linksmai įsibraudavo į bažnyčią, eidavo 
už Dievo stalo ir dėdavos kunigai esą. Christus natus 
e-e-est, kaip avinas bliovė vienas. U-u-ubi? u-u-ubi? 
kaip jaučiai baubdavo kiti. In Bethle-e-em, in Beth- 
1e-e-em vėl mykė pirmasis. Ir visi kartu, kaip asilai: Hi- 
hamus, hihamus! (=eamus, eikime). 


49 


Kad ir vyskupų steigiamos buvo, katedros meniškai vaizdavo 
visų miestelėnų ir kitų visuomenės sluoksnių gyvenimą ir kultūrą. 
Kartu su savo bažnyčia ėmė puoštis ir pats miestas. Turtingieji 
patricijai statėsi puikius rūmus, gražino juos naujojo stiliaus lan- 
gais, durimis ir ornamentais. Turtingiausiuose miestuose kyšojo 
rotušės aukštais savo bokštais (beffroi); 1201 m. Yperno 
miesto gelumbininkai padėjo savo rūmams (Tuchhalle, baigta 
statyti tik 1345 m.) pamatą. Miestas tarytum sumiestėjo, nes 
feodalai XII amžiuje įmanė labiau ne mieste, bet savo dvaruose 
gyventi. 

Kas baronas, kas riteris stengėsi, žinoma, sutvirtinti senąsias 
savo buveines; medinio vietoj statėsi mūrinį (ketvirtotą ar ap- 
valų) bokštą, aptverdavo jį storais mūrais, o šiuos — išoriniais 
mūrais su šaunamosiomis spragomis, bokštais ir grioviu. Kelia- 
masis tiltas vedė į tvirtovę pro didžiai sustiprintus vartus. Sa- 


Istorija 15 


— 226 — 


lelėse, tarp pelkių ar ant aukštos uolos statomi burgai buvo prie- 
šui ir visai nebeprieinami. Bet tvirti burgai turėjo daug reikšmės 
ir visam kraštui ginti. Tad nemaža jų prisistatė savo valstybės 
pasieny Richardas Liūto Širdis ir Pilypas 
Augustas. Richardo 1197 m. pastatytasis Chateau 
Gaillard užkirto Seinės slėnį ir neleido priešams žygiuoti 
Roueno miesto link. Šimto metrų aukštumo uoloj rioksojo 
baisus daugiau kaip 3m dijametro bokštas (donjon), jį juosė 
trys koncentriški 5m storumo mūrai ir gilūs uoloj iškalti grio- 
viai. Tiktai Richardui numirus, po 8 mėn. apsiausties pasisekė 
Pilypui paimti ir sugriauti šita tvirtovė (1204 m.). 

Nebe tamsiame, aukštame bokšte gyveno feodalo šeima, bet 
viduriniame tvirtovės kieme prie paties bokšto pristatytuose rū- 
muose, arba palatiume. Iš kiemo tiesiog į antrąjį palatiumo 
aukštą ėjo monumentališki laiptai, kur feodalas teisė savo žmones 
ir ant kurių sėdėdavo su savo svečiais ir žiūrėdavo į kieme ren- 
giamus žaidimus, dvikovius ir turnyrus. Ties laiptais stovima 
ir po jų skliautais gyvenama buvo visokių feodalo globojamųjų 
elgetų. Antrame aukšte buvo ilga didelė salė ir ,kambarys“ (vė- 
liau — keletas kambarėlių, arba „kaminatų“, „kemenatų“; ,,ka- 
minas“ = židinys, krosnis). Čia miegodavo ir gyvendavo feoda- 
las su savo šeima, priiminėdavo savo bičiulius ir ilgais žiemos 
vakarais klausydavo ties židiniu sėdėdamas moterų plepalų ar 
žonglioro dainų ir pasakojimų. Salė buvo skiriama oficijaliems 
priėmimams ir iškilmingoms puotoms. Puotauta prie didžiulių 
tyčia atnešamų stalų; sėdėta svečių ant suglaudžiamųjų kėdžių ir 
ant mūrinių suolų salės pasieniais ir langų nišose esančių. Vie- 
name pailgos salės kampe ant aukščiau dedamų grindų (dais) 
prie atskiro stalo sėdėjo pats senjoras, jo žmona ir garbingieji 
svečiai. Vakarais dvokė ir rūko degėlai. Šeimininkų krėslams 
ir lovoms nuo suodžių apsaugoti daromi buvo baldakimai. Savo 
dvariškiams — kiekvienas senjoras turėjo dvarą, panašų į kara- 
liškąjį, — riteriams, tarnams ir amatninkams įkurdinti statydino 
senjoras atskirus namukus toj pačioj tvirtovėlėj. Buvo čia ir 
sodas, ir bažnytėlė. 

Kadangi ir grynai strateginiais sumetimais valdovų steigia- 
mieji burgai virto ilgainiui jų pačių arba jų vasalų rezidencijomis, 
rūmais, nėra ko stebėtis, kad architektoriai didindavo, perstati- 
nėdavo ir gražindavo senuosius pastatus. "Tuo būdu XI-XII am- 


— 227 — 


žiuje burgai tapo įspūdingais romaniškojo stiliaus, XII amžiuje 
— gotiškojo pavydžiais. Burgais, arba „kasteliais“ (castel- 
lum, chateau, pilis), reiškėsi ir juose tebeaugo XI-XIII 
amžiaus feodalijos, vadovaujančio visuomenei sluoksnio, kultūra. 


50 


Susiformavo tas sluoksnis (žiūr. II t. $8 50-55, 68, 69, 71) 
pirmiausia Prancūzijoj ir Prancūzijos bei Vokietijos pasieny, va- 
dinasi, Burgundijoj, Arelato karalystėj, Flandrijoj ir Lotharin- 
gijoj. Tačiau ir kita Europa šiuo atžvilgiu neilgam teatsiliko. 
Bc to, pačios Prancūzijos riterija seniai jau atsidūrusi buvo Is- 
panijoj, pietų Italijoj bei Sicilijoj, net tolimoj Sirijoj ir Pales- 
tinoj. Vilhelmo Užkariautojo ir jo įpėdinių laikais įsikūrė Ang- 
lijoj daug prancūzų feodalų. Kova su bendrais krašto priešais 
ir bendrieji to krašto reikalai, žinoma, siejo jo feodalus, darė juos 
vieno siuzerėno mouvance, subyrėjusia vienos valstybės 
vyriausybe. Kitaip sakant, atsirado nacijonalių feodalijos gru- 
pių, nacijonalių valstybių. "Tačiau tų valstybių sienos dar nenu- 
sistojusios buvo, o tos grupės ne tik viena nuo kitos griež- 
tai nesiskyrė, bet pasieniuose susikryžiuodavo ir sumišdavo. La- 
bai svarbu, kad feodalija augo iš karto su naujomis Europos tau- 
tomis, net anksčiau už jas ėmė augti. Taigi, politinę - socija- 
linę savo reikšmę ir savo idealus pasiaiškinti norėdami, patys fe- 
odalai — dar labiau feodalijos ideologai, mokytieji kunigai — 
nesirūpino savo tautybe ir tautiškosios valstybės uždaviniais. 
Turėdavo jie galvoj bendrąją feodalinės visuomenės santvarką, 
tos visuomenės papročius ir idealus, gyveno abstrakčiai įsivaiz- 
duojamosios feodalinės valstybės idėja.  Hierarchiškai sutvarky- 
ti ir siurezėno vadovaujami kariai - feodalai turį tą valstybę 
ginti ir valdyti, kunigai — už visus Žmones Dievui melstis, o 
žemdirbiai ir miestelėnai — kunigus ir gynėjus-valdytojus mai- 
tinti. Bažnyčios apkrikščionintoji ir palaimintoji riterija  kuo- 
gražiausiai kildino tokių pažiūrų esmę. Praktikoj tiek riterija, 
tiek išviso feodalija skyrėsi tautiškomis grupėmis; teorijoj dau- 
giau kreipta dėmesys į krikščionių vienovę. O toji vienovė vi- 
sų nuomone reiškėsi viena popiežiaus valdomąja Bažnyčia ir vie- 
no aukščiausiojo siuzerėno, tariant — imperatoriaus, idėja. 
„Visos tautos“, rašė Heinricho VI laikais (1190—1197 m.) vie- 
nas italų istorininkas, „turi priklausyti imperatoriui, visi kraš- 


15* 


- 228 — 


tai yra didžiosios jo imperijos provincijos“. Tiesa, aiškiai to- 
kias mintis tereikšdavo vieni vokiečiai ir Italijos imperatorinin- 
kai; nei anglai, nei prancūzai Vokiečių pirmenybės pripažinti 
nenorėjo. Bet minėtasis italas padarė logiškai būtiną išvadą iš 
vyraujančių XI-XII amžiuje idėjų. 

Šiaip ar taip, feodalija, ypač riterija, buvo pirmiausia bend- 
rosios europiškos reikšmės ir internacijonalaus pobūdžio aristo- 
kratija. Ją sydino viena socijalinė-politinė funkcija, vienodas 
gyvenimo būdas, viena ideologija — visų pirma krikščionybės 
gynėjo, paskum ir riterio idealai. Prieš pradėdamas kryžiaus 
karą (1189 m.), Friedrichas Barbarossa feodalijos 
papročiu iškilmingai pranešė sultonui Saladinui apie tą 
savo „faidą“ (karą). Mat, ir Saladiną bei drąsiuosius jo karius 
feodalai — ne be pagrindo — laikė tokiais pat riteriais, kaip ir 
jie patys. Riterijos idealai silpnino kiek paties krikščioniškojo 
karo reikšmę; ir nemaža kautynių pralaimėjo feodalai todėl, kad 
kovodami ne tiek pergalės, kiek riteriškų kautynės taisyklių pai- 
sė. Net laisvųjų ir puslaisvių žmonių skirtumą apdilino XII am- 
žiaus riterijos idealas. Kilimo puslaisvis ministerialas 
(Dienstmann) nebesiskyrė nuo laisvojo vasalo, nes abu 
milites (=—riteriai) buvo. Laisvieji žmonės mielai tapdavo 
ministerialais, ypač imperatoriaus ministerialais, nes tuo ir feodą, 
ir garbės įsigydavo. Ministerialais rėmėsi Salijai ir Staufenai. 

Valstybinėmis feodalijos tendencijomis besiremdami ir su 
feodalija kovodami, kūrė galingiausieji feodalai, Plantagenėtai 
ir Kapetingai naujojo tipo valstybes. Čia kovoj, čia sąjungoj su 
feodalija stengėsi gaivinti Karoliaus Didžiojo imperiją pirma 
Salijai, paskui Staufenai. Visi tie valdovai ir valdovėliai buvo 
arba iš feodalijos kilę, arba jos šiek tiek asimiliuoti. Tad nenuos- 
tabu, kad ne tik valstybines feodalizmo tendencijas vykdė ir daž- 
nai svyruodavo; nenuostabu, kad jų gyvenimo būdo, papročių 
ir pažiūrų feodalinių būta. Visą socijalinę ir dvasinę XI-XII am- 
žiaus kultūrą nulėmė feodalija. 


Karingos veislės žmonės buvo feodalai ir karštai tebekaria- 
vo. Tik, XI amžiui pasibaigus, didžiai pakitėjo kariavimo tiks- 
lai ir būdas. Užuot gynusis nuo barbarų ir stabmeldžių puoli- 
mų, Europa pati ėmė tuos pačius priešus pulti. Ispanai va- 
rė toliau savo reconguista. Pietų Italijos Norma- 


— 229 — 


nai kovojo su Romėjų imperija Vengrai, Čechai 
ir Lenkai tapo krikščioniškosios Europos avanpostais. Apri- 
mo ir krikščionėjo Danija ir Skandinavija. Norint 
kovoti su Kristaus priešais, reikėjo dabar feodalams toli žygiuo- 
ti — į šiaurinį Europos pasienį, į Ispaniją, į Siriją ir Palestiną. 
O feodalai ilgainiui sėslesni pasidarė. Be to, karaliams ir galin- 
giems senjorams kuriant naująsias valstybes, sumažėjo feodalinė 
anarchija: sunkiau rados baronams tarpusavy kovoti. 

Bet nebegalėjo jau feodalai nesikaudami gyventi. Tikrų 
karų mažiau bėsant, ėmė jie daugiau rūpintis dirbtinėmis kauty- 
nėmis — turnyrais. Tokiame turnyre, conflictus gal- 
licus, dalyvauti ir savo drąsumu bei miklumu pasižymėti iš 
visur prijodavo riterių. Kartą trijų tūkstančių Prancūzijos, Ang- 
lijos, Flandrijos ir Burgundijos riterių kovota, o mažų turnyrų 
be galo yra buvę. „Tiek būrių susigrūdo“, sako vieną turnyrą 
aprašinėdamas poetas, „kad žemės nebematyti buvo. Tiek jiečių 
prilaužyta, kad žirgai nebegalėjo perklampoti jų krūvas. Kiek- 
vienas būrys puldavo savo karo šūkį sušukdamas“. Štai sušu- 
kęs jaunas Anglijos karalaitis, Heinricho II sūnus Heinrichas: 
„— Širdį man maudžia, pirmyn! Nebegaliu daugiau laukti! — 
Sudrebėjo žemė. Per griovius, tarp vynmedžių persekiojo drą- 
suoliai priešus. Galėjai matyt, kaip trypė žirgai nukritusius ir 
sužeistuosius ir kaip patys krito“. Baisiai kovojo susijoję rite- 
riai, o ne kautynių dienomis vieni kitus lankydavo ir vaišinda- 
vo, pokyliaudavo ir linksmindavos. Prieidavo turnyro pasižiūrė- 
ti ir šiaipjau žmonių; daug buvo ir kirstinų gražuolių, mergelių, 
ir palapinių prisistačiusių pirklių. 

Turnyrai tapo gera karo mokykla. „Reikia, kad jaunas ri- 
teris pamatytų, kaip teka jo kraujas. Reikia, kad priešai gero- 
kai jam dantis pabarškintų ir nuo žirgo žemėn nuburbintų. Rei- 
kia, kad dvidešimts kartų priešų nuginkluotas būtų ir dvide- 
šimt kartų atsikeltų vis smarkiau muštis pasiruošęs“. Atsirado 
pagaliau ir tokių riterių, kurie iš turnyrų ir gyveno, turnyrinius 
dvikovius, gali sakyt, savo verslu pavertė. Jodinėjo jie po kraš- 
tą, turnyruose dalyvaudami, ir pasiimdavo iš nuveiktųjų žirgus, 
ginklus, gaudavo išsiperkamuosius pinigus. Mat, juo toliau, juo 
labiau darėsi turnyrai tam tikromis taisyklėmis rengiamos viešo- 
sios grumtynės; virto jie dirbtiniu ir meniniu karu, kuris, kaip 
minėta, ir tikrąjį karą ėmė transformuoti. 


— 230 — 


Nustodamas buvęs reikalinga politinė ir socijalinė feodalų 
funkcija, karas, ypačiai dirbtinis karas (turnyrai) tapo jų gyve- 
nimo forma, tokia pat reikalinga forma, kokia buvo medžioklė, 
pokyliai, perijodiški vasalų susivažiavimai pas siurezėną ir viso- 
kios pramogėlės. Visa tai sudarė tam tikrą gyvenimo stilių, 
nuo kurio nukrypti feodalui vis sunkiau rados. Feodalas turėjo 
būti stiprus, išmankštintas ir karingas vyras; turėjo jis poniškai 
ir prašmatniai gyventi. Derėjo jam dėl krikščionybės su muha- 
medonais riteriais kovoti, turnyruose dalyvauti, savo feodas gin- 
ti, didinti ir valdyti, kuopuikiausiai savo svečiai vaišinti ir didvy- 
riškai su jais puotauti, savo vasalams ir tarnams pinigai blaškyti, 
tarytum tų pinigų kaip šieno buvo. Šeimininkaudavo kiek feo- 
dalas, vadinasi, savo prievaizdas prižiūrėdavo, bet pasiutiškai 
prašmatniam gyvenimui jokių pajamų neužtekdavo. 

Ne dievažin kokie senjorai buvo Guine grafai (co- 
mites Ghisnenses); valdė 40 klm ilgumo ir 7—25 klm 
platumo feodą, kuriam priklausė ir 8 klm pajūrio (netoli nuo 
Calais). Turėjo grafai 9 tvirtoves (iš jų 2 miestus) ir 12 
bokštų, o jų vasalų išviso koks šimtukas tebuvo. Tad rūpinosi 
jie savo ūkiu: ,„herkulesiškai“ pelkes sausindavo, užtvankas 
tvenkdavo, malūnus statydavo, kelius tiesdavo. Grafo vasalai, 
taip antai, Ardrės miestelio (II t. $ 70) senjoras, XI am- 
žiuje patys ir žemę dirbo. Bet grafo sūnūs augo ir prusindavos 
jo siuzerėno Flandrijos grafo dvare. Ilgai gyveno tame 
dvare ir Guinės grafo Balduino sūnus Arnoldas. 
Nenorėjo tiktai Arnoldas, kad įšventintų jį riteriu pats Flandri- 
jos grafas, ir 1081 m. grįžo tėviškėn, Guinės miestan. „Sek: 
minių dieną sušaukė Balduinas savo sūnus, draugus ir pažįsta- 
mus ir davė Arnoldui riterišką smūgį, kuris atsakymo nereika- 
lauja; riteriškais sakramentais sūnų padarė tobulą vyrą... Kar- 
tu įšventino ir Eustachiją iš Salperviko, Simoną iš Niellės bei 
Valoną iš Prairės ir davė jiems ginklų bei dovanų. Visą iškil- 
mingą dieną praleido jie puikiausius valgius valgydami ir savo 
džiaugsmu amžinojo džiaugsmo dieną iš anksto vaizduodami,. 
Tik ką apsiginklavęs, žengė priekin Arnoldas ir apdovanojo vi- 
sus, kas tik jį liaupsino: menestrėlius, mimus, elgetas, tarnus, 
juokdarius ir žongliorus... Viską, ką pats turėjo ir ką iš kitų 
buvo paėmęs, dalindamas, vos pats save sau bepaliko. Kitą die- 
ną iškilmingai sutiko jį Ardrės bažnyčioj vienuoliai ir kunigai, 


— 231 — 


varpais skambino ir giesmes giedojo, o liaudis džiaugdamos 
šaukė“. 

Atidavė Arnoldui tėvas Ardrės miestą ir feodą. Čia ir ėmė 
jis linksmai gyventi su savo draugais ir su tėvo paskirtuoju „di- 
daskalu“, „garbingų žmogumi, prityrusiu kariu ir išmintingų 
patarėju“. Nežinia — ar to patarėjo klausydamasis, ar pats, 
apleido Arnoldas savo feodą ir dvejus metus jodinėjo „po dau- 
gelį provincijų ir kraštų“. Dalyvavo turnyruose („su savo tėve- 
lio pašalpa“), švaistė pinigus ir didžiai pragarsėjo. Sumanė pa- 
galiau į Šv. Žemę žygiuoti ir prisirinko tam daug pinigų iš sa- 
vo vasalų. Bet visus tuos pinigus bematant išeikvojo pokyliams 
bei visokioms pramogėlėms (turnyrai kryžiaus karo metu drau- 
džiami buvo) ir draugus bei niekšus apdovanodamas: „vienam 
davė šimtą markių, kitam — tiek pat svarų sidabro, trečiam — 
sidabrinį savo bažnytėlės indą, tam — sidabrinių taurių, tam 
drabužių ir gražių išsiuvinėtų priegalvių bei kilimų... Visa iš- 
barstė vyras beprotis“ Be to, venereo amore pamilo 
pragarsėjusį riterį Boulognės grafienė Idė, o „buvo 
ji visai atsidavusi kūno džiaugsmams ir pasaulio tuštybėms“; 
du vyrus palydėjo jau į amžinastį. Gal, Arnoldas tikėjosi Bou- 
lognės grafystę kraičio gausiąs. "Tačiau grafienė meilę griežtai 
skyrė nuo politinių savo planų: už galingesnio barono ištekėjo, 
o Arnoldą vyliumi jam išdavė. Reikėjo garsiajam riteriui patu- 
pėti kiek kalėjime. Užtai iš kalėjimo išsivadavęs aprimtėjo, kad 
ir neperdaug: prašmatniai tebegyveno, ėmė betgi geriau šeimi- 
ninkauti. 

Maža kam ir mažai tepadėdavo ir geras šeimininkavimas. 
Mat, papročiai reikalavo, kad prašmatniai ponas gyventų, be- 
protiškai dosnus būtų ir ne išlaidas pajamomis, bet pajamas iš- 
laidomis matuotų. Nėra ko stebėtis, kad ir didieji ponai nega- 
lėjo dažnai galų su galais suvesti. Daug pelnydavo iš savo mu- 
gių (mišių) Champagnės grafai. O kai atsidūrė Hein- 
richas II šv. Žemėj, tai šorys, iš lovos keldamas, nežinodavo, 
ką tą dieną su savo šeimyna valgys. Pačioj savo grafystėj ne- 
bežinojo pagaliau, kur pinigų pasiskolinti. Tiek į skolas įbrido 
Monforto grafas Amauri, kad savo dėdę ir tūlus va- 
salus turėjo atiduoti įkaitais Amienso pirkliams. Heinri- 
cho II Plantagenėto sūnaus Heinricho žmonės net savo 
kelnes pardavinėjo ir paties Heinricho žirgą įkeitė. Velionį sa- 


— 232 — 


vo lėšomis palaidojo vienas gailestingas abatas. Kai numirė 
Chinono pily pats Heinrichas II, tarnai visų pirmą apvogė 
apdraskė karaliaus kambarį. ,,Pasigrobė vagys pinigus, brange- 
nybes, apklotus ir paklodes, kiek tik kas išnešti galėjo. Nuo- 
gutėlis liko Anglijos karalius, koks ir į pasaulį atėjęs buvo. Tik 
jo marškinių ir kelnių nepaėmė“. 

Champagnės grafienei bankininkai sutikdavo skolinti 
pinigų ne daugiau, kaip 6—2 mėnesiams, ir imdavo už tai 2574. 
Tai buvo krikščioniškas procentas, nes žydams reikėjo mokėti 
mažų mažiausia 43. ,,Velykų metu, 1186 m., susišaukė savo 
Manso pily Hainaut grafas Balduinas savo sekretorius 
ir namiškius. Išdėstyta buvo labai bloga reikalų apyskaita. 
Daug buvo paties grafo išlaidų, nemaža pinigų reikėjo kraštui 
tvarkyti, riteriams ir valdininkams mokėti. Išviso trūko 40.000 
valencieniškų livrų.  Nenoroms ir verkdamas sutiko tada grafas 
nepaprastai padaryti: nepaprastomis talijomis apdėti grafystės 
gyventojus; ir už septynių mėnesių surinko ir turėjo kuo už- 
mokėti beveik visas savo skolas“. 

Ne visiems tokios finansinės operacijos sekėsi. Minėtasis 
princas Heinrichas tikrai plėšikaudavo. Savo kariams apmokėti 
privertė Limogės miestelėnus duoti jam geroką sumą pini- 
gų. Įsibrovė kartą į vienuolyną, išblaškė vienuolius ir prisisa- 
vino vienuolyno turtą. Rousillono grafas buvo plėšikų 
būrio dalyvis. Pats savo testamente rašė: ,,Už tą grobio dalį, 
kurią esu gavęs iš Ponso (pro parte latrocinii Pon- 
tii de Navaga guamego habui), atiduodu tūks- 
tantį solidų ir noriu, kad nupirkta ir išdalinta būtų vargšams 
šimtas naujų marškinių“. 

Mat, ir XII amžiaus pradžioj tebebūta dar senojo tipo feodalų. 
„Visa, ką ištisus metus prakaituodamas susikrauna valstietis, ri- 
teris per vieną valandą sunaikina. Neleistinomis talijomis ir sun- 
kių mokesčių reikalaudamas plėšia jis savo valdinius. Tėvui nu- 
mirus, senjoras atima vargšams našlaičiams karvę, kuri galėjus 
būtų juos penėti. Kas tokia teise naudojasi, — numirėlio turtą 
vagia, smerkia našlaitį badu mirti ir daro, kaip kirmėlės, kurios 
lavonu minta. Matome varnus krankant ties lavonais, vilkų ir 
šakalų draskomais, ir savo eilės laukiant. Taip pat, baronams ir 
riteriams plėšiant savo žmones, senjorystės valdininkai, prevo- 
tai, mokesčių rinkėjai ir kiti pragariški varnai džiaugiasi: mano 


— 233 — 


gauti, kas liks. Tie nemažiau už savo ponus plėšrūs tarnai spau- 
džia žmones, bet ir jie patys spaudžiami. Tos nelaimingųj 

J 
kraują čiulpiančios dėlės turi plėšti galingesnio žmogaus nau- 
dai“. 


Taip peikė feodalus XIII amžiuje garsusis pamokslininkas 
Vitry miesto vyskupas Jokūbas (Jacgues de Vit- 
ry). Turėjo jis čia galvoje visą eksploatacinį feodalų šeiminin- 
kavimą, papročius, kurie buvo jau teisės normomis patapę. Kad 
ir kaip sunkino žmones tokie papročiai, dar blogiau buvo, kad 
feodalinė teisė nenustojo augus. Ponai prigalvodavo vis naujų 
papročių, mokesčių bei prievolių, o tuos bloguosius papročius 
viena jėga temotyvuodavo. Ne teise laikė juos Žmonės, bet ne- 
teisinga eksploatacija. Daugelis gi feodalų tebebuvo ne tiek 
šeimininkai ir ponai, kiek savavališkai žmones eksploatuoją ka- 
riai. Vienas trubadūras piktinasi, kad „garbingų dalyku laiko- 
ma vogti jaučiai, ėriukai ir avelės. Gėda tebūnie tam riteriui, 
kuris tūpčiojo aplink ponią ir išsivaro bliaunančių avinėlių ban- 
dą arba plėšia bažnyčias ir keleivius!“ 

Tačiau visa tai charakterizuoja ekonomiškai ir socijališkai 
atsilikusią feodaliją arba — feodaliją, kiek ji atsilikusi buvo. O 
visuomenei tebevadovaudami, tik iš dalies tapo jie gerais šeimi- 
ninkais ir naujo tipo valdovais. "Tie šeimininkai (sakysim, Ka- 
petingai, daug abatų ir vyskupų) tvarkė savo ūkį, organizavo 
savo žemdirbius, globojo kolonizatorių darbą; nors dažniausiai 
ir nesąmoningai, vykdė jie žemdirbystės potencijas, bent netruk- 
dė toms potencijoms vykti. Globojo jie ir savo miestelėnus, šiek 
tiek derino žemdirbystę su naujuoju miesto ūkiu. Tie valdovai 
(vėl Kapetingai) kūrė naująsias valstybes geru šeimininkavimu 
ir miestelėnais remdamies. Žinoma, naujosios ūkio ir išviso kul- 
tūros tendencijos ilgainiui tiek sustiprėjo, kad net blogam šei- 
mininkui ir blogam valdovui įtakos turėjo: vertė ir jį naujo- 
viškai šeimininkauti bei valdyti. Vis dėlto daug feodalų darė tai 
nesąmoningai, pinigų pristigę. Tebegyveno jie karingais X - XI 
amžiaus papročiais ir pažiūromis, senuoju gyvenimo būdu. O 
kadangi tas būdas nebesutiko su kultūrine aplinka, tai ir tapo jis 
dirbtiniu. Virto jis savotiška feodalų kultūra, skiriančia juos nuo 
kitų visuomenės sluoksnių. 


— 234 — 


51 


Esam jau susipažinę kiek su jaunuoju Arnoldu, Ard- 
rės senjoru ir vėliau Guinės grafu. Kai tekdavo jam ir 
jo draugams dėl blogo oro lindėti kelios dienos pily, rinkdavos 
jie vakarais prie besikurenančio židinio ir klausė senių pasakojant. 
Robertas iš Coutance pasakodavo jiems apie Romos 
imperatorius, Karolių Didįjį, Rolandą, Olivierą ir apie karalių 
Artūrą; Pilypas Mongardenietis — „apie Jeruza- 
lės žemę ir Antiochijos apsiaustį, apie arabus ir babiloniečius. 
Walteris iš Cluse, „barzdą glostydamas, kaip mėgsta 
daryti seniai“, imdavo pasakoti apie Tristaną ir Izoldę arba apie 
pačių ,„Ardresiečių žygdarbius“. 

Arnoldo tėvas, grafas Balduinas, pasaulininkas buvo ir 
skaityti nemokėjo, laisvųjų menų (artes liberales) nė neuos- 
tęs buvo, bet dažnai moksliškai savo mintis įrodinėdavo ir nesusi- 
čiaupdamas su magistrais ginčydavos. Nekurčias buvo ir klausė 
teologijos skaitant; tad suprato ne tik išorinę, bet ir mistinę pra- 
našų, šventosios istorijos ir evangeliškojo mokslo prasmę. .. Ku- 
nigų sakomo Dievo žodžio išklausydavo, o jiems, savo rėžtu, stab- 
meldiškais pasakojimais atsiteisdavo, kuriuos iš mimų girdėjęs 
buvo... Daug ko pramokė jį kunigai, daugiau, kaip reikėjo. Ne- 
nuostabu, kad nemažai su jais ir ginčijosi. Dažnai erzino juos 
ir išjuokdavo, nes labai sąmojingas žmogus buvo; bet po kiek- 
vieno disputo dosniai juos apdovanodavo. Kadangi skaityti ne- 
mokėjo, tai liepdavo knygas į prancūzų kalbą versti ir balsu 
sau skaityti. Buvo jo biblijotekoj ir „didelė fizikos mokslo da- 
lis“, ir Solino veikalas „apie daiktų esmę“, o magistras V a1- 
teris parašė grafui „romaną apie tylą“. Už tai jį patį pava- 
dino grafas „tylėtoju“, silenticus. 

Walthario Daina ir Ruodlieb Vokietijoj (IL t. 
S 75), ypačiai prancūziškiejį chansons de geste (ib. 
$ 76) vaizduoja XI amžiaus feodalų gyvenimą, papročius ir pa- 
žiūras. "Ta poezija visų pirma ir pasireiškė naujoji feodalinė kul- 
tūra. Seniausios karžyginės dainos (chansons de geste) 
priklauso XI amžiui, bet užrašytos buvo jos tik XII; daugumas 
XII-ajame ir sukurta. Amžiaus gale ėmė tas žanras kitėti ir 
mirti. Iš dalies mėgzdžiojo vėlybesnieji autoriai vadinamąjį 
kurtuazinį romaną (XIII amžiaus pradžios — Cheva- 
lier au Cygne ir Godefroi de Bouillon); iš da- 


— 235 — 


lies virto chanson de geste supoetinama istorija. Taip 
antai, žonglioras Ambroise aprašė 3-jį kryžiaus karą 
(Histoire de la guerre sainte), o XIII amžiaus 
pradžiai priklauso Chanson d'Antioche ir Conguė- 
te de Jerusalem. Rašė ir dainuodavo, deklamuodavo tuos 
chansons de geste truvėrai ir jokulatoriai, dažnai šiek 
tiek apsitrynę kunigėliai. Tačiau svarbu čia „socijalinis užsaky- 
mas“, tai, ko reikalavo iš poeto klausytojai feodalai. O žavėjo 
tuos klausytojus gražiai aprašyti mūšiai ir pokyliai, didvyrio 
drąsa, vasalo ištikimybė ir krikščioniškųjų riterių kovos su stab- 
meldžiais. 

Tačiau feodalų gyvenimo būdas, kaip minėta, ilgainiui paki- 
tėjo, taikingesnis ir sėslesnis pasidarė. Atsirado gyvenimo sti- 
lius ir šioks toks etiketas. Labiau imta domėtis ramesnėmis pra- 
mogėlėmis, gražiais pašnekesiais ir literatūra. Čia ėmė vyrauti 
kunigai ir ponios, daug už vyrus mokytesnės. Kitėjo, žinoma, 
ir feodalinės visuomenės idealai. Svarbiausia krikščioniškojo 
riterio pareiga, be abejo, tebelaikoma buvo krikščionybė ginti ir 
vargšai globoti. Bet religinis kovų su stabmeldžiais entuzijazmas 
ataušo, ir pavyzdingas riteris pasižymėdavo drąsumu, dosnumu 
ir... geromis manieromis. Turėjęs jis būti franc de coeur 
et joli de corps, dėbonnaire, doux et hum- 
ble et peu parleur. Šiaip negalėjęs būtų patikti jis po- 
nioms, o jų nuomonė vis daugiau svėrė, ne tik nuomonė, bet ir 
meilė. Žygdarbiai ir meilė tapo įdomiausiomis temomis. Vokiš- 
kosios Ciesorių Knygos autorius (XII amžiaus pusėj) 
aprašo dar ir tokius karalius, kurie sveikina savo žmoną kumš- 
čiu. Bet XII amžiuje toks elgimasis su moterimis, kaip ir ka- 
ringieji pačių tų moterų žygdarbiai, nebe paprotys buvo. 

Vyrui išvažiavus, valdė baronienė feodą ir pilį, bet pirmiau- 
sia buvo visų ir paties vyro gerbiama šeimininkė. Kaip tikra mo- 
tina, maitino ir auklėjo pily gyvenančius vyro vasalų sūnelius ir 
dukreles. Savo dukras ir tas mergaites mokė verpti, austi ir 
siūti, gražiai su žmonėmis elgtis ir švietė bent kiek. „Panelių 
kambary“ (la Chambre des Pucelles) drauge su šei- 
mininke sėdėdavo jos dukrelės ir auklėtinės; prižiūrimos dirbda- 
vo, šnekėdavo ir gražias daineles (chansons de toile) 
dainuodavo. Dora ponia neleisdavo joms perdaug šnekėti su vy- 
rais. Svečiams atvažiavus, išvesdavo, kaip perekšlė višta, į mi- 


— 236 — 


nėtąjį kambarį; tik rinktiniuose pokyliuose jos tedalyvaudavo, 
žavėdamos svečius pavasariniu savo grožiu. Bara griežta moti- 
na gražuolę Yolandą tyliame kambary, en chambre 
coie. Klausia vargšė, už ką. Ką bloga ji daranti? ar perdaug 
mieganti? — Ne: už tai, kad perdaug šnekėjus Yolanda su vienu 
riteriu. — 

Ne de coudre, ne de tuillier, 

Ne de filer, ne de broissier, 

Ne ce n'est de trop somillier. 

Mais trop parler au chevalier 


Chastoi vos en, 
Bele Yolanz. 


Žinoma, tai vėl dar ne visa realybė, bet — doro gyvenimo 
idealas. Šiaipjau linksmiau ir laisviau gyventa. Ardrės mies- 
to senjoro žmona Petronėlė, „buvo paprasta ir dievobai- 
minga; dažnai vaikščiodavo bažnyčion, šorys, kaip vaikas koks, 
linksmindavos, dainuodavo, šokdavo su panelėmis ir lėlėmis su 
jomis žaisdavo. Vasarą, saulei labai kaitinant, nubėgdavo ji pas 
kūdrą ir — prastos ir gyvos jos būta — nusivilkdavo ir pliumpt 
vienmarškinė į vandenį. Ne tiek rūpėjo jai maudytis, kiek atvė- 
sti ir pasičvieryti. Plaukiodavo ji čia kniūpščia, čia aukštielninka, 
narstė. Visiems susirinkusiems riteriams ir panelėms atrodė ji 
net už sniegą ar už pačius savo marškinėlius baltesnė esanti. Čia 
ir kitais panašiais dalykais pasireiškė malonus jos būdas. Už tą 
būdą ir mylėjo ją vyras, kastelionystės riteriai ir visa tauta.“ 

Kitos ponios daugiau etiketo žiūrėjo, bet ne tiek jau doros 
buvo, bent, su riteriais koketuodamos, perdrąsiai su jais šnekė- 
davo. CČiesorių Knyga pasakoja, kaip Romos gražuolė 
paklausus riterį Totilą, (mat, visigotų karalius riteriu tapo), ko 
jis labiau norįs: visą naktį su gražia moterimi mylėtis, ar su sau 
lygiu priešu kautis. Bet riteris nelabai galantiškas buvo ir per- 
ilgai atsakė: „Joks narsuolis neturi nusigąsti, kai sekasi jam 
kardu savo garbė padidinti, bet jis pats negali savo drąsa girtis. 
O apie meilę reikia pasakyti, kad niekas negali jai pasipriešinti. 
Jei ligonis pamilsta kilnią moterį, tai pasveiksta; jei senas — pa- 
jaunėja. Moko žmogų moterys gražiai elgtis ir daro jį drąsų. 
Mažai tepatyręs esu, kad galėčiau į tavo klausimą atsakyti.“ 


— 237 — 


Naujiesiems visuomenės idealams išaiškinti ir meniškai at- 
vaizduoti daug padėjo tų laikų šviesuoliai, vadinasi, kunigai. Ka- 
raliaus rūmuose, galingųjų senjorų ir šiaipjau baronų pilyse da- 
lyvavo jie kiek feodalų gyvenime; mokydavo feodalo vaikus ir jo 
auklėjamuosius jaunikaičius, jo ponios auklėjamąsias vasalų du- 
kreles; rašydavo feodalo giminės ir senjorystės istoriją, versdavo 
jam lotynų rašytojų veikalus arba naują kokį veikalėlį kurdavo; 
šnekėdavo su juo pačiu, su jo svečiais, ypačiai su pamaldesnėmis 
ir mokytesnėmis poniomis apie teologiją, istoriją, mokslo daly- 
kus ir... apie meilę. 

Patys tie kunigai buvo ėję mokslus vienuolyno ar katedros 
mokykloj. Čia trivium studijuodami gerai susipažino jie su 
lotynų literatūra; pramoko patys geru stilium rašyti ir eilėraščius 
kurti. Ne visi, žinoma, pasidarė geri rašytojai ir poetai; bet dau- 
gumas suėmė savin estetines senųjų rašytojų pažiūras ir bent 
elementarinę rašytojų techniką. Beveik visi didžiai gerbė senuo- 
sius poetus. Griežčiausias asketas, Šv. Bernardas buvo ir 
puikiausias stilistas; Oo Petras iš Blois XII amžiaus ga- 
le rašė apie lotynų rašytojus: „Visi mes tėsame ant milžinų pečių 
susėdę šašai. Jei toliau už juos matome, tai tik jų dėka. Mat, 
atidžiai jų veikalus skaitydami, gaiviname jų mintis, kurias am- 
žiai ir nestropūs Žmonės tarytum mirti yra pasmerkę.“ 

Ir kovai dėl investitūros, ir kovai dėl asketų pasaulėžiūros 
aptilus, teberašė kunigai apie pasaulio tuštybes, tebekūrė bažny- 
tines giesmes ir pamokslines poemas. Tačiau ir religinių dalykų 
autoriai daugiau dėmesio kreipė į formalinę savo veikalų pusę, 
į gražų jų stilių; be to, ėmė juos gražinti psichologine analize ir 
pasaulininkų idėjomis. Kai kuriems rūpėjo ne tiek tema, kiek 
pati poezija. Taip antai, vienas Abelardo mokinys, kanau- 
ninkas Hilarijus eilėraščiais prašė vienuolyno abatės pa- 
dovanoti jam naują juostelę, nes senąją, teipaja jos padovanotą, 
visai jis sujūsėjęs. Be juostelės prašė ir eilėraščių atsiųsti. To 
vienuolyno vienuolės pačios tiek buvo senųjų autorių sužavėtos, 
kad vieną dokumentą eilėraščiais parašė, o kitą štai kaip pradėjo: 
„Išmintingasis Thėbų karalius Kadmas, anot Izidoriaus, iš anksto 
žinojo, jog abėcėlė dažnai pravers žmonėms, todėl ją ir išgal- 
vojo. ..“ Atsirado XII amžiuje daug gražių poetų (Marbodas, 
Gautier de Chatillon, Baudri de Bourgueil, 
Hildebert de Lavardin). Viena Hildeberto poema 


— 238 — 


ilgai laikoma buvo paties Lukano kūriniu. Abelardas 
parašė didaktinę poemą ir kelias bažnytines giesmes; geresnės, 
be abejo, yra jo ir visų dialektikų priešo Šv. Bernardo pa- 
rašytosios. Patys pamokslininkai tapo literatais:  gražindavo 
savo pamokslus alegorijomis ir kitomis retorikos figūromis, dija- 
logais; rašydavo pamokslus eilėraščiais ir atskirais rinkiniais iš- 
leisdavo. 

Formaliniams, grynai literatūriniams uždaviniams beaugant, 
platėjo ir rašytojų akiratis. Bažnyčios dogmą aiškindami ir siste- 
mindami, teologai vertė teologiją religine psichologija ir filoso- 
fija, o patys enciklopedistais virto. Šv. Viktoro kanauninkas ir 
scholastikas Hugonas (Hugues de Saint-Victor, 
1096—1141 m.) buvo toks enciklopedistas; mokslu ir jo daviniais 
domėjosi; tyrinėjo ne tik kas tikėjimui reikalinga, bet ir kas 
šiaipjau įdomu. Regensburgo (?) kunigas Honorijus (Ho- 
norius Augustodunensis, rašė apie 1135 m.) savo 
veikale Summa totius trumpai išdėstė tiek šventąją, tiek 
pasaulinę istoriją, Elucidariume — Bažnyčios mokslą, o 
Imago mundi veikale — geografiją, astronomiją ir vėl isto- 
riją. Hercogo Heinricho Liūto įsakymu Elucida- 
rium apie 1190 m. buvo išverstas į vokiečių kalbą ir iki XVI 
amžiaus tebebuvo populiarus teologijos ir gamtomokslio vado- 
vėlis. Philippe de Thaon 1119 m. suritmavo prancū- 
ziškai pirmą kalendorių (Comput), pasku Lapidarium, 
pagaliau Bestiaire. Dvyliktame amžiuje prancūziškai pa- 
rašyta buvo Distigues de Caton, Boethijaus Con- 
solation de Philosophie ir Livre des Ma- 
niėres. 


52 


Kova dėl Bažnyčios reformos ir dėl asketizmo, tradicijona- 
listų ginčai su dialektikais ir katalikų su eretikais padarė litera- 
tūrą gyvesnę. Pamokslus sakydami ir šiaip jau su žmonėmis šne- 
kėdami, kunigai, vienuoliai ir eretikai populiarino tikėjimo, mo- 
ralės ir politikos klausimus, mokė kritiškai į viską žiūrėti ir žadi- 
no mintį. O pripratęs dėl tokių klausimų ginčytis ir tokiais klausi- 
mais domėtits žmogus imdavo ir savo paties bei kitų žmonių gy- 
venimu domėtis. Esam jau matę (II t. $$ 80—84, 87), kaip su- 
subjektyvino tikėjimą ir net teologiją Ratherijus Vero- 


— 239 — 


nietis, Otloh iš Sankt-Emmeram iršv. Ansel- 
mas. Šv. Bernardas ir kiti XII amžiaus mistikai, H u- 
gonas ir Richardas iššv. Viktoro, Vilhelmas 
(Guillaume de Saint-Thierri), anglas Izaokas 
Stella, ėmė atidžiai tyrinėti žmogaus sielą. Pats racijonalistas 
Abelardas vieną savo moralinį traktatą pavadino „Pats save 
pažink“. Kėlė čia aikštėn moralinės veiklos motyvų reikšmę. Mi- 
nėtieji mistikai stengėsi individualios sielos analize išaiškinti bei 
įrodyti svarbiausias tikėjimo tiesas. Žinoma, ne visa įrodyti jiems 
pasisekė. Bet, viena, susydino teologiją su psichiniu gyvenimu ir 
atgaivino žmogaus Jėzaus vaizdą; antra, giliai ištyrinėjo žmogaus 
sielą, tarytum — naują psichinį pasaulį atrado. Užteks pami- 
nėjus Šv. Bernardo eilėraščiai, kurių nenorėdamas gadinti ne- 
verčių. — 

Jesu dulcis memoria 

Dans vera cordi gaudia; 

Sed super mel et omnia 

Ejus dulcis memoria. 

Nil canitur suavius, 

Nil auditur jucundius, 

Nil cogitatur dulcius, 

Ouam Įesus Dei filius. 

Jesu, spes penitentibus, 

Guam pius es petentibus, ; 

Ouam bonus es guaerentibus! 

Sed guid invenientibus? 


Tikrai, griežtas asketas Bernardas atrado gyvą ir konkretų 
meilės Dievą — Dievą-Žmogų Jėzų Kristų. Gyvojo Dievo meilė: 
ir meilė gyvajam Dievui, tai svarbiausias Bernardo ir visų minė 
tųjų mistikų rūpestis. Meilės prigimtį tyrinėdami įrodinėjo jie, 
ypačiai gražiai — viktorietis Richardas, šv. Trejybės dog- 
mą. Bet meilė Dievui natūraliai virto meile žmonėms ir nejūčio- 
mis sijo su paprasčiausia, net nuodėmingąja žmonių meile, kon-- 
kretėjo. Be to, aiškino meilę mistikai konkrečiausią ir aistrin- 
giausią Šv. Rašto knygą — Giesmių Giesmę — komentuo- 
dami. Žodžiu, gili psichologinė pamaldžiųjų mistikų analizė: 
daug medžiagos duodavo ir nusidėjėlių meilės teoretikams, Ovi-- 
dijaus sekėjams padėdinėjo. 


— 240 — 


Neatsitiktinai Šv. Bernardas buvo ir gudrus, kartais net ne- 
sąžiningas diplomatas. — Atidus psichinio gyvenimo tyrinėji- 
mas, kaip ir dialektika, aštrino protą, mokė tyrinėtoją žmonių 
būdą ir jų veiklos motyvus suprasti, darė jį akylą stebėtoją. Be- 
veik visi tų laikų rašytojai gyvai domėjosi ne tik bendromis idėjo- 
mis, bet ir konkrečiais faktais bei gražiais padavimais. Norman- 
dijiečių istorininkas Orderikas Vitalis mielai apra- 
šinėjo žmonių būdą ir papročius; kaip Livijus koks, prigalvo- 
davo ilgų savo herojams prakalbų. Gyvai aprašė Laono ko- 
munos istoriją ir savo paties gyvenimą Guibertas Nogens 
tietis (De vita mea); abatas Sugeras gražiai api- 
būdino savo laikų gyvenimo būdą ir žmones. 

Augustiniškai suprato ir dėstė istorinį procesą savo Chro- 
nikoj didžiausias XII amžiaus istorininkas Ottonas Frei- 
singietis (—1114—1158 m.); taip savo veikalą ir pavadino 
— De duabus civitatibus. Bet ir jis toli gražu ne- 
buvo abstraktus filosofas: taikydavo, žinoma, faktus savo pasau- 
lėžiūrai, tragiškai aiškinamai žmonių istorijai, tačiau konkretino 
savo idėjas, kiek begalėdamas rankiojo ir konkrečius vaizdingus 
faktus. Dar gausingesnis faktų ir gyvesnis antras Ottono vei- 
kalas — Gesta Friderici imperatoris. Jį rašyda- 
mas, turėjo autorius galvoje ne tiek teologus, kiek politikus. Pa- 
ties Friedricho I giminaitis (1137 m. gavo jis Freisingo 
vyskupustę) ir imperijos ideologas, Ottonas buvo vienintelis XII 
amžiaus istorininkas-filosofas. Kiti lotyniškai rašę istorininkai — 
Burchardas Urspergietis, minėtasis Orderikas, 
Sugeras, Galbertas Brugietis, Vilhelmo Užkariau- 
tojo istorijos autorius Vilhelmas (Guillaume de Ju- 
miėges) ir Vilhelmas Malmesburietis (His- 
toria regum Britanniae) — istorijos filosofija nesi- 
rūpino; ir išėjo tai jų veikalų konkretumui ir vaizdingumui svei- 
katon. Gotfriedas Monmouthietis (Gaufrei, 
arba Geoffroy, de Monmouth) visai nebojo ar sėmė 
tikrų žinių, ar rankiojo ir perdirbinėjo fantastiškus padavimus. 
Terūpėjo jam įdomūs pasakojimai. Bretonų istoriją rašydamas, 
mėgino jis papildyti Bedos, Gildo ir Nennijaus 
žinias apie Bretonų senovė. Pasakoja, kaip Askanijaus sūnus, o 
Aenėjaus sūnaitis Brutas įsteigęs Bretonų imperiją. Jų karalius 
padarė autorius to Bruto ainiais. Be to, smulkiai atpasakojo 


— 241 — 


burtininko Merlino pranašavimus ir legendinę karaliaus Artūro 
istoriją.  Sakėsi visa tai skaitęs senose bretonų knygose; o ištik- 
rųjų — pats buvo sukombinavęs bretoniškosios ir Waleso 
tautosakos elementus su graikų ir lotynų apysakomis. 
Normandijoj gimęs (apie 1112 m.) ir Caen mieste ėjęs 
mokslus Robertas Wace (numirė 1180 m. Anglijoj) pasi- 
naudojo Gotfriedo istorija: prancūzų kalba parašė didelę (18.000 
eilučių) poemą, arba „romaną“ (vadinasi, romaniškosios kalbos 
veikalą), apie Brutą (Roman de Brut, 1156 m.). Čia pa- 
pasakojo jis Bruto žygdarbius ir jo įpėdinių Britanijos karalių 
valdymą bei pergales. Aprašė jis ir karaliaus Learo gyve- 
nimą bei nelaimę, ir riterišką karaliaus Artūro dvarą, patį 
karalių ir paladinus, Apvaliojo Stalo riterius. Ka- 
dangi Anglijos karalių ir jų riterijos kultūra visai prancūziška 
buvo, Wace prancūziškai savo poemas ir rašė. Bet garsino jis 
Anglijos valdovus ir — antrąja savo poema (Roman deRou) 
— Rolloną (Rou), kitus Normandijos dukus, Vilhelmą Užka- 
riautoją, Hastingso kautynes. Neužmiršo smulkiai papasakoti 
apie Artūrą ir jo riterius ir kitas normanų poetas Estorie de 
Englės autorius Geoffroi(Geffrei) Gaimar. 


53 


Tautiškoji poetų ir istorininkų kalba rodo, kad kunigų švie- 
suomenė tikrai tautėjo (tai vėl sako literatūrą konkretesnę ir gy- 
vesnę pasidarius). Kaip ir anksčiau, tebesikreipdavo kunigai į 
šiaipjau žmones, į liaudį, bet vis daugiau jų veikalus ėmė moty- 
vuoti feodalijos skoniai bei interesai, naujas „socijalinis užsaky- 
mas.“ Žinoma, tebeskambėjo pamoksluose ir kituose veikaluose 
senieji asketizmo motyvai. „,Nelaimingasis žmogau!“ — su- 
šunka garsusis pamokslininkas (Radulphas Ardens, nu- 
mirė 1101 m.) — „kasdien pereini tu iš vaikystės į jaunystę, iš 
jaunystės į senatvę, iš senatvės į mirtį, o tariesi šio pasaulio pi- 
lietis esąs! Nei kasdien mirštantieji, nei kapai, nei numirėlių 
kaulai, niekas tavęs nesujaudina ir nemoko! Nesupranti, kad šioj 
žemėj tesi tu tik svetimšalis ir keleivis! Keleivio nesustabdo nei 
žydintieji laukai, nei tyrus vandenėlis, nei žavinčios giraitės. Ko- 
dėl gi mus žavi pasaulio grožybės, prabanga, turtas, pomėgiai, 


Istorija 16 


— 242 — 


garbė? Visa tai, kaip žaibas nyksta.“ Kartą apėmusi buvo pa- 
naši nuotaika ir Robertą Wace.— 


Toute rien se torne en dėclin, 

Tout chiet, tout meurt, tou vait afin; 
Homme mueurt, fert use, fust porrist, 
Tur font, mur, chiet, rose flaistrit, 
Cheval tresbuche, drap vietist: 

Tout ovre fet de maiur pėrist. 


Aukštos kilmės senjoras Helinandas 1183 m. paliko savo 
globėjo Pilypo Augusto dvarą, tapo vienuoliu ir parašė Vers 
de la Mort ir Moralinę Poemą, kur aprašė šventa 
vienuole tapusios Thais gyvenimą. 

Ypačiai religinga poezija vokiečių kalba (frūhmittel- 
hochdeutsche Poesie). Iki XII amžiaus pusės tebe- 
kūrė ją vieni kunigai ir vienuoliai, iki amžiaus galo jie vyravo. 
Vokiškai rašydami, kuone visi poetai stengėsi mokyti ir dorinti 
žmones, vistiek — ar į visus pasaulininkus, ar tik į ponus tesi- 
kreipė. Todėl ir išėjo, kad lotyniška XI-XII amžiaus poezija 
pirma buvo daug konkretesnė ir gyvesnė už vokiškąją. Lotyniš- 
kais hekzametrais apdainavo poetas (Gotšalkas) Heinricho 
IV kovą su Saksonais (1073—1075 m.). Lotyniškais laiškais, 
epigramomis ir t. t. pasireiškė kiek autorių individualybė. Pir- 
mieji minėtosios vokiečių poezijos kūriniai abstrakčiai ir mono- 
toniškai parašyti. 

Daugelis autorių skelbė asketines kliuniečių ir hirsaujiečių 
pažiūras, paniekinamai ir įtūžę kalbėjo apie vil ubelen 
mundus. „Kaip gaila, kad aibės motinų vaikai turi eiti pra- 
garan!“ sušuko poemos apie Tiesą (Die Wahrheit) auto- 
rius. Savo „Prakalbai apie tikėjimą“ (Rede vom Glau- 
ben), kur išdėstė ir sukomentavo „Tikiu Dievą“, vargšas 
Hartmannas (Derarme Hartmann) pridėjo skyrių 
apie pasaulį. Čia aprašė jis pasaulio blogybes, o jomis žmones 
apkaltino, nes jie tik ties savimi težiūrį ir savo pomėgiais tesirū- 
piną. Ne kitaip manė ir moralės teoretikas, Vom Recht vei- 
kalo autorius, tik, hirsaujiečių įtakoj būdamas, reikalavo, kad visi 
žmonės lygūs būtų, ir demagogiškai turtuolius bei didikus puolė. 

Melko vienuolyno broliu tapęs, riteris Heinrichas 
(Heinrich von Melk, apie 1160 m.) buvo tikras XII 


— 243 — 


amžiaus Juvenalis. „Noriu“, sako jis Von des todes ge- 
hūgende (Apie mirties prisiminimą) pradžioj, „kalbėti pasau- 
lio žmonėms, priminti jiems mirtį, nes jie, deja, mirčiai ruošiasi 
neskubėdami.“ „Vargšas žmogau, trupusis molio gabale, A r- 
mer Mensch, broder laim! Kentėdama ir dejuodama 
pagimdė tave motina kentėti; plikas ir be marškinių atėjai į 
pasaulį... Baisiai yra Žmogus gimęs, baisiai turi ir žūti!“ 
Karštas satirininkas visų pirma puola kunigus. ,„Moko jie 
mus, bet patys akli; nėra šviesos jų akyse. Turi jie burną, bet 
kurti. Jie šunes, loti nemoką“. Pilvas esąs jų ponas, ir mote- 
riškė galinti viską iš jų padaryti. Primeną, veidmainiai, apaštalo 
žodžius: „geriau yra vesti, kaip gašlumu degti“ Tarytum ir 
apie tuos būtų buvę pasakyta apaštalo, kurie turį visai išsižadėti 
pasaulio!  Vaizduoja Heinrichas pasipuošusį, plaukus susirai- 
čiusį kunigėlį, ponioms įtiktinai gyventi norintį. Tik esąs jis ne- 
geresnis už asilą dvariškis. Štai atnešęs kunigas savo meilužei 
auksinį žiedą. Buvo jam tą žiedą davę plėšikai, nes sutikęs nuo- 
dėmes jiems atleisti. Užsidėjusi žiedą kekšė ir vaikštinėjanti sau 
nosį užrietus. O pragare jos ir visų jos sugulovų kitoniškos, karštos 
grandinės laukiančios. Be pasigailėjimo plaka Heinrichas ir diduo- 
menę, begėdišką ponių kultą ir meilės dainas (troutlieder). 
Kuo gi ponia esanti geresnė už paprasto darbininko žmoną? Nejau- 
gi tuo, kad puikuodama vaikštinėjanti gatvėmis ir savo uodega 
visiems į akis dulkinanti? „Prieik prie vyro morų, kilnioji ponia, 
pažvelk į jį, į savo mielą vyrą; žiūrėk, ar jis vis dar taip linksmai 
tau akimis tebemirkčioja. Kur tuščios jo kalbos?.. Žiūrėk, koks 
jo liežuvis, kuris dainavo kadai tokias gražias meilės dainas! Kur 
jo smakrelis, gražioji barzdelė? Kaip gailiai ištiesta jo rankos, ku- 
riomis tave apkabindavo ir glamonėdavo! Kurgi tos kojelės, ku- 
riomis taip gražiai tapendavo su moterimis vaikštinėdamas? Žiū- 
rėk: jo kūnas išpumpęs, kaip jaučio; iš numirėlio drobės sklinda 
bjaurus kvapas ir garai.“ (Vom Pifaffenleben, Vom 
gemeinen Leben). 


Su dualistine asketų nuotaika gražiai sutiko, kad, žmones 
sudorinti norėdami, rašytojai įkalbinėjo jiems šį gyvenimą tuščią 
esant ir mielai kėlė aikštėn pragaro ir rojaus antitezę. „Dangus 
ir Pragaras“ (Himmel und H6ėlle, apie 1050 m.) duoda 
baisų tamsaus ir ugningo pragaro vaizdą, kur amžinai kenčia 
visai nebetekę vilties nusidėjėliai. Bet nepasisekė autoriui dan- 


16* 


— 244 — 


gaus džiaugsmų aprašyti: spalvų ir vaizduotės pritrūko. Sėk- 
mingiau, kad ir labai nayviai, vaizdavo dangaus karalystę vienas 
XII amžiaus galo autorius (Vom Himmelreich). Dan- 
guje, pasak jo, visko esama, ko tik trūkstą žmonėms žemėj. Ne- 
bereikią rojuje duonos kepti, nei mėsos ir žuvies virti; norint alu- 
čio patriaūkti, nebereikią ten iš miežių ir avižų salyklos darytis. 
Dangiškojo gyvenimo visai į mūsiškąjį nepanašaus esama. „Duok 
man, Viešpatie, kad gaučiau Tavo malonės ir pamatyčiau puikųjį 
tą grožį. Dabar pasaulio dulkės neduoda jo matyti, ir nieko ne- 
girdi ausys dėl pasaulio triukšmų“. Mat, galima įsivaizduoti 
dangaus karalystė arba perabstrakčiai ir negyvai, arba — perže- 
miškai. Žemiškai ją įsivaizduodami, nejučiomis ir nenoromis tei- 
sino rašytojai žemės gyvenimą. Tačiau savotiškai teisino tą gy- 
venimą ir tie, kurie abstrakčiai dangaus karalystę aprašinėjo, taip 
antai, veikalo apie „Dangiškąją Jeruzalę“ (Vom Himmli- 
schen Jerusalem) autorius. Aiškino juk visai konkre- 
čius Šv. Rašto žodžius simboliškai (tiksliau sakant — alegoriš- 
kai), o tokių dangaus karalystės ir išviso tikėjimo dalykų sim- 
bolių daug galima buvo atrasdinėti ir gamta bei žmonių gyveni- 
mas betyrinėjant. — Septyni antspaudai Apokalipsio paminėta. 
Argi ne septyni esą Bažnyčios sakramentai? ar ne septynios sa- 
vaitės dienos, planetos? ar ne septyni menai ir žmogaus amžiai? 
Taip klausė kunigas Arnoldas. Kitas kunigas, Werneris 
rūpinosi skaitmeniu 4 ir visą pasaulį ketverino. Uodega liūtas 
savo pėdas smėly užžarstąs. Argi nesimbolinąs jis čia Kristaus, 
kuris taip įsikūnijęs, kad žmonės Jo Dieviškumo nė nepamatę? 
Esąs toks žvėris levaskruzdė, formicaleo, kurio tėvas — 
liūtas, o motina — skruzdėlė. Kaip ir liūtas, neėdąs jis žolės, o 
kaipo skruzdėlė — mėsos; todėl badu mirštąs. Tai kam gi jis 
gimstąs? — Aišku: simbolinąs žmogų, norintį kartu ir Dievui, ir 
velniui įtikti (Pal. $ 48). 


Contemplemur adhuc nucem. 
Nux est Christus. Corpus nucis 
Circa carnem poena crucis. 
Testa corpus osseum. 

Carne tecta Deitas 

Et Christi suavitas 

Signatur per nucleum. 


— 245 — 


Žodžiu, visas pasaulis esąs paties Dievo simboliškai parašyta 
knyga. Mokantiems ją skaityti, kiekvienas sutvėrimas, žmogus, 
gyvulys, augalas ar akmenėlis be galo daug sakąs. 


Nen est rien en cest munt 
Ki essample ne dunt, 
Kil savreit demander 
Enguerre e espruver. 


Taigi, simbolinio aiškinimo metodas, senasis Bažnyčios ra< 
šytojų metodas, vertė juos tyrinėti žmonių gyvenimą ir gamtą, 
rašyti apie gyvulius (Physiologus) ir akmenis (De 1a- 
pidibus, Lapidarium, žiūr. $ 51) ir gėrėtis pasaulio 
grožybėmis. Žinoma, alegoriškai tą pasaulį aiškindami, daug vi- 
sokių nesąmonių prigalvodavo ir abstraktino jį, sausino ir išro- 
mydavo. Tačiau pats religinis simbolinio metodo pradas įkvėp- 
davo aiškintojams kilnių minčių, gaivino ir gilino dvasinį jų gy- 
venimą, sudėtingą ir turtingą jį darė; pasaulį abstraktino, bet sie- 
los gyvenimą konkretino. Šita vulgarinė mistika panaši buvo į 
filosofiškąją ir panašiai veikė. Tiek mistinių teologų (Šv. Ber- 
nardo, viktoriečių, Ruperto iš Deutz), tiek simbolinių 
aiškintojų nuotaika sijo su bažnytiniu, ypačiai lotyniškųjų, gies- 
mių kūrėjų nuotaika; iš dalies ta himnologija ir pasireiškė. O čia 
vėl konkretino tikėjimą individualūs žmogaus santykiai su Kris- 
tum, su Jo šventaisiais, ypačiai — su douce piteuse 
dame, Panele Švenčiausia. 


Orientis janua, nesciens patere, 

De gua Christus exiit sine damno serae, 
Miserere miseri, mei miserere, 
Miserere citius, ne me cogas flere! 


Ji — laudabilis et universalis imperatrix 
angelorum et hominum. Ji, princeps et re- 
gina coelorum, ipsa facta est domina mundi. 
Galint ji įsakyti pačiam Dieviškajam savo Sūnui — 


Li saint, en De priant, me peuvent avoueier proyer; 
Mais vous, pies Diu dame, commander et proyer. — 


— 246 — 


ir negalįs paniekinti jos maldos Kristus. — Kristaus dešinėje 
stovįs angelas su trimitu. Kristus sakąs jam: „Trimituok“. Iš- 
girdęs trimitą, pasaulis visas sudrebėjo, kaip epušės lapelis. ,,(Dar 
kartą sutrimituok!“ Bet žinanti Malonės Motina, kad vėl sutri- 
mitavus angelui, žūsiąs pasaulis; tad puolus savo Sūnui po kojų, 
prašius pasigailėti pasaulio. Ir nusileidęs Kristus mylimajai Savo 
Motinai. 

Eia, rosa sine spina, 

Peccatorum medicina! 

Pro me Deum interpella, 

Ut me salvet a procella 

Huius mundi tam immundi, 

Cujus fluctus furibundi 

Omne parte me impingunt 

Et peccati zona stringunt. 


Panelės Švenčiausios kultas ypačiai klestėjo Prancūzijoj, kur 
karštai ėmė garbinti Virgo gratiosa XII amžiaus misti- 
kai, iš jų — traktatą ir gražių giesmių Dievo Motinos garbei pa- 
rašęs Šv. Bernardas. Bernardo vienuoliai, cistercijiečiai, kaip 
ir prėmontriečiai, kiek galėdami plėtė tą kultą. Be bažnytinių 
giesmių atsirado daug Dangaus karalienę garsinančių legendų. 
Netrukus, XII amžiaus gale ir XIII-ame, pirma atskiros legen- 
dos, o paskui ir jų rinkiniai buvo jau verčiami prancūziškai. Taip 
antai, lotyniškąjį rinkinį išvertė (apie 1200 m.) Saint-Me- 
dard vienuolyno prijoras Gautier de Coincy (Mi- 
racles de la Sainte Vierge). 

Garsino tos legendos Panelės Švenčiausios galią ir stebuklus. 
Ji esanti visų, net nusidėjėlių užtarėja. Pasigailėjusi net vieno 
vagies, kuris tiek ją garbinęs, kad net savo grobį (žinoma, ne 
visą) jai aukodavęs ir Jos garbei vargšams padėdavęs. Kai bu- 
vęs pagaliau pakartas, Panelė Švenčiausia švelniose savo rankose 
dvi dienas jį laikius ir, būdeliams trečią dieną atėjus, nedavus jo 
nužudyti. — „Šalin! šalin!“ — sušukęs vagis. — „Nieko nevalia 
daryti. Žinokite, kad mano ponia šv. Marija man padeda,“ 


Fuiez, fuiez, ne vaut nien! 
Bien sachier tuit a escient, 
Oue ma dame Sainte Marie 
En secors m'est en aie. 


— 247 — 


ITėjęs į Clairvaux vienuolyną vargšas žonglioras ir tapęs 
vienuoliu. Deja, nemokėjęs jis nei psalmių giedoti, nei kitaip 
Dievui tarnauti. Kartą įėjęs į bažnyčios kriptą ir ėmęs skųstis 
ir melstis Panelei Švenčiausiai. Bet štai atėjus jam į galvą graži 
mintis.  Nutaręs tarnauti Panelei Švenčiausiai žonglioriškai — 
ėmęs kiek begalėdamas iš visų jėgų šokti ir visokius juokus 
krėsti; šokdavęs, kol leisgyvis žemėn padrioskėdavęs. Sužinojęs 
tai abatas, pats slapta nuėjęs į kriptą pažiūrėti, ar tiesa jam 
sakyta. Visus žonglioro šokius pamatęs, be to — ir didįjį 
stebuklą. — Kai gulėjęs be žado ant žemės nuvargęs šokėjas, nu- 
žengus iš dangaus pati Panelė Švenčiausioji ir švelniai baltu rank- 
šluosčiu ėmus vėduoti savo menestrėlį. 

Su Dievo Motinos kultu susiję buvo ir pirmieji liriniai kūri- 
niai vokiečių kalba. Tai buvo dvi menkos Ave Maria pa- 
rafrazės (Seckau ir Muri parašytos), Melko Mari- 
jos Giesmė, Arnsteiner Mariengedicht ir, 
pagaliau, mistinis ir tikrai poetinis Rheinisches Marien- 
lob. Apokrifiška Motiejaus (Pseudo-Motiejaus) 
evangelija remdamasis kunigas Werneris sukūrė tris gra- 
žias giesmes apie Panelės Švenčiausios vaikystę (apie 1172 m.). 


Pamokslus arba šventojo legendą rašydami, mielai įterpdavo 
kunigai į tekstą daug gražių padavimų ir visokių juokingų nuo- 
tykių: iš dalies stengėsi sudominti klausytoją arba skaitytoją, iš 
dalies jiems patiems visa tai įdomu buvo. Dažnai šventojo gy- 
venimas tapdavo tikra novele. Ne tik senovės kankinių, didžiųjų 
stebukladarių ir vietos šventųjų — net nebūtų šventųjų (taip 
antai, krikščioniškojo Oidipo Albano) gyvenimus aprašinė- 
davo autoriai. Ne teisybės, bet pamokslo ar meno tikslų žiūrė- 
dami, naudojosi jie kitomis legendomis, senovės rašytojų veika- 
lais, žmonių pasakojimais ir keliaujančiais padavimais. Taip an- 
tai, XI amžiuje parašyta ir XII-ame vokiškai suritmuota, airio 
Brandano legenda pasakoja, kaip Šv. Rašto stebuklais pa- 
abejojęs Brandanas turėjęs už tai 9 metus klajoti po vandenyną. 
Atsidūręs pagaliau laimingųjų saloj. Matęs angelus su velniais 
kovojant, pats kovojęs su slibinu, nuostabiomis žuvimis, su jūros 
moteria ir priplaukęs magneto kalną. Čia visai aiškūs airių taus 
tosakos motyvai (I t. $ 58). Savotiškai tuos pat motyvus per- 
dirbo apie 1150 m. vienuolis airis Morkus, kuris aprašė mis- 
tinį savo draugo Tungdalo regėjimą. Tungdalo dvasia 


— 248 — 


išėjusi iš kūno ir tuo tarpu, kai visi jį nebegyvu laikė, keliavusi po 
pragarą, skaistyklą ir rojų. Atgijęs Tungdalas papasakojęs visa, 
ką buvo matęs. Visio Tungdali XII amžiaus gale iš- 
versta buvo vokiškai. 


Pasinaudojo vokiečių kalbos rašytojai ir visai konkrečia Šv. 
Rašto, ypačiai Senojo Įstatymo medžiaga. Bambergo vys- 
kupo įsakymu jo kaunauninkas Ezzo, XI amžiui įpusėjus, pa- 
rašė giesmę (cantilena) apie pasaulio sutvėrimą ir istoriją 
(palyg. $$ 51, 52). Giedojo tą vokišką giesmę keliaudami paties 
vyskupo lydimi maldininkai. Ezzo imitavo lotyniškas giesmes; 
bet buvo jis ir mokytas teologas, tad ne tik pasakojo, bet ir ko- 
mentavo. Neapsėjo be teologijos ir Motina Ava (numirė 
1127 m.). Teologijos žinių gavo ji iš savo sūnų, kurie „jai Šv. 
Rašto prasmę išaiškino“. Tos „knygoj“ parašyta apie Jėzaus ir 
apaštalų gyvenimą, apie Šv. Dvasios dovanas, apie Antikristą ir 
Paskutinį Teismą. Gal būt, jos poemėlėms turėjo įtakos ir tau- 
tosaka. Visai teologiškai traktavo temą Anegenge auto- 
rius (apie 1160 m.): su Šv. Bernardo, Hugono, Abelardo ir Ho- 
norijaus raštų pagelba aiškino pasaulio sutvėrimo, įsikūnijimo ir 
kitų teologiškųjų klausimų prasmę. 

Kiti dėstė vokiškai Šv. Rašto turinį daug konkrečiau ir pras- 
čiau: džiaugėsi jį atpasakodami (Wiener Genėsis, Exo- 
dus). Autoriai įpindavo į savo poemas riterių gyvenimo ir poe- 
zijos motyvų; stengėsi riterius dvasine poezija sudominti. Vis 
dėlto gyvesnės ir meniškesnės buvo poemos, atskiriems Šv. Isto- 
rijos epizodams ir žmonėms skiriamos. Abi „Juditos“, ypačiai 
Jūngere Judith, atrodo tikri romanai esą. Šiuo atžvilgiu 
dar įdomesnis Pilotas. — Buvęs tas Pilotas pavainikis Mainzo 
karaliaus sūnus. Už garbėtrošką ir žiaurumą ištremtas buvęs 
pirma Romon, paskui Ponton. Iš čia pasikvietęs jį Erodas Pa- 
lestinon žydų numalšinti. Atlikęs Pilotas Jeruzalėj visa, kas 
Evangelijos aprašyta, net daug daugiau, ir grįžęs pagaliau Ro- 
mon. Kadangi nužudęs jis čia Prancūzijos karaliaus sūnėną, 
niekas nebedrįsęs su juo kovoti: „visi bijojo jo giminės ir Vo- 
kiečių tautos labiau, kaip Karolingų“. 

Mat, autoriaus ne tik įdomaus novelisto, bet ir patrijoto būta, 
Permaža istorijos žinių jis turėjo, domėjosi betgi žmonijos isto- 
rija ir nemažiau už Ottoną Freisingietį vertino Vokiečių imperiją. 


— 249 — 


Ne jis vienas. — Bavarijos Siegburgo vienuolyno brolis 
XII-ojo amžiaus pradžioj sukūrė vokišką poemą Kūlno arki- 
vyskupo (1056—1075 m.) šv. Annono garbei (Annolied). 
Ant šakių kilojo jis šitą savo vienuolyno steigėją, ir pamaldųjį 
asketą, bet menką politiką padarė pavyzdingu vyskupu. Annonas, 
kaip liūtas koks, priešinęsis kunigaikščiams ir, kaip avinėlis, 
vaikščiojęs tarp neturtingųjų. Dažnai rūpėję jam vargšai ir li- 
gonys; tik su savo miestelėnais susivaidijęs. "Tai ir buvus nuo- 
dėmė, dėl kurios negalėjęs jis sėsti į paruoštą jam danguj sostą. 
O tą sostą pamatęs jis mistiniame savo regėjime. Taigi, susitai- 
kęs Annonas su kėlniečiais ir laimingai numiręs. Tačiau nepasi- 
tenkino poetas Annono gyvenimu ir jo padarytais stebuklais: 
išdėstė pasaulio ir žmonių istoriją. Aprašė Nino ir Semiramidos 
karaliavimą, Trojos karą, Aleksandro Didžiojo žygdarbius ir Ro- 
mos įsigalėjimą. Papasakojo, kaip Frankai priėjo Reino upę, ir 
kaip įsteigtas buvo Kėino miestas, „už visus Vokietijos miestus 
gražiausias.“ Skaitant poema, galima kai kur pastebėti ne tik 
novelistinės, bet ir epinės poezijos dvasios; ir autorius, be abejo, 
buvo jokulatorių (spilmanų) poezijos įtakoj. Vis dėlto savo vei- 
kalą pradėdamas, aiškiai ją kritikuoja. — ,„Daug kartų esame gir- 
dėję dainuojant apie senus nuotykius, kaip gražiai kovojo didvy- 
riai, kaip griovė jie tvirtas pilis, kaip skyrėsi mieli draugai, kaip 
žūdavo galingi karaliai.“ 


Wir horten ie dikke singen 

von alten dingen: 

wi snelle helide vahten 

wi si veste burge brachen, 

wi sich libin winiscefte schieden, 
wi richte kunige al zegingen. 


Autorius norėjo savo daina kreipti skaitytojų dėmesį į kitus, 
svarbesnius klausimus: ,,„Metas jau dabar pagalvoti, kaip mes pa- 
tys baigsime savo gyvenimą“.  Nepasisekė autoriui savo suma- 
nymo įvykdyti: ir jo veikale karai, galingieji karaliai ir didvyriai 
užtemdė šv. vyskupą. 


Nelabiau pasisekė tai ir Ciesorių Knygos (der 
kunige buoch) autoriui arba autoriams, nes galima spėti, 
kad parašė tą istorinę poemą keli (mažų mažiausia du) Re- 


— 250 — 


gensburge gyvenę poetai. Pačioj veikalo pradžioj polemi- 
zuoją autoriai su spilmanais, kurie tvirkiną jaunuomenę savo poe- 
momis, be to, daug ir meluoją. Taip antai, negalima esą raštais 
įrodyti, kad tikrai yra gyvenę Attila ir Dietrichas (Theuderikas 
Didysis) ; Dietrichą įmetęs velnias į Vulkano kiaurynę, kur turė- 
siąs Dietrichas amžinai degti (taigi, matyti, kad gyventa vargšo!). 
„Daugelis poetų prigalvoja melagingų pasakojimų ir poetiškais 
žodžiais juos sydina. Baisu man, kad užtai turės degti jų sielos“. 
Autorius (arba autoriai) ir sumanė parašyti dorą ir istorinį vei- 
kalą. Ištikrųjų, daug prirašė doros ir tikėjimo pamokymų, smul- 
kiai išdėstė Šv. Silvestro legendą ir mėgino įrodyti, kad ne liki- 
mas (wilsaelde), bet Dievo Apvaizda pasaulį ir žmones val- 
danti. Daugiau vis dėlto atpasakota įdomių, bet abejotinos doros 
apysakų (pal. $ 51); o istorininko uždavinį autoriai ir visai savo- 
tiškai suprato. Paimta imperatorių sąrašas ir Romos miesto ap- 
rašymas, prikergta kiekvienam imperatoriui iš visur surankiotų 
anekdotų bei padavimų, ir tiek. Taigi, išėjo ne tiek istorija, kiek 
ne Romėnų laikus, bet XII amžiaus riteriją charakterizuojančių 
apysakų rinkinys. Istoriškesnis randas veikalas Vokiečių impe- 
ratorius priėjęs. Jie ir esą tikrieji Romos ciesorių įpėdiniai, o ski- 
riąsi nuo jų krikščioniškąja savo dora. Pačius krikščioniškuosius 
Romos imperatorius savo tikėjimu ir darbais viršijęs didžiausias 
rex christianus (ne prancūzas, kaip buvo manęs Anno- 
lied autorius, bet vokietis) Karolius Didysis. Žinoma, buvę 
negerų valdovų ir vokiečių trape, taip antai — rex iniguus 
ir tironas Heinrichas IV. Virsta čia Ciesorių Knyga partijotiniu 
ir net partyviu veikalu. Autorius( rodos, antrasis autorius ir viso 
veikalo redaktorius, gal būt, Rolando Dainą į vokiečių 
kalbą išvertęs kunigas Konradas) peikia Konradą III 
už jo kovą su Heinrichu Išdidžiuoju ir kildina bavariečius. Te- 
spėjo jis tik pradėti antrąjį kryžiaus karą dėstyti: sakinio vidury 
veikalas nutrūksta. 


54 


Kunigų literatūra visoj Europoj kaskart labiau sijo su visuo- 
menės, ypačiai riteriškosios visuomenės gyvenimu; ir šviesuo- 
liams kunigams vis didesnės įtakos turėjo pasaulininkų dvasia. 
Neatsisakydavo jie, žinoma, nuo religinių ri moralinių savo užda- 
vinių: romaniškai arba vokiškai rašydami tebemokė žmones; at- 


— 251 — 


likdavo betgi tas savo pareigas ne tiek jau karštai, bent — neno- 
romis ir nesąmoningai užsikrėsdavo pasaulininkų pažiūromis, pa- 
pročiais ir skoniais. Tapęs apysakininkais, stengėsi epinius vei- 
kalus kurti. Gaivino jie Karolingiškojo Renesanso dvasią, su 
kuria tiek smarkiai kovoję buvo XI amžiaus asketai; gaivino pa- 
saulinės ir religinės dvasios pusiausvyrą ir, kaip ir karolingiškieji 
švietėjai, gal būt, nesąmoningai, stiprino pasaulinę. 

Šiuo atžvilgiu labai įdomūs ir svarbūs vagi scholares, 
arba clerici, vagantai, kurių kaip tik XI amžiuje padau- 
gėjo. Tai buvo visų pirma studentai, kurie be perstogės vaikšti- 
nėjo iš vienos garsios mokyklos į kitą ir dažnai daugiau vaikšti- 
nėjo ir linksmindavos, kaip mokėsi. Bet ir mokydamies bohe- 
miškai gyveno, nors nemažai ir vargo. Tūlas studentėlis miego- 
davo pačioj mokykloj, saulei tekant atsikeldavo ir, kaip alkanas 
vilkas, bėgdavo duoneliauti, gailestingų moterėlių duonos kąs- 
nelio maldaudavo — 


„..iacebat in scholis 
Consuevitgue surgere circa ortum solis, 
Ut lupus famelicus, maximus gui dolis 
Cibum sibi gueritat feminee prolis. — 


laimė, kad dramblio dantis turėjo: šiaip — negalėjęs būtų kitas 
nė sukramtyti tokios sausos duonos. O užsigerdavo kilnusis mo- 
kinys tyraus vandenėlio. Užtai grįždavo mokyklon blaivus, gied- 
riom akim — tikras Paris. — 


Bibit aguam desuper nobilis scolaris. 
Panis eius muscidus, durus ut molaris. 
Sed dentes eburneos habet; sicut Paris, 
Parietem penetrat oculis preclaris. 


Kaip ir iš šitų autobijografiškųjų eilėraščių matyti, šitoks 
studentas buvo ir lotynų poezijos ir išviso mokslo pauostęs. Daug 
studentų susidėjo į tam tikrą vargšų, bet linksmų šviesuolių ke- 
liauninkų broliją. "Tapdavo tos brolijos nariais ir ištremtieji iš 
vienuolyno arba pasprukę iš jo vienuoliai (pal. II, $ 74), ir vys- 
kupo pasmerktieji kunigai. Heinricho II Plantagenėto amžinin- 
kas Giraldas (Giraldus Cambrensis, Girald 
de Barri) rašo: „Vienas parazitas, vardu Golias, didžiai pra- 


— 252 — 


garsėjo mūsų laikais savo rajumu (gulositate) ir gašlumu. 
Tiesa sakant, geriau būtų buvę pavadinti jis „„Gulia“ (kamšliu), 
nes pasiutiškai valgydavo ir gerdavo. Buvo jis, gali sakyt, mo- 
kytas žmogus (litteratus), tik nedoras ir gerų mokslų ne- 
apšviestas. Begėdiškai ir kvailai išvėmė jis daug tiek metriškai, 
tiek juokingai prieš popiežių ir Romos kuriją parašytų eilėraščių, 
carmina famosa“. Tomo Beketo šalininkas ir Heinricho 
II priešas, Giraldas norėjo išaiškinti, kodėl vagantai vadinosi go- 
lijardais, ir, kiek begalima, išpeikė karaliaus mėgiamą bedievišką 
jų poeziją. Tačiau vargu bau gyveno kada minėtasis Golias. 
Greičiau vagantai pavadinti buvo golijardais todėl, kad daug jų 
mokėsi pas garsųjį Abelardą, o dialektikos priešas šv. Be r- 
nardas pavadino jį „naujuoju filistimų vadu“, Galijotu (Go- 
liath). Šiaip ar taip, sudarė golijardai-vagantai laisvą broliją 
arba, tiksliau sakant, atskirą socijalų sluoksnį, nes jokios organi- 
zacijos neturėjo. Čiaužydavo, elgetaudavo, dainuškomis duonos 
užsidirbdavo ir nežinia kaip gautus pinigus smuklėse prašvilp- 
davo; tuo panašūs jie buvo į žinomus jau mums jokulatorius; bet 
iki XIII amžiaus jokulatorių šalinosi: laikė save šviesuoliais, 10- 
tyniškus eilėraščius kurdavo. Persiėmė jie bažnytinių giesmių 
formą, toninį eiliavimo būdą. Rašydavo kartais ir bažnytines 
giesmes (versus super sanctos, Agnus Dei ir 
kt.); giedodami jas bažnyčioj, trukdydavo kunigui net mišias lai- 
kyti, o maldininkus erzindavo. Tačiau labiau mėgo golijardai ki- 
toniškas temas. 

Yra golijardų poezijoj ir gražių maldų Panelei Švenčiausiai, 
ir pamokslinių eilėraščių apie dorybes ir nuodėmes, ir satirinių 
poemėlių apie kunigus, Romos kuriją ir popiežių (Contra ec- 
clesiasticos juxta visionem apocalypsis 
ir kt). Yra sąmojingų parodijų — Missa gulonis arba 
Evangelium secundum marcam argenti (vadi- 
nasi ne Morkaus,betsidabro markės evangelija). Gra- 
žiai ir gyvai aprašyta pavasario grožis; linksmai ir sveikai, nors 
ciniškai kiek — meilė. Bet dažniausiai aprašinėjo vagantai savo 
pačių gyvenimą. Čia didžiai pragarsėjo vadinamasis Archi- 
poeta. Jį globojo Barbarossos arkikancleris ir Kolno arkivys- 
kupas Rainaldas (Rainald von Dassel); gal būt, 
kurį laiką gyveno archipoetas paties imperatoriaus dvare. Pa- 
rašė garsiąją Confessio poetae. 


— 253 — 


Implico me vitiis Turlenuos aš ydose, 
Immemor virtutis. Užmiršau dorovę. 

Mortuus in anima Kūno — dūšia numirė! — 
Curam gero cutis. Rūpi man gerovė. 

Ouis in igne positus Kas gi ugnin įmestas 

Igne non uratur? . Nesudegs, bus šaltas? 
Ouis Papie commorans Pavijos gyventojas 

Castus habeatur? Argi liks nekaltas? 

Si ponas Ypolitum Vakare įkurdinkit 

Hodie Papie, Mieste Ipolitą. 

Non erit Ypolitus Nebe ipolitiškai 

Jam seguente die, Pamatys jis rytą. 

Meum est propositum Karčiamoj — jau nutarta! — 
In taberna mori, Noriu galą gaut, 

Ut sint vina proxima Kad galėčiau mirdamas 
Morientis ori Vyno paragaut. 


Taigi, tūliems vagantams pasisekė šiaip taip išsikapstyti. Be 
to, vagantų nuotaika ir poezija užsikrėsdavo ir šiaipjau kunigai. 
Paryžiuje Cluni abatas globojęs vieną vagantų poezijos at- 
stovą Primasijų. Bažnyčioj sėdėdavęs tas Primasijus su 
kunigais už Dievo stalo, bet puse burnos giedodavęs, nes tik pusę 
prebendos tegaudavęs. Nežinia ar gavo jis pagaliau visą pre- 
bendą, bet neabejoju, kad vagantiškas dainas Cluni abatui 
visu balsu jis bliaudavo. Labai mėgo golijardų poeziją H ein- 
richas II, ne bažnytinių pažiūrų karalius. Neatsitiktinai jo 
dvariškiui Mapui ilgai priskiriama buvo daug vagantų eilė- 
raščių. Tas Walter Map (Gualterius Mapes, — 
1140—1209 m.) ėjo mokslus Paryžiuje. Grįžęs Anglijon, tapo 
karaliaus dvariškiu, paskui — „keliaujančiuoju teisėju“, pagaliau 
—- Oksfordo arkidiakonu; dalyvavo net Laterano sinode 
tikus valdensus. Tačiau vagantiškos nuotaikos žmogus buvo Ma- 
pas; išleido anekdotų rinkinį — De nugis curialium, 


— 254 — 


kur biasiai Bažnyčią kritikavo. Gal būt, domėjosi ir Artūro bei 
Gralio legendomis; tik abejojama, kad buvo jis prancūziškųjų 
„romanų“ apie Lancelotą, Gralį ir Artūro mirtį 
autorius. 

Naujosios literatūrinės linkmės kunigai, vagantai, bent va- 
gantiškosios poezijos atstovai, truvėrai ir jokulatoriai (II t. $$ 75, 
76) susidurdavo karalių ir baronų dvaruose. Įsivyravusi visoj 
toj literatūroj pasaulininkų dvasia gražiai sutiko su augančia ri- 
terijos kultūra. Atsirado žmonių, galinčių kurti naują literatūrą, 
kurios troško feodalinė visuomenė. Kaip ir visa feodalijos kul- 
tūra, buvo toji literatūra truputį dirbtinė. 


VII 


Kurtuazinė literatūra 


55 


Naujoji feodalijos literatūra išaugo Prancūzijoj; iš čia pa- 
plito po Angliją (kur feodalai tebekalbėjo, o literatai rašė pran- 
cūziškai), Ispaniją, Italiją ir Vokietiją. Charakterizuoja naująją 
literatūrą visų pirma vadinamasis kurtuazinis roma- 
nas (courtois—cours— curia— dvaras). Ne dai- 
nuoti, kaip chanson de geste, bet skaityti buvo tas 
romanas skiriamas; ir ne truvėrai bei jokulatoriai, bet tikrieji li- 
teratai jį kūrė. Nuo jokulatorių skyrėsi autoriai tuo, kad, kaip ir 
truvėrai, tik feodalinės visuomenės ir težiūrėjo; nuo truvėrų — 
kad patys tos visuomenės skoniai, papročiai ir idealai didžiai pa- 
kitėjo. Nebe krikščionišką karą, bet riterio žygdarbius garsino 
kurtuazinių romanų autoriai ir nemažiau, kaip karą, net daugiau, 
aprašinėjo riterišką gyvenimo būdą, pokylius, papročius, etiketo 
dalykus ir — meilę. 

Naujiems literatų uždaviniams nebeužteko senosios medžia- 
gos: chronikų ir feodalinių padavimų. — Alberikas (Albe- 
ric de Besancon arba de Briancon) pasinaudojo 
savo poemai lotynų kalbon seniai jau išverstu graikų romanu apie 
Aleksandrą Didįjį. Alberiko veikalą (XI-XII amž.) ne- 
trukus (XII-—XIII amž.) perdirbo ir padidino kiti poetai. Tai 
buvo Aleksandro Didžiojo romanų ciklas. Jų eiliavimo būdas įsi- 
galėjo prancūzų literatūroj ir pavadintas buvo vers alexan- 
drin. Dvyliktojo amžiaus pusėj nežinomas autorius perdirbo ir 
meilės epizodais pagražino Stacijaus Thebaidą; vienuolis 
Benediktas (Benoit de Sainte-Maure, His- 
toire des ducs de Normandie autorius) parašė 
Roman de Troie (apie 1165 m.). Imitavo jis Roman 
deThėbesir Aenėjaus Romaną (Roman dEneas, 


— 256 — 


apie 1160 m.). O pastarojo autorius buvo Ovidijaus sekėjas 
ir ovidiškai perdirbo ir papildė Vergilijaus poemą. 

Visi tie poetai nepaprastą Graikiją ir nepaprastus rytus vaiz- 
duoja. Esą čia rūmų, kur šlamą aukso ir smaragdo medžiai, o ant 
tų medžių tupį, purpsį ir čiulbuoją auksiniai ir rubininiai paukš- 
teliai. Esą nuostabių sutvėrimų — sirėnų, amazonių, šungalvių 
(kinokefalų) ir mergelių-žolynėlių, kurios pavasarį stačiai iš že- 
mės dygstančios. Tuose kraštuose medžiai šlamėdami prana- 
šaują, o burtininkai drąsuolius paverčią bailiais ir bailius — drą- 
suoliais. Tačiau ir Aleksandras Didysis, ir kiti senovės didvyriai, 
gali sakyt, feodaliniais senjorais tapo. Aleksandras, tai pavyz- 
dingas feodalinis karalius, drąsus ir dosnus. Be to, kaip darė 
Ovidijaus herojai ir kaip norėjo daryti riteriai bei ponios, visi mi- 
nėtųjų romanų herojai didžiai rūpinasi meilės dalykais. Ne tik 
myli, bet smulkiai savo įausmus analizuoja. Kiaurą naktelę, už- 
migti negalėdami, scholastiškai ir pedantiškai samprotauja, ko- 
kio švelnaus, kartu ir žiauraus esama to dievo Amūro ir kuo auksi- 
nės meilės strėlės skiriasi nuo švininių — neapykantos. 

Autoriai imdavos temų ne tik iš senovės rašytojų veikalų: 
daug siužetų duodavo jiems ir lotyniškai išverstieji ir atpasako- 
tieji graikų ir bizantijiečių romanai ir apysakos. Kartais net 
šventojo gyvenimą aprašydami derindavo autoriai savo veikalą su 
kurtuazinės visuomenės skoniu, ir išeidavo graži novėlė. Gau- 
tier dArras norėjo poetiškai atpasakoti legendą apie Šv. 
Kryžiaus atradimą, o ištikrųjų parašė kurtuazinį romaną apie im- 
peratorių Herakliją (Eracle). Heraklijas buvęs romėnas ir iš 
pat mažens pasižymėjęs antgamtiniais savo gabumais: mokėjęs 
sužinoti, kokią paslaptingą jėgą ir vertę turį akmens, žirgai ir 
moters. Pakliuvęs jis Konstantinopolio imperatoriaus valdžion ir 
daug padėjęs jam savo patarimais. O savo žygdarbiais taip pra- 
garsėjęs, kad pagaliau pats buvo išrinktas imperatorium; užka- 
riavęs Persų karaliaus užimtąją Jeruzalę ir atėmęs jo pagrobtąjį 
Šv. Kryžių. Netrūko romanui ir meilės intrigos. 

Legendą romanu pavertė Gautier norėdamas, gal būt, 
patikti savo globėjams, nes pradėjęs buvo rašyti šį veikalą grafie- 
nei Marijai Champagnietei ir jos vyrui, o pabaigė 
grafui BaudoinIV de Hainaut. Globojo grafienė 
Marija ir kitus poetus, ypačiai garsųjį  Chrestien de 
Troyes, kuriam davė net vieno romano (Lancelot) idėją 
ir siužėtą. 


— 9257 — 


Chrestien buvo labai mokytas poetas, daug skaitęs ir 
nemaža matęs; gyveno ir Anglijoj, ir Flandrijos bei Champagnės 
dvaruose, buvo vėtytas ir mėtytas. Ėmė jis rašyti apie 1160 m.; 
pradžioj imitavo Ovidijų, bet greit susirado visai naujų tėmų. Gal 
būt, kaipir Marie de France, susipažino jis su trumpo- 
mis Anglijos ir Bretagnės žongliorų poemėlėmis, vadinamomis 
lais. Deja, tų poemėlių nė pėdsako mums nebeliko, o antra 
vertus — Chrestien, be abejo, skaitęs buvo Wacės ir Got- 
friedo Monmouthiečio veikalus ($ 52). Šiaip ar taip, 
pasinaudojo jis keltiškaisiais, bretoniškaisiais siužėtais. — Apie 
1165 m. parašė poemą apie karalių Marką ir geltonkasę 
Izoldę, paskum — Erec, Lancelot (apie 1172 m.), 
kurio nepabaigė, Yvain ir, vėl nebaigtą, Perceval. 
Meniškai atgaivino jis senųjų keltų dvasią, jų romantizmą, švel- 
nią jų erotiką ir tikrai poetišką vaizduotę (pal. I t., $$ 58-60). 
Kurtuaziniuose klasiškųjų temų romanuose aprašoma buvo daug 
nuostabių, fantastiškų nuotykių, bet autoriai, gali sakyt, blaiviai 
juos aprašinėdavo; ir rados tie nuotykiai labai panašūs į gud- 
rius jokulatorių šposus. Ar pats sau, ar keltų poezijos įtakoj 
būdamas, Chrestien apgaubdavo tuos nuotykius paslaptingumu; 
įsteigė tuo visai naują poetų mokyklą. Taip pat didžiai supoe- 
tino ir sušvelnino jis erotiką. Atsiliepė didvyriškos, bet švelnios 
meilės trokštančioms ponioms,ir naujoji poetika glaudžiai susijo su 
bretonų legendomis, su karalium Artūru, jo paladinais, Apvalio- 
jo Stalo riteriais, su Tristanu ir Izolde, su Percevaliu ir Šv. Gra- 
lio legenda. 

Yvain Brocėliandės girioj nuveikęs ir nužudęs drąsų ri- 
terį, kuris gynęs magiškąjį šaltinį. Tai buvęs toks didis darbas, 
kad patys Apvaliojo Stalo riteriai nustebę, o nužudytojo riterio 
našlė neilgai teverkus dėl savo vyro — pamilus Yvainą ir ištekė- 
jus už jo. Bet drąsusis kovotojas troškęs naujų žygdarbių ir pa- 
likęs gražią savo žmoną, tik prisiekęs tam tikrą dieną grįžti. 
Dėja, perdaug žygdarbių Yvain atlikęs ir — pavėlavęs: neištesė- 
jęs savo žodžio ir nusidėjęs tuo riterio idealui. Tad nebetekęs 
mylimosios žmonos meilės. Tiesa, naujais žygdarbiais tą mei- 
Ig vėl atgriebęs. 

Niekam nežinomas riteris pagrobęs karaliaus Artūro 
žmoną  Guenievrę. Susijaudinę karaliaus riteriai, ypač 
grasusis drąsuolis Lancelot, kuris pats karštai mylėjęs ka- 


Istorija 17 


= 398 = 


ralienę; šokę persekioti grobiko. Nebetekęs kely Lancelot žir- 
go, bet spirinėdamas sutikęs važiuoti ratais, kad ir gėda tai 
buvus riteriui; tiesa, trupučiuką paabejojęs. Užtai jokiems gun- 
dymams nepasidavęs (paniekinęs net savo išgelbėtosios gražuo- 
lės meilę) ir jokių pavojų nepabojęs. Per baisų „kardo tiltą“ 
įsibrovęs į Guenievrės grobiko Mėlėagantoir jo tėvo Bau- 
demagu karalystę, į „kraštą, iš kur nebegrįžtama“. Ties pi- 
limi, kur užrakinta buvusi karalienė, susigrūmęs Lancelot su pa- 
čiu Mėlėagantu; ko tik nežuvęs, nes pamatęs mylimąją ir už- 
miršęs, kaip reikią, kautis. Tačiau toks didvyris buvęs, kad 
vistiek pagaliau nuveikęs priešą ir įlindęs pas Guenievrę. Išdi- 
džiai ir griežtai priėmus ji savo riterį. Kaltinus ji tuo, kad pa- 
abejojęs jis kiek, ar galima jam buvę riterio garbę paniekinus 
vežimu važiuoti. Mat, permažai jis karalienę mylįs. Bet ir pati 
Guenievre mylinti Lancelotą, tik savo meilės parodyti nenorinti. 
Kai gavus ji netikrą žinią apie Lanceloto mirtį, ėmus gailėtis dėl 
savo griežtumo; o kai vėl atėjęs jis sveikas, nebesipriešinus jo 
meilei. Vis dėlto ne Lancelot, bet kitas riteris, Gauvain pa- 
lydėjęs ją pas Artūrą. Lancelotui daug dar tekę pavojų nuveik- 
ti, kol pasiekęs pagaliau karaliaus dvarą. O čia ištikus jį nauja 
bėda. — Liepus jam karalienė, kad turnyre dalyvaudamas kovo- 
tų jis kuoblogiausiai, liepus jam faire au pis; tik po tri- 
jų dienų leidus jam faire au mieux. Čia Lancelotas, ži- 
noma, visą savo drąsumą parodęs. Nežinia, kaip norėjo suderin- 
ti autorius Lanceloto ir Guenievrės meilę su žmonos ištikimybe 
savo vyrui: nepabaigė romano. Užtai gražiai išaiškino, kaip jo 
užsakytojos ir globėjos grafienės Marijos nuomone turėjo rite- 
ris mylėti ir tarnauti savo damai. 

Drąsaus, per savo drąsumą ir žuvusio riterio našlė norėjusi 
apsaugoti nuo tokio pat likimo vienintelį savo sūnelį Percevalį. 
Taigi, gyvenus su juo toli nuo žmonių, girioj, savo pily ir iš- 
auklėjus jį nekaltą ir apie riterių papročius nieko nežinantį. Ta- 
čiau susitikęs pagaliau Percevalis girioj su penkiais riteriais, 
taip gražiai apsiginklavusiais, kad pirma net manęs, jog jų Die- 
vo angelų esama. Bematant išaiškinę jie jaunikaičiui, koks gra- 
žus ir garbingas esąs riterio pašaukimas. Užsidegęs tuo pašau- 
kimu Percevalis ir pasiryžęs pats riteriauti; palikęs motiną, kad 
ir kaip karštai maldavus jį sūnelį pasilikti. Vargšė! jam išjojus, 
greit iš skausmo numirus. O Percevalis atsidūręs pagaliau ri- 


— 259 — 


teriškiausio karaliaus Artūro dvare; čia ir išsiprusinęs, sužino- 
jęs, kas tai esą riteriškumas ir meilė. Pagailę dėlto jam motinos 
ir daug žygdarbių atlikęs, iškeliavęs jos jieškoti. Pakeliui pri- 
ėjęs upę. Čia laive dviejų Žmonių sėdėta, vieno irkluota, antro, 
senelio, meškeriota. Parodęs senelis Percevaliui kelią į vieną 
pilį, kur galima buvę pernakvoti. O tos pilies nepaprastos bū- 
ta. Percevaliui ją pasiekus, vartai patys atsivėrę. Didžioj sa- 
lėj maloniai priėmę svečią daug riterių ir pats senjoras, purpu- 
riniais rūbais apsivilkęs senis. Tik gulėjęs tas senis ant lovos, 
nes skaudėjus jam seniai gauta nebeišgydomoji žaizda.  Apjuo- 
sęs betgi Percevalį senis kardu. Nieko jam nepaaiškinęs, o Per- 
cevalis taip jau išauklėtas buvęs, kad pasidrovėjęs klausti. Šit 
visi nutilę, ir tarnas atnešęs jietį, nuo kurios galo kraujas var- 
vėjęs. Lydėję jį kiti du tarnai degančiomis žvakėmis nešini. 
Paskui atėjus mergelė su brangiais akmenimis žibančiu auksiniu 
indu, su Graliu, ir kita mergelė su dubeniu. Vėl nieko nepa- 
klūusęs Percevalis. Pavaišinę jį ir nuvedę į miegamąjį. Iš ry- 
to suradęs savo drabužius, ginklus ir pabalnotą savo žirgą, bet 
pily nieko jau nebebuvę. Pats nusileidęs keliamasis tiltas, patys 
atsivėrę vartai... Netrukus privijęs prie jojančio Percevalio 
paslaptingas pasiuntinys ir pasakęs jam, kad pilies senjoras ir 
kelią Percevaliui parodęs senis tas pats žmogus buvęs, Karalius 
Žvejys, Roi mehaigniė. Seniai jau laukiąs jis, kad kas 
jo žaizdą išgydytų. Jei būtų Percevalis ko paklausęs, jei būtų 
paklausęs, de guoi sert le graal, tai būtų jis išgydęs 
karaliaus žaizdą, daug gera žmonėms būtų padaręs, o pats sau 
didžiausią šlovę įsigijęs... 

Čia nutrūksta Chrestieno romanas. Bet iš vėlybesniųjų tą 
pačią temą varpančių veikalų galima spėti, ką turėjo galvoj 
Chrestien savo Perceval rašydamas. Norėjo jis riterijos 
idealus susydinti su didžiausia krikščionių mokslo paslaptimi, 
nes Gralis ir buvęs toji taurė, į kurią Juozapas Arimathietis įpy- 
lęs buvęs Nukryžiuotojo kraujo. Gal būt, nevisai tiko tai temai 
apšviestas ir sąmojingas, bet perdaug kurtuazinis poetas. Kaip 
ten bebūtų, bet apie 1125 m. parašytas buvo milžiniškas prozai- 
nis romanas Lancelot du Lac (sudaro jį penkios dalys: 
Estoire del Saint Gral, Merlin, Lancelot, 
GOueste del Saint Gral, Mort d'/Artur). Auto- 
rius suderino įvairias temos versijas ir sukūrė ištisinį veikalą. 


17 


— 260 — 


Pats Kristus suteikęs Juozapui Arimathiečiui 
Gralio taurę, kad būtų ji žmonėms jų išganymo įkaitas. Juoza- 
pui numirus, Gralis atitekęs jo sūnui, paskui jo sūnėnui, nes 
tam sūnėnui Alanui Viešpats padaręs buvo stebūklą — pa- 
dauginęs žuvis. Todėl ir buvęs pavadintas pirma Alanas, paskui 
ir visi Gralio saugotojai, „Žvejų karalium“. Alanas atvežęs Gra- 
lį Britanijon Corbenico pilin, kuri esanti niekam nežino- 
moj vietoj. Britanijoj tuo metu gyvenęs karalius Artūras 
ir jo riteriai. Deja, Artūro karalystė užburta buvus, ir išvaduo- 
ti ji tegalima buvę tik Gralis atradus. Jo ir tejieškoję Apvaliojo 
Stalo riteriai. Garsus riteris buvęs Lancelotas, kovojęs 
ir su Galehautu, ir su kitais 64 Apvaliojo Stalo riteriais; 
Gauvainą iš kalėjimo išvadavęs, daug žygdarbių pridaręs 
bet nevertas buvęs didžiojo darbo, nes su karaliene Guenievre 
susimylėjęs. Taip pat neverti to darbo, ir kiti riteriai, nė 
pats Percevalis. Vienas riteris Galaadas tegalėjęs 
prieiti ir pamatyti Gralį; pamatęs ir numiręs. Paskutinėj ro- 
mano daly aprašė autorius, kaip numiręs karalius Artūras ir 
kaip išnykus garsioji jo karalystė. 

Gralio romanų ciklas tarytum poetiškai komentavo tą rite- 
rijos idealą, kurį XI amžiuje ėmė skelbti ir vykdyti Bažnyčia ir 
kurį ji tebeskelbė ir tebevykdė. Gralio legendoj kurtuazinis ide- 
alas sijo su mistiškuoju. Kaip gražiu savo straipsniu (Roma- 
nia, 1925 m.) įrodė E. Gilson, vienas iš prancūziškojo ro- 
mano kūrėjų (Oueste del Saint Graal autorius) 
dėstė mistines Šv. Bernardo idėjas; maža to — patį Gralį atra- 
dusį Galaadą padarė panašų į šventąjį. Vis dėlto sunku buvo 
mistinė Bažnyčios dvasia suderinti su erotiniais kurtuazinių ro- 
manų motyvais, ir negali sakyt, kad tas darbas prancūzų poe- 
tams pasisekė. Sydinama su erotika Bažnyčios mistika nesvei- 
ku dalyku tapo. "Tiesa, dažnai erotiniai motyvai skverbdavos į 
pačių vienuolių mistiką, į Panelės Švenčiausios ir Kristaus kultą. 

Prancūzijoj daugumai autorių ir skaitytojų mistinės temos 
ir nuotaika, mistiniai jausmai tebuvo tik pikantiškas kurtuazi- 
nių valgių uždaras. Be to, vyravo visai kurtuaziniai motyvai, 
Chrestien de Troyes amžininkė, truputį už jį jaunesnė, 
buvo vadinamoji Marie de France. Gimė ji Norman- 
dijoj, mokėjo lotyniškai ir angliškai. Iš lotynų kalbos išvertė 
„Šv. Patriko skaistyklą“ (Purgatoire de St. Patri- 


— 261 — 


ce), iš anglų — pasakėčių rinkinį (Isopet). Daug buvo ji 
kurtuazinių romanų prisiskaičius ir pati parašė kelias poemėles, 
bretonų žongliorų lais perdirbo. Taigi, priklausė ji tai pa- 
čiai, kaip ir Chrestien, literatūros srovei ir jo įtakoj buvo. Tik 
mistinėmis problemomis visai nesidomėjo: paprastai atpasako- 
davo nuostabias istorijas, kurių buvo skaičius ar girdėjus. 

Leono karalystės riteris Guigemar paniekinamai žiū- 
rėjęs į meilę. Kartą medžiodamas, sužeidęs jis elnią. Bet strė- 
lė stebūklingai grįžus ir sužeidus patį riterį, o elnias — fėjos jo 
būta — prabilęs į jį: „Vasale, niekas negalės tavęs išgydyti; tik 
moteriškė, kuri kentės dėl tavęs ir dėl kurios tu pats kentėsi“. 
Ilgai klajojęs riteris girioj, priėjęs pagaliau jūrą, kur nežinia 
kieno paliktas buvęs gražiai įrengtas laivas. Įėjęs sužeistasis, 
atsigulęs ant puikios iš dramblio ilties, kipariso ir aukso pada- 
rytos lovos. "Tas laivas pats nuvežęs riterį į nežinomą salą, kur 
duksojęs žalias marmurinis bokštas. Gyvenusi čia gražuolė, vie- 
no pavydaus senelio žmona. Priėmusi ji riterį, ėmusi gydyti ir... 
pamilusi. Bet abu gražiai žinoję, kad neilgai tegalėjus trukti 
jų meilė. Tad sumezgus gražuolė riterio rūbų skverną, o jis pri- 
siekęs mylėti tik tą, kas atmegsianti mazgą, ir pats apjuosęs my- 
limąją juostele: prisiekus ir ji mylėti tik mokantį tą juostelę at- 
rišti. Ištikro, ilgam turėjo juodu išsiskirti, ir tekę jiedviem pa- 
tirti daug nelaimių ir pagundų. Bet ištikimai gynęs riterį maz- 
gas, o gražuolę — juostelė, kol vėl abu susitikę. 

Kita Marijos poemėlė (lai du Chevrefeuille) pa- 
sakoja  Izoldės ir Tristano legendos, judviejų meilės 
epizodą. Ta pačia bretoniškąja tema pasinaudojo ir pats Cr es- 
tien de Troyes, tik nebeturime jo poemos apie „Karalių 
Marką ir geltonkasę Izoldę“. Taip pat nebeturime didelio XII 
amžiuje parašytojo romano, kurį perdirbo anglonormanas Tho- 
mas (1155—1170 m.), normanų truvėras talentingasis Be- 
roul (amžiaus gale) ir kiti literatai. Pilniausios ir poetiškiau- 
sios romano versijos priklauso XII-XIII amžiaus vokiečiui 
Gottfriedui Strasburgiečiui ir XX amžiaus pran- 
cūzui — garsiajam mokslininkui Joseph Bėdier. 

Kurtuaziniai, ypačiai bretoniškojo ciklo, romanai tapo mė- 
giamiausia literatūros forma. Vieni poetai apdirbdavo atskirą 
epizodą arba epizodų seriją, kiti duodavo visą savo herojaus bi- 


— 262 — 


jografiją. Visi šiaip taip imitavo Chrestien de Troyes 
poemas. Bet XII amžiaus gale, XIII amžiuje dar labiau, daug 
poetų nustojo domėjęsi mistiškuoju Chrestieno fantastiškumu. 
Poezija blaivesnė rados ir ėmė daugiau vaizduoti riteriškosios 
visuomenės papročius ir realų gyvenimą. Žinoma, ir šiuose 
avantiūriniuose romanuose (romans daven- 
ture) didelę rolę vaidino fantastiški nuotykiai, riterių žygdar- 
biai ir meilė. Apie 1200 m. Jean de Renart parašė sa- 
vo avantiūrinį romaną Guillaume de Dole. 


Guillaume, tai neturtingas riteris, kuris gyvenęs to- 
limoj pily su savo motina ir gražia sesute Liėnor. Ištikima- 
sis imperatoriaus Konrado žonglioras pasakodavęs jam apie do- 
rą ir gražią mergelę. O Konradas pavyzdingas, riteriškas im- 
peratorius buvęs, dosnus ir drąsus. Šaulių nemėgęs: priešą tik 
su savo riteriais nuveikdavęs. Globojęs pirklius. Labiau mė- 
gęs pamiškėj sėdėdamas su poniomis pasišnekėti, kaip medžioti. 
Lyg tiktai žonglioro pasakojimą išgirdęs, tuoj įsimylėjęs Liėno- 
rą ir nusiuntęs pas josios brolį savo senešalą: kvietęsis riterį sa- 
vo dvaran. Atvažiavęs Guillaume ir greit tiek patikęs impera- 
toriui, kad galėjęs nusiųsti motinai pinigų skoloms išsimokėti ir 
laukams apsėti. Pragarsėjęs jis ir imperatoriaus surengtame tur- 
nyre. Tad nebegalėjęs susivaldyti imperatorius ir pasisakęs 
Guillaumui, mylįs ir norįs vesti jo seserį. Bet apšmeižęs nekal- 
tą mergelę blogasis senešalas. — Iš jos motinos sužinojęs, kad 
turinti Liėnor šlauny rožės pavidalo apgamą ir ėmęs sakyti Liė- 
norą jo meilužę esant. Nusiminęs Guillaume ir Konradas. Bet 
skubiai atvykusi Mainzo miestan pati apšmeižtoji. Kadangi buvęs 
tada pavasaris — pavasario iškilmėse visuomet daug žmonių da- 
lyvaudavo — tai kuone visi pamatę gražuolę atvažiuojant ir ėmę 
šaukti: ,,„Voila Mai!“ — „Štai gegužė“, sakysim, gegužės 
mėnesio dievaitė). Slapta padavus sumaningoji mergaitė se- 
nešalui juostelę, sakydama, kad tai esą mylinčios jį Dijono kas- 
telionienės dovana. O paskui viešai ir apkaltinus senešalą tuo, 
kad jis ją išgėdinęs ir tą juostelę jai atėmęs. Senešalas, žinoma, 
siekęs sakęsis nekaltas esąs; o Liėnor reikalavus, kad ordališkai, 
Dievo teismu dalykas ištirtas būtų. Įmetę senešalą į pašventin- 
tą vandenį; kadangi čia nekaltas jis buvęs, stačiai į pat dugną 
nugrimzdęs. Tuo įrodęs savo ir, savaime aišku, Liėnoros nekal- 
tybę. Visi didžiai džiaugęsi, o Konradas ir Liėnor susituokę. 


— 263 — 


Dar gražesnis ir realistiškesnis kitas Jean de Renart 
veikalėis — Lai de VTOmbre. Čia aplankęs mylimąją sa- 
vo gražuolę riteris ir labai sąmojingai su ja dėl meilės ginčijęsis. 
Norėjęs, kad ji sutiktų jį pamilti, o gražuolė dėjusis nenorinti. 
Besiginčijant pasisekę riteriui slapčiom gražuolei ant piršteliuko 
žiedelis užmauti. Riteriui išėjus, pamačius gražuolė ant savo 
piršto jo žiedelį ir didžiai supykus; net vėl jį pasišaukus. Su- 
sėdę abu pilies kieme ties šuliniu ir vėl ėmę ginčytis. Gražuolė 
vis kaišiojus riteriui žiedelį, o jis atsisakinėjęs imti. „Tebūnie!“ 
taręs pagaliau — „Turės žiedelį ta, kurią po Tamstos labiausiai 
myliu“. — „Kurgi ji?“, paklausius riterio nustebusi, gal ir su- 
pykusi panelė, „iš kurgi taip greit atsirado?“ — „Visai netoli“. 
Tr parodęs riteris savo damai jos atšvaitą vandenyje; tam atšvai- 
tui ir žiedelį numetęs. „Žiūrėk!“ — taręs — „Ji priėmė“. Ne- 
begalėjus gražuolė priešintis tokiam sąmojingam riteriui; savo 
žiedelį jam dovanojus, o jį patį pabučiavus. 

Gražios kurtuazinės idilijos esama. Ką besakysi. Mat, juo 
toliau, juo labiau domėtasi švelniomis meilės istorijomis, nors ir 
tebedėstyta jos avantiūrinio romano forma. Be abejo, didžiai 
graudenos XII-XIII amžiaus poetas, rašydamas Floire et 
Blancheflor romaną, dar labiau skaitytojai. Floire 
(arba Floras), tai stabmeldžių karaliaus sūnus, išaugęs drauge 
su karaliaus belaisve Blancheflor. Kadangi susimylėję 
vaikai, karalius, nenorėdamas, kad Ploire belaisvę vestų, parda- 
vęs Blancheflorą pirkliams, o sūnui pasakęs ją numirus. Bet 
taip nusiminęs EFloire (grįžęs iš mokyklos ir liūdną žinią išgir- 
dęs, norėjęs net nusižudyti pieštuku), kad pasakęs jam pagaliau 
tėvas teisybę ir leidęs jį keliauti gražuolės jieškoti. O ją buvo 
pardavę pirkliai Babilono sultonui, ir pakliuvus ji į sultono hare- 
mą. "Tas sultonas kasmet sėsdavęs po meilės medžiu, kuris be 
perstogės linkčiojęs čia į vieną, čia į kitą pusę; medžiui links- 
tant, vienas jo žiedas sunykdavo, o kitas pražysdavo. Čia sėdė- 
damas ir giliai mąstydamas, išsirinkdavęs sultonas visiems me- 
tams žmoną ir sultonienę. Metams praslinkus, nužudydavęs. 
Pastiptum, kokio jo būta! Bet Eloire klasta įlindęs bokštan, kur 
saugojama buvus Blancheflor ir 140 mergelių. Tik nei jis, nei 
Blancheflor negalėję suvaldyti savo džiaugsmo ir meilės. Suži- 
nojęs viską sultonas ir įsakęs savo baronams teisti Floire. Floi- 
re galėjęs išsigelbėti arba Blancheflorą išgelbėti, nes turėjęs ste- 


— 264 — 


būklingą žiedą; bet, dėja, ir tas žiedas negalėjęs abiejų išgelbė- 
ti, tad nutarę juodu drauge mirti. Tokia meilė tiek sužavėjus 
baronus, kad ėmę jie primygę prašyti sultono susimilti. Tikrai, 
pasigailėjęs sultonas. Negi veltui po meilės medžiu sėdėdavęs. 
Floire grįžęs su mylimąja savo karalystėn, vedęs ją, o visą kraš- 
tą... apkrikštijęs. 

Ne tiek avantiūriniu savo siužetu žavi skaitytoją romanas, 
kiek tuo, kad autorius gražiai pasakoja ir visokius nuostabius da- 
lykus aprašinėja, o pirmiausia — tuo, kad buvo jis gilus, švel- 
nus bei ironiškas kiek meilės tyrinėtojas. Tos meilės psichologi- 
jos ir gražios, meniškosios ironijos dar daugiau kitame XIII am- 
žiaus pradžios veikalėly — Aucassin et Nicolette. 
Parašytas jis pusiau eilėraščiais, pusiau proza; todėl ir pavadin- 
tas chantefable. 

Autorius paniekino rytus ir aprašė dviejų prancūzų vaikų 
meilę: kaip grafo sūnus Aucassi pamilęs tėvo belaisvę 
saracėnę Nicolettę, kaip, tėvams tai meilei besipriešinant, 
pabėgęs jis su mylimąja, daug vargo pakėlęs ir kaip su ja išsis- 
kyręs. Tėvui numirus, grįžęs savo tėviškėn ir pats tapęs grafu. 
Bet apsivilkus Nicolette žonglioro drabužiais ir po ilgos kelionės 
atvykus grafystėn, ir visa istorija laiminga meile bei vedybomis 
pasibaigus. 

Siužėtas kuopaprasčiausias; bet gražiai vaizduoja autorius 
ir žmones, ir jų gyvenimo būdą. Štai, sakysim, perdaug išmin- 
tingas tėvas, šit perdaug besimylintiems palankus nakties sar- 
gas. Piemenėliai dainuoją gražiausias daineles, bet nebenorį 
dainuoti, kai paprašęs jų ponaitis. Vilanas supykęs, matyda- 
mas Nicolettę gailiai verkiant savo šūnelio, o jis, vilanas, — ge- 
riausiojo savo jaučio nebetekęs! Pasprukus iš bokšto, kur bu- 
vusi užrakinta, Nicolette; nesuspėjus net kurpėmis apsiauti. Bal- 
tosios kojytės — kaip tų kojyčių mindomos saulutės, o sijonėlį 
abiem rankelėm kilojanti: kad rasa jo neužgautų. Tėvas įkal- 
binėjęs Aucassinui, kad turįs jis savo saracėnės išsižadėti, sten- 
gęsis net teologiškais argumentais jį įtikinti, pragarą ir rojų 
priminęs. O Aucassin štai kaip atšovęs. — „„Ką gi aš rojuje da- 
rysiu? Visai nenoriu rojun eiti; tenoriu, kad būtų su manim 
Nicolette, švelnioji mano draugė, kurią myliu be galo. Šit ko- 
kie žmonės rojun teeina. — Eina ten senas kunigas, senas elge- 


— 265 — 


ta ir luošasis, žmonės, kurie dieną naktį klūpo ties altorium, 
skarmalais vilki, ... kas basas, nuogas ir sustyręs vaikštinėja, 
badu, alksta ir šąla. Visi jie rojun eina. Nežinau, ką gi aš ten 
drauge su jais galėčiau daryti. Ne, noriu eiti peklon! Ten eina 
gražūs kunigėliai, puikūs riteriai, turnyruose ar smarkiuose ka- 
ruose žuvę, geri kariai ir laisvieji žmonės. Eina ten ir švelnios, 
kilnios ponios, be vyro turinčios dar du ar tris meilužius, plau- 
kia ten auksas, sidabras, gražios gelumbės ir kailiai; eina muzi- 
kontai ir žongliorai, ir galingieji karaliai. Ir aš noriu su jais 
būti, kad tik būtų su manim Nicolette, švelnioji mano draugė“. 


56 


Iš pat pradžios meilė buvo mėgiamiausia lirinių daine- 
lų tema. "Tokias daineles dainuodavo, dirbdamos savo kamba- 
ry, kilniosios panelės; kartais dainelė tapdavo maža ir gražia 
poemėle (chanson de toile, $ 51). Kitos, labai ritmiš- 
kos, dainelės dainuota šokant. Dainuškas dainuodami šokdavo 
žongliorai ir žongliorės meškos, kardų, Trodijados arba Saliomė- 
jos šokį. Neapseidavo be dainelių ir mimikos nė salioniniai šo- 
kiai. Daug buvo dijaloginės formos dainelių (carole, bal- 
lette, estampie); tad pats šokis dažnai, gali sakyt, dra- 
matine pjese virsdavo. Kitos dainelės (šorys toja dijaloginės) 
vaizduodavo nelaimingai ištekėjusios vargus, saulėtekį, pavasarį 
(pastourelles). Meilės pilni poetai aprašinėdavo čiul- 
bančius paukštelius, savo giesmelę čiauškančią lakštingalą. 

Liaudies ir išviso senųjų dainų nebeturime. Išlikę tėra 
mums tik prityrusių poetų — žongliorų, trubadūrų ir truvėrų me- 
niškai perdirbtieji arba minėtųjų dainelių stilium parašytieji kūri- 
niai. Mat, jau XI amžiuje pirma Provencėj, paskui ir šiaurinėj 
Prancūzijoj, Normandijoj bei Anglijoj ėmė klestėti puikiai savo 
ausį (mat, buvo jie ir muzikontai), skonį ir meno techniką iš- 
tobulinusių poetų lirika. Pirmieji lirinių veikalų kūrėjai ir kitų 
poetų mokytojai buvo, be abejo, žongliorai ir truvėrai (provan- 
salai vadino truvėrus trubadūrais; žodis trobar, trouver 
reiškia rasti, mūsiškai — kurti). Kadangi daugelis truvėrų pri- 
klausė ministerialų sluoksniui, imta jie vadinti ir menestrėliais 
(menestrier). Bet tiek žongliorai, tiek menestrėliai taiky- 
davo savo kūrinius riteriškosios visuomenės skoniui ir dainuoda- 


— 266 — 


vo kurtuazinę meilę. Nenuostabu, kad net patys kilnieji baro- 
nai — domėdavos juk literatūra, įsimylėdavo ir gražiai, kurtu- 
aziškai mylėti stengdavos — ėmė eilėraščius kurti. Patys juos 
ir dainuodavo arba veždavosi su savim žongliorą, kuris jų kū- 
rinius dainuodavo, kartais — taisydavo ir melodiją išgalvodavo. 
„Kilnusis kastelionas buvo Gui d'Uisel. Vienas jo brolis 
vadinoei Elijas, ir visi keturi buvo trubadūrai. Gui kūrė gra- 
žias daineles, Elijas — puikias tensonas“ (dainelių rūšis), „E !1- 
be — menkas, o Petras dainuodavo, ką sukurdavo jo broliai“. 

Labai anksti įėjo į madą poetinė pačių kilniųjų riterių kū- 
ryba. Žinoma, niekuomet nestigo žongliorų ir menestrėlių — 
XII-XIII amžiuje daug jų savo lirika pragarsėjo: Arraso 
miesto poetai, Colin Muset, Rutbeutf ir kiti. Bet 
pirmasis žinomas mums trubadūras buvo Akvitanijos du- 
kas ir Poitiers grafas Vilhelmas IX (1071—1127 m.), 
savotiškas kryžiuotis ($ 44). Jis, kaip ir vikomtas Bertrand 
de Born bei Blaye senjoras Jaufrė Rudel, ra- 
šė provansalų kalba. Iš Provencės naujoji mada paplito po šiau- 
rės Prancūzijos dvarus. Ypačiai padėjo kurtuazinei lirikai aug- 
ti Aliėnora Akvitanijietė, minėtojo Vilhelmo anū- 
kė. Ji globojo Bertrandą de Ventadour ir kitus poe- 
tus. Jos dukterys Marija Champagnietė ir Ačlis 
de Blois, kaip ir jos anūkės, teipaja buvo garsios poetų įkvė- 
pėjos. Spietėsi truvėrai apie Flandrijos grafo Hein- 
richo III dvarą. Pats Heinrichas davė Chrestienui de 
Troyes knygą apie Percevalį; iš jo, Heinricho, giminaičio 
Cambrai kasteliono išmoko poezijos meno kilnusis baronas 
ir garsusis truvėras Conon de Bėthune (1219 m. Kono- 
nas tapo Konstantinopolio imperijos regentu). 

Žinome buvus maždaug 400 trubadūrų ir truvėrų. Iš jų 
buvo 5 karaliai (Navarrės karalius Thibaud deCham- 
pagne, 1234-1253 m., Anglijos karalius Richardas Liū- 
to Širdis, Liudviko IX brolis ir Sicilijų karalius Karolius 
Anjoujietis ir kt.), 10 dukų ir grafų, 5 markizai, 5 vikom- 
tai, daug galingų baronų ir devynios galybės riterių. Po kraš- 
tą važinėdami ir visur duonos užsidirbdami, žongliorai populiarino 
riteriškosios šviesuomenės literatūrą, kurtuazinius romanus ir kur- 
tuazinę liriką. Pagyvendavo kurį laiką ir miestuose, kur patricijai 
išsijuosę mėgdžiodavo kilniųjų ponų papročius ir gyvenimo būdą. 


— 267 — 


Be to, ir patys bajorai bendraudavo kiek su tais patricijais, Taigi, 
XII amžiuje užsikrėtė kurtuazine poezija ir miestelėnai. Atsi- 
rado pagaliau ir tokių kurtuazinės poezijos atstovų, kaip mies- 
telėnas Jacgues de Bretel. Arraso mieste žongliorai 
ir miestelėnai įsteigė broliją Panelės Švenčiausios garbei, ir toji 
brolija netrukus pasidarė gyvo literatūrinio sąjūdžio centras. Iš 
čia paplito kurtuazinė poezija ir po kitus šiaurinės Prancūzijos 
miestus. "Tiek linksmai ir įdomiai gyventa Arrase, kad pats 
Ponas Dievas norėdamas prasivėdinti kiek jį aplankęs. 

Kurtuazinių lirikų mokytų ir naguotų menininkų būta. 
Didžiai rūpėjo jiems graži ir sudėtinga savo kūrinių forma; ne- 
be primityvi aistra, bet švelni ir giliai apgalvota, filosofinė mei- 
lė buvo jų tema. Neteisingai tebekaltinami trubadūrai erotišku- 
mu; bent necharakteringas tas erotiškumas vyraujančiai poetų 
nuotaikai ir žymiausiųjų trubadūrų kūriniams. Niekina poetas 
žmones valdančią aistrą; nėra jis išgėręs, kaip Tristanas, užkerė- 
to gėralo, nevergauja meilei — tvardo savo jausmus. Apie mei- 
lę tekalba, bet — todėl, kad meilę tyrinėdamas nori gilią meilės 
metafiziką išdėstyti. Trubadūrų poezija ne tiek emocijonali, kiek 
mokslinė. Ji — poetiškai dėstomas meilės mokslas. 

Žinoma, iš meilės toji poezija dygta, ir meilė ją motyvuoja. 
Bet poetai ne tiktai gyveno ir mylėjo: mokėsi jie ir krikščioniš- 
kųjų mistikų, šv. Bernardo, viktoriečių ir kitų, išrutuluotos te- 
orijos, meilės Dievui. Menininko instinktu suprato jie ir suėmė 
savin platoniškąsias tos teorijos idėjas; teorija nukrikščionino, 
bet meilės idėją apibendrino ir padarė ją religinę ir platonišką. 

Nemini poetas savo mylimosios vardo ir neaiškiais, bendrais 
bruožais ją aprašinėja. Nesvarbu jam, ar ji ištikrųjų yra; bet 
svarbu tai, kad įkūnijo ji grožio, gėrio, kurtuazijos idealą. Gal būt, 
tas idealas ir esąs tikroji mylimosios esmė; jis tik sukonkretėjęs 
ir suindividualėjęs apsireikšdamas jos grožiu ir asmenybe, jos 
verte. Dar klausimas esąs, už ką reikią mylėti dama: už jos grožį, 
ar už jos vertę ir kurtuaziją. Joje įsikūnijęs idealas ir pritrau- 
kiąs poetą, nebežemiškąja meile jį uždegąs. Teikianti toji meilė 
žmogui didžių kančių, bet dorinanti ir tobulinanti jį, transfor- 
muojanti. Todėl ir džiaugiąsis poetas savo meilės kančiomis, 
nenorįs nuo jų atsisakyti. Kas pasiekiąs savo meilės tikslą be 
vargų ir kančių, nevertas esąs meilės: nedoriems geiduliams, ne 


— 268 — 


meilei tarnaująs. Tikrąjai meilei reikią ilgai ir vargingai tar- 
nauti, 

Haute chose a en amor 

Bien la doit garder gui Ta, 

Ne puet faillir a honor 

Fins cuer ou elle sera. 

Oui plus aime, plus metra 


trestot son desir 
En bon avenir. 


Kurtuazinį meilės idealą gražiai aiškina legendinė trubadū- 
ro Jaufrė Rude! bijografija, kurią pramanė vienas XIII 
amžiaus autorius, norėdamas garsius Rudelio eilėraščius suko- 
mentuoti. — Rudel buvęs kilnios kilmės senjoras. Pamilęs 
Tripolio grafienę, apie kurią daug jam pasakoję piligrimai. 
Pats Rudel nebuvo jos nė matęs. Parašęs betgi jos garbei kelias 
daineles, kurių muzika graži, bet kalba neturtinga. Norėdamas 
pamatyti grafienę, plaukęs pagaliau į rytus, bet pakeliui susirgęs 
ir vos begyvas nuneštas buvęs į vieną viešbutį Tripoli mieste. 
Pranešta apie tai grafienei. Atėjus ji, priėjus prie jo lovos ir 
apkabinus ligonį.  Atsipeikėjęs jis neilgam, pažinęs grafienę ir 
ėmęs matyti ir girdėti; padėkojęs Dievui, kad nedavęs jam nu- 
mirti mylimosios nepamačius. Ant jos rankų ir numiręs. Įsa- 
kius grafienė labai iškilmingai palaidoti jį templierų namuose, o 
pati netrukus vienuole tapusi, nes jo mirtis buvus jai baisus 
skausmas, 


Iš tokio platoniško meilės supratimo ir išriedėjo damos kul- 
tas, riteriškasis jai tarnavimas, kurį patys poetai lygino su vasa- 
lo tarnavimu savo siuzerėnui, su domnei, ir kuris filosofiškai 
prasmino bei teisino nevisai Lancelotui pakenčiamą karalienės 
Guenievrės būdą. Savaime aišku, kad iš kurtuazinės erotikos iš- 
augusi ir ją suidelizavusi meilės teorija dažnai išsigimdavo ir vėl 
ta pačia erotika virsdavo. Taip pat išsigimdavo dirbtinė ir tyčia 
jų pačių aptemdinama trubadūrų poezija, jų trobar sotil, 
trobar cobert, trobar clus (vadinasi, giliosios ir 
slypinčios prasmės kūryba) ; tapo ji mada ir literatūrine maniera. 
Nebetransformavo ji nei klausytojų, nei pačių poetų, netrukdė 
jiems ištvirkauti. Minėtasis Colin Muset gražiai gar- 


— 269 — 


sino savo damą ir savo paties meilės kančias. Tačiau tą meilę 
pats ir pajuokdavo: savo draugui Jacgues dAmiens pa- 
tardinėjo užmiršti meilę ir valgyti bei gerti kaip reikia. Sakėsi 
pats tais patarimais sekąs. 

Mat, kilnus platoniškosios meilės idealas neįkūnijamas da- 
lykas buvo. Tačiau nemažina tai trubadūrų idealizmo ir jo reikš- 
mės. Bažnyčios mistikai skelbė žmonėms dangaus ir dieviško- 
sios meilės džiaugsmus, mokė išsižadėti pasaulio tuštybių. O 
kas gi pasauly nebuvo jų nuomone tuštybė? Trubadūrai mėgino 
išaiškinti bei įrodyti absoliučią žemiškosios meilės ir žemiškojo 
gyvenimo reikšmę. Bet, platoniškai filosofuodami, perspiritua- 
lino sveiką žemiškąją meilę ir pakeitė ją gražia, bet abstrakčia 
sąvoka. Nieko nepateisino; tik patys kurtuazinės meilės aske- 
tais tapo ir Dievo vietoj ponią ėmė garbinti, Bažnyčios kultą da- 
mos kultu pakeitė. Kad ir nukrikščionino meilės idealą, nemo- 
kėjo jo betgi su konkrečiu gyvenimu susydinti, sukonkretinti. 
O kadangi faktiškai toli gražu nebuvo asketai, gyveno jie ne sa- 
vąja teorija — grimzdo riteriško (net nevisai riteriško) gyveni- 
mo tuštybėse. Platoniškasis idealas, kaip ir asketinė pasaulė- 
žiūra, vertė atsisakyti nuo empirijos, o pati aistringoji poetų pri- 
gimtis to neleido. Antra vertus, tas pats idealas buvo meniškai 
žmonių suprantamojo gyvenimo reiškiniu; kurtuazinė meilė ta- 
po konvencijonalia gyvenimo forma, meniškų žaismu. "Tas me- 
niškumas ir kultūringumas trukdė žmonėms visai rimtai žiūrėti 
į savo idealus, nes tų idealų iš esmės meniškojo žaismo būta; 
tad poetai čia gyveno, čia meniškai žaidė, vadinasi, savo idealus 
aiškino, arba, tiek nuo gyvenimo, tiek nuo meno-žaismo atsi- 
sakydami, į vienuolius ėjo. Niekas nė nemanė gyvenimo su 
poezijos idealais sintetinti. Šiuo atžvilgiu vokiečiai primityves- 
ni, bet ir gilesni už prancūzus ir provansalus buvo. 

Tačiau — kad ir kaip abstrakčia, grynai literatūrine tapo, 
riteriškos meilės tema tebebuvo iš esmės religinė. Todėl, kry- 
žiuočiams žiauriai išnaikinus tiek Provencės ereziją, tiek jos kul- 
tūrą, poetinis damos kultas ir pavirto Panelės Švenčiausios kul- 
tu, o trubadūrų dainelės — giesmėmis Dangiškosios Damos 
garbei. 


— 270 — 


57 


Ne tik meilės poetai tebuvo trubadūrai ir truvėrai. Bert- 
rand de Born pragarsėjo politiniais savo eilėraščiais, vadi- 
namomis sirventes, prancūziškai — sirventois. — 
„Patinka man Velykų metas, kai ima dygti žolės ir gėlės žydėti. 
Mėgstu matyti paukštelius girioj purpsint, klausyti jų čiulbant. 
Bet mėgstu matyti ir tai, kaip joja laukais ginkluoti riteriai ir 
lekia žirgai. Mėgstu matyti, kaip ateina žvalgai, o paskui juos 
— karių pulkas, kaip puola kariai pilį, pralaužia ir griauna mū- 
rus...“ Luc de la Barre-sur-Ouche kovojo su 
Anglijos karalium ne tik ginklais, bet ir savo sirventomis. Tačiau, 
kad ir Beauclerc vadinosi ($ 36), karalius satirų nemėgo: 
Luką nelaisvėn paėmęs, liepė išbadyti jam akis. Nelaukė žiaurio- 
sios bausmės poetas: pats nusižudė — galvą į kalėjimo mūrą su- 
sidaužė. Nelaisvėn pakliuvęs, Richardas Liūto Šir- 
dis dainelėmis šaukėsi savo vasalų pagelbos. Ant šakių kilojo 
truvėrai truvėrą-karalių. 

Visa kurtuazinė literatūra rodo mums tik vieną dvasinės 
feodalų kultūros pusę. Ne tik skaityta kurtuaziniai romanai ir 
klausyta, kaip truvėrai ar žongliorai dainuoja lirinius kūrinius, 
kaip atpasakoja žongliorai chansons de geste. — Tie 
patys žiongliorai žinojo daug juokingų apysakų ir mokėjo pa- 
linksminti šviesuomenę nešvariais anekdotais. Mat, nei kurtua- 
zinės meilės skelbėjai, nei pačios švelniosios ponios tokių pasa- 
kojimų nesidrovėdavo. Iš visur imdavo toms apysakoms temų 
žongliorai: iš lotynų rašytojų, iš arabiškų apysakų (jų verstinių 
rinkinių atsirado XII amžiuje, ypač — ispanų žydo Petro AL- 
ionso Disciplina clericalis ir Jean de Havu- 
te-Seille išleistasis Dolopathos), iš žmonių padavi- 
mų; daug ir patys prigalvodavo. Svarbu čia ne apysakos šalti- 
nis, bet tai, kad pasakotojai savotiškai vaizduodavo įvairius vi- 
suomenės sluoksnius: kunigus, bajorus, miestelėnus ir vilanus. 
Dvyliktojo amžiaus gale buvo parašytos pirmosios, ta medžia- 
ga pasinaudojus, satirinės poemėlės, vadinamosios fabliaux. 
Tipiškiausias ir seniausias (apie 1170 m.) tų fabliaux pa- 
vyzdys — Richeut, kur realistiškai, net ciniškai aprašomas 
kekšės Richeut ir jos išauklėtojo sūnaus Samsono gyvenimas. 

Tačiau daugumas fabliaux priklauso jau XIII amžiui. 
Dvyliktame amžiuje satirinė dvasia daugiau reiškėsi pasakėčio- 


— 271 — ' 


mis, ypačiai, įvairiais Li Romanz de Renart epizodais 
(branches, 1174—1205 m.). 


Pasakėčios apie gyvulius yra bendras indoeuropiečių tur- 
tas. Viduramžių rašytojai sėmė betgi medžiagą visų pirma iš 
lotynų rašytojų sudarytųjų rinkinių — iš Phaedro ir iš 
Avieno rinkinio (o Avienas buvo išvertęs daug Aisopo 
pasakėčių). Nežinomas autorius (jis keistokai pasivadino save 
Romulus Imperator) V-VI amžiuje apdirbo Phaedro 
rinkinį, ir tas „Romulo“ rinkinys tebeaugo iki XI amžiaus, kai 
buvo jis išverstas anglosaksiškai ir priskirtas karaliui Alfre- 
dui. Jį iš dalies išvertė, iš dalies perdirbo Marie de Fran- 
ce (Isopet, $ 55). Dar anksčiau, X amžiuje, pasinaudojo pa- 
sakėčiomis apie gyvulius Leonas Vercellietis ir Ec- 
basis cuiusdam captivi autorius (II, 73 ir 74). Čia 
įvairios pasakėčios susyja jau kiek, o visa istorija įgyja satirinės 
reikšmės. Daug turtingesnis ir satiriškesnis Y sengrimus, 
kurį 1148 m. pabaigė gandietis Nivardas. Pasakėčias apie 
gyvulius didžiai mėgdavo, rinkdavo ir perdirbinėdavo kunigai. 
Tos davė jiems puikiausią progą moralizuoti ir gražiai sutiko su 
alegorinių aiškinimų mada. 


Prancūziškasis Romanz de Renart ne vieno 
autoriaus parašytas (žinome trijų poetų vardus, bet buvo jų 
daugiau). Formaliai negalima pavadinti viso veikalo vienu, 
vientėgiu romanu: tėra maždaug pusantros dešimties atskirų 
epizodų (branches); be to, trečiojo epizodo autorius tik 
perdirbo Ysengrimą. Tačiau visuose epizoduose kalbama 
apie Pono Lapino (Maitre Renart) šposus ir 
suktybes; ir tiek įvairiai bei gyvai tas ponas apibūdintas, kad 
apysakų rinkinys virsta vientėgiu veikalu, kuris, tiesa, galima 
be galo didinti, bet negalima sutrumpinti, bent gaila. Vieno 
siužėto nėra, o išėjo meninė visuma. Gali ją pavadinti Pono 
Lapino avantiūromis; ir ištikrųjų, Lapino romanas labai panašus 
į avantiūrinį, juoba, kad estetinę pastarojo vertę taip pat sudaro 
ne tiek siužetas, kiek herojaus avantiūros. Tam tikra prasme 
Romanz de Renart ir yra avantiūrinio romano parodija. 
Bendrasis parodijos, sąmojingos ir linksmos, kartais ciniškos, 
bet visai nemoralizuojančios ir nesipiktinančios satiros, tonas, 
kaip ir pono Lapino vaizdas, meniškai sydina visus epizodus. 


— 272 = 


Avantiūrinį romaną parodijavo ir žmones pajuokė autoriai, 
bet apie gyvulius rašė. Akylai ir sąmojingai kiekvieną gyvį api- 
būdino, kiekvienam atskirą vardą davė; ir štai — likdami gyvu- 
liais, visi herojai tapo ir feodalinės visuomenės atstovais. Mat, 
turį jie savo pilis ir savo karalių, žinoma — Liūtą; karalius Liū- 
tas feodaliniais papročiais valdąs ir teisiąs savo vasalus ir, kaip 
tikras karalius, apykvailis ir negalįs suvaldyti sukčiaus Lapėno. 
Patys žvėrys turį su juo kovoti; mažiesiems gyvuliams — gud- 
ruoliui katinui Tibert, paukščiams — varnu Tiercelin, 
net gaidžiui Chantecler ta kova ir sekantis; bet dides- 
niuosius Renart visus nuveikiąs ir apgaunąs, vilko Y se n- 
grimo žmonai Hersent net — labai juokingai: įstrigus jai 
belendant olos angoj — vainikpalaikį nuplukdęs. 

Baisiai komišką įspūdį ir daro kaip tik tai, kad beveik su- 
žmogintas gyvulys nenustoja betgi ir gyvulys buvęs. Taigi, ir 
negali nesijuokti, kai — visai žmogiškai! — imančios dejuoti ai- 
manuoti vištos arba kai joją, šuoliais liuoksį pats Lapinas ir kati- 
nas Tibert. Antra vertus, padeda autoriams gyvuliai ir žmones 
išjuokti. Argi nejuokinga, kad karaliaus Liūto dvarą aplankęs 
kvailas popiežiaus legatas, ne tik maišęs kalbėdamas lotyniškus, 
prancūziškus ir itališkus žodžius, bet ir ištikro ne kas kitas esąs, 
kaip kuprys? Gal, dar juokingesnis asilas Bernard VArchi- 
prėtre, kuris bezdžionės Cointeriau laikomą ant galvos 
Evangeliją skaitąs, arba mišias laikąs elnias Birchemer, arba 
pats Renart piligrimu tapęs? Autoriai, kad ir kunigai, visus ir 
viską pajuokia. Bet tai nereiškia, kad jie nereligingi žmonės bu- 
vo. Kaip ir „asilo mišios“, ir Evangelium secundum 
marcam argenti rodo, tų laikų žmonės laisviau, nei mes, 
žiūrėjo į tikėjimą. Evangeliją skaitąs asilas ir mišias laikąs elnias 
buvo net atvaizduoti vienoj Strasburgo katedros kapitėlėj. 


58 


Prancūzija buvo tiek feodalizmo, tiek riteriškosios kultūros 
tėvynė. Tąja kultūra gyveno ir ją plėtė pietų Italijoj ir Angli- 
joj visai suprancūzėję normanai. Pietų Prancūzija, Provence, 
net politiškai sunku buvo atskirti nuo Ispanijos, Arelato kara- 
lystės ir šiaurinės Italijos: čia nuolat kitėjo politinės sienos. 
Kurtuazinės Provencės poezijai ir damos kultui, gal būt, turėjo 
įtakos, ispanams tarpininkaujant, arabiškųjų Ispanijos dvarų pa- 


— 273 — 


pročiai ir poetai. Kad ir katalonų arba kastilijiečių kalba rašė, 
Ispanijos žongliorai ir trubadūrai niekuo nesiskyrė nuo prancū- 
zų. Rytų legendos skverbėsi į kurtuazinį romaną, susipindavo 
su Gralio legenda, ir arabiškasis menas vaisino europiškąjį. Tam 
tarpininkavo ispanai. Italijoj XII-—XIII amžiaus miestelėnai, 
taip antai, Pranciškus Assisietis, skaitė ir mėgz- 
džiojo prancūzų poeziją, o Dantės mokytojas Brunetto 
Latini (1212—1294 m.) parašė enciklopėdinį savo veikalą 
Trėsor prancūziškai (langue d'oil). Taip pat prancūziš- 
kai parašė savo Venecijos istoriją Martino da Canale. 
Paties Dantės, jo draugų ir amžininkų lirika, vadinamasis 
dolce stil nuovo, buvo ne kas kita, kaip suitalinta pran- 
cūzų ir provansalų lirika. 

Tačiau Prancūzija (nekartą esam jau pabrėžę) individualiai 
reikšdavo bendrąją europiečių kultūrą, be to, reikšdino aiškiau ir 
turtingiau, nei kiti kraštai, tad, gali sakyti, visai Europos kultū- 
rai vadovavo. Italijoj europiškosios kultūros diegus tebekalėjo 
stiprios Romėnų kultūros tradicijos, Vokietijoj — barbarišku- 
mas. Neatsitiktinai kaip tik Vokietijos ir Italijos istoriją tebe- 
lėmė imperatorių kova su popiežiais, o kryžiaus karai pirmiausia 
prancūziški buvo. Mat, tie karai reiškė naujosios europiečių 
kultūros ekspansiją, o tiek imperijos, tiek monarchinės popiežių 
Bažnyčios idėja labiausiai pasireiškė politinė - kultūrinė Romos 
ideologija. 

Taigi, Prancūzijos kultūra turėjo ir bendrosios europiškosios 
reikšmės. Visai natūralu, kad vienus ji viliojo ir prancūzino kiek, 
o kitiems kultūrinės kūrybos akstinu tapo. Daug čia svėrė, kad 
Prancūzijos šviesuomenė įsikerėjusi buvo internacijonalioj Ro- 
mėnų kultūroj: naująją prancūzų kalbos literatūrą kūrė kunigai, 
jos mėgėjai. Iš internacijonalios literatūros augo nacijonalioji; 
be to, augo ne todėl, kad klausytojams bei skaitytojams rūpėjo 
tautybė, bet todėl, kad lotynų kalba nebegyva buvo. Antra ver- 
tus, tam tikra prasme internacijonali buvo pati feodalinė visuo- 
menė, jos gyvenimo būdas, papročiai, idealai ir dirbtinė kiek jo- 
sios kultūra. Tik todėl Prancūzija ir laikoma buvo tikra riteriš- 
kosios kultūros tėvyne. Vokietijos riteriai mėgzdžiojo prancū- 
zų riterius ir prancūziškais žodžiais gražino savo kalbą. Pirmojo 
riteriškojo vokiečių romano herojus kilimo buvo flandrijietis, ir 


Istorija 18 


— 274 — 


beveik visų XII-XIII amžiaus poetų kalba pilna prancūziškų 
žodžių. Werner von Elmendort 70-aisiais XII am- 
žiaus metais suvokietino lotynišką Prancūzijoj parašytą doro gy- 
venimo vadovėlį — Philosophia moralis de hone- 
sto et utili; išaiškino, kas yra frum (nauda) ir ėre 
(garbė) ir kaip jos suderinamos. Friulietis Thomasin von 
Zirklaria XIII-ojo amžiaus pradžioj savo veikalu Wel- 
scher Gast stengėsi įskiepyti vokiečiams prancūzų visuome- 
nės idealus ir išauklėti frum riter, guote frouwen, 
wise pfaffen. Jis manė, kad vokiečių riterio kalba turi būti 
prancūziškais žodžiais gestrifelt. Kiti rašytojai, taip an- 
tai, vienas Bavarijos riteris, vadinamasis Windsbecke, 
dėstė ypačiai riterijos idealus. Tuos mielai pabrėždavo ir poetai. 
Visi autoriai reikalavo iš Vokietijos riterių, kad, kaip ir prancū- 
zai, ne tik mokėtų riteriškai kovoti (t jos t), bet kad ir riteriškų 
dorybių įsigytų. Tos dorybės esančios ištikimybė (triuwe, 
Treue), tam tikra kurtuazinio ir išviso doro gyvenimo draus- 
mė (zuht, Zucht), prancūziškai — le comment sa- 
voir vivre, patvarumas (staete, constantia) ir pir- 
miausia — darnumas, tikras visų veiksnių ir jausmų derinys, sai- 
kas, diu maze (Masse, taip išsivertė vokiečiai provansa- 
lišką žodį mazur). 


Muoter aller tugende 
gezimet wol der jugende 
Maze ist sin genannt. 


Darnumas, tai suprancūzinta graikų vaioxajadia , kuri taip 
sutiko su romaniškųjų katedrų harmonija. Anot Waltherio 
von der Vogelweide, darnumas esąs Fūgerin al- 
ler Werdekeit ir darąs riterį dorą. O „kas yra doras, tas 
jau ir kilnus“. Šitas riterių idealas susijęs buvo su damos kultu. 
-— „Norėdamas sužinoti, kas tau dera daryti, klausk kilniųjų po- 
nių“ Bet Wolfram von Eschenbach, darnumos 
idealą skelbdamas dar didžiau vertino širdies skaistybę, kiu- 
sche (Keuschheit). 

Kaip ir Prancūzijoj, žongliorai, arba (vokiškai) spilman, 
Spielleute, mokyti kunigai literatai ir šiaipjau poetai (dau- 
gelis jų priklausė ministerialų, dienestman, sluoksniui) 
spietėsi apie literatūrą ir meną globojančius valdovus; gyvendavo 


— 275 — 


jų dvaruose, gaudavo iš jų visokių dovanų, dažnai — ir temų savo 
kūrybai. Toks garsus mecenatas XII amžiaus pusėj buvo Thi- 
ringijos landgrafas Hermannas. Globojo jis Heinri- 
chą von Veldeke Woliramą von Eschen- 
bach, Waltherį von der Vogelweide ir kitus; 
Herbortui von Fritzlar pavedė išverst „Trojos 
Karą“, o Albrechtui von Halberstadt — Ovidi- 
jaus Metamorfozes. Daug dukterų turėjo landgrafas ir su- 
sigiminiavo su Meisseno, Anhalto, Austrijos, Ba- 
varijos ir Čechijos valdovais. Visi tie valdovai irgi 
mecenatai buvo, dažnas net pats eilėraščius kūrė. Poetai gar- 
sino Vienos (Wien) Babenbergų ir Čechijos kara- 
lių Venceslavo, Otakaro ir Venceslavo II 
dvarus. 

Riteriškosios prancūzų visuomenės papročiais ir skoniais už- 
sikrėtę, minėtieji mecenatai ragino rašytojus imituoti prancūzų 
literatūrą. Bavarijos hercogas Heinrichas Puiku- 
sis ir jo žmona patarė kunigui Konradui ($ 53) suvokie- 
tinti Rolando Dainą (apie 1130 m.): savo žmonos prašo- 
mas hercogas parsivežė iš Paryžiaus pragarsėjusio jau Chan- 
son de Roland (II t. $ 76) rankrašį. Thūringijos 
landgrafas Hermannas pakurstė Heinrichą vonVeL- 
deke pabaigti ir apdirbti seniai jau pradėtą Aeneidą 
(Eneit, iki 1190 m.). To paties landgrafo dvare gyvendamas, 
rašė Wolframas von Eschenbach savo Parzi- 
valį ir jo patariamas ėmė rašyti kitą savo veikalą Wille- 
halmą, kur perdirbo prancūzišką chanson de geste 
(Bataille dAliscans). 

Valdovų dvarai niekuomet nėra stigę jokulatorių, arba žon- 
gliorų, kuriuos vokiečiai vadino griežėjais (spiliman) ir pa- 
prastai bastūnais (diu varnde liute, die fahrenden 
Leute). Vieni iš jų buvo paprastai juokdariai, šokėjai, muzi- 
kontai ir t. t., savo šposais ir posakiais linksminę per pietus ir iš- 
kilmes feodalinę visuomenę; kiti dainuodavo apie senuosius did- 
vyrius ir naujuosius karžygius, pasakodavo visokias legendas ir 
apysakas. Po kraštą bastydamies, susičurdavo jie su visokio 
plauko žmonėmis, visur rankiodavos medžiagos savo kūrybai, sa- 
vindavos naujosios prancūzų literatūros motyvus ir poetiką, tad 
nejučiomis prancūzino kiek ir vokiškuosius savo siužetus. Be to, 


— 276 — 


žiūrėjo savo geradarių skonio. O tų geradarių nemaža buvo. 
Pats Bambergo vyskupas Guntheras kaltinamas bu- 
vo, kad ne tiek domįsis Augustino ir Grigaliaus veikalais, kiek 
dainomis apie Attilą ir Dietrichą. Ypač įsigalėjo spili- 
manų poezija Pareiny (Kėlne, Triere ir kitur), Padunojy (Aus- 
trijoj) ir Bavarijoj. 

Kurtuazinio gyvenimo reikalavimams atsiliepdami, spilima- 
nai vis daugiau ėmė įterpdinėti į karžygines dainas meilės intri- 
gos ir tiesė tuo kelią vėlybesnei meilės (Minne) poezijai, va- 
dinamajam Minnesangui. Antra vertus, kaip ir Prancūzi- 
jos poetai, turtino jie savo poemas rytų fantastika. Tuos savo 
veikalus patys vadino niuwe maeren. Greit atsirado ša- 
bloninis naujo epo siužetas. — Galingas valdovas norįs vesti, bet 
nėsą jo vertos sužadėtinės. Skundžiąsis jis savo patarėjams, ir 
štai — vienas iš jų pasakojąs jam apie tolimųjų rytų princesę. 
Tik, norint ji pasiekti ir vesti, reikią, girdi, daug pavojų nuveik- 
ti. Sumanyta — padaryta: arba valdovas pats žygiuoja į rytus 
didele kariuomene vedinas, arba siunčiąs piršlėm pas gražuolę 
savo ištikimuosius, arba, pagaliau, keliaująs vienui vienas, pili- 
grimo ar paprasto riterio rūbais apsivilkęs. Vistiek — daug žyg- 
darbių ir nebūtų negirdėtų dalykų gali aprašyti poetas. Į šitą 
schemą sudėdavo jis ir senųjų karžyginių dainų medžiagą; tiesa, 
kartais iš karžyginės dainos tik herojaus vardas belikdavo. 

Taip antai, Longobardų karalius Rotharis tapo XII 
amžiaus epo, arba — avantiūrinio romano, K6nig Rother 
herojum. Istorinių faktų čia ne daugiau, kaip ir kituose XII am- 
žiaus spilimanų epuose — Salmano ir Morolfo poe- 
mojir Orendely. Bet autorius gražiai padidino senąją kar- 
žyginę dainą — šį tą paėmė iš kitos karžyginės dainos apie 
Wolfdietrichą ir iš kryžiuočių anekdotų; pridėjo ir fan- 
tastinių elementų; paminėjo Konstantinopolio šventoves, o patį 
Rotherį padarė pirma Pippino Trumpojo tėvu, paskui vienuoliu. 
Neužmiršo pagarsinti Bavarijos ir, rodos, savo globėjų, kurių 

Apie 1175 m. Pareiny arba Bavarijoj parašyta buvo Kn y- 
ga apie hercogą Ernstą. Poetas pagrindo savo epą 
metraščių žiniomis apie Konrado II posūnį Ernstą, kurį supainio- 
jo su Ottono I sūnumi Liudolfu, nes abu sukilėliai buvo. Pir- 
moj epo daly ir pasakojama, kaip Ernstas nusikalto Ottonui Di- 


— 277 — 


džiajam ir kaip Ottonas už tai jį ištrėmė. Savo kaltę atpirkti no- 
rėdamas Ernstas ir nužygiavo į Šv. Žemę, kur ištikę jį visokios 
nelaimės ir pavojai. Buvęs jis krašte, kur gyveną Žmonės su ger- 
vių kaklais. Daugiau, plaukiojęs kepenų jūra, ir čia magneto kal- 
nas ištraukęs jo laivui visą geležį. Bet Ernstas apsisiuvęs gal- 
vijų odomis, ir tuo būdu pasisekė jam toliau keliauti, nes grifai 
nunešę jį nuo kalno į sausumą. Plaukiojęs jis ir požemio upe, pa- 
siekęs ir Arimaspijos kraštą, kur kiklopų gyventa; kovojęs su 
plačiakojais (jiems kojos atstojančios skėtį) ir su ilgausiais, ku- 
rie ilgomis ausimis dangstydavęsi, drabužių nė nebereikėdavę. 
Visus priešus nuveikęs, hercogas užkariavęs pagaliau Jeruzalę 
ir tiek išgarsėjęs, kad grįžęs Vokietijon ir susitaikęs su tėvu. 

Visi tie epiniai spilimanų veikalai labai panašūs į avantiūri- 
nius prancūzų romanus. Bet, viena, trūksta jiems specifinių kur- 
tuazinių motyvų, ir spilimanų stilius, realistiškas, kartais kiau- 
liškas jumoras, nesutinka su kurtuaziniu stiliumi, o kurtuazišku- 
mo kaip tik ir reikalavo feodalinė visuomenė. Antra, labiausiai 
vertino feodalinė visuomenė tai, kas prancūziško kilimo buvo. 
Apie 1180 m. Heinrichas der Glichezaere, be abe- 
jo, spilimanas, perdirbo prancūziškąjį Romanz de Re- 
nart ($57) — parašė Reinhart Fuchs. Bet tai irgi 
ne kurtuazinis romanas. Esam jau matę, kad Bavarijos hercogo 
prašomas kunigas Konradas suvokietino Chanson de 
Roland ir kad landgrafas Hermannas rūpinosi Ovidijaus 
ir prancūzų veikalų vertimu. Apie 1130 m. kunigas Lamp- 
rechtas, prancūzų romanu remdamasis, parašė Aleksan- 
dro Dainą. Tiesa, šablonišku moralizavimu ir davatkiško- 
mis pastabomis pamaldusis kunigas iškraipė riteriškojo romano 
prasmę. Bet apie 1170 m. Lamprechto veikalas buvo perdirbtas 
ir naujai parašytas (Strassburger Alexander), ir 
šita romano redakcija paaiškino pagaliau kurtuazinius idealus, 
ypač kunigui Lamprechtui visai nesuprantamą diu maze. 
Beveik tuo pat metu žemutinio Pareinio poetas išvertė Eloire 
et Blanchefleur ($ 55), o truputį vėliau Bavarijos her- 
cogo Heinricho Liūto ministerialas Eilhart von 
Oberge— Tristano ir Izoldės (ib.) romaną. 

Ne spilimanai, ne kunigai, bet ministerialas Heinrichas 
von Veldeke (gimė netoli nuo Maastrichto, numirė apie 
1200 m. Thiringijoj) buvo tikras kurtuazinio vokiečių romano 


— 278 — 


kūrėjas, nes jis ne tik vertė bei imitavo prancūzų poeziją, bet ir 
suvokietino ją. Šitas wise man, der rehte rime 
alrėrst began, šitas, pasak Wolframo von 
Eschenbach, „išmintingasai vyras“ 


Er impfte dar ėrste ris 
in tiutescher zungen. 


Apie 1170 m. parašė jis garsiausią savo veikalą Eneit, vadi- 
nasi, laisvai išvertė prancūzų Roman dEnėas ($ 55). Vel- 
dekės pavyzdžiu ir bendro jų globėjo landgrafo Hermanno 
patariamas Herbortas von Fritzlar perdirbo Be- 
noit de Saint-Maure romanąapie Trojos Karą. 

Heinrichas von Veldeke ir jo sekėjai pažindino 
feodalinę vokiečių visuomenę su tais kurtuaziniais prancūzų ro- 
manais, kurie rėmėsi klasiškosios senovės siužetais. Didžiausie- 
ji epinės vokiečių poezijos atstovai Hartmannasvon Aue 
ir Wolframas von Eschenbach perdirbo Chres- 
tien de Troyes veikalus; paskutinysis, bet ne mažiausias 
— Gottfriedas Strasburgietis — vėl supoetino 
Tristano ir Izoldės legendą. Tų trijų poetų veikalais pasireiškė 
pagaliau vokiečių dvasios ypatybės. 


59 


Švabijos ministerialas Hartmannas von Aue (gimė 
1165—1170 m., numirė 1215—1220 m.) buvo labai mokytas žmo- 
gus, senovės rašytojų, teisės ir teologijos žinovas, be to — tikras 
riteris, medžioklės, turnyrų ir viso kurtuazinio gyvenimo mėgė- 
jas. Labai rūpėjo jam etiketo dalykai, pirmiausia — kilnūs rite- 
rijos idealai. Pirmas jo veikalas, tai eilėraščių apie riteriškąją 
meilę, Minne, „Knygelė“, kur kūnas kaip koks gerai nusima- 
nąs teisininkas, kaltina širdį.  Hartmannas sveikai, blaiviai žiū- 
rėjo į gyvenimą ir džiaugėsi jo džiaugsmais, bet stengėsi visų 
pirma išsiaiškinti žmogaus idealą ir uždavinį. Negalima esą, jo 
nuomone, suderinti garbės su ištaigomis. Tik daug padirbus, 
daug prakaito išliejus tegalima esą įsigyti garbės, taip pat — ir 
meilės, kuri reikią derinti su garbe. Į tą meilę žiūrėjo Hartman- 
nas labai rimtai: jos tikslu vedybas laikė. Tačiau akylas ir 
žmonėms įtaikus stebėtojas buvo Hartmannas; gražiai teisino 


— 279 — 


pergreit vėl ištekančią našlę. Veltui kaltinama moterys nepasto- 
vumu. Jei dažnai atsisakančios jos nuo to, ką pačios buvo norė- 
jusios padaryti, tai kaltas tuo jų širdies gerumas. Nė nekreipda- 
mas dėmesio į jau įsigalėjusią meilės kalbos konvencijonalumą, 
štai kokius paprastus, žmoniškus žodžius sako ponia Laudinė 
Iweinui: „Karštai Tamstą pamilčiau. Ar sutinki?“ 

Iweinas buvo paskutinė ir meniškiausia poema, Ere- 
kas — pirmoji. Abi jiedvi ne kas kita, kaip perdirbtieji 
Chrestien de Troyes romanai. Tačiau kurtuaziniam 
vokiečių epui patarnavo Hartmannas ne tik tuo, kad pirmas su- 
vokietino Artūriškojo ciklo siužėtus. Jis (ne Veldeke) su- 
kūrė naująjį epinės poezijos stilių, laisvą, gyvą ir originalų; pa- 
tobulino pačią poetinę kalbą. Gražiai sako apie Hartmanno kal- 
bą Gottfriedas Strasburgietis: 


wie Iūter und wie reine sin 
kristalinin wortelin beidiu sint. 


Chrestieno romanus perdirbdamas, beveik versdamas, Hartman- 
nas smulkiais niuansais ir pastabomis išnauja, saviškai nušvietė 
Apvaliojo Stalo riterius, suidealino lengvabūdžius drąsuolius, o 
jų meilę ir avantiūras suprasmino psichologiškai motyvuota ir 
gilia moraline problematika. 

Pirmame veikale, Ereke, Hartmannui dar nepasisekė iš- 
sivaduoti iš Chrestieno įtakos ir suvaldyti visos medžiagos. Per- 
daug dar vilioja jį čia kurtuazinis gyvenimas ir konkrečios, bet 
nereikšmingos to gyvenimo smulkmenos. Penkis šimtus eilučių 
paaukojo autorius Ereko žmonos Enitės žirgui aprašyti. Nėra 
čia dar ir gilios vėlybesniųjų Hartmanno veikalų problematikos. 
Ereko autorius be rūpesčių ir abejonių džiaugėsi gyvenimu ir — 
mylėjo. Deja, nuodėmingos ir nelaimingos tos meilės būta. Pa- 
smerkė poetas pagaliau ir savo meilę, ir savo poemą; tapo 
1195 m. kryžiuočių. Išblėso jam kurtuaziniai idealai ir įsigalėjo 
religiškieji. Ėmė jis kalbėti apie gyvenimo tuštybes, skųstis ne- 
apsakoma savo nuodėmės našta. Kaip ir daugelį žmonių, sugun- 
dęs apgavęs jį velnias. 

Bet „negali būti, kad aš esu pasmerktas, jeigu išviso begali 
būti išganytas, kas tiek yra nusižengęs.“ Pasitikėjo Hartmannas 
krikščioniškąja atgaila. Štai kokią legendą apie „gerąjį nusidė- 
jėį“ Grigalių išskaitė Hartmannas vieno prancūzo poemoj. 


— 280 — 


Velnias sugundęs seserį ir brolį, našlaičius, Akvitanijos ka- 
raliaus vaikus, ir gimęs jiems sūnus Grigalius. Tėvas iškeliavęs 
į Šv. Žemę atgailoti; čia ir numiręs. Motina įdėjus kūdikėlį į dė- 
žę, prikabinus lentelę, kur buvę parašyta, kad jis esąs aukštos 
kilmės ir kad jo motina esanti jo teta, o tėvas — dėdė. Prašius 
nelaimingoji pakrikštyti vaiką ir, kai užaugsiąs, parodyti jam len- 
telę. Dėžę su vaiku įdėjus į valtį ir paleidus į jūrą. Priplaukus 
valtis nežinomą kraštą, ir vienas abatas pakrikštijęs Grigalių ir 
atidavęs jį auklėti radusiam jį žvejui. Mokęsis Grigalius vienuo- 
lyno mokykloj. Bet neveltui riteriškos kilmės buvęs. Sužinojęs 
pagaliau apie tai ir pasiryžęs riteriauti; paprašęs abato atleisti 
jį iš vienuolyno — nenorėjęs vienuoliu tapti. Laivas nunešęs 
Grigalių į nežinomą jam motinos kraštą. Padėjęs jis karalienei 
nuveikti josios paniekintus jaunikius ir sukilėlius vasalus. Pa- 
galiau pats vedęs savo motiną. Bet kai sužinojęs, kas jo žmo- 
nos esama, visa pametęs, pabėgęs ir ėmęs elgetauti. Pasijutęs 
baisus nusidėjėlis esąs, o vienas žvejys, kuriam papasakojęs Gri- 
galius savo gyvenimą, net prakeikęs jį. Paties Grigaliaus prašo- 
mas, žvejys prirakinęs jį grandine prie uolos, o raktą įmetęs į 
jūrą, pridurdamas, kad atleisiąs jam Dievas nuodėmes ne anks- 
čiau, kaip būsiąs atrastas raktas. Prie uolos prirakintas, septy- 
niolika metų atgailojęs Grigalius, kol atėję pas žvejį Romėnų pa- 
siuntiniai. Mat, popiežiui numirus, Romėnai, pačiam Dievui įsa- 
kius, išsirinkę popiežium Grigalių ir dabar visur jo jieškoję. O 
žvejys tik ką buvo radęs raktą pagautos žuvies viduriuose. Su 
didele pagarba nulydėję pasiuntiniai Grigalių į Romą, kur, jam 
atvykstant, varpai patys ėmę skambinti. Netrukus tiek pragar- 
sėjęs savo šventumu naujasis popiežius, kad atėjus Romon nuo+ 
dėmių atleidimo prašyti ir jo motina. Žinoma, atleidęs motinai 
nuodėmes šventasis popiežius. 

Taigi, nėsą tokių nuodėmių, kurių nebūtų atleidęs Dievas 
tikrai atgailojančiam nusidėjėliui. Šitą mintį ir nusidėjėlio psi- 
chologiją norėjo išaiškinti savo poemėle Hartmannas. Ne for- 
maliai suprato jis atgailą; manė, kad nusidėjėlis tikrai turi atgy- 
ti. Kaip atgyja nusidėjėlis, aprašė jis kitoj savo poemėlėj, ku- 
rios šaltinis mums nežinomas, — Vargše Heinriche 
(Der arme Heinrich). 

Heinrichas buvęs švabų riteris, turtingas ir visų mylimas. 
Bet nukrypęs jis nuo tikrojo kelio ir baisiai buvęs už tai Dievo 


— 281 — 


nubaustas: nepaprasta liga susirgęs. Ėmę žmonės nuo jo šalin- 
tis, o daktarai nežinojo, kaip galima jis išgydyti. Vienas tepasa- 
kęs, kad reikią tam nekaltos mergaitės širdies kraujo. Nenorėjęs 
tokio baisaus vaisto Heinrichas, išdalinęs savo turtą ir ėmęs vie- 
nui vienąs gyventi tamsioj girioj. O čia pat įsikūręs su savo aš- 
tuonerių metų dukrele ir vienas ūkininkas. Pamilęs tą vaiką ne- 
laimingasis atsiskyrėlis ir greit su ja susibičiuliavęs. Taip pra- 
ėjo treji metai, ir Heinrichas visai paliegęs. Gaila buvę mergai- 
tei savo draugo, ir, kai sužinojus, kaip galima jis išgydyti, pasiry- 
žus ji pati pasiaukoti. Nei tėvai, nei Heinrichas negalėję jos at- 
kalbėti nuo nevaikiškai tvirto jos sumanymo. Nepasisekę nė gar- 
siajam Salerno daktarui, pas kurį atvažiavęs pagaliau su ja Hein- 
richas gydytis. Bet ilgas kentėjimas ir mergaitės meilė bei pa- 
siaukojimas buvo atgydę, nušvietę nuodėmingą, bet iš esmės ne- 
blogą Heinricho širdį. Daktarui besiruošiant išpjauti mergaitei 
širdį, supratęs Heinrichas, kad nevertas esąs pūvantis jo kūnas 
tokios aukos, kad, priešingai, pats jis turįs paaukoti savo laimę ir 
tuo išgelbėti nuo mirties jauną ir gražų mergaitės kūną. Tai ir 
buvęs tikras nusidėjėlio atgijimas. Pats save paaukoti norėda- 
mas Heinrichas ne tik siela, bet ir kūnu atgijęs. Atgavęs ir lai- 
mę, nes vedęs mergaitę. 

Paprastai ir nuoširdžiai parašytos abi Hartmanno poemė- 
lės, moralinio jo paties gyvenimo ir jį kamuojančių minčių reiš- 
kiniai. Surado jis atsakymą į savo paties klausimus ir grįžo prie 
pirmųjų savo temų: vėl Chrestieno romaną perdirbdamas, 
parašė kurtuazinį epą — Iweiną. Mat, kad ir religingas 
žmogus buvo, kad ir smarkią moralinę krizę išgyveno, nenustojo 
jis vertinęs riteriško gyvenimo. Ne vienuolėti ir kitus vienuo- 
linti norėjo, bet empirinį gyvenimą pateisinti ir jo idealus sutai- 
kinti su krikščionybės dvasia. Autorius vėl rodo mums, koks 
aukštas dalykas yra riteriškoji dora, kaip sunku suderinti riterio 
garbė su meile ir kiek tam reikia dirbti bei kentėti. Iweino ne- 
laimės, tai irgi atgaila, nes ir jis didžiai nusidėjęs, tik ne Die- 
vui, bet riterio idealui. Tačiau ir riterio idealo Dievo palaiminto 
esama. 

60 


Kurtuazinį epą kurdami, vokiečių poetai iš dalies vertė ir 
perdirbinėjo kurtuazinį prancūzų romaną, iš dalies vykdė tenden- 
cijas, kurios tuo romanu pasireiškė ir buvo bendras prancūzų ir 


— 282 — 


vokiečių turtas. Bet yra vokiečių epe ir specifiškai germaniškų 
bruožų, kaip yra jų Ottonų, Salijų ir Staufenų epochos mene, ku- 
ris net sunku pavadinti visai romanišku ar visai gotišku. Be abe- 
jo, Rolando ir kitų didvyrių kovą su stabmeldžiais dainuodami, 
chansons de geste autoriai laikė tuos didvyrius kry- 
žiaus kovotojais, krikščionybės gynėjais ir kankiniais, nors ir did- 
vyriai, ir jų gyvenimas, ir kruvini karai nevisai sutiko su asketineę 
XI-—-XII amžiaus dvasia. Tiesa, pati Bažnyčia laimino ne tik 
vienuolius, bet ir krikščionių riterių veiklą. Riterio idealas eg- 
zistavo kartu su asketiniu vienuolio idealu ir reiškėsi kiek kar- 
žyginėmis dainomis. Tačiau, viena, kunigas Konradas aiš- 
kiau ir griežčiau už Chanson de Roland autorių nu- 
rodė religinę Rolando kovos su muslimais reikšmę; antra, vėly- 
besnių chansons de geste autoriams mažai terūpėjo 
religinė nuotaika, o kurtuazinis romanas pasaulininkų poezija pa- 
virto. Išskyrus nedaugelį veikalų, kurtuazinė prancūzų literatū- 
ra visai supasaulėjo. Neneigė, žinoma, poetai nei Bažnyčios, nei 
krikščioniškojo tikėjimo, apdirbo net Gralio legendą. Bet 
tikėjimo klausimai buvo jiems tik viena iš poetinių temų; ir kū- 
rė jie riterio idealą mažai Bažnyčios mokslo težiūrėdami. Lirikai 
suėmė savin bažnytinės mistikos išdavas, bet pasinaudojo jomis 
žemiškosios (kad ir platoniškosios) meilės teorijai išrutuluoti. 
Toji teorija ir išviso kurtuazinio gyvenimo idealas ramiai sau 
gyveno draugėj su Bažnyčios mokslu, ir niekas tuo nesibodėjo, 
niekas nesistengė suderinti gyvenimo idealo su tikėjimu, lygia 
dalia kaip niekas rimtai nemanęs buvo to idealo įkūnyti. Mat, 
blaivaus proto ir saiko žmonės būdami, skyrė prancūzai tikėjimą 
nuo gyvenimo, o gyvenimą — nuo meno. Poetas nesidėjo pra- 
našu ir filosofu: jautėsi menininkas esąs. Ne turinys, bet m e- 
no turinys vadinasi, forma, vyravo. O Vokietijoj turinys 
sprogdino iš prancūzų paimto romaniškojo ar gotiškojo meno 
formą. 

Hartmannui von Aue poezija buvo ne tik menas, 
bet ir filosofija. Savo poemomis spręsdavo jis doros problemas, 
Nė nemanė jis, kad galima atskirti gyvenimas nuo tikėjimo ir 
krikščioniškasis gyvenimas nuo riteriškojo. Todėl pats riteriš- 
kojo gyvenimo idealas įgijo gilios, religinės reikšmės. Teisino 
jis tą idealą, aiškino absoliučią jo vertę, laikė ir jį (ne tik asketi- 
nį) tikrai krikščionišku; nė manyt nemanė, kad dangų pasiekti 


— 283 — 


norįs riteris turi eiti į vienuolyną. Iš tolo žybsėjo jam tik Liu- 
terio nusakytoji idėja, kad kiekvienas žmogus turįs ypatingą 
savo pašaukimą, savo Beruf. Kilnios dvasios žmonės, sako 
Iweino pradžioj Hartmannas, gyveną savo norimą gyvenimą 
ir tą norą, tą wunsch, vadinasi, savo idealą, vykdąs. Kaip 
gražiai visa tat sutiko su tuo, kad vokiečių epikai domėjosi žmo- 
gaus individualybė! "Taip pat ir vokiečių skulptoriai bei tapy- 
tojai griežtai pabrėždavo individualius žmogaus bruožus (X amž. 
— Kėlno katedros Gerokreuz, XI amž. — Augsburgo ka- 
tedros durys, karaliaus Rudolfo grabas Merseburgo kate- 
droj, XII amž. — arkivyskupo Friedricho grabas Magde- 
burgo katedrojj  K6lno  Dreikėnigsschrein ir, 
XIII amžiuje, puiki Hildesheimo, Marburgo, Stras- 
burgo, Bambergo ir Naumburgo skulptūra). 
Religinį - moralinį pasaulininko idealą aiškindamas ir ginda- 
mas, Hartmannas ne tik savo paties pažiūras dėstė, bet aktuali- 
no ir stiprias tų laikų visuomenės (ne vienų riterių) tendencijas. 
Tai buvo naujosios, germaniškosios krikščionybės diegai. Nuo- 
sekliau ir giliau, kaip Hartmannas, ištyrė tas pačias idėjas ir pla- 
čiau už jį išdėstė jas genijalusis Wolframas von 
Eschenbach. Kieno gyvenimas, sako jis savo Parziva- 
lio gale, baigiąsis taip, kad Dievas neprarandąs jo sielos dėl 
kūno kaltės, ir kas be to gerbiąs ir pasaulį, tas neveltui gyvenęs. 


Swes lebn sich sė verendet, 

daz got niht wirt gepfendet 

der sėle durch des libes schulde, 
und der doch der werdle hulde, 
behalten kan mit werdekeit, 
daz ist ein niitzin arbeit. 


Suprato, mėgo ir didžiai vertino Wolframas konkretų gyve- 
nimą, mielai aprašinėdavo ir mažiausias jo smulkmenas; užjaus- 
davo šiaipjau žmones su tuščiais jų troškimais ir silpnybėmis, 
neniekino žemiškosios garbės trokštančio riterio Gawano, už- 
jausdamas jį ir apibūdino. Tačiau Wolframo idealą įkūnijo ne 
Gawanas, bet Parzivalis, ir pats poetas skelbė sudvasinto ir su- 
krikščioninto pastovumo, staete, idėją. Riteriškasis stae- 
te idealas reiškiąs, kad žmogus nesvyruodamas turįs siekti mo- 
ralinių tikslų. Ne tik drąsiai kovoti ir savo meilei ištikimas tu- 


— 284 — 


rįs būti riteris, bet turįs jis būti pastovus, neabejoti ir nesvyruoti 
ir savo santykiuose su Tiesa ir Gėriu, su Dievu. Kas ištikimas 
esąs Dievui ir, nuolat Dievą prieš akis turėdamas, darąs gera, 
kas nesvyruojąs tarp dangaus ir pragaro, nepanašus esąs į šarką, 
tas ir teįsigyjąs Dievo malonės ir amžinojo džiaugsmo. Todėl 
didžiausioji nuodėmė ir nelaimė esanti nepastovumas arba svyra- 
vimas, abejojimas, zwivel, iš kur gimstąs nusivylimas. Bet 
mažai ko vertąs tėsąs ir dorumas, ir pastovumas, jeigu jis nesą- 
moningas, instinkstyvus, primityvus. Jis tada ne kas kita, kaip 
kvailystė, tumpheit. Žmogus turįs pažinti, kas esą jo ide- 
alas, ir sąmoningai, nuosekliai tą idealą vykdyti. Tokį žinojimą 
pasiekiąs jis tik daug padirbęs, priklydęs ir prikentėjęs — per 
abejojimą, svyravimą ir kančias. Toks ir buvęs Parzivalio li- 
kimas. 

Bagdado chalifo vasalo Gahmurėto ir Waleso 
bei Norgalso karalienės Herzeloydes (— Herze- 
leid — širdies skausmas) sūnus, Parzivalis buvęs savo moti- 
nos išauklėtas toli nuo žmonių, Soltano girioj. Gahmurė- 
tui kautynėse žuvus, norėjus Herzeloydė apsaugoti savo sūnelį 
nuo pasaulio ir riteriškojo gyvenimo. "Taigi, išaugęs Parzivalis, 
kaip tikras gamtos vaikas, nieko apie žmonių papročius ir gyve- 
nimą nežinojo. Net apie Dievą tiek maža tebuvo girdėjęs iš mo- 
tinos, kad, atsitiktinai sutikęs girioj riterius, dievais juos palai- 
kęs. Bet negalima esą apsisaugoti nuo žmonių. Kaipir Chre- 
stien de Troyes romane ($ 55), kurį perdirbo čia Wolf- 
ramas, Parzivalis tapo pagaliau riteriu, atvykęs į karaliaus Ar- 
tūro dvara, kur susidūręs su išlavinta kurtuazine visuomene. Ži- 
noma, visi tik pajuokdavę čia iš esmės gerą ir drąsų, bet neapsi- 
trynusį ir nayvų, „kvailą“ jaunikaitį Bet prityręs riteris 
Gurnemanz suriterinęs pagaliau Parzivalį, išmokęs jį gink- 
lus vartoti ir išviso riteriškai elgtis. Kaip tikras riteris, daug 
žygdarbių nuveikęs Parzivalis, apgynęs karalienę Kondwira- 
murą (= conduire >—- amour — vesti -+ meilė), pa- 
milęs ją ir vedęs, kad ir nesupratęs dar gerai, kas esą tikroji mei- 
lė. Netrukus vėl iškeliavęs: naujų žygdarbių troškęs, be to, no- 
rėjęs ir su motina pasimatyti, nes nežinojęs, kad ji jau numirus. 
Kaipir Chrestien buvo pasakojęs, netyčia pakliuvęs Par- 
zivalis į Gralio pilį. Tik „kvailas“ tebebuvęs: nepaklausęs, ką 
reiškią Gralis ir jietis, kuo sergąs Gralio karalius Amfortas. 


— 285 — 


Parzivalis aklai sekęs savo motinos ir Gurnemanzo patarimais. 
O šie buvo jį mokę be svarbaus reikalo neikuomet nieko neklau- 
sti. Tačiau svarbus reikalas čia buvęs, nes didžiai kentėjęs kara- 
lius Amfortas. Jo skausmų neužjausdamas, kitais žmonėmis ne- 
sirūpindamas Parzivalis parodė, kad paviršutiniškai buvo persiė- 
męs riterijos idealą ir kad primityvaus, „kvailo“ žmogaus jo 
būta. Vienas klausimas, užuojautos žodis, būtų galėjęs išgydyti 
Amfortą. O tada ir pats Parzivalis būtų tapęs Gralio karalium ; 
didžiausia garbė ir laimė, nes Gralis (Wolframas laikė jį iš dan- 
gaus nukritusių akmeniu) realiai sydinąs žmones su Dievu ir že- 
mę su dangumi, pavalgydinąs ir pagirdąs tarnaujančius jam rite- 
rius, stiprinąs jų kūną, išgydąs jų ligas ir skaistinąs jų širdį. 
Gralis yra šv. Eucharistijos simbolis ir reiškia ne tik ganančią 
žmones, bet ir transformuojančią juos ir pasaulį Dievo malonę. 
Gralio karalystė, tai Dievo laiminamas ir transformuojamas pa- 
saulis. Vieni Dievo pašauktieji tegalį matyti Gralį, ir jis naikinąs 
jų nuodėmes ir teisingai už tas nuodėmes kenčiamą bausmę, kaip 
išgydęs pagaliau ir Dievui nusidėjusį Amfortą. Tačiau tik tas 
tėsąs vertas būti Gralio riteriu, kas pažinęs savo idealą ir sąmo- 
ningai, nesvyruodamas jį vykdąs, kas mylįs žmones ir juos už- 
jaučiąs.  Parzivalis nebuvęs dar to vertas, nes nebuvęs dar pri- 
brendęs. Todėl turėjęs palikti Gralio pilį, Gralio pasiuntinės 
Kundri la Sorziere buvęs net prakeiktas. Ištikrųjų, 
nepribrendusio jo būta, nes nuolat svyruota ir abejota (Zz wi- 
vel). Net nuo Dievo nusigręžęs ir jokios Dievo pagelbos neno- 
rėjęs. Pats savimi tepasitikėdamas stengęsis pasiekti Gralio pilį. 
Bet negalįs jos pasiekti žmogus be Dievo malonės ir be staete, 
nebūdamas pastovus. Daug žygdarbių atlikęs Parzivalis, bet nei 
Gralio pilies neradęs, nei savo abejojimų kamuojamos širdies ne- 
nuraminęs. Tačiau ištikimas tebebuvęs riterijos idealams ir savo 
žmonai. Tai, manau, jį ir išgelbėjo. — Riterio veikla ir kančios 
naują Žmogų išugdę; ir pribrendusį riterį atgaivinus pagaliau Die- 
vo malonė. Jai nebesipriešinęs Parzivalis — paleidęs iš rankų 
pavadį, ir žirgas pats nunešęs jį pas šventą atsiskyrėlį Trevri- 
zentą, kuris buvęs Parzivalio dėdė, Herzeloydė ir Amforto 
brolis.  Supratęs iš jo žodžių Parzivalis, kad, norint Gralis pa- 
siekti, reikią nusižeminti, atgailoti ir Dievo valiai pasiduoti. Tai 
ir padaręs riteris. Be to, papasakojęs jam Trevrizentas apie Gra- 
Jį ir Amfortą, sužadinęs tuo Parzivalio širdy didelę užuojautą ne- 


— 286 — 


laimingajam karaliui.  'Trokšdamas jam padėti, nujojęs Parziva- 
lis į Gralio pilį, savo klausimu išgydęs Amfortą ir pats tapęs 
Gralio karalium, Amforto įpėdiniu. Garbingai karaliavęs su my- 
limąja savo Kondwiramura. 

Pagrindinės Wolframo mintys nelengva išskirti iš milžiniškos 
(daugiau, kaip 20.000 eilių) ir be galo sudėtingos poemos. Kaip 
tikras menininkas, autorius reiškia tas mintis konkrečiais vaiz- 
dais, kurie ir patys jį vilioja savo konkretumu. Mėgsta jis gyvas 
smulkmenas ir puikiai moka jas apsakinėti. Be to, ir jo vaiz- 
duotė nepaprastai gyva, turtinga ir savavališka. Neveltui vadino 
jį Gottfriedas Strasburgietis nebūtų pasakojimų 
pramanytojuų, vindaere wilder maere. Pats Wolf- 
ramas (buvo jis neturtingas ministerialas, — 1170—1217 m.) di- 
džiavos tiek savo riteriškumu, tiek poetiniu savo genijum: Ich 
bin Wolfram von Eschenbach und kan ein 
teil mit sange. Atvirai prisipažįsta nemokytas esąs — 


swar an den buochen stėt geschriben, 
des bin ich kiinstelos beliben — 


domėjosi betgi viskuo ir turėjo daug visokių žinių, mokėjo kiek 
ir prancūziškai. Vadindamas save nemokša, gal būt tyčia perdė- 
jo, nes norėjo poetinį savo pašaukimą pabrėžti. Šiaip ar taip, 
Parzivalio pradžioj sakėsi norįs atjauninti senąjį siužėtą, ein 
maere wil ich niuwen, vadinasi, laikė save ne Chres- 
tieno ir kitų prancūzų sekėju, bet originaliu poetu. 

Wolframas iš esmės buvo aristokratas; paniekinamai žiūrėjo 
į savo skaitytojus, šorys juos pajuokdavo ir toli gražu ne visiems 
žmonėms rašė. Dažnai tarytum tyčia klaidino skaitytoją savo 
veikalų (be Parzivalio paliko mums dar Willehalmą, $ 58, 
vadinamojo Titurelio fragmentą ir kelias lirines dainas) 
kompozicija, netikėtomis metaforomis, nepaprastais posakiais bei 
žodžiais ir sunkia, tamsia kalba. Ne visi suprato ir įvertino ge- 
nijalųjį Wolframo epą. Minėtasis Gottfriedas juokėsi iš poeto, 
sakėsi, kad negalima jo veikalo suprasti be komentaro. Pats 
Gottfriedas tam reikalui laiko nebeturėjęs. Kitų, vėlybesniųjų 
skaitytojų ir poetų nuomone nebuvę geresnio už Wolframą 
poeto. — 

Herr Wolfram von Eschenbach, laien munt nie baz gesprach. 


— 287 — 


61 


Wolframo amžininku Gottfriedui Strasbur- 
giečiui svetimas buvo Wolframo ir Hartmanno idealizmas ir 
mažai terūpėjo tikėjimo klausimai. Bažnyčios mokslo Gottfrie- 
das, žinoma, neneigė, bet šaltai į jį žiūrėjo, kartais net pajuok- 
davo. Tikras pasaulininkas ir visų pirma literatas, menininkas 
buvo. Gražiai ir įvairiai skambančių eilėraščių meistriškumu, ne- 
paprastu komponavimo menu ir subtilia psichologine analize pri- 
lygo jis savo mokytojams — kurtuazinio prancūzų romano kū- 
rėjams. Tačiau žavėjo jį kurtuazinis gyvenimas, bet ne tikrai ri- 
teriški idealai. Gal būt, ir todėl, kad pats ne riteris, o miestelė- 
nas buvo, arba turtingas Strasburgo patricijus, arba Strasburgo 
vyskupo dvariškis Be kurtuazinės literatūros didelės įtakos jo 
kūrybai turėjo lotynų rašytojai: suėmė savin jų dvasią ir šaukėsi 
net Mūzų pagelbos. 

Riterijos ir kurtuazinės poezijos idealų išauklėti, Hartman- 
nas ir Wolframas kovojo su tų idealų dirbtinumu; nebe riterio, 
bet žmogaus sielą tyrinėjo ir sirgo žmogaus problematika. Mat, 
pati riteriškoji vokiečių visuomenė, palyginti su prancūziškąja, 
atsilikusi kiek buvo, nevisai nuo kitų sluoksnių atsiskyrė. Kul- 
tūriškai primityvesni būdami, iš dalies kaip tik dėl to primityviš- 
kumo vokiečiai labiau už prancūzus ir jautė socijalaus gyvenimo 
vienovę, bendrąją jo problematiką ir religinius - moralinius jo 
pagrindus. Instinktu suprato jie jaunosios europiečių kultūros 
uždavinį: tuo tarpu, kai prancūzai skyrė religiją nuo gyvenimo ir 
čia pirmąja, čia antruoju gyveno, abu poetai stengėsi religiškai 
nušviesti ir pateisinti empiriją, nuveikti transcendentinio tikėji- 
mo ir empirinių idealų dualizmą. Bet abiem, ypač Hartmannui, 
reikėjo su tuo dualizmu skaitytis ir kovoti. Miestelėno Gottfrie- 
do riterijos idealai visai nebeviliojo. — Ne feodaliniame dvare 
pasiekė savo apogiejų Tristano ir Izoldės meilė, bet — ūksmin- 
goj girioj, kur saulės spinduliai spingsi pro medžius, čiurlena 
upelis, auga žolės, čiulbauja lakštingalos, strazdeliai ir kiti 
paukšteliai. — 

ir staetes ingesinde 

daz was din griiene finde, 
der schate und diu sunne 
diu rivier und der brunne, 


— 288 — 


bluomen, gras, luop unde bluot, 
daz in den ougen sanfte tuot. 

ir dienes was der vogele schal. 
diu kleine reine nahtegal, 

diu troschel und das merlin 
und ander waltvogelin. 


Gottfriedo poezija daug konkretesnė ir empiriškesnė už Wolfran- 
mo ar Hartmanno. Kaip ir prancūzams, nerūpi jam tikėjimo ir 
empirinio gyvenimo sintezė. Tačiau ir Gottiriedas ne tik meni- 
ninkas, bet tam tikra prasme ir filosofas. Skelbia savo idealą — 
aprašo siaurus „doros“ takelius ir liūdnus jos kelius. — 


Hei tugent, wie smal sint dine stege, 
wie kumberlich sint dine wege! 

die dine stege, die dine wege, 

wol ime, der sie wege und stege! 


"Tik toji dora ne kas kita, kaip meilė, Minne, aller 
herzen lagaerin. Meilę garsino ir idealino tiek kurtua- 
zinių romanų kūrėjai, tiek trubadūrai, o trubadūrų įpėdžiui ir vo- 
kiečių minnesūngeriai. Trubadūrai, truvėrai ir min- 
nesšngeriai dėstė net platoniškąją meilės teoriją, platonizmu 
prasmino konvencijonalią riteriškosios visuomenės meilę. Hart- 
mannas ir Wolframas dorino ir gilino meilės sąvoką, tikrąja meile 
laikydami vyro ir žmonos santuoką. Kaip ir jiedviem, Gottfrie- 
dui mažai ką tesakė abstrakti trubadūrų meilė, tačiau ir su dora 
meilės jis nesydino. Giliai ištyrė ir aprašė jis pačią meilę. Toji 
meilė be galo įvairi ir sudėtinga: čia auga ji iš neapykantos, ir 
patys besimylintieji negali dar jos pastebėti, čia ji liepsnoja ir vir- 
sta nenuveikiama aistra, čia reiškiasi sąmojinga ir linksma intri- 
ga, čia — švelnia idilija. Stipresnė ji už žmogų, ir veltui norėjo 
Tristanas pats save apgauti: įsimylėjo baltarankę Izoldę ir vedė 
ją, bet tik todėl, kad panaši ji buvo į tikrąją jo mylimąją Izoldę, 
įjojo sieze amie, liebe Isot. Nelaimingasis kasdien 
matąs Izoldę ir nematąs jos. Tai esąs jo skausmas. 


Isote sihe ich alle tage 
und sihe ir niht: das ist min clūge. 


— 289 — 


Su baltaranke Izolde gyvendamas, tebeprisiminęs jis savo laimės 
dienas, kartojąs savo dainelių žodžius: 


Isot ma drue, Isot mamie 
en vus ma mort, en vus ma vie. 


Tikrai kosmine jėga tampa tragingoji Tristano ir Izoldės, 
„kilniųjų širdžių“ meilė. Nuveikia ji žmogų, kaip magiškas 
meilės gėralas, kurio buvo išgėrę Tristanas ir jo mylimoji. Kas 
gi gali tai meilei priešintis ir kaltinti juos tuo, kad apgaudinėję jie 
karalių Marką, Izoldės vyrą ir Tristano dėdę. Tokia antžemiška 
meilė, kurios nebūna be skausmo, be kančių, pati save teisina; ir 
Tristano bei Izoldės nelaimę aprašydamas, Gottfriedas meniškai 
verčia skaitytoją dovanoti jiems visas jų apgaules (tiesa sakant, 
sąmojingai ir gražiai papasakotas), nes aiškiai rodo, kad, paly- 
ginti su absoliučia meilės reikšme, blunka ir nyksta reliatyvių 
doros formų reikšmė. 

„Kas niekuomet nebuvo dėl meilės kentėjęs, tas niekuomet 
nebuvo ir mylėjęs meile“, sako Gottfriedas, kartodamas truba- 
dūrų mintį. Ir kaip trubadūrai, teisina jis meilę, tarytum nebūtų 
buvę moralinio Bažnyčios mokslo. Bet tiek jis pagilino ir sukon- 
kretino meilės problemą, kad įgijo ji metafizinę ir moralinę reikš- 
mę, nors ir vargu bau suderinamą su katalikų Bažnyčios mokslu. 
Pats jis tuo nė nesirūpino. 

Gilia psichologine analize ir menišku savo veikalo tobulumuų 
Gottfriedas pranešė ne tik Beroulio Tristaną apdirbusį 
Eilhartą von Oberge, betir Tomo romaną, kurį 
iš esmės perdirbo. Deja, nepasisekė jam savo poemos baigti. Pa- 
baigė ją Ulrichas von Tūrheim (apie 1240 m.) ir — 
daug geriau — Heinrichas von Freiberg (apie 
1290 m.). 

62 

Epinė prancūzų poezija prasidėjo XI amžiuje karžyginėmis 
dainomis, chansons de geste. Bet netrukus feodalinė 
visuomenė, bent kultūringesnioji jos dalis labiau ėmė domėtis 
naujuoju kurtuaziniu romanu ir kurtuazine lirika. Vietoj didvy- 
riškų kovų su stabmeldžiais ir vietoj pusiau istorinių įvykių bei 
žmonių imta skaityti ilgokos poemos apie fantastiškus nuotykius 
(avantiūras), gražų, bet dirbtinį feodalų gyvenimo būdą ir apie 
konvencijalią jų meilę. 


Istorija 19 


— 290 — 


Vokiečių feodalija kultūriškai truputį atsiliko. Pati Vokietija, 
palyginti su Prancūzija, ir primityvesnė, ir tautiškai vienodesnė 
buvo. Taigi, vokiečių feodalija ne tiek atsiskyrė nuo kitų visuo- 
menės sluoksnių, kaip prancūziškoji, gyviau su jais tebesanty- 
kiavo. Tautiškesnės už prancūziškąją jos būta. Stiprino jos tau- 
tiškumą ir politinė Vokietijos istorija. Kad ir kaip internacijo- 
nali ir „priešeuropiška“, romėniška buvo imperijos idėja, vokie- 
čiai susydino ją betgi su savo tauta. Vėl imperiją atgaivinę, 
Friedrichas I ir Heinrichas VI jautėsi Vokiečių valdovai esą. 
Nėsą žemėj valdovo, kuris būtų lygus imperatoriui ir Vokiečių 
karaliui, išdidžiai manė patys vokiečiai. Kaip tik Staufenų lai- 
kais ir pražydo vokiečių literatūra. 

Vokiečių feodalija mėgzdžiojo prancūziškąją, bet nevisai 
prancūzėjo: tebebuvo vokiška. Vokiečių literatai versdavo ir 
mėgzdžiojo prancūzų veikalus, bet noroms nenoroms, sąmoningai 
ar nejučiomis reikšdino savo tautos ypatybes: mistinį mąstymo 
būdą, norą suderinti tikėjimą su konkrečiu gyvenimu ir religiškai 
bei morališkai suprasminti ir pateisinti empiriją. 

Su visa tuo gražiai sutiko, kad XII amžiaus pabaigoj ir 
XIII-ojo pradžioj įgijo literatūrinės reikšmės tautinis germanų 
epas. Jo, esam jau matę, visai nebebuvo Prancūzijoj: čia jo vie- 
toj atsirado chansons de geste. O Vokietijoj XII am- 
žiuje, kaip ir VII-ame, dainuojama buvo apie Siegfriedą ir 
Brunhildę, apie Burgundų Žuvimą irDietricho 
Ištrėmimą, apie Ermanaricho Mirtį ir Hette- 
lį, Walterį ir Hildegundę,apie Wolfdietrichą. 
Tas karžygines dainas plėtė, prireikus klausytojų skoniui pritai- 
kydavo spilmanai. Ilgainiui ant tų dainų pagrindo išaugo kele- 
tas tikrų epų — Der Nibelunge Not, Dietrichsepos 
ir Hildeepos. Juos žinome tik iš vėlybesniųjų perdirbimų ir 
iš XIII amžiuje užrašytų šiaurės germanų poemų (Atli 
Daina, W6lsungeno Daina, kelios Eddos dainos). 

Apie 1200 m. nežinomas mums poetas parašė didžiausią ir 
garsiausią epą — Der Nibelunge Not, arba das Nibe- 
lungenlied, Rodos, kad gyveno jis Padunojy, Passau 
krašte. Skaitė I-ąją Parzivalio knygą, bet maža literatūros žinių 
teturėjo. Stengėsi jis sukurtuazinti savo veikalą. Tačiau nelabai 
jam tai pasisekė. Mat, buvo jis spilmanas ir kurtuazinės visuo- 
menės papročius mažai težinojo. Galima manyti, kad pradžioje 


— 291 — 


neturėjo jo epas didelio pasisekimo: kaip ir rankraščiai rodo, su- 
sidomėjo poema visų pirma atsilikusi kiek Bavarijos - Austrijos 
kalnų riterija. Wolframas ir kiti žymieji kurtuaziniai poetai Ni- 
belungų epo nė nepaminėjo. 

Nėra ko stebėtis. — Kad ir kaip švelnino bei kurtuazino au- 
torius germanų senovės galiūnus — Siegfriedą, klaikųjį, 
niaurųjį H a geną — ir baisųjį „velniškosios“ (valandinne) 
Krimhildės kerštą, tas kerštas, tie storžieviai ir primityvūs 
didvyriai, niekuo netvardomos ir gaivališkos jų aistros visai nesu- 
tiko su kurtuazinės visuomenės papročiais ir pažiūromis. Tik to- 
dėl ir tebuvo skaitomas ir perrašinėjamas Nibelungų epas, kad ne 
vienai kurtuazinei riterijai spilmano veikalas terūpėjo ir kad vo- 
kiečių riterija nevisur ir nevisai dar buvo sukurtuazėjusi. Net 
Prancūzuose per visą XII amžių netrūko chansons de 
geste mėgėjų; juo labiau žavėjo vokiečius jų tautosakos ir 
didvyriškos jų praeities atgarsiai. 

Be to, epo kūrėjas didis menininkas buvo. Be abejo, įterpė 
jis į savo veikalą daug nereikalingų dalykų ir, įvairias karžygines 
dainas žiesdamas, neišvengė nesąmonių. Gražiai aiškina auto- 
rius, kad Siegfriedo našlė Krimhildė ištekėjo už 
Hunų karaliaus Attilos norėdama atkeršyti pirmojo savo 
vyro nužudytojams. Bet keistoka tai, kad buvę jai tada 40 metų 
su uodega ir kad po septynerių metų pagimdė ji Attilai sūnelį. 
Užtai gerai apgalvota ir atlikta bendroji epo kompozicija. Čia au- 
torius gebėjo apsiriboti savo tema — Krimhildės meile, nelaime 
„ir kerštu. Kad ir daug žavingos medžiagos teikė jam Brunhil- 
dės dainair Hageno epas, nenorėjo smulkiai dėstyti nei 
Brunhildės, nei paties Siegfriedo gyvenimo, nes tragiškas abiejų 
likimas sumažinęs būtų Krimhildės tragediją. Siegfriedas — gar- 
sus, kilnios dvasios didvyris, ein edel ritter guot, bai- 
saus slibino ir nenuveikiamos Brunhildės nugalėtojas, bet visų 
pirma mylįs ir mylimas Krimhildės vyras. Ne visai aišku, kodėl 
graudžiai apsiverkus Brunhildė, kai pamačius greta Žmonos sė- 
dintį Siegfriedą, ir neaprašė autorius, kaip ji nusižudė. Tai jam 
nesvarbu, nes terūpėjo jam Brunhildė tik tiek, kiek jos pyktis 
buvo Siegfriedo mirties ir Krimhildės nelaimės priežastis. 

Jo veikalas, kad ir Nibelungen Not pavadintas, yra 
visai naujas Krimhildės epas. Pirma matome gražią ir puikią bur- 
gundų karalaitę, kuri daugeliui jaunikių karžygių buvo atsakius 


187 


— 292 — 


ir kurią sumanęs vesti didžiai jau pragarsėjęs ir Nibelungų tur- 
tą užsikariavęs Siegfriedas. Švelniai aprašo autorius pirmąjį jų 
susitikimą, kai meilė nedavus jiems aiškiai apie meilę kalbėti: tik 
mylinčiomis akimis žiūrėję vienas į antrą, ir visa buvę labai 
dora. — 

mit lieben ougen blicken ein ander sahen an 

der herre un ouch die frouwe: daz wart vil tougenlich 

getan. 

Aišku, kaip Brunhildės pavydas ir pyktis sudrumstęs švelniosios 
Krimhildės sielą, kaip, savo pačios ir savo vyro garbę gindama, 
nesutvardžius Krimhildė savo puikybės ir pati piktais, neteisin- 
gais žodžiais įgėlus priešininkę. Šitas žmoniškas Krimhildės vaiz- 
das sunku buvo suderinti su senesniojo epo nupieštu laukinės ker- 
šytojos, tikrosios valandinne, vaizdu. Bet autoriui ir tai 
pasisekė. — Negalėjus užmiršti savo vyro Krimhildė — 


alka aiasa ke eo sio Sifriden den minen lieben man: 
des ich unz an min ende immer gnuoc ze weinen han. — 


Ketverius metus nebekalbėjus su savo broliu Guntheriu, o 
Siegfriedo nužudytojo Hageno nenorėjus nė matyti. Į Wormsą 
atgabentą Nibelungų turtą dalinus ir vargšams, ir turtingiesiems. 
Mirusiojo vyro ilgėjimasis virtęs nenuveikiamu noru atkeršyti jo 
nužudytojams. Ir štai, Attilai pasipiršus, dingterėjus jai mintis, 
kad galima burgundams atkeršyti su hunų pagelba. Todėl ir su- 
tikus už Attilos ištekėti. Ilgai ugdžius puoselėjus ji savo kerštą, 
kol pasiryžus pasikviesti burgundus į Attilos pilį. Bet autorius 
ir čia gina Krimhildę ir daro ją žmoniškesnę. — Ne ji viena tė- 
santi kalta, kad kerštas toks baisus buvęs. Vėl įžeidęs ją klaiku- 
sis Hagenas: didžiavęsis tuo, kad jisai nužudęs Siegfriedą, ir iš- 
didžiai ją pajuokęs. Norėdamas už žuvusius burgundus atkeršyti, 
nužudęs Hagenas Attilos ir Krimhildės sūnelį: ne tik Siegfrie- 
do našlė — ir motina burgundams keršijus. Be to, atsisakęs Ha- 
genas išduoti godžiai karalienei jo Reine paskandintąjį Nibelun- 
gų turtą. Siegfriedo kardu nukirtus ji Hagenui galvą ir pati žu- 
vus: nužudęs ją jos žiaurumu pasibjaurėjęs Hildebrandas, 
Dietricho von Bern ginklanešys. 


hie hat daz maere ende; daz ist der Nibelunge n6t. 


Nei Krimhildė, nei Siegfriedas, nei niaurusis, iš anksto savo 
likimą pajutęs, bet nenukrypęs nuo savo kelio Hagenas nėra pa- 


— 293 — 


našūs į krikščioniškuosius chansons de geste karžy- 
gius, dar mažiau — į XII amžiaus riterius. Labiau jie primena 
stabmeldiškosios germanų senovės didvyrius. Tragiška savo nuo- 
taika, plastišku didingumu, pačia neišvengiamo likimo idėja au- 
torius tikrai gaivino senąjį germanų epą. Šiuo atžvilgiu galima ly- 
ginti jo veikalas su Beowulfu (I t. $ 71) ir seniausiomis E d- 
dos (ib. $ 68) dainomis. Spilmanas stengėsi (nelabai sėkmingai) 
vaizduoti kurtuazinės visuomenės gyvenimą, minėjo ir tikėjimo 
dalykus. Tačiau nei krikščionių pasaulėžiūra, nei kurtuaziniai 
idealai jo poema nepasireiškė. Rūpėjo jam didvyrių gyvenimas 
ir to gyvenimo tragedija. Suabsoliutino jis savo herojus ir jų 
problematiką; religinį V oluspos (I. t. $ 68) mitą tikrai pa- 
vertė žmonių tragedija, ir pastaroji pati pavirto tarytum religiniu 
mitu. Čia nežinomasis spilmanas gražiai sutiko su rafinuotu poe- 
tu — Gottfriedu Strasburgiečiu, nes ir Gottfriedo 
ideologija iš tos pačios germanybės augo. Žinoma, Nibelungų epo 
autorius mažiau net už Gottfriedą kvaršino sau galvą metafizika. 
Bet svarbus dalykas yra ne tai, ką norėjo kurti poetas, bet — kas 
jo kūryba pasireiškė. 

Nibelungų Daina sužadino ir kitus poetus. Ėmė jie apdirbi- 
nėti senuosius epus ir karžygines dainas: XIII amžiaus pradžioj 
atsirado epinių poemų apie Waltherį ir Hildegundę 
(palyg. II t. $ 75), apie Wolfdietrichą ir Dietrichą 
von Bern, apie 1230 m. buvo parašyta Kudrūna. Iš jų ge- 
riausias veikalas yra Kudrūna(Gudruna). Bet ir jos ne- 
galima lyginti su Nibelungų Daina: nubluko herojinė 
nuotaika, ir epas ėmė virsti kurtuaziniu romanu. 


63 


Epinė spilmanų poezija buvo, be abejo, tautiškiausia ; iš tau- 
tosakos sėmė savo siužėtus, posmo formą ir nuotaiką. Nibelungų 
Dainos posmo forma rašė savo veikalėlius ir pirmas žinomas mums 
lirinis poetas — Žemutinės Austrijos riteris von Kiūrenberg 
(XII amž.). Kaip ir kito austro Dietmaro von Aist 
(—1139—1161— m.), jo lirikai išviso turėjo įtakos epinė poe- 
zija. — Monologu arba dijalogu su mylimąja savo jausmus reikš- 
damas, poetas trumpai parodydavo ir objektyvią besimylinčių si- 
tuaciją: lirinis veikalėlis panašėjo į apysakėlę. Čia pasakoja Ki 
renbergas, kaip jis stovėjęs prie savo mylimosios lovos ir nedrįsęs 


— 294 — 


jos pažadinti. ,Tenubaudžia tave už tai Dievas!“ — atsakius my- 
limoji — „Aš nesu laukinis žvėris“. Čia pasakojanti mergaitė apie 
savo meilę sakalui. Čia, nusivilkdama vakare savo kambarėly, 
prisimenanti mergaitė gražų riterį ir iškaistanti, kaip rožė. — 


Swenne ich stan aleine in minen hemede 

und ich an dich gedenke, ritter edele, 

so erbluojet sich min varwe als der rėse am dorne 

tuot. 

Jausmai čia gyvi ir paprasti. Moteris nesigėdinti pasisakyti my- 
linti savo riterį, Poetas (Meinloh von Sevelingen) 
mano, kad reikią skubėti džiaugtis meile, Minne. Ne Minne 
esą, kad perilgai kas apie moterį tūpčiojąs. 

„Minnesango Ryto“ (MinnesangsFriūhling) poetai, 
Kirenbergas, Dietmaras, Meinlohas ir kiti, at- 
stovavo tautiškai, natūraliajai lirikai, kurią tebekūrė, ypačiai Ba- 
varijoj ir Austrijoj, daugelis bevardžių poetų ir kuri įprasta va- 
dinti tautosaka. Tačiau toji lirika nesutiko su kurtuaziniu gyve- 
nimo būdu ir idealais. Prancūziškuosius romanus mėgzdžioda- 
mi, poetai ėmė mėgzdžioti ir Provencės trubadūrus. 

Aštuoniasdešimtaisiais XII amžiaus metais Eneitos au- 
torius flandrijietis Heinrichas von Veldeke ėmė po- 
puliarinti šiaurės prancūzų liriką; rašė gražius ir džiaugsmo pil- 
nus eilėraščius apie meilę ir gamtą. Bet daugiau pasisekimo turė- 
jo Provencės trubadūrų sekėjai — šveicaras grafas Rudolfas 
von Fenis, Barbarossos sūnus Heinrichas VI, ga- 
bus ir aistringas poetas, artimieji jo riteriai Bligger von 
Steinachir Bernger von Horheim ir Friedrich 
von Hausen. 

Friedrich von Hausen talentingai ir sėkmingai 
imitavo trubadūrus; bet atrodo, kad perrimtai žiūrėjo į kurtuazi- 
nės meilės idealą ir nežinojo, kaip suderinti jis su krikščioniškojo 
riterio pareigomis. T 1190 m. kryžiaus karą žygiuodamas, skun- 
dėsi jis, kad turi išsiskirti jo kūnas ir siela. — 


Min herze und min lip die wellent scheiden. 


—- Siela tarnaujanti damai, o pareiga nutraukus kūną toli nuo my- 
limosios. Be sielos žygiuojąs vargšas minnesūngeris. Tačiau 
griežtai smerkia, kas, kryžiuočiu pasiskelbęs, lieka su savo myli- 


— 295 — 


mąja. Tokiam riteriui uždaryti būsią dangaus vartai. Panašias 
mintis reiškė ir kiti Minnesango Ryto poetai, jų tarpe — Hart- 
mann von Aue. Mat, nevisai dar buvo suėmę savin truba- 
dūrinę meilės ideologiją. 

Daug nuosekliau dėstė ją thūringietis Heinrich von 
Mohrungen ir Vienos (Wien) dvare apsigyvenęs alsasie- 
tis Reinmar von Hagenau, Waltherio von der 
Vogelweide mokytojas. Trubadūrų įpėdžiui abu dainavo 
meilę poeto nemylinčiai damai. Vienas pabrėždavo meilę, antras 
-— kad dama tai meilei neatsakanti. Heinrichas — aistringas ir 
įvairus poetas, gražiais vaizdais mokėjo konkretinti iš esmės ne- 
gyvą savo meilę. Reinmaras — greičiau melancholiškas teoreti- 
kas, „nelaimingosios meilės scholastikas“, užtai — geresnis už 
Heinrichą trubadūrų mokinys. Visi pripažino jį didžiausiu min- 
nesdngeriu, ir Gottfriedas Strasburgietis, ir pats Reinmaro moki- 
nys ir priešininkas Waltheris. Bet labai sąmoningai išjuokė 
susivaidijęs su Reinmaru Waltheris savo mokytojo kūrybos kon- 
vencijonalumą. Žili poeto plaukai suskaičius, galima esą sužinoti, 
kiek metų sukakę jo mylimajai. Reikią tai kietaširdei senolei 
gerokai kailis išperti. 

Mat, Waltheris buvo ne tik genijalus minnesūngeris: nuveikė 
jis minnesango konvencijonalumą ir tapo vienu iš didžiausių Vo- 
kietijos lirikų. Waltheris taip pat suvokietino liriką, kaip Wolf- 
ramas ir Gottfriedas kurtuazinį epą. 

Buvo jis neturtingas ministerialas, gimė, gal būt, Austrijoj, 
bet nežinia, kur buvo jo tėvų dvaras. Apie 1190 m. atsidūrė jis 
Vienoj, Austrijos hercogo Leopoldo V Babenbergo dva- 
re. Ir Leopoldas V (1177 — 1194 m.), ir jo sūnus Friedri- 
chas I (1195—1198 m.) buvo garsūs ir dosnūs mecenatai, glo- 
bojo mokslininkus, menininkus ir literatus. Gyveno jų dvare 
Reinmaras von Hagenau. Čia Waltheris išsimokslino, 
išmoko kurtuazines dainas kurti ir dainuoti, greit jomis pragarsė- 
jo ir susivaidijo su savo mokytoju Reinmaru. Dėl jo intrigų ir tu- 
rėjo, hercogui Fridrichui numirus, palikti wunnecliche hot 
ze Wiene. 

Tapo jis keliaujančiu poetu, labai panašiu į spilmanus, į 
fahrende Leute. Kaip ir jie, jokio turto neturėjo ir pri- 
klausė visokių mecenatų malonės. Kaip ir jie savo poezija mito, 
šalčio ir bado prityrė. Bastėsi po Vokietiją, šiaurės Prancūziją ir 


— 296 — 


Lombardiją. Dukart buvo ir pas Thiūringijos landgrafą 
Hermanną, garsiojoj Wartburgo pily. Bet paniekinamai žiūrėjo 
į spilmanus, jautėsi riteris esąs ir troško gauti nors mažutį lehną, 
kad galėtų ramiai gyventi. Pats, rodos, nežinojo, kiek praplėtė 
jo akiratį nuolatinis bastymasis, kiek daug išmoko iš visokio 
plauko žmonių ir Žmogus, ir poetas. 

Heinrichui VI numirus, Vokietijos karalium tapo jo brolis 
Pilypas Švabas (1198 — 1208 m.), su kuriuo ėmė kovo- 
ti welfas Othonas IV. Pažadėjo Pilypas lehną Waltheriui, 
ir poetas įsikišo į politinę kovą — padėdinėjo karaliui savo eilėraš- 
čiais, puolė net popiežių Tnnocentijų III, Ottono globėją: 
Owė, derbabest ist ze junc, hilf, herre, diner 
kristenheit! Pilypui žuvus, mėgino Waltheris gauti lehną iš 
įsikaraliavusio Ottono IV (1198 — 1215 m.), bet, nieko nepešęs, 
vėl tapo Staufenų šalininku. Pagaliau der edel kūnec, 
der milte kiūnec Friedrichas II išpildė didį Wal- 
therio norą (1220). — 


Ih han min lehen, al die werlt! ih han min Iehen! 
nū entfiirhte ih miht den hornunc an die zėhen 
und wil alle boese herzen deste minze flėhen. 


Neilgai savo lehnu džiaugėsi: greit po 1228 m. numirė. 

Pradžioje Waltherio lirika mažai tesiskyrė nuo Reinmaro ir 
kitų minnesžngerių dainų. Garsino jis savo širdies karalienę, si- 
nes herzen kiūniginne, jos grožį, ir vil minneli- 
cher lip, ir žavingumą, lygino ją su Elena ir Diana. Jo po- 
ezijos turinį sudarė „aukštoji meilė“, die hohe minne, kon- 
vencijonalus kurtuazinis damos kultas. Dėl kilniosios moters nie- 
kino gražiąsias gėles — 


Wir lazen alle bluomen stan 
und kapien an daz werde wip 


—- ir visas Vokietijos moteris angelais vadino. Bet kurtuazinės 
poezijos abstraktiškumas nesutiko su sveika ir aistringa poeto pri- 
gimtimi. Apsitrynė jis Babenbergų dvare, bet išaugęs buvo gam- 
tos prieglobsty ir, po pasaulį bastydamasis, su gyva gamta ir su 
gyvais žmonėmis santykiavo. Dirbtiniai kurtuazinio gyvenimo ir 
riteriškosios meilės idealai nenustelbė gyvo žmogaus jausmų. 


— 297 — 


Konkrečiau ir gyviau už kitus minnesūngerius aprašinėjo jis myli- 
mąją, ir ne šabloniškos poezijos priemonės, bet tikra realybė bu- 
vo jam gražiosios gėlelės, žalioji pievelė, miškas, čiulbantieji 
paukšteliai ir baltasis sniegas, Mąstė vaizdais jis ir viską konk- 
rečiai įsivaizduodavo. Tikra realybe — ne retorikos figūromis — 
buvo jam fr6 minne, fr6 werlt, fr6 maze, her 
Meie. Aišku, kad suprato kurtuazinės poezijos konvencijona- 
lumą ir susikivirčijo su ištikimiausių jos atstovu Reinmaru. 

Ant šakių kilojo kurtuaziniai poetai idealią, platoniškąją mei- 
Ig kietaširdei savo damai ir, kaip pasipūtę kurkinai, didžiavosi sa- 
vo nelaimingumu. "Tiesa sakant, ne tiek jau ir nelaimingi buvo, 
nes žemesniosios meilės, niedere minne, nesibodėjo: ne 
su kilnia ponia, bet šiaip jau su kokia bobzna sočiai prisibovyda- 
vo. Tik teoriškai niekino jie natūralią meilę, kurią buvo dainavę 
pirmieji vokiečių lirikai. Kurtuazinės meilės tuštumą išsiaiški- 
nęs, suprato Waltheris, ko verta sveika, natūrali meilė; be to, 
vargą vargdamas ir bastydamasis, nutolo ir nuprato nuo kurtuazi- 
nio gyvenimo ir pats žmoniškiau ėmė moteris mylėti. Atgaivino 
jis Kūrenbergo ir Dietmaro tradiciją ir tapo „žemesniosios mei- 
lės“ poetu. 


Nebe kilni ir ideali, bet neprieinama ir abstrakti ponia — gy- 
va ir paprasta moteris, kaimietė, wip, jį vilioja. Wip vardas 
esąs gražiausias, visa vainikuojąs — 


Wip deis ein name, ders alle kroenet. 


Meilė tai moteriai natūraliai syja su gražia ir be galo įvairia gam- 
ta, su žolelėmis ir su paukšteliais čiulbuonėliais. Čia nebėr jokio 
konvencijonalumo. Štai mergaitė nebegali sulaikyti džiaugsmin- 
gos savo meilės: pati apie ją pasakoja. — Pievelėj, po liepa buvus 
jos ir mylimojo lova: mat, išdratavota gėlės čia ir išmindžiota 
žolė. Kaip gražiai suokus lakštingala — Jurgiuk! Jurgius!.. Čia 
sutikęs ją mylimasis, ir ji tebėsanti laiminga. Ar bučiavęs ją my- 
limasis? — Žinoma! tūkstantį kartų! Žiūrėk, kokios raudonos 
esančios jos lūpos. Jurgiuk! Čia iš žolyčių paklojęs jai mylima- 
sis minkštą patalėlį. Ateisiąs kas, pamatysiąs tą lovą ir — susi- 
juoksiąs.  Suprasiąs, kas čia yr buvę, kur (ant rožių) gulėjus 
jos galvutė. Gėda, kad sužinosiąs kas, jog mylimasis čia greta jos 
gulėjęs. Bet kaipgi sužinosiąs? Težinanti apie tai ji viena, my- 


— 298 — 


limasis ir dar mažutėlis paukštelis. O paukštelis, žinoma, nieko 
neišplepėsiąs. Jurgiuk! 


Unter der linden an der heide, 

da unser zweier bette was, 

Da mugent ir vinden schūne beide 
gebrochen bluomen und gras. 

Vor dem walde in einem tal — 
tandaradei! — schėne sanc diu nahtegal. 


Ich kam gegangen zuo der ouwe: 

do was min friedel komen ė. 

Da wart ich empfangen, hėre frouwe. 

daz ich bin saelic iemer mė. 

Kus er mich? wol tūsentstunt. 
tandaradei! seht, wie rėt mir ist der munt. 


Do hate er gemachet also riche 

von bluomen eine bettestat. 

Des wirt noch gelachet innecliche. 

kumt iemen an daz selbe pfat. 

Bi den rėsen er wol mac — 

tandaradei! — merken, w2 mirz houbet lac. 


Daz er bi mir laege, wesser iemen, 

nu enwelle got, so schamte ich mich. 
Wes er mit mir pilaege, niemer niemen 
bevinde daz, wan er unt ich 

und ein kleiner vogellin. 

Tandaradei! daz mac wol getriuwe sin. 


Sendamas rimtėjo poetas. Ilgainiui išnyko meilė — owė 
war sint verswunden alliu miniu jar! — iš- 
nyko ir meilės poezija, nes savo paties gyvenimą reiškė jąja 
Waltheris. Be to, ne viena meile jis ir gyveno: įsikišo į politinę 
kovą — savo eilėraščiais gynė Vokiečių imperatorius ir jų politi- 
ką. Peikė išdidžius vasalinius karalius (vadinasi, kitus Europos 
valdovus), sakė, kad suvaldys juos Vokiečių imperatorius. Gar- 
sino savo tėvynę. — 


Von der Elbe unz den Rin 
und her wider unz an der Ungerlant 


— 299 — 


mugen wol die besten sin, 

die ich in der werlte han erkant. 

tugent und reine minne, 

swer die suochen wil, 

der sol komen in unser lant: da ist wiinne vil. 


Išdidžiai savimi pasitikėdamas, sakėsi Dievo pasiuntinys esąs ir 
mokė patį imperatorių, kaip reikią politikuoti. Aistringai puolė 
supasaulėjusią kunigiją ir „godų“ popiežių Innocentijų III, rei- 
kalaujantį iš vokiečių pinigų ir žeminantį jų valdovą. Friedricho 
II įsakymu paskelbė ir kryžiaus karą, patarė imperatoriui, kad pa- 
baigtų pradėtąjį žygį nekreipdamas nė dėmesio į popiežiaus Gri- 
galiaus IX pasipriešinimą. Ne popiežium, bet paties Dievo pagel- 
ba pasitikėjo. — 

Got, dine helfe uns sende: 

mit diner zesewen hende 

bewar uns an dem ende, 

sė uns der geist verlūt! 


Politinius savo eilėraščius rašydamas, Waltheris, žinoma, sa- 
vo globėjų pažiūras dėstė ir žiūrėjo jų malonės bei dovanų. Bu- 
vo samdinys publicistas. Bet skelbiamomis savo idėjomis užsi- 
degdavo, darydavos jas ir savomis. Taigi, ir nuoširdžiai rašė, o 
kartais savo globėjus net peikdavo: Pilypą — šykštumu, Ottoną 
IV — menka jo politika kaltino. 

Politiniams eilėraščiams nebetiko meilės dainų forma. jiems 
pasinaudojo Waltheris vadinamaisiais posakiais(Spruch). 
Tai buvo jokių ypatingų taisyklių nevaržomas, paties poeto nuo- 
žiūra ritmuojamas posmas, paprastai trumpas, bet laisvai galėjo 
poetas jį ir pailginti. Posakiai vartojami buvo ypačiai didakti- 
niams tikslams, kartais — Dievui ar globėjui už ką padėkoti, kar- 
tais — trumpa pasakėčia žmonėms pamokyti. „Žinai, ką sako 
ežiai: gera turėti savi namai“, „Šuo šunį dėl kaulo pjauna, o stip- 
rasai kaulą pagauna“, „vilkas į vienuolyną įstojo, o vilkiškai te- 
begalvoja“, rašė apie 1180 m. vienas posakių kūrėjas. Waltheris 
posakius ir pavertė nauju literatūros žanru. Po Waltherio spil- 
manas Frigedanc (Freidank, žinoma, pseudonimas) iš- 
leido ištisą didaktinių ir satirinių posakių knygą, kurią pavadino 
Kuklumu (Bescheidenheit). 


— 800 => 


Pats Waltheris naudojosi posakių forma ne tik politinėms, 
bet moralinėms ir religinėms savo mintims reikšti. Posakiais for- 
mulavo besenstąs minnesšngeris ilgo savo patyrimo ir mąstymo 
išdavas. Mokė tėvus, kaip reikia savo vaikai auklėti, peikė go- 
džius didikus ir neištikimus žmones, visiems skelbė saiką, diu 
maze, kurio jam pačiam dažnai trūkdavo. Melas ir gyvenimo ne- 
saikingumas erziną žmones, o Dievas tų mirštamųjų nuodėmių ne- 
kenčiąs. Čia kreipiasi Waltheris į riterį, čia į šiaipjau žmogų; čia 
giliai ir rimtai išsprendžia klausimą, čia pasmagina savo pamoką 
gražiu pavyzdžiu arba sąmojingu juoku. Be pasigailėjimo kriti- 
kuoja ir pajuokia savo priešus, paniekinamai į juos žiūri. Bet, 
kreipdamasis į Dievą, prisipažįsta menkas ir silpnas žmogus esąs; 
nes, karštas popiežiaus ir supasaulėjusios kunigijos priešas, buvo 
jis maldingas žmogus. Religinės jo pažiūros panašios į Hartman- 
no ir Wolframo; atrodo, kad labiausiai rūpėjo jam tiesioginiai san- 
tykiai su Dievu. 

Didis Reinmaro von Hagenau gerbėjas, Gottfriedas Stras- 
burgietis tvirtino, kad, jam numirus, minnesšngeriams vadovau- 
jas ir jų vėliavą nešąs Waltheris von der Vogelweide; laukais 
skambąs garsus jo balsas. 


hei, wie diu iber heiden 
mit h6her stimme schellet! 


Žavėjo Strasburgietį, be abejo, Waltherio kūrinių meniškumas, 
bet, gal, ir visa Waltherio kūrybos linkmė, tai, kad teisino jis gy- 
vą, nebedirbtinę meilę ir konkretų gyvenimą. Čia susikryžiavo 
vokiečių epiko ir didžiausio jų liriko keliai. 

Tiek epą, tiek liriką, kurdami, vokiečių poetai pradžioje 
mėgzdžiojo prancūzus, dažnai paprasti vertėjai ir apdirbėjai tebu- 
vo. Augo betgi vokiečių poezija ant tautinio epo ir tautinės liri- 
kos pamatų. Taip, juo toliau, juo labiau reiškėsi ja vokiečių tau- 
tos ypatybės, ir ilgainiui išsivadavo poetai iš prancūzų įtakos. 
Hartmanno, Wolframo, Gottfriedo ir Waltherio kūryba nustojo 
buvus tiktai kurtuazinė bei sluoksninė (kas, tiesa sakant, reikia 
aiškinti ir tuo, kad vokiečių visuomenė mažiau susidiferencijavo, 
kaip prancūzų). 

Kaip ir tūli Prancūzijos literatai, Wolframas ir Gottfriedas 
išėjo iš kurtuazinės pasaulėžiūros ribų: vaizdavo nebe riterio, bet 
žmogaus gyvenimą ir meilę. Tik rimčiau už prancūzus žiūrėjo jie 


— 301 — 


į tą savo poezijos turinį, laikė jį ne tik meno, bet ir gyvenimo pro- 
blema. Taip pat chansons de geste yra daug literatū- 
riškesnės už Nibelungų epą, bet šitas epas ir gyvesnis, ir tautiš- 
kesnis. Empirinį gyvenimą teisindami, prancūzai nekėlė princi- 
pijalaus klausimo, kaip suderinti tas gyvenimas su Bažnyčios 
mokslu, kur įsigalėję buvo asketų idealai ir nuotaika. Neformu- 
lavo tokio klausimo nei Gottfriedas, nei Waltheris; negali vis dėl- 
to sakyti, kad jiems nesvarbus jis buvo ir kad nesąmoningai nede- 
rino jie krikščioniškojo tikėjimo su empiriniu gyvenimu pastaro- 
jo labui. Hartmannas ir Wolframas net aiškiai formulavo ir 
sprendė minėtąjį klausimą, sintetino krikščioniškąjį tikėjimą su 
doru pasaulininko gyvenimu ir aiškino absoliučią to gyvenimo 
vertę. 

Aiškino juodu tuo ir religinę - moralinę Europos kultūros 
problemą. — Viduramžių Europa stengėsi įkūnyti žemiškąją Die- 
vo karalystę. Bet imperatorių kova su popiežiais lietė tiktai išo- 
rinę didingojo uždavinio pusę. Reikėjo dar krikščioniškai sutvar- 
kyti pats gyvenimas, kad žemiškoji Dievo karalystė sukonkretėtų, 
krikščionių kultūra taptų. O kas gi ištikrųjų toji krikščioniškoji 
kultūra? — Ar žemiškasis gyvenimas tėra, kaip manė asketai, tik 
priemonė amžinajam dangaus gyvenimui įgyti ir turi tik šitą re- 
liatyvią vertę? Tai kam gi tada žemiškuoju gyvenimu besirūpin- 
ti ir kultūra bekurti? O XII amžiuje kaip tik ir ėmė greit augti 
ir pati save pažinti Europos kultūra. Argi ir kultūra turi ab- 
soliučią reikšmę, o kultūrinis darbas argi krikščionies pareiga? 
Tai kaipgi tada gali būti dvi absoliučios vertės, kurios viena su 
antra nesutinka? Negalima juk laikyti tikėjimo kultūros priemo- 
ne, o kultūros ir tikėjimo dualizmas toja nepakenčiamas dalykas. 
Ar taip, pagaliau, reikia suprasti kultūra ir tikėjimas, kad jie su- 
tiktų, kad tikėjimas teisintų ir absoliutintų patį kultūrinį darbą ir 
kad doras pasaulininkas neblogesniu už asketą krikščionimi būtų 
laikomas? "Tokia mintis, mano nuomone, glūdėjo Hartmanno ir 
Wolframo sąmonėj, kad ir nebuvo jų formuluota. Bet argi berei- 
kia tada asketinio idealo? 


VIII 


Bažnytinė kultūra, mistika, teologija 
ir filosofija 
64 


Kad ir dirbtinė buvo, kurtuazinė literatūra vykdė betgi bend- 
rosios XII amžiaus kultūros tendencijas, formulavo — ypač Vo- 
kietijoj — jos problematiką. Nenuostabu: feodalija bendraudavo 
su miestelėnais — miesto patricijai mėgzdžiodavo kilniųjų ponų 
papročius, suimdavo savin jų pažiūras, domėjosi chansons de 
geste, kurtuaziniu romanu ir kurtuazine lirika, ir ne vienas 
Gottfriedas Strasburgietis kurtuaziniu poetu tapo. Taigi, į kur- 
tuazinę literatūrą nuolat skverbėsi nauji motyvai. Dar didesnės 
reikšmės čia turėjo vagantai ir žongliorai. Jie su visokio plauko 
žmonėmis susidurdavo; feodalus linksmino paprastųjų žmonių 
plepalais ir gyvomis apysakomis bei pasakėčiomis; karžyginę dai- 
ną atsapasakodami arba kurtuazinį romaną rašydami, gardindavo 
veikalą girtais aludiškais juokais; kurtuazinį veikalą mugėj, aikš- 
tėj ar gatvėj susirinkusiems žmonėms pasakodami, pritaikydavo 
jį savo klausytojų skoniui. 

Daugumas vagantų ir daugelis žongliorų buvo ne tik apsitry- 
nę, bet ir vienuolyno arba katedros mokyklą ėję žmonės, klierikai, 
savo parapiją pametę ir besibastą po kraštą kunigai. Priklausė 
jie, sakysim, demokratiniam dvasininkijos sluoksniui. Jam tarpi- 
ninkaujant, feodalijos kultūra sijo su kitų socijalių sluoksnių, su 
visos tautos kultūra, pirmiausia — su Bažnyčios. Bet Bažnyčios 
visuomenė sijo su feodališkąją ne tik savo demokratija. Savo gy- 
venimo būdu, nuotaika ir pažiūromis daugumas vyskupų greičiau 
priklausė feodalinei, o ne bažnytinei visuomenei. Nutolo nuo sa- 
arkidiakonai, rūpinosi (ypač Vokietijoj) politika, statėsi puikių 
rūmų ir pilių, tiesa — statė ir puikiausias katedras, gyveno feoda- 


— 303 — 


liškai, domėjosi menu ir literatūra. Žinoma, tebeatstovavo kiek 
Bažnyčiai, ir nemaža buvo tokių gerų vyskupų, kaip Maurice 
de Sulli, Paryžiaus vyskupas (1160-1195 m.) ir Nėtre- 
Dame statytojas, ir tokių pavyzdingų abatų, kaip Sugeras. 
Kitoniškai, bet nuolat santykiavo feodalai ir su kunigais; kišosi į 
savo įsteigtųjų bažnyčių reikalus, vykdė „patrono“ teises, kurias 
XI - XII amžiuje Bažnyčia susiaurino, bet nepanaikino. Faktiš- 
kai tokios bažnyčios kunigas dažnai labiau jų priklausė, kaip vys- 
kupo. Nebekalbant apie galingųjų senjorų „kapellas“, kiekvienoj 
didelėj pily buvo bažnytėlė ir kunigas. Taigi, kunigai rados par 
stovūs kurtuazinės visuomenės nariai; vieni, kiek begalėdami, po- 
nui, poniai ir jų svečiams tinkindavo, kiti įtakingais patarėjais ir 
kurtuazinių papročių arbitrais tapdavo. „Šlovės troškantieji val- 
dovai“, mokė savo sūnėną arkidiakonas Pierre de Blois, 
„nieko negali padaryti geriau, kaip maitinti gabius Žmones, mo- 
kančius garsinti didžius jų darbus ainiams. Nežinau, ar pasiryžai 
Tamsta kokį nors valdovą garsinti. Aš savo veikalu De pres- 
tigiis fortunae — jį siunčiu Tamstai — garsinu karaliaus 
Heinricho II darbus“. Žinome, kad daug kunigų vertėsi kurtua- 
zine poezija Kapelionas Andrius (Andrė le Cha- 
pelain) smulkiai išdėstė kurtuazinės meilės papročius ir tai- 
sykles. 

Be mokytų kunigų ir be bažnytinės kultūros nebūtų buvę nė 
kurtuazinės poezijos. Tik, įsivaizduojant toji Bažnyčios kultūra, 
nereikia klausimo perdaug prastinti ir moderniškomis definicijo- 
mis vadovautis. Bažnyčia stengėsi dirbti Kristaus darbą ir vyk- 
dyti Kristaus mokslą. Bet josios veiklos sąlyga ir objektas buvo 
egzistuojanti jau kultūra, ir galėjo ji dirbti tik tą kultūrą trans- 
formuodama, krikščionindama. Tam tikra prasme, Bažnyčia bu- 
vo ne kas kita, kaip pati krikščionėjanti kultūra. Tačiau kultūra 
krikščionėjo ir, pati save pažindama, bažnytėjo, bet toli gražu ne- 
sukrikščionėjo ir nesubažnytėjo: tebebuvo daugiausia potencija- 
liai krikščioniška, Empiriškoji Bažnyčia, augustiniškai sakant, bu- 
vo mišrus kūnas, corpus permixtum. Žinojo ji, kad jos 
mokslo Dieviško esama, bet tą Dieviškąjį mokslą išsiaiškinti, pa- 
skelbti ir įvykdyti norėdama, aiškino jį krikščionėjančios, bet dar 
nesukrikščionėjusios kultūros sąvokomis. Krikščionino tiek joj 
pačioj ir ja pačia tebeaugančią kultūrą, tiek kultūrinį romėnų pa- 
likimą, bet, kultūriškai dirbdama, nelabai teskyrė kultūrinio savo 


— 304 — 


darbo nuo jo krikščioninimo, ir dažnai krikščionišku dalyku lai- 
kė tą, kurį tik tevadino krikščionišku. Kitaip nebūtų buvus Baž- 
nyčia ir empirinė, istorinė, tik — tobula (ne — tobulėjanti Ą- to- 
bula) Dievo karalystė; negalėjus būtų istoriškai augti ir veikti. 

Esam jau pavadinę Bažnyčią europiškosios Viduramžių vi- 
suomenės mikrokosmu. "Tikrai, su visais visuomenės sluoksniais 
gyvai santykiavo bažnytinė visuomenė, ir visų sluoksnių žmonės 
ją papildydavo ir joje sijo. Kaimo parapijos kunigas gyveno sa- 
vo parapijiečių, vilanų ir servų, gyvenimu ir jų vargais sirgo; tar- 
pininkavo betgi jiems ir kultūringesnei Bažnyčios hierarchijai. 
Vienuolynų konversai, iš dalies ir patys vienuoliai, buvo paprasti 
žemdirbiai, maža kuo tesiskirią nuo vilanų, bet tame pačiame vie- 
nuolyne buvo ir aukštos kilmės bei mokytų žmonių. Miesto ku- 
nigai sijo su miestelėnais; bet tūlų miesto bažnyčių ir katedros 
kanauninkai dideli ponai buvo, draugavo su patricijais ir feodali- 
niais galiūnais. Vienuolynų ir katedrų mokyklose mokėsi visokio 
plauko žmonių. Sakramentai, mokslas ir dora dilino Bažnyčioj 
socijalinių sluoksnių skirtumą. "Taurus žmogus tapdavo papras- 
tu vienuoliu; paprastas kaimietis, Maurice de Sulli, — 
Paryžiaus vyskupu. Žodžiu, kaip tik Bažnyčioj ir tik vienoj Baž- 
nyčioj kultūra tegalėjo virsti visos tautos darbu. 

Be to, tiktai Bažnyčioj tebuvo tas darbas organizuotas. Vys- 
kupai ir abatai rūpinosi savo kunigų, vienuolių ir šiaipjau žmonių 
švietimu, steigė mokyklas. Vyskupas ar jo įgaliotinis, katedros 
kapitulos kancleris, duodavo licentiam docenti norin- 
čiam įsteigti savo mokyklą profesoriui ir tą mokyklą prižiūrėdavo. 
Katedros ir vienuolynai turėjo didžiausias biblijotekas, ir vieni 
dvasininkai tegalėjo moksliškai ir sistemiškai dirbti. Iki XII-jo 
amžiaus galo mokyklų nuolat daugėjo. Prancūzijoj garsė- 
jo savo mokyklomis Montpellier, Orlėans, Laon, 
Reims, Chartres, ypačiai Paryžius (kur buvo jų 
keletas), Italijoj — Ravenna, Bologna, Pavija, 
Padova, Salerno, Vokietijoj — K6ln, Trier, 
Worms, Magdeburg, Hildesheim. Ilgainiui dau- 
gumas tų mokyklų tapo elementarinėmis klierikų seminarijomis, 
užtai kitos — tikrais universitetais. Be to, švietimo darbas spe- 
cijalizavos — Bolognoj ir Orlėanse dėstoma buvo teisė, 
Salerne ir Montpellier —medicina, Paryžiuje — 
teologija ir filosofija. 


— 305 — 


Kaip ir XI amžiuje, švietimui ir mokslui vadovavo Prancūzi- 
ja. Italai pasižymėjo tik specijalesnėmis teisės studijomis. Vo- 
kiečiai laikėsi tradicinės ir pasenusios mokymo sistemos; kaip ir 
meno srity, tebegyveno Karolingiškojo Remesanso tradicijomis. 
Daug mokyklų turėjo vokiečiai; bet tų mokyklų elementarinių 
būta. Norintieji susipažinti su naujomis mokslo srovėmis važia- 
vo mokytis pas Italijos, ypačiai Prancūzijos garsenybes, pirma — 
pas Lanfranką ir Anselmą (Le Bec mokykloj), pas 
Laono magistrą Anselmą, Paryžiaus magistrą Vil- 
helmą (Guillaume de Champeausx), paskui — pas 
garsius Chartrės katedros mokytojus ir pas Abelardą. 
„Laimingame Paryžiaus mieste“ mokinių buvę, gali sakyt, ne- 
mažiau, kaip gyventojų. Nei Atėnuose, nei Aigipte niekuomet 
tiek nebuvę. Visoj Europoj Paryžiaus profesoriai laikomi buvo 
didžiausiais Bažnyčios mokslo autoritetais, ir 1169 m. Heinrichas 
II Plantagenėtas siūlė, kad jie išspręstų jo ginčą su Tomu Beketu. 
Pirmasis Lotynų Imperijos imperatorius Balduinas kvietėsi Kons- 
tantinopolin Paryžiaus magistrus: su jų pagelba norėjo refor- 
muoti savo imperijos mokyklas. Pilypas II Augustas juos gerbė 
ir globojo. 

Paryžiuje, kaip ir kitur, su katedros mokykla konkuravo kitų 
bažnytinių įstaigų ir atskirų mokslininkų profesorių mokyklos. 
Taip antai, 1108 m. buvusis katedros mokyklos mokytojas V il- 
helmas iš Champeaux įsteigė Saint-Victor 
bažnyčios kanauninkų kongregaciją ir mokyklą, kur pats ir ėmė 
profesoriauti. Jo klausytojas Abelardas greit susikramtė 
su juo ir, savo polemika visai diskreditavęs garbingąjį magistrą, 
įsisteigė ant Šv. Genevičvės kalno savą mokyklą. Dėstė čia filo- 
sofiją ir teologiją ir visoj Europoj pragarsėjo. Iš visur suseidavo 
mokinių talentingo profesoriaus pasiklausyti. 

Formaliai visi profesoriai ir mokiniai priklausė vyskupui at- 
stovaujančio katedros kanclerio. Jis duodavo profesoriams li- 
centia docenti ir stengėsi kontroliuoti visas mokyklas. 
Tas kontroliavimas, savaime aišku, virto kanclerio kova su jo glo- 
bojamosios katedros mokyklos konkurentais, juoba, kad tie kon- 
kurentai viliojosi daugiau mokinių ir išviso geresni mokytojai 
buvo. Katedros mokykla, tiek Paryžiuje, tiek Reimse ir Chartrėj, 
laikėsi tradicinių pažiūrų ir metodų, be to, siekė ypačiai utilita- 
rinio tikslo — gerus kunigus auklėjo, o laisvieji profesoriai 1a- 


Istorija 20 


— 306 — 


biau mokslo problemomis rūpinosi, gyviau ir talentingiau už ofi- 
cijalius pedagogus profesoriavo. Taigi, XII amžiui įpusėjus, ka- 
tedros mokyklos nustojo savo reikšmės: pralenkė jas kitų įstaigų 
ir laisvųjų profesorių mokyklos. Todėl Paryžius ir tapo naujai- 
siais Atėnais: mokytojavo čia laisvieji naujosios kartos profeso- 
riai, visų pirma Abelardas. Kad ir kaip kovojo su jais, kancleris 
nebegalėjo jų suvaldyti ir atgaivinti katedros mokyklos; tik ne- 
noromis padėjo profesoriams ir mokiniams burtis. Baisiai puldi- 
nėjo vieni kitus tie profesoriai, ir kiekvienas vadovavo triukšma- 
darių savo mokinių būriui, bet visi išvien ėjo prieš kanclerį. 

Būrėsi ir patys mokiniai. Vienus jungė bendras kilimas — 
tos pačios provincijos (Normandijos, Bretagnės, Poitou), tos pa- 
čios tautos (anglai, vokiečiai) studentai XII amžiaus gale ėmė 
burtis atskiromis nationes. Kitus jungė bendroji socijalioji 
buitis. Daug buvo mokinių tarpe žinomųjų jau mums vargšų, 
bet nerūpestingų ir linksmų vagantų. Vienas londonietis 
1180 m. įsteigė vargšams studentams „Aštuoniolikos Kolegiją“ : 
išnuomojo vieną H6tel-Dieu salę, kur galėjo jie miegoti, 
ir davė pinigų jiems maitinti. Užtai turėjo tie klierikai-stipendi- 
ninkai padėti kiek labdaringai HGtel-Dieu įstaigai. Ne- 
trukus gavo jie ir atskirus namus. "Tryliktojo amžiaus pradžioj 
atsirado dvi kitos kolegijos — Saint - Thomas - dų-- 
Louvre ir vienos našlės įsteigtasis Saint-Honorė. 

Mokslas, lekcijos ir disputai, bendras gyvenimo būdas, kova 
su Paryžiaus prevotu, tų laikų policijos viršininku, ir su katedros 
kancleriu sydino visus tuos profesorius ir studentus, darė iš jų 
vieną socijalinį-kultūrinį sluoksnį, vieną socijalią grupę.  Ka- 
dangi Bažnyčioj išaugo ir tam tikra prasme bažnytinė tebebuvo, 
toji grupė ir ėmė vadintis bažnytinės įstaigos vardu — uni- 
versitas, juoba, kad žodis ir šiaipjau reiškė visus (uni- 
versi) profesorius ir mokinius. Tiesa, universitas ma- 
gistrorum et scolarium parisiensium pirmą 
kartą paminėtas tiktai XIII amžiaus pradžioj, bet egzistavo ir 
veikė jis ir XII-ojo gale. Pilypas II žiūrėjo kiek Paryžiaus „uni- 
versiteto“ ir 1200 m. nusileido jam — nubaudė savo prevotą, nes, 
perdaug jau triukšmingus studentus gindami, profesoriai grėsė 
streiku, žadėjo net išsikraustyti iš Paryžiaus. 

Suprato Paryžiaus universiteto ir kitų mokyklų reikšmę ir 
nuo XI amžiaus nuosekliai ir sėkmingai Bažnyčią monarchinę po- 


— 307 — 


piežiai.  Negalėjo, žinoma, niekinti tokio svarbaus dalyko, kaip 
Bažnyčios mokslas ir kunigų švietimas. Tretysis Laterano sino- 
das (1179 m.) draudė katedroms ir jų scholastikams imti mokestį 
iš neturtingųjų mokinių, o kancleriams reikalauti jo už licen- 
tia docenti. Kancleris nebeturėjo teisės atsisakyti duoti 
licentia tam, kas jos vertas. Sinodo tėvams ir popiežiui pir- 
miausia rūpėjo didžiosios mokyklos, studia generalia, 
kur dėstoma buvo ne tik trivium ir guadrivium (ar- 
tes liberales), bet ir specijalūs dalykai: teologija (sacra 
pagina), kanoninė teisė (decretum), civilinė teisė (1e- 
ges) ir medicina (physica). 

Minėtojo 1200 m. epizodo sujaudintą universitetą nuraminti 
norėdamas, Pilypas II davė jam karališkąją savo chartiją. Ja pri- 
pažino profesorius ir studentus Bažnyčios teismo teteisiamais ir 
įsakė, kad prevotas ir Paryžiaus miestelėnai prisiektų nelaužyti 
universiteto privilegijų. O kai apsiformavęs kiek universitetas 
vėl susidūrė su kancleriu (1208—1209 m.), popiežius Inno- 
centijus III jį apgynė. Popiežiaus legatas Robert de 
Courgon 1215 m. paskelbė, o pats popiežius patvirtino pir- 
mąjį Universitetas magistrorum et schola- 
rium Parisiis studentium statutą. Profesoriai ir 
studentai gavo teisę ginti savo interesus, o tam tikslui laisvai 
rinktis ir, prireikus, steigtis visokių asocijacijų. Studentų pripa- 
žįstamas buvo, kas išsirinkdavo profesorių, lankė jo kursus ir 
klausė jo. Tuo būdu profesorius ne tik mokė savo studentus, bet 
valdė juos, auklėjo ir teisė: forum sui scolaris habe- 
bat. Tik doro gyvenimo studentas tegalėjo tapti magistru; tu- 
rėjo jis dėvėti ilgais, tamsios spalvos rūbais, mokytojauti mažų 
mažiausia dvejus metus ir būti nejaunesnis, kaip 20 metų. Teo- 
logijos magistrui, prieš gaunant šitas titulas, reikėjo būti nejau- 
nesniam, kaip 25 metų ir dešimtį metų studijavusiam teologiją. 
Pabrėžė statutas ir bažnytinį universiteto pobūdį, religines pro- 
fesorių ir studentų pareigas. 

Truputį vėliau (1220 m.) gavo iš kardinolo Konrado 
statutą ir Montpellier Universitetas, kuris iki 
XIII amžiaus pusės tebuvo aukštesnioji medicinos mokykla (uni- 
versitas medicorum, tam doctorum guam 
discipulorum). Nuo 1217 m. popiežius manė įsteigti, o 
1229 m. ir įsteigė Toulousės Universitetą — erezijos 


20* 


— 308 — 


suterštam ir kryžiuočių išniokotam Languedocui šviesti. 
Paryžiaus universitetą nuo vyskupo gindama, kurija gynė vys- 
kupą nuo Bolognos universiteto: 1219 m. bule popiežius patvir- 
tino kanclerio teisę duoti licentia docenti Mat, Bo- 
lognos profesorių tarpe daug karštų Romėnų teisės žinovų ir im- 
peratorininkų buvo. Italijoj, užuot globoję Bolognos ir kitų 
miestų (Modenos, Vicenzos, Padovos — visi susi- 
formavo XIII amžiuje) universitetus, popiežiai ėmė steigti nau- 
jus — Romoj (1244—1245 m.), Sienoj (1247 m.), Pia- 
cenzoj (1248 m.). 


65 


Kaip ir XI amžiuje, galima pastebėti dvi bažnytinės visuo- 
menės kultūros srovės, kurios iš dalies susiliedavo, — mistinė-as- 
ketinė srovė ir pasaulinės dvasios srovė. Antroji gražiai sutiko 
su riteriškosios visuomenės kultūra, iš dalies su ja ir sijo. Bet ir 
pačią kunigiją žavėjo senoji romėnų literatūra, Vergilijaus, Ovi- 
dijaus ir kitų poetų veikalai, meniškoji kalbos forma. Patys filo- 
sofai ir mistikai, tiek Abelardas, tiek Šv. Bernardas, nesibodėjo 
retorikos figūrų, ir daug buvo tokių gražių stilistų, kaip Jonas 
Salisburietis. Užuot kalbėję apie Ottoniškąjį Renesansą, 
istorininkai geriau būtų padarę, kad būtų kalbėję apie XX amž. 
renesansą. To amžiaus rašytojai ne tik mėgzdžiojo lotynų poetų 
posakius ir stilių — suėmė savin ir senosios romėnų literatūros 
dvasią. Neišnaikino Šv. Anselmas „dialektikos eretikų“. Jų 
įpėdiniai drąsiai pasitikėdavo sveiku žmogaus protu ir tilosofiškais 
argumentais, nebijojo racijonalistiškai dogmų tyrinėti, norėjo kiek 
galima pagilinti savo žinias, domėjosi ne tik teologijos, bet ir moks- 
lo klausimais. Buvo tikinti žmonės, bet mėgo dėstyti savo mintis 
tikinčiuosius bauginančiais paradoksais. Taip antai, Anselmo 
Laoniečio ir Vilhelmo iš Champeaux moki- 
niai tvirtindavo, jog Dievas norėjęs, kad Adomas nusidėtų. Mat, 
skyrė jie gera norinčio ir kuriančio Dievo valią nuo valios, kuria 
Dievas tiktai leidžiąs, kad bloga būtų. Patys save laikė čia gi- 
liausiais dialektikais. Didžiuodamies kartodavo puikų silogizmą: 
„turi, ko nepraradai, nepraradai ragų, taigi turi ragus“; arba pri- 
pažindavo moksliškai neišsprendžiamu klausimu: apsiaustą su ka- 
piušonu nusipirkęs žmogus ar yra nusipirkęs kapiušoną? Tokie 
vaikiški silogizmai ir klausimai pirštu prikišamai rodo, kaip džiau- 


— 309 — 


gėsi žmonės moksliniu metodu. Ne jie kalti, kad, dialektinį me- 
todą vartodami, neturėjo dar pakankamai faktų, kuriuos galėję 
būtų tuo metodu tyrinėti. Teologijos problemas tetyrinėjo, o, 
kreipdamies į gamtą, turėjo tenkintis nayviomis pasakėčiomis ir 
aiškino jas alegoriškai, vadinasi, teologijos metodu. 

Amžiaus nelaimė, kad žinoma buvo mokslininkams Aristote- 
lio logika, bet visai nežinoma jo fizika ir metaiizika. O neopla- 
tonininkų metafizika tik bendroms filosofijos ir teologijos proble- 
moms aiškinti tetiko; ant jos pagrindų sunku buvo gamta tyrinėti 
ir gamtomokslis steigti. Be to, ne visai sutiko toji metafizika su 
vakariečių dvasios ypatybėmis: atrodė jiems neįrodoma ir pan- 
teistinė. Tiesa, XII amžiui įpusėjus, ėmė skverbtis į Europą 
Aristotelio idėjos. Neveltui Sirijoj, Sicilijoj, ypač Ispanijoj eu- 
ropiečiai susidūrė su arabų kultūra. 

Arabai nuo VIII-ojo amžiaus vertė ir tyrinėjo Euklido, Ar- 
chimedo, Ptolemiejaus, Hippokrato, Aristotelio ir jo komentato- 
rių veikalus. Labai anksti ėmė ir patys Aristotelio raštus komen- 
tuoti. Tiesa, Aristotelio veikalais laikė arabai ir Aristote- 
lio Teologiją (jos autorius buvo perdirbęs Plotino E n- 
neadas), ir neoplatonininkui Proklui priklausančią Prie- 
žasčių Knygą (Liber de Causis — ekscerptas iš 
Proklo Elementatio theologica). Arabams žinomas 
Aristotelis didžiai buvo suneoplatonintas. Nenuostabu, kad ir 
patys arabų filosofai, Aristotelio raštus komentuodami ir origina- 
lias sistemas kurdami, dėstė pusiau aristotelišką, pusiau neopla- 
tonišką filosifiją. Bet jaigu Alfarabi (numirė 950 m.) ir 
Avicenna (Ibn Sina, 980—1037 m.) stengėsi susinte- 
tinti aristotelizmą su neoplatonizmu, tai Algazali (numirė 
apie 1111 m.) gynė tradicinį tikėjimą nuo filosofų, ypačiai nuo 
Aristotelio, o didžiausias Aristotelio komentatorius ispanas 
Averroėsas (Ibn Rošd, 1126—1198 m.) įrodinėjo, kad 
teologija ir filosofija kiekviena turi ypatingus savo metodus, už- 
davinius ir medžiagą. 

Neoplatoniškojo Aristotelio ir arabų filosofų įtakoj subren- 
doir žydų filosofija. Vieni žydų mąstytojai sydino ari- 
stoteliškąjį neoplatonizmą su mistine paties judajizmo tendencija, 
komentavo Sefer Įecirą ir kūrė panteistinę natūrfilosofiją, 
kurią apsintetino XIII amžiuje Kabalos (Zohar) auto- 
rius. Kitiems pirmiausia rūpėjo apginti griežtasis Žydų mono- 


— 310 — 


teizmas ir atskirti Dievas nuo Jo sutvertojo pasaulio. Neigė jie 
Aristotelio tezę, kad pasaulis amžinas esąs, įrodinėjo, kad Die- 
vas pasaulį iš nieko sutvėręs, ir sistemino argumentus Dievo bū- 
čiai įrodyti. Tarpininkavo jie arabiškajam neoplatonizmui ir mo- 
noteistinei vakariečių krikščionybei. Didžiausios reikšmės turėjo 
čia du Ispanijos žydai — Saliamonas ibn Gabirol 
(1021—1058), kurį vakariečiai pavadino Avencebroliu 
(Avice(m)broliu) ir kurio traktatą Fons vitae 
nekartą citavo, ir Maimonidas (Mozė ben Mai- 
mon, 1135— m.), ,„Abejojančiųjų Vado“ autorius. Teologiją 
nuo filosofijos skirdamas, Maimonidas norėjo jas suderinti ir tam 
tikslui taisė suneoplatonintą Aristotelio mokslą; sukūrė origina- 
lią savo sistemą. Ta daug kur rėmėsi pats Akvinatas. 

Tiktai Aristotelio logiką suėmė savin XII amžiaus europie- 
čiai; didžiai gerbė Stagiritą, bet jo metafizikos ir natūrfilosofijos 
nė neuostę buvo. Filosofuodami turėjo tenkintis menkomis grai- 
kų filosofijos liekanomis ir beveik nė nežinojo, kokios buvo graikų 
matematikos ir gamtomokslio išdavos. Tuo tarpu arabai ir žydai 
gerai buvo jau susipažinę su neoplatonininkų ir Aristotelio filo- 
sofija, įsigilino į ją ir ant jos pamatų kūrė savąją. Susipažino 
jie ir su senovės mokslu ir patys daug padarė algebros, trigo- 
nometrijos, astronomijos ir medicinos srity. Konkrečiu pasauliu 
ir pozityviu mokslu susidomėjusius, panteistiniam neoplatonizmui 
iš prigimties besipriešinančius filosofus viena kalba teskyrė nuo 
didžiojo gamtos tyrinėtojo Aristotelio ir nuo graikiškojo ir ara- 
biškojo mokslo turtų. Reikėjo Europos kultūrai tų turtų įsigyti, 
juoba, kad nebegalėjo svetima filosofija ir svetimas mokslas pa- 
naikinti paaiškėjusių jau europiečių mąstymo ypatybių, jo indi- 
vidualybės. 

Apie 1130 m. Toledo miesto arkivyskupas Raimon- 
das liepė išversti Alfarabi, Avicennos ir Algazali veikalus. 
Netrukus susiformavo čia savotiška vertėjų akademija. Lanky- 
davo Toledo miestą Prancūzijos, Anglijos, Italijos ir Vokietijos 
mokslininkai, ir grįždavo su kalnu verstinių veikalų. Tuo būdu 
ėmė plisti Europoj matematikos, astronomijos ir medicinos arabų 
traktatai. Tūro ir Laono mokyklų auklėtinis anglas A d- 
helardas Bathietis XII amžiaus pradžioj rankiojo ir 
versdino arabų ir graikų knygas Sicilijoj, Kilikijoj, Sirijoj, Pales- 
tinoj ir, gal būt, Ispanijoj. Tų mokslo veikalų įkvėptas nebeno- 


— 311 — 


rėjo remtis autoritetu: protą ir tyrimus tepripažino. Ispanų 
vertėjas Gondisalvi (Dominicus Gundissali- 
nus) komentavo savo paties verčiamus arabus, dėstė Ibn Ga- 
birolo mokslą apie universalią materiją ir sielą, įrodinėjo su Avi- 
cennos filosofijos pagelba, kad siela nemiršta (De immor- 
talitae animae), ir enciklopediniu savo veikalu De di- 
visione philosophiae supažindino europiečius su (tie- 
sa, suneoplatoninta) Aristotelio metafizika, fizika ir etika. Ki- 
tas Toledo vertėjas Gerardas Kremonietis (numirė 
1187 m.) išvertė Aristotelio Fiziką, De coelo et mundo 
ir De generatione et corruptione. Kadangi ara- 
bų vertimus jis vertė, tai Aristotelio mokslas taip pat didžiai su- 
platonintas rados. Tiesa, jau 1128 m. venecijietis Jokūbas 
iš graikų kalbos išvertė Aristotelio Topiką, abi Analy- 
tikas ir Elenchus. 


Vertėjų darbas niekais nenuėjo. Nejučiomis plito Europoj 
mokslo žinios ir metodai ir veikė, kad ir neoplatonizmo rūbais 
apvilkta, Aristotelio metafizika. Tačiau tik XIII-ojo amžiaus 
pradžioj pasireiškė žymūs to proceso vaisiai. Iki XII amžiaus 
galo augustinizmas ir išviso neoplatonizmas tebebuvo filosofavi- 
mo ir teologizavimo pagrindas, o pozityvesnės linkmės filosofai 
ir teologai be aristoteliškosios filosofijos pagelbos tebekovojo 
su panteistinės mistikos tendencijomis ir, šv. Raštą ir Šv. Tėvų 
tekstus analizuodami, stengėsi išsiaiškinti tikėjimo turinį ir ap- 
sisteminti tradicinę teologiją. Tuo darbu ir reiškėsi minėtoji pa- 
saulininkų dvasia, verčianti teologiją savotišku mokslu. 


66 


Filosofų bei teologų augustinizmu ir neoplatonizmu, alego- 
riškais Šv. Rašto, bažnytinio kulto ir gamtos aiškinimais reiškėsi 
XII amžiuje mistinė - asketinė srovė. Jai atstovavo ypačiai Šv. 
Anselmo sekėjai ir daugumas Vokietijos teologų — Ru- 
pert von Deutz, Anselmas Havelbergietis, 
Gerhoh Reichersbergietis, visi tradicijonalistai ir 
dialektikų priešai. Bet tikri mistinės teologijos steigėjai buvo 
Šv. Bernardas, Viktoriečiai (Hugonas, Ri- 
chardas ir Waltheris), Guillaume de Saint- 
Thierri ir Izaokas de Stella. 


— 312 — 


Mistinė teologija glaudžiai susijusi buvo su Bažnyčios kultu 
ir nayviu liaudies tikėjimu. Be to, įkvėpdavo mistikus ir XI am- 
žiuje prasidėjęs, bet vis dar nenurimęs asketų sąjūdis. 

Nuo gimtosios valandos iki grabo lentos lydėjo Bažnyčia 
žmogų savo kulto apeigomis; šventėmis skirstė metus, laimino 
kiekvieno darbymečio pradžią; sekmadienio mišiomis sudarė 
gyvenimo ritmą. Sakramentai mistiškai ganė žmogų; Švenčiau- 
sias Sakramentas ir išpažintis perijodiškai gaivino nusidėjėlį. 
Bet mažesniais sakramentais (sacramentalia) laimino 
Bažnyčia ir žemiškąjį žmogaus darbą. Ne paprastieji poteriai 
buvo kunigo teikiamieji javų, vaisių, šaltinio, namų, riterio gink-- 
lų ir t. t. palaiminimai (benedictiones); kaip ir ekzor- 
cizmai, jie, visų nuomone, mistiškai veikę žmones ir gamtą. Ne- 
nuostabu, kad karalių ar imperatorių laiminąs popiežius sakėsi 
titulą ir valdžią jiems teikiąs. Patys poteriai įgijo magiškos 
reikšmės ir rados panašūs į magiškąsias stabmeldžių formulas. 
Vienas XI ar XII amžiaus rašytojas cituoja Šv. Brandano 
maldą ir priduria: „Kas kalbės šitą maldą už save ar už savo 
draugą, tam atleistos bus nuodėmės, ir dovanotos bus nusidėjėliui, 
vistiek, ar tebegyvas jis, ar numiręs, būsimosios bausmės. Turi 
jėgos šita malda, jei bus dešimts kartų sukalbėta...“ Ypačiai 
galinga malda laikoma buvo Ave Maria. Dažnai manė 
žmonės, kad maldos žodžiai savaime veikia ir nepriklauso to, ar 
tiki jais kalbantis. Štai kokį atsitikimą pasakojo pamokslinin- 
kai. — Papūga išmokus maldą. Kai sučiupęs kartą ją vanagas, 
ėmus ji iš didelės baimės klykti ir tarti visus žodžius, kuriuos 
tik žinojus. Pagaliau ir maldą ištarus. Tučtuojau paleidęs pa- 
pūgą vanagas. 

Taigi, jautė Žmonės magišką pačių maldos žodžių, maldos 
formulos jėgą. Dar daugiau koncentravosi magiškoji jėga relik- 
vijose. Priviso jų Europoj, nemaža atgabenta iš rytų, kai prasi- 
dėjo kryžiaus karai ir kai, XIII amžiaus pradžioj, kryžiuočiai už- 
kariavo kuone visą Bizantijos imperiją. Kiekviena bažnyčia 
stengėsi įsigyti kuodaugiausia relikvijų, nelabai žiūrėdama, ar 
visos įos tikros buvo. Tūlos bažnyčios turėjo po 500 ir daugiau 
relikvijų. Buvo čia ir Šv. Kryžiaus, ir Kristaus ėdžių skeveldrų, 
Panelės Švenčiausios drabužių sklypelių ir kurpės gabalėlių, tru- 
pučiukas kvapiosios dervos, kurios buvo atnešę Kristui trys ka- 
raliai, Šv. Povilo plaukų, akmuo, kuriuo nužudytas buvęs Šv. 


— 313 — 


Steponas, ir akmuo, ant kurio, prieš Dangun žengimą, stovėjęs 
buvo Kristus, Šv. Jono Krikštytojo pirštas, Šv. Radegondės žan- 
dikaulis, ir t. t. Relikvijomis prekiauta, prireikus — vogta ar fa- 
brikuota. Be didelio pasisekimo reikalavo keli vyskupai ir patys 
popiežiai, kad relikvijos tikrinamos būtų, bet veltui burną aušė. 
Negalėjo žmonės be jų apseiti, nes jos gydė visokias ligas ir jun- 
gė Žmogų su metafizine jėga, kurios jis troško. 

Metafizinės medicinos trokštantieji dažnai nė negalvodavo, 
kokia yra tos jėgos prigimtis, nekonkretino jos. O pagalvoję, 
tapdino ją, savaime suprantama, su Dievo ir To šventųjų dvasia. 
Maža kas teabejojo, kad yra metafizinis pasaulis, kur Dievas, 
angelai ir šventieji kovoja su velniais dėl kiekvieno žmogaus sie- 
los. Visi, net mokyti žmonės, vaizdavos šitą pasaulį nayviai, 
liaudiškai, bet, gal, kaip tik todėl ir rados jis realesnis. Šiaip ar 
taip, visų jaučiama buvo, kad jis nuolat santykiaująs su empiriniu 
pasauliu. Dievas, šventieji ir velniai be paliovos kišęsi į žmonių 
gyvenimą, ir mistiniai jausmai lengvai virsdavo mistiniais re- 
gėjimais. 

Su tokia dualistine pasaulėžiūra visai sutiko, kad Dievas lai- 
komas buvo pirmiausia nusidėjėlių Teisėju ir kad svarbiausi re- 
ligijos motyvai buvo savo nuodėmingumo pajautimas ir tikėjimas 
Dievo malone. Toji Dievo sąvoka ir tie motyvai pasireiškė ir Šv. 
Anselmo metafizika, ir XI amžiaus asketizmu, ir katharų erezija. 
Bet tuo ir skyrėsi Anselmas ir Bažnyčios asketai nuo eretikų, 
kad sydino Dievo malonę su didžiausiu tos malonės reiškiniu — 
su Dievo Žmogaus gyvenimu ir darbu. Anselmas aiškino Kris- 
taus įsikūnijimo ir mirties reikšmę, tūli asketai — Richard 
iš Saint - Vannes, Giovanni Gualberto — 
kreipė akis į Nukryžiuotąjį. Asketų ir šiaipjau žmonių mistika 
Kristaus mistika tapo. Tą naująją mistiką išugdė naujieji — 
XI-ojo amžiaus galo ir XII amžiaus — vienuolių ordinai, visų 
pirma cistercijiečiai, ir tikras jos steigėjas buvo Šv. 
Bernardas iš Clairvaux. 


67 


Asketinis XI amžiaus sąjūdis nenurimo. Senieji asketizmo 
centrai, tiesa, pasaulėjo ir nustojo pirmykštės savo įtakos; užtai 
atsirado daug naujų griežto gyvenimo vienuolynų. Visai neiš- 
vengiama, gali sakyt, normalu buvo, kad vienuolynai greit pasau- 


— 314 — 


lėjo. Juo asketiškesni ir geresni jie buvo, juo daugiau naujų 
brolių prisiviliodavo; visų jų negalėjo asimiliuoti, suaskėtinti se- 
noji vienuolių karta, priešingai — jų tarpe ir pati atšaldavo. Be 
to, kiekvienas vienuolynas greit įsigydavo daug žemių ir visokių 
turtų. Abatui ir vienuoliams reikėjo tais turtais rūpintis ir ūki- 
ninkauti, kas, savaime aišku, nėjo jų sielai į sveikatą. Reikėjo 
ginti vienuolyno savastis nuo jo paties advokatų (avouė, 
Vogt), vasalų ir čyžininkų. „Savastis auga, o religija smun- 
ka“, skundžiasi vienas XII amžiaus abatas. Tačiau daug kur 
tirpo ir turtai. Juos sudarė pirmiausia žemės, vadinasi, vienuo- 
lyno čyžininkų mokesčiai, žemės rentė, o beveik visi mokesčiai 
buvo nuo sena papročių nusakyti. Taigi, vis daugiau pelno iš 
vienuolyno žemės gaudamas, čyžininkas tebemokėjo abatui tą 
patį mokestį, kuris, pinigams pingant, vis mažiau bereiškė. 
Korvey vienuolyno abatas 1115 m. pavasarį sakė nebegalįs 
išmaitinti brolių daugiau, kaip 4 savaites; o Fuldos abatas 
Markwardas 1150 m. abejojo, ar užteks jam pinigų ir vie- 
nai dienai. Fulda ir Korvey buvo garsūs imperijos vienuolynai. 

Tokiomis sąlygomis sunku rados vienuoliams asketiškai ir 
kontempliatyviškai gyventi ir griežti savo įstatai pildyti. Čia 
patys vienuoliai buvo turtingi, kiekvienas turėjo tarną ir poniškai 
gyveno; čia tik vargais negalais galėjo išmisti. Pilna jų visur: 
ir rinkose, ir gatvėse, ir smuklėse; vertėsi vienuoliai medicina ir 
visokiu bizniu; bylinėjosi su pasaulininkais teismuose; o vienuo- 
lyne — užuot meldęsi, be reikalo plepėjo arba visai nevienuoliš- 
kai liksminosi. Žinoma, nemaža likę buvo ir pavyzdingų vienuo- 
lynų. Antra vertus, karšti asketai, kaip minėta, vis naujų te- 
besteigdavo. 

Tiek tiekos, bet stambūs žemės savininkai, vienuolynai, pre- 
kybai ir amatams augant, o pinigams pingant, gyveno bendrą did- 
žemių krizę. Ekonominiai jų gyvenimo pagrindai nebesutiko su 
ekonomine Europos evoliucija. Bet nebesutiko su Bažnyčios 
tikslais bei su naujomis religinėmis pažiūromis ir senasis asketų 
idealas. Pasak Ottono Freisingiečio, vienuoliai žemėje gyveną 
dangišką, angeliškam lygų gyvenimą. Savasties ir patys savęs 
išsižadėję, seką jie Kristų. Arba moką jie žmones savo žodžiu ir 
pavyzdingų gyvenimu, arba, visai nuo Žmonių nutolę, vienam 
Dievui tetarnaują. Toks buvo vienuoliško asketizmo idealas. 
Šv. Benedikto Regula dar asketiškiau jį aiškino. Kiek tik begali- 


— 8315 — 


ma buvo, atskyrė ji vienuolyną nuo pasaulio ir visą vienuolišką 
gyvenimą sutvarkė tam vieninteliam tikslui, kad galėtų kiekvie- 
nas vienuolis savo sielą išganyti. Šv. Benediktas reikalavo, kad 
vienuoliai ne tik poteriautų bei pasninkautų, bet dirbtų, skaitytų 
ir mokytųsi. Tačiau teturėjo tas vienuolio darbas tiktai reliaty- 
vios reikšmės, vieninteliam vienuolio tikslui vykdyti priemonė 
tebuvo. Ne meilė Dievui ir žmonėms jį motyvavo, bet iš esmės 
egojistiniai atskiro asketo rūpesčiai.  Asketiško darbo socijaliai 
tuščio būta. Žinoma, teisingai sakydavo asketizmo gynėjai, kad 
daug sveria krikščioniškojo gyvenimo pavyzdys ir kad šiuo at- 
žvilgiu vienuoliai daug turėjo įtakos visuomenei. Vis dėlto ne- 
galima individualia savo siela tesirūpinančio asketo vadinti tik- 
ruoju Kristaus mokiniu. Be abejo, daug padarė vienuoliai ūki- 
ninkaudami, mokydami ir mokydamies. Bet, viena, socijaliai 
tuščia veikla ilgainiui tapo socijaliai nebenaudinga, ir XII am- 
žiuje nustojo savo reikšmės tiek vienuolynų ūkininkavimas, tiek 
jų mokyklos ir mokslinis vienuolių darbas. Antra, tebedirbo 
socijaliai naudingą darbą vienuoliai tik todėl, kad savo įstatų 
nebepildė. Laužė juk tuos įstatus kunigaudami, Dievo žodį žmo- 
nėms skelbdami, Bažnyčią reformuodami, į popiežių kovą su val- 
dovais kišdamies. Kristaus meilė stipresnė už regulos žodžius 
rados. 

Kai kurie abejodavo, ar žmogus turi teisės visai pasiduoti 
kontempliatyviam gyvenimui. "Turįs jis savo broliams naudingas 
būti ir jų reikalais rūpintis. Vienuolius Kristaus sekėjais vadin- 
dami ir jų gyvenimą su apaštalų lygindami, tūli rašytojai suprato 
savo palyginimo prasmę, manė, kad vienuoliai turi ir Dievo žodį 
skelbti. Patys vienuoliai nė nemanė nustoti pamokslų sakyti ir 
išviso pamesti kunigauti. O tai irgi ardė vienuolyno gyvenimą. 
Reikėjo arba gaivinti Šv. Benedikto Įstatai, arba kitaip suprasti 
pats asketizmo idealas. 

Kolno katedros kanauninkas Brunonas įsteigė 1084 m. 
griežčiausios askezės vienuolyną (1a Chartreuse, netoli 
nuo Grenoble miesto Burgundijoj), kuris tapo naujos kon- 
gregacijos branduoliu. Kiek vėlėliau, 1100—1101 m., Robert 
dUArbrissel pamėgino atgaivinti pirmųjų Kristaus mokinių 
gyvenimą ir įsteigė mišrų (vyrų ir moterų) Fontevrault 
vienuolyną (Anjou grafystėj), paskui daug kitų toja mišrių 
vienuolynų Prancūzijos vakaruose. Bet tiek Brunono, tiek Ro- 


— 316 — 


berto kongregacija menkai tebuvo sutvarkyta; jos negalima nė 
lyginti su kliuniečių ordinu ir su naują cistercijiečių kongre- 
gacija. 

Brunonas ir Robertas norėjo įkūnyti kraštutinį asketų ide- 
alą. Apaštalų Darbų (IV) autoriaus aprašytuoju idealu užside- 
gė ir Champagnės bajoras Robertas. Išsižadėjo pa- 
saulio tuštybių, su keliais draugais apsigyveno nykiam M oles- 
me slėny ir ėmė pildyti visą Šv. Benedikto Regulą (1075 m.). 
Netrukus įsisteigė Cistercium (Citeaux) vienuolyną 
(1098 m.). Padėjo jam Burgundijos dukas, vyskupai ir galiūnai; 
1100 m. pats popiežius Paschalis II privilegija patvirtino 
naująjį vienuolyną. Nuo 1113—1115 m. įsteigti buvo ir kiti ke- 
turi vienuolynai — La Fertė, Pontigny, Clairvaux 
ir Morimond, kurie tapo visos kongregacijos centrais. 

Kaip ir kliuniečiai, cistercijiečiai iš pat pradžios rūpinosi ben- 
dra savo ordino organizacija. Jau 1118 m. Cisterciumo konven- 
tas (brolių susirinkimas) ir penki ordino vienuolynų abatai sura- 
šė kongregacijos konstituciją, vadinamąją Meilės Charti- 
ją (Charta caritatis). Ją patvirtino popiežius Ka- 
likstas II (1119 m.). Visi cistercijiečių vienuolynai žadėjo 
gyventi viena meile, vienais įstatais ir vienais papročiais. Tačiau 
kiekvienas vienuolynas pats rinkdavos abatą ir administratyviai 
bei ekonomiškai priklausė ne Cisterciumo abato, bet bendro kon- 
gregacijos susirinkimo, generalinės kapitulos. Vyriausias kon- 
gregacijos abatas vizituodavo tik Cisterciumo įsteigtuosius vie- 
nuolynus, o kiti abatai kiekvienas — savo vienuolyno įsteigtuo- 
sius. Tuo būdu ordinas skyrėsi familijomis. O kadangi 
kiekvieną familiją sudarė ne tiek jau daug vienuolynų, bendroji 
ordino santvarka rados stipresnė, negu kliuniečių kongregacija. 
Dvyliktojo amžiaus gale ordinas paplito po visą Europą, ir jam 
priklausė 529 vienuolynai. 

Cistercijiečiai, rodos, suprato, kad, norint reformuoti vie- 
nuolyno gyvenimas, reikėjo visų pirma reformuoti jo ūkis. Jie 
panaikino čyžės sistemą, ir kiekvienas vienuolynas ėmė pats savo 
žemes eksploatuoti. Tam reikalui, žinoma, neužteko vienuolyno 
brolių: daugumą jo žemių dirbo brolių prižiūrimi samdiniai ir 
broliai - pasaulininkai, arba konversai. Ilgainiui tie kon- 
versai tapo vienuolių tarnais, o patys vienuoliai — dideliais po- 
nais. Pirmieji ordino vadai vertė brolius žemdirbiauti todėl, kad, 


— 317 — 


Benediktu sekdami, didžiai vertino etinę darbo reikšmę. Bet ir 
toji reikšmė kuone išnyko, ir patys vienuoliai nustojo dirbę: dy- 
kaduoniais virto. 

O jiems buvo tai dar pavojingiau, kaip kitiems vienuoliams, 
sakysim — kliuniečiams. Mat, ordino steigėjai norėjo įkūnyti 
Šv. Benedikto įstatus: griežtai draudė savo vienuoliams mišias 
laikyti, žmonių išpažinčių klausyti, pamokslus sakyti, net krikš- 
tyti. Turėję cistercijiečiai tik melstis ir žemę dirbti. Clair- 
vaux vienuolyno steigėjas Šv. Bernardas pats buvo di- 
džiausias XII amžiaus pamokslininkas ir, gindamas bei refor- 
muodamas Bažnyčią, kišosi į politiką, bet tvirtindavo, kad vienuo- 
lis neturįs sakyti pamokslų, miestą turįs laikyti kalėjimu, o cėlę 
— rojum. Nenuostabu, kad nepasižymėjo Šv. Bernardo ordinas 
nei mokyklomis ir bibliotekomis, nei, išskyrus patį Bernardą, di- 
deliais teologais. 

Šv. Bernardas ir kiti cistercijiečių vadai atstovavo senajam, 
atgyvenusiam jau asketų idealui. Bet XII amžiuje pats asketiz- 
mas pakitėjo. Kad ir kaip norėjo vadai atskirti vienuolius nuo 
pasaulio, ir vienuoliai, ir jie patys su pasauliu susidurdavo ir san- 
tykiaudavo. Asketiškuose vienuolynuose augo mistika ir skver- 
bėsi į pasaulį.  Panelę Švenčiausią laikė cistercijiečiai savo ordino 
domina et magistra, ypatinga savo globėja, be galo gar- 
sino ją giesmėmis ir gražiomis legendomis; buvo didžiausi jos 
kulto skelbėjai. Pats Bernardas nepaisė tų įstatymų, kuriuos 
skelbė savo vienuoliams; ir ne tai svarbu, kad įsteigė jis Clair- 
vaux vienuolyną, bet tai, kad Kristaus mistiką sukūrė ir kad 
tapo šventu bei autoritetingų Bažnyčios mokytoju. Naujosios 
religinio gyvenimo tendencijos vertė asketus nuveikti senąjį 
asketizmą. 

Gimė Bernardas 1090m. Fontaine-1les-Dijon 
miestely ir priklausė kilniai Burgundijos šeimai. Išsižadėjo pa- 
saulio, 1112 m. įstojo Čit eau x vienuolynan, o 1115 m. įsteigė 
Clairvaux ir pasidarė jo abatas. Iš visų brolių, o pirmiau- 
sia pats iš savęs begalinės savimaršos reikalavo, nežmoniškai 
savo kūną kankino, kol visai paliego. Bet, kūnui silpnėjant, 
brendo šventojo abato dvasia, ir ėmė jis kitiems nematomus da- 
lykus regėti. Garsas apie jį ėjo žmonėse; greit didėjo vienuoly- 
nas, ir pats pasaulis kviesdavo atsiskyrėlį, kad padėtų jis Bažny- 
čiai ir žmonėms. 


— 318 — 


Niekino pasaulį šventasis, nekentė gudriosios dialektikos; 
Šv. Raštą ir Šv. Tėvus teskaitė, bet meilė, o, gal būt, ir prigimtis 
vertė jį kitų reikalais rūpintis. Keisto žmogaus jo būta. Nekentė 
meno ir dialektikos, o pats gražiausias stilistas ir didis dialektikas 
buvo.  Nusižemindavo ir kitus nusižeminti mokė, o pačiam po- 
piežiui rašė, kaip turi jis gyventi ir Bažnyčią valdyti (De con- 
sideratione): praesis, ut prosis, non ut im- 
peres. Gyveno Bernardas meile Kristui, įsivaizduodavo Jo kū- 
dikystę, baisias Jo kančias ir begalinę meilę žmonėms; bet be pa- 
sigailėjimo persekiojo Bažnyčios priešus arba — ką tokiu priešu 
laikė; visus sušiundė prieš nelaimingąjį Alebardą. Niedėjo pa- 
saulį, bet gudriausiai politikavo. - Asketinės doros žmogus buvo, 
bet nesibodėjo intriguoti. 


Šv. Bernardo tikslai, kiek jis pats juos suprato, visi kilnūs ir 
šventi buvo. Skelbė jis meilę ir teisybę, užstodavo vargšus ir 
peikdavo išdidžius ir gobšus baronus. Champagnės grafui įkal- 
binėjo išmaldas dalinti ir ligonius lankyti. Pajuokdavo koketes, bet 
neglostė ir kaimiečių. Stengėsi sudorinti vyskupiją ir visą Baž- 
nyčią, visiems skiepijo asketines idėjas, norėjo, kad įstatais gy- 
ventų ir kunigai: žodžiu ir raštu palaikė savo draugą Nor- 
bertą, kuris įsteigė regularinių kanauninkų (canonici re- 
gulares) ordiną. Kad ir manė atskirti vienuolius nuo pa- 
saulio, Bernardas daugiau už kitus transformavo asketizmą ir sy- 
dino vienuolius su pasauliu. Šv. Norberto draugas būdamas, 
tiesė jis kelią naujo tipo vienuoliams — pranciškonams ir domi- 
nikonams. 

Šv. Anselmas aiškino pagrindinį krikščionybės faktą, be 
kurio nustoja ji buvus krikščionybė, — cur Deus homo, 
kodėl Dievo Sūnus buvo įsikūnijęs? Savo mistika Šv. Bernardas 
tą faktą, patį Dievą Žmogų ir su Juo susijusią žmogaus dvasią, 
padėjo viso krikščioniškojo gyvenimo pamatan; šį gyvenimą tik- 
rai krikščionišką padarė ir pirmykštės krikščionybės dvasią at- 
gaivino. Bet tą dvasią gaivindamas, Bernardas perdaug spiritua- 
listiškai, abstrakčiai krikščionies gyvenimą suprato (nenuostabu 
— kontempliatyvios askezės žmogus buvo) : ne Kristaus mokinio, 
bet Šv. Benedikto mokinio idealą gyvendino. Aišku, kad tai ne- 
nuoseklų buvo, nes Kristumi sekti, reiškė ne tik krikščioniškai 
gyventi, bet ir krikščioniškai veikti. Praktikoj Šv. Bernardas 
rados nuoseklesnis, kaip teorijoj: veikė ir Dievo žodį skelbė. 


— 319 — 


Nuoseklesni už šventojo abato teoriją buvo ir vienuoliai — todėl, 
kad nenuosekliai vykdė šv. Benedikto įstatus. Nuo XI amžiaus 
veikė vienuoliai ir konkuravo su kunigais. Ir juo daugiau gilinosi 
žmonės į Kristaus mokslą, juo labiau jiems atrodė, kad tikrasis 
Kristaus sekėjas ir mokinys yra kunigaująs asketas arba — aske- 
tiškai gyvenąs kunigas. 

Nuo Liudviko Maldingojo laikų Bažnyčios vadai stengėsi su- 
asketinti kunigiją ir steigė įstatais gyvenančių kunigų brolijas. 
Bažnyčios reformos laikais šitas sąjūdis didžiai sustiprėjo. La- 
terano sinodai (1059 ir 1063 m.) įsakė katedrų kanauninkams ir 
didžiųjų bažnyčių kunigams gyventi drauge ir tam tikrais aske- 
tinio pobūdžio įstatais. Grigalius VII paskelbė net naujus regu- 
larinių kanauninkų (canonici regulares) gyvenimo įsta- 
tus. Sutiko čia su popiežiais visi, kam rūpėjo Bažnyčios gerovė. 
Vyskupai steigė ir globojo kanonikatus. Reformatoriai smarkiai 
puolė pasauliškai gyvenančius kanauninkus. Vokiečių teologas 
Gerhoh vonReichersberg laikė tokius canonici 
saeculares eretikais, o jų kanonikatus — Šėtono sinago- 
gomis; nenorėjo pripažinti tų kanauninkų teikiamųjų sakramentų. 
Jo manymu, ne žmonės, bet pats Dievas buvo įsteigęs regularinį 
kanauninkų gyvenimą. Iš anksto simbolinęs tą gyvenimą Aronas 
ir jo giminė, o įvykdę apaštalai. Argi kunigai ne apaštalų įpėdi- 
niai esą.  Gerhoh norėjo, kad visose bažnyčiose, kur yra daug 
kunigų, būtų įsteigti regulariniai kanonikatai ir kad visur tekuni- 
gautų regulariniai kanauninkai arba, kur jų nėra, vienuoliai. 

Didžiai padėjo reformatoriams, kad XII amžiuje (rodos, 
Prancūzijoj) buvo surašyta ir Šv. Augustinui priskirta nauja ka- 
nauninkų gyvenimo regula. Netrukus visur atsirado Šv. Augus- 
tino kanauninkų. Paryžiaus katedros mokytojas ir Šv. 
Bernardo draugas Guillaume de Champeaux įsteigė 
1108 m. Saint-Victor kongregacijos kanonikatą ir davė 
jam Augustino veikalais remiantis parašytą regulą. Ši regula 
greit paplito po Prancūziją, Italiją, Vokietiją ir Angliją. Buvo ir 
kitų „Šv. Augustino Regulos“ redakcijų. Su popiežių pagelba 
karštai ėmė „regularinti“ kunigiją vyskupai, dar karščiau patys 
kanauninkai, Vokietijoj ypač minėtasis Gerhoh ir jo brolis 
Arnas. Arnas lygino reformuotus kanauninkus su vienuoliais 
ir manė, kad jie niekuo neblogesni esą už vienuolius, nes, kaip ir 
vienuoliai, neturį jokio turto, drauge gyvena ir Kristui tarnaują. 


— 320 — 


Reformatoriai norėjo visą kunigiją suregularinti, bet blaiviau su- 
prato Bažnyčios buitį popiežius Honorijus II. Negalima 
esą, atsakė jis Gerhohui, visų kunigų padaryti regularinių, kaip 
negalima ekskomunikuoti visų melagių ir girtuoklių. Ilgainiui 
regulariniai Šv. Augustino kanauninkai tapo kunigų ordinu, kad 
ir nejungė jų visų bendroji organizacija, tik bendrieji įstatai ir 
tikslai. 

Imperatoriaus Heinricho dvare išaugo ksantietis (Xanten 
miesto ties Reinu) Norbertas. Priklausė jis dvaro kapellai, 
buvo didelis garbėtroška ir tapo įtakingu imperatoriaus patarėju. 
Bet staiga pasidarė asketas: pabaugino jį giltinė ir, sielą išganyti 
norėdamas, suprato jis pasaulį tuščią esant. Susibičiuliavo su ke- 
liais vienuoliais ir kanauninkais, pats tapo pagaliau Xanteno 
kanauninku. Ėmė kunigauti ir, kad ir ne vienuolis, vienuolio 
rūbais dėvėti. Čia vienuoliams, čia liaudžiai pamokslus sakydavo. 
Ne visiems tie pamokslai patiko: vieni pergriežtą asketą pajuok- 
davo, kiti garbėtroška kaltino. Reikėję jam, girdi, pirma paklus- 
numo išmokti, paskum jau kiti mokyti. Priverstas buvo pagaliau 
Norbertas išsikraustyti iš Vokietijos. Nuvyko tiesiog Romon. 
Tikėjosi su popiežiaus pagelba ir palaiminimu įgyvendinsiąs didį 
savo planą. Didelį įspūdį padarė jam regularinių kanauninkų gy- 
venimas ir veikla. Tik norėjo Norbertas dar geriau sekti apašta- 
lais, in apostolicae vitae imitatione. Neturėjo 
nuosavo turto kanauninkai, gyveno betgi patogiai kanonikato na- 
muose ir naudojosi bendruoju jo turtu. O apaštalai visai nieko 
neturėjo, be pastogės buvo; keliaudami ir Dievo žodį skelbdami, 
nei piniginės, nei kurpių, nei antrų rūbų neturėjo. Toks apaštalas 
būti ir tokių apaštalų draugiją įsteigti bemanąs buvo Norbertas. 
Juo reikalingesnė atrodė ji Norbertui, kad laukė jis baisaus krikš- 
čionių persekiojimo ir sakė paskutinę pasaulio dieną nebetoli 
esant. 

Palaimino popiežius Gelasijus Norberto norą; ir ėmė 
naujasis apaštalas keliauti po Prancūziją, kaimuose ir miestuose 
pasaulininkams ir kunigams pamokslus sakydamas. Šaukė žmo- 
nes atgailoti ir skelbė jiems Dievo karalystės evangeliją. Didelis 
pamokslininkas buvo ir stebuklais savo skelbiamąją tiesą įrodi- 
nėjo. Priešus sutaikindavo, savo žodžiu socijalią taiką gynė. 
Sakė klausytojai jį Dievo dvasios įkvėptą esant. Tačiau kai kas 
ir suabejojo, ar toks nepaprastas kunigavimas tikrai eina Bažny- 


— 321 — 


čiai geran, ar, gal, jai net kenksmingas. Naujasis popiežius Ka- 
likstas nebeleido Norbertui apaštališkai kunigauti. Norber- 
tas turėjo nusileisti ir 1120 m. įsteigė Prėmontrė(Pratum 
monstratum, netoli nuo Laono miesto) kanauninkų vie- 
nuolyną. Kad ir šv. Bernardo draugas buvo, nenorėjo Norbertas 
pavergti savo vienuolyno cistercijiečių įstatams (jie draudė vie- 
nuoliams kunigauti) ir pasirinko Šv. Augustino Įstatus. Tačiau 
sugriežtino jis tuos įstatus, pabrėžė prėmontriečių neturtą ir 
askezę. Kliuniečių ir cistercijiečių pėdomis eidamas, sumanė jis 
įsteigti tvirtai, net monarchiškai sutvarkytą kongregaciją. Po 
25 metų turėjo ji apie 100 vienuolynų, o prėmontriečių valdo- 
muose moterų vienuolynuose gyveno daugiau, kaip 10.000 vie- 
nuolių. Naujasis ordinas prilygo cistercijiečiams; asketizmą su 
bažnytine savo veikla sydindamas, ėmė daugiau, nei kiti kanau- 
ninkai ir vienuoliai, tarpininkauti asketams, kunigams ir pasau- 
lininkų visuomenei. Bet pats Norbertas jau kitais reikalais rū- 
pinosi: 1125 m. tapo Magdeburgo arkivyskupu, ir 
1128 m. Prėmontrė vienuolynas išsirinko sau naują abatą ir visos 
kongregacijos vadą. 


68 


Asketų sąjūdis nuolat dorino Bažnyčią ir gaivino jos dvasią. 
Vienuoliai ne tik dalyvavo kultūriniame Bažnyčios darbe: moky- 
tojavo, sakė pamokslus, rašė teologijos, mokslo ir literatūros vei- 
kalus. Įkvėpdavo jie Bažnyčiai asketizmo išugdytų idėjų. Askezė 
sijo su mistika ir sydino asketą su ne šios žemės gyvenimu. As- 
ketai tapo vizijonieriais ir Dievo paslapčių aiškintojais. Ir svarbu, 
kad tai buvo ne abstrakti teorinė mistika, bet gyvoji mistinė pa- 
tirtis. Norint jų skirtumas suprasti, gana sulyginti Eriugenos 
sistema su Šv. Anselmo metafizika. Genijaliosios Eriugenos 
intujicijos žavi ir įtikina protą, bet širdies nejaudina; net juridi- 
niai Šv. Anselmo samprotavimai tirpdo ir degina skaitytojo širdį. 
Be savimaršos negali būti tikrai religinės mistikos, nes tiktai pats 
save tvardydamas teugdo ir teranda žmogus tikrąją, su Dievu 
santykiaujančią, savo individualybę. Savo individualybės gel- 
mėse turi žmogus jieškoti santykių su Dievu ir su kitais žmonė- 
mis. "Tiktai supratęs kiek, kas yra jo siela ir individualybė, gali 
jis pajusti Dievą Žmogų. O be gyvo ir konkretaus Dievo Žmo- 
gaus nėra nei krikščioniškosios mistikos, nei pačios krikščionybės. 


Istorija 21 


— 322 — 


Neatsitiktinai visi didieji krikščionių mistikai buvo asketai, kar- 
tais — askezės fanatikai. Žinoma, Bažnyčios mokslas rėmėsi ne 
mistine patirtimi, bet Evangelija ir dogmatine tradicija. Tačiau 
tik mistinė patirtis tą mokslą tedarė gyvą ir tekonkretino. 

Bažnyčios asketų mistika turi savo istoriją. Pradžioje mis- 
tinė patirtis atidengdavo asketams nayviai jų įsivaizduojamą ir 
konkretinamą antgamtinį pasaulį — dangiškąją Dievo karalystę, 
baisią velniavą, skaistyklą ir pragarą. Mistiškuose regėjimuose 
angelai ir šventieji kovojo su velniais dėl asketo sielos, o toj sieloj 
— baimė su viltimi. Įsiklausydavo mistikas, ar neišgirs Baisųjį 
Teismą trimitais skelbiančių angelų. "Toji mistikos srovė niekuo- 
met nenustodavo tekėjusi. Šv. Hildegardė mistiškai su- 
žinojo ir pranašavo, kad greit ateis Dieviškasis Teisėjas. E1ž- 
bieta iš Schoėnau matydavo šventuosius, angelus ir vel- 
nius. Abatas Gioacchino del Fiore pranašavo, kad 
pasaulis pasibaigs greit po 1200 m. 

Bet ramino įbaugintą asketo sielą tvarkingas vienuolyno 
gyvenimas; turėjo asketui įtakos, kaip be kitko gražiai rodo 
Herrados išLandspergo parašytasis ir minijatiūromis 
papuoštasis Hortus deliciarum, ir gamta, ir menas. 
Kad ir kaip norėjo atsiskirti nuo Žmonių, asketai žmonės betgi 
buvo, su kitais žmonėmis santykiavo ir jų problematika gyveno; 
ja turtino ir gilino savo mistiką. Neabejingi buvo jie ir Bažny- 
čios gerovei; noroms nenoroms dalyvavo reformatorių sąjūdy. 

Rupertsbergo (ties Bingeno miestu) abatė, mi- 
nėtojį Hildegardė (1098—1178 m.) ir jaunesnioji jos am- 
žininkė Elžbieta iš Schėnau (—1129—1164 m.) sirgo 
Bažnyčios netvarka. Abi puolė supasaulėjusius vienuolius. Net 
geriausius iš jų paniekinsiąs Dievas. Nebepildą kunigai savo pa- 
reigų; neberūpį jiems Dievo darbas. Ragino jiedvi karalius ir 
vyskupus kovoti su eretikais; bet nemanė Hildegardė, kad reikia 
mirtimi eretikai bausti: populum istum ab ecclesia 
expellendo et non occidendoeffugate. Hilde- 
gardė sakėsi norinti dirbti ir imperijos gerovei; Elžbieta gynė 
imperatoriaus Friedricho I paskirtą popiežių, nes mistiškai ma- 
čius, kad tas popiežius ir Dievo išrinktas esąs. Hildegardė prana- 
šavo, kad netrukus popiežius nustos valdęs visą Bažnyčią ir kad 
viena Roma jo teklausys. 

Maža mokslo teturėjo Bildegardė, liguista vienuolių mokinė: 
mito jos dvasia kultu, Šv. Raštu, pasikalbėjimais su vienuolėmis 


— 323 — 


ir gamta, Dievą garsinančiais ir vaizduojančiais Jo sutvėrimais, 
Bet „gyvoji šviesa“ ją apšviesdavo ir džiugindavo; ir tada „išvi- 
dinio žmogaus akimis“ išvysdavo ir „ausimis“ išgirsdavo paslap- 
tingus dalykus. ,„Ne pati tariu mistiškus žodžius, bet — kaip 
gyvąja šviesa matau. Dažnai rodoma man, ko netrokšta matyti 
mano dvasia ir ko nejieško mano valia; bet šorys verčiama ma- 
tau“. Neabejojo ji, kad pats Dievas ją įkvėpdavęs ir liepdavęs 
alegorinius tuos reginius kitiems žmonėms skelbti ir aiškinti, 
Taigi, rašyti lotyniškai nemokėdama, diktuodavo vienam vienuo- 
liui, įvairiems žmonėms laiškus siuntinėdavo ir sudarė pagaliau 
savo regėjimų knygą — Scivias (=sci vias Domini), 
Taip pat, krikščionių gerove rūpindamos išleido savo Liber 
viarum Dei Elžbieta. Tiek vertęs Dievas Hildegardę, kad 
išdrįso pagaliau abatė sakyti net pamokslus ne tik vienuolėms ir 
vienuoliams, bet ir šiaipjau Žmonėms, ne tik vienuolynuose, bet 
ir Pareinio miestuose (Kėlne, Triere, Metze) ir Švabijoj. 

Tai pačiai mistikos srovei, kaip Hildegardė ir Elžbieta, pri- 
klausė ir garsusis Kalabrijos asketas Gioacchino del 
Fiore (numirė 1202 m.). Bet jis buvo didelio mokslo ir daug 
ką matęs žmogus. Gyveno kurį laiką Rogero II dvare, ap- 
lankė Šv. Žemę, o grįžęs tapo cistercijiečių vienuolyno (C 0- 
razzo) abatu (1177 m.). Po 1188 m. ėmė gyventi eremitiškai 
tyruose ties Cosenza; čia ir įsisteigė Šv. Jono vienuo- 
lyną (S. Johannes in Flore). Didžiai gerbė šventąjį 
abatą ir laikė jį pranašu Heinrichas VI (pranašavo jam 
Jokymas, kad greit pavergsiąs jis visą pasaulį), Richardas 
Liūto Širdis ir popiežiai Lucijus III, Urbanas 
III ir Klementas IV. Pats Jokymas irgi laikė save Dievo 
įkvėptu, bet, viena, bažnytinės nuotaikos žmogus buvo ir iš anksto 
atsisakydavo nuo visų savo tvirtinimų, kurie nesutiko su Bažny- 
čios mokslu, o antra — pranašavo Šv. Rašto tekstą aiškindamas. 
Jis, gali sakyt, pavertė mistiką savotišku mokslu. Aiškino jis 
Dievo žodį penkeriopai — paraidžiui, morališkai, tropologiškai, 
anagogiškai ir tipiškai, o išsiaiškinti norėjo pasaulio ir žmonijos 
istoriją, kur reiškiąsis amžinasis Dievo planas. Ne tik galima esą 
nusakyti tosios istorijos perijodai, bet kiekvienas jos perijodas 
tam tikra prasme vaizduojąs ir kitus. Taip antai, Senojo Įsta- 
tymo aprašytieji įvykiai esą ir Naujojo Įstatymo ir išviso būsi- 
mųjų įvykių simboliai. Taigi, galima esą įspėti, kas būsią, išsi- 


215 


— 324 — 


aiškinus, kaip Senasis Įstatymas vaizduojąs Naująjį, „suderinus“ 
abu Įstatymai. Jokymas ir pavadino vieną savo veikalą Liber 
Concordiae novi et veteris Testamenti. (Be 
jo parašė dar Psalterium decem chordarum ir 
Expositio Apocalypsis). Visą istoriją paskirstė Jo- 
kymas į tris perijodus. Pirmas buvęs Dievo Tėvo amžius, arba 
status, kai viešpatavęs žemėje įstatymas ir baimė ir kai valdę 
Žmones vedusieji (levitai). Dabar gyveną mes visi antrame pe- 
rijode, Dievo Sūnaus amžiuje (status). Kadangi Sūnus esąs 
išmintis, įstatymą pakeitus drausmė (disciplina); ir nebe 
levitai, bet kunigai turį valdyti žmones. "Tačiau nebetoli esąs 
trečias istorijos perijodas — Šv. Dvasios amžius, kur laisvė pakei- 
sianti bausmę (nes Šv. Dvasia esanti meilė), kontempliacija — 
antrojo amžiaus kančias ir vienuoliai — kunigus. Pradžioje tiems 
naujiems vienuoliams, parvuli, vadovausią du vadai. (Pra- 
našas turėjo čia galvoj cistercijiečių ir prėmontriečių ordinus, bet 
vėliau jo raštų aiškintojai sutapdino tuos vadus su šv. Pranciš- 
kum ir Šv. Dominyku). šv. Dvasios amžiui atėjus, Evangelija bū- 
sianti pildoma visai, ne tik paraidžiui, bet ir dvasiškai; būsianti ji 
Amžinoji Evangelija, Evangelium Aeternum. Bet visa 
tai dar ne galas: po šv. Dvasios amžiaus iškilsiąs didžiausias anti- 
kristas (Jokymas sakė daug antikristų esant) Gogas, ir istorija 
pasibaigsianti Paskutiniuoju Teismu ir Amžinuoju Sabatu. 
Hildegardės, Elžbietos ir Jokymo mistika atšviečia Bažnyčios 
reformos laikus ir Bažnyčios kovą su imperija. Tos mistikos uni- 
versalistinės, istorinės ir „objektyvios“ esama. Visai nauju keliu 
ėjo Prancūzijos mistikai. Robert d'/Arbrissel, Ro- 
bert de Molesme, šv. Bernardas ir kiti benedik- 
tiškojo asketizmo gaivintojai stengėsi aptverti vienuolynus pasau- 
lininkams neperlipamais mūrais — izoliuodavo vienuolius, kad ir 
nevisai tas darbas jiems sekėsi. Vienintelis vienuolio tikslas, 
reformatorių nuomone, tebuvo poteriavimas, askezė ir kontem- 
pliacija; vieninteliai jo draugai — Dievas, broliai vienuoliai ir 
Dievo gamta. „Tikėk mano patirtimi“, rašė Šv. Bernardas, „gi- 
riose rasi daug daugiau, kaip knygose. Medis ir akmuo pamokys 
tave dalykų, apie kuriuos, mokytojų klausydamas, nieko negali 
sužinoti“. Aišku, kad askeze besiremianti kontempliacija be galo 
turtino ir gilino asketo sielą. Dievo rūbai, gamta kalbėjo jam 
savo simboliais apie Dievą, ir Dievą jautė jis už tų simbolių esant. 


— 325 — 


Evangelija ir kultas mokė jį gyventi Kristaus gyvenimu ir kan- 
čiomis. Vis gyvesnis darėsi Išganytojo vaizdas, ir, Jo malonei 
asketo širdį palietus, nebe baimė, bet meilė įsivyravo mistikoj. Iš 
meilės gyvajam Kristui augo naujas mistinis gyvenimas, ir meilė 
Dievui tapo teoriniu teologizavimo pagrindu. 


69 


Ne išdidžioji dialektika, ne Platono argutiae arba Aris- 
totelio versutiae ac subtilitates, bet meilė, ca- 
ritas,rodo, Šv. Bernardo nuomone, žmonėms Dievą ir — 
kas Dievas yra. Pažįstama Jis tiek, kiek mylima: in tantum 
cognoscitur Deus in guantum amatur, ir 
pater neguaguam plane cognoscitur, nisi 
cum perfecte diligitur. Tai nebenauja mintis: for- 
mulavęs ją buvo kadaise Šv. Augustinas, pakartojo šv. Anselmas. 
Tačiau be galo sukonkretino ir tuo pat sustiprino meilę Dievui 
Bernardas, nes terūpėjo jam Kristus pažinti, be to Nukryžiuota- 
sis Kristus. Nebe abstrakčią neoplatonininkų Dievybę turėjo 
galvoj šventasis, bet neskyrė Dievo nuo Jo Sūnaus ir Žodžio, o 
Dievo Žodžio (Logoso) — nuo žmogaus Jėzaus. Įrodydamas, 
kad Dievo meilė ir malonė daugiausia pasireiškė To Sūnaus įsikū- 
nijimu bei mirtimi ir kad per Kristų toji meilė tebesireiškia, An- 
selmas iškėlė aikštėn pagrindinę krikščionybės idėją; filosofiškai 
tą idėją įrodydamas, tikrai sukrikščionino krikščionių teologiją ir 
nebcatskiriamai susydino ją su istoriniu Kristaus vaizdu ir gy- 
venimu. Kristų ir Kristaus gyvenimą pavertė šv. Bernardas mis- 
tikos objektu. Dvasia gyveno jis Tėzaus kūdikystėj, kentėjo Jo 
kančias. Tš Jo ašarų, dejavimų ir kančių nusipynė vainiką ir už- 
sidėjo sau ant širdies. Kaip ugnis degino tas vainikas šventojo 
abato širdį, ir tirpo širdis Dieviškąja Meile. Iš čia ir išėjo XII-—- 
XIII amžiaus vienuolių, jų tarpe ir Pranciškaus Assi- 
siečio, mistika, ne tiek filosofuojanti, kiek Kristaus ir šven- 
tosios To Motinos vaizdą gaivinanti. 

Bet, kaip ir Šv. Anselmas, Bernardas glaudžiai sydino Kristų 
Žmogų su Kristumi Logosu. Todėl meilė Dievui, meilės Kristui 
Žmogui suindividualintoji ir sukonkretintoji, tapo ir naujosios 
filosofinės mistikos pradu. 

Nesumišusios (sine confusione), bet glaudžiai susi- 
jusios Kristuje trys esmės (essentiae) — žodis, siela ir kūnas 


— 326 — 


(verbum, anima et caro). Jų vienovės pasiekiąs mis- 
tikas kūno meile (amor carnalis), kuri ir esanti mistikų 
bendravimas su Kristumi Žmogumi, su istoriniu Kristumi, ir 
dvasios meile (amor spiritualis). Kūno meilė skaidri- 
nanti ir stiprinanti žmogų (adiutorium roborans) ir, 
dvasios meile virsdama, vienijanti jį su Žodžiu (Verbum sa- 
pientiaą, Verbum iustitia). Tik krikščioniškai (ne 
panteistiškai) reikią tas žmogaus ir Žodžio susivienijimas, unio, 
aiškinti. 

Žmogus, kurio siela ir kūnas sudarą vieną substanciją, ski- 
riąsis nuo kitos substancijos, nuo Dievo. Žinoma, Dievas esąs 
visų Savo kūrinių esmė ir esmių esmė; tačiau ne ta prasme, kad 
Jis jų substancija, bet tik ta, kad visas jas sukūręs ir tebekuriąs. 
Žmogaus substancija jokiu būdu nesutampanti su Dieviškąja; ir 
žmogaus siela tik tevaizduojanti Dieviškąją Trejybę, kaip ir Šv. 
Augustinas kad buvo mokęs. Vaizduojanti siela savyje, kas yra 
Dieviška ir amžina, gali sakyti, suimanti savin tą amžinumą, nes 
turinti ir capacitas, ir appetentia supernorum, 
nes labai panaši esanti į Žodį: turinti non parvam aitfi- 
nitatem cum Verbo, Kad galėtų siela susivienyti su 
Žodžiu, reikią, kad žmogus pirma suvienytų savo protą, valią ir 
jausmus, tarytum, išgaląstų savo dvasią. Tik tada teliečianti šitą 
dvasios galą, arba dvasios ašmenis (acies mentis), sielos 
kibirkštis (scintilla animae), vadinasi, pati Dievo meilė, 
ir visą dvasią meile teuždeganti. 

Vienas kelias tevedąs sielą į tą mistinio jos gyvenimo viršūnę 
— pats Kristus. O Jis pirmiausia mokąs mus nusižeminti. Va- 
dinasi, turįs Žmogus pažinti, koks jis esąs menkas ir niekingas. 
Bet tai esą tiktai pirmas nusižeminimo (humilitas) laipsnis, 
kurių išviso dvylika. Kai pripažįstąs žmogus pats save niekingu 
ir pažįstąs tą savo nelaimę, imąs jis ir savo brolių nelaimę užjausti, 
paskui — imąs apverkdinėti savo nuodėmes, nebekęsti jų ir tei< 
sumo trokšti. Tuo būdu tampanti siela grynesnė ir galinti jau 
dangaus dalykus matyti. Pagaliau ekstatiškai atsiskirianti siela 
nuo kūno, iš jo išeinanti ir, gryna dvasia virsdama, tarytum pati 
savęs nebetenkanti. „Sielos kibirkštimi“ uždegęs ją Dievas, ir 
susivienijanti ji su Žodžiu. Per meilę esąs Dievas žmoguje, o 
žmogus Dievuje, porro per caritatem homo in 
Deo et Deus in homine est. Galima pavadinti čia 


— 327 — 


Dievas ir žmogus net viena dvasia, unus spiritus, nes to 
paties juodu norį. 

„Klausiate, iš kur žinau, kad Žodis arti yra. Atsakau: tik 
ką įžengęs į mano sielą, pabudino jis ją iš miego, suminkštino 
kietą ir suakmenėjusią mano širdį, sujaudino ją ir sužeidė. Į gi- 
liausias gelmes nužengdamas, niekuomet nerodė man Žodis savęs 
nepaprastais ženklais, balsais ar vaizdais: tik iš savo širdies ju; 
desių žinojau, kad Jis veikia. Patyriau Jo galią iš to, kad nyko 
mano nuodėmės..., kad atgydavo mano gyvata ir kad mačiau 
Dieviškuosius dalykus, kurie vertė mane Dievo didybe stebėtis“. 
Susivienijanti su Dievu siela jaučianti ir trokštanti tiktai to, kas 
Dieviška. Ji panaši tampanti į Dievą (conformat se). Ir 
tas, kad ir laikinis, sielos sudorėjimas ir sušventėjimas, tas jos 
panašėjimas į Dievą (conformatio Deo) ir esąs tikriausias 
mistinės vienovės, unio mistica, pažymys. 

„Mažutytis vandens lašelis, įvarvėjęs į didelį kiekį vyno, 
rodos, suskysta ir nyksta, skoniu ir spalva vynu virsta. Įraudusi, 
įkaitusi geležis randas panaši į ugnį ir tarytum nebetenka pirmo- 
sios savo formos. Saulės spindulių nušviestas oras atrodo virtęs 
ta pačia skaidria šviesa, tad nebe nušviestas, bet pats šviečiąs at- 
rodo. Taip ir kiekvienas žmogiškasis šventojo jausmas turi įkaisti 
ir praskysti, kad visas įsilietų į Dievo valią. Kaipgi, ištikro, ga- 
lėtų būti Dievas visuose dalykuose, jeigu žmoguje būtų kas Žmo- 
giška? Be abejo, tebelieka žmogaus substancija, tik — kita for- 
ma, kita galia ir kita šlove“. 

Sic affici deificari est, tai reiškia Dievu tapti, 
sako Bernardas, senąją krikščioniškąją deificatio (theo- 
sis) sąvoką vartodamas. Bet sudievėjimas, jo nuomone, gali čia 
reikšti tik panašumą į Dievą. Žmogaus susivienijimas su Dievu 
esą ne substancijų, bet valių susijungimas, non substan- 
tiarum, sed voluntatum conjunctio. Tuo ir 
vengia Bernardas panteistinės mistikos. 

Giesmių Giesmę komentuodamas, Bernardas gražiai 
paaiškino etinę mistinės vienovės reikšmę. Mistinė vienovė, tai 
Sužadėtinio (Kristaus) ir sužadėtinės (sielos, individualios sielos, 
nebe Bažnyčios, kaip iš sena paprastai aiškinama buvo Giesmių 
Giesmė) santuoka ir meilė, kurią Bernardas drąsiai aprašo aistrin- 
gais Saliamono ir Sulamithės žodžiais; vadina tą melię c om- 
mercium, connubium, complexus. Ilgai turinti 


— 328 — 


kentėti ir daug padirbėti sužadėtinė, kol pasiekianti pagaliau 
Mylimojo rūmus ir kol ateinąs glamonėjimosi laikas, tempus 
amplexandi Deja, laiminga esanti toji valandėlė, bet ilgai 
reikią jos laukti, dulcis hora, sed longa mora, ir 
greit ji pralekianti. Šventa ir dora susivienijusi su Mylimuoju 
siela, bet tik labai trumpai tas sielą dorinantis glamonėjimasis 
tetrunkąs; ir po jo dar sunkesnis atrodąs ilgas laikas, kai vėl ne- 
bematanti siela savo Sužadėtinio, tempus longe esseab 
amplexibus. Įėjus mylimoji į Mylimojo kambarį; laimingai 
Jo glėby ilsintis; užsnūstanti. Bet budriai ji snaudžianti — 
vigil vitalisgue sopor: išgirdusi Mylimojo žodžius — 
„Kelkis! Kelkis greičiau!“ Sakąs jai Mylimasis, kad eitų ir Jo 
mokslą skelbtų savo broliams, kad ir juos pas Jį kviestų. Su- 
prantanti siela, kad teisūs esą Jo žodžiai, bet žemiškasis darbas 
sunkus, ir malonesni jai esą Mylimojo pabučiavimai. Nenorinti 
su Juo išsiskirti, skundžiantis. ,,Dar mažumą — ir vėl Mane pa- 
matysi! Greit pamatysi!“ — ,„Mažumą, mažumą! Nemažas tas 
mažumas!“ skundžiantis siela. Tačiau jaučianti, kad jos krūtys 
pritvinkusios pieno, Dieviškos meilės žmonėms pieno. Ne tik 
Kristaus žodžiai, bet ir pačios sielos valia, su Jo valia susydama, 
verčianti Kristaus darbą dirbti, už brolius, už žmones toli nuo 
Mylimojo kentėti. 

Tą patį vaizdą filosofiškiau kiek panaudojo ir kiti XII am- 
žiaus mistikai, Šv. Bernardo draugai ir sekėjai — viktoriečiai H u- 
gonas ir Richardas. Aprašinėjo jie, kaip Dieviškosios 
Meilės spindulių apšviesta imanti žmogaus siela tirpti ir degti. 
Dieviškoji Meilė sudeginanti jos nuodėmes, visą ją skaidrinanti 
ir gaivinanti. "Tirpstanti ir tekanti siela, susiliejanti su begaliniu 
Dievo Meilės vandenynu. Bet štai susirandanti formą, į kurią 
galinti subėgti. Tai esą Kristaus nusižeminimo forma, forma 
humilitatis Christi Pirma sudievėjusi siela, dabar 
— su Kristum susijungdama, vėl žmogėjanti. Kaip ir pats Kris- 
tus, norinti ji padėti žmonėms, išganyti juos ir, jei reikią, pati 
dėl jų pasiaukoti. Drąsiai, lyg beprotiškai, sakanti Dievui, kad 
išganytų Jis žmones arba ir ją išbrauktų iš gyvybės knygų. Ne- 
be pati siela gyvenanti, bet gyvenąs ir veikias joje Kristus, Die- 
vas Žmogus. 


— 329 — 


70 


Aišku, kokią reikšmę turi Bernardo ir viktoriečių mistika 
ne tik krikščionybei suprasti, bet ir kultūrai kurti. — Individua- 
listinis, egojistinis asketizmas virto mistine meile Kristui, o meilė 
Kristui — pačia Kristaus Meile. Per sunkų askezės darbą mis- 
tikas sijo su Kristum ir tam tikra (žinoma — ne substancijų 
vienybės) prasme Kristumi tapo ir dievėjo. Taigi, sukristėjęs 
mistikas ne tik Kristumi sekė, bet pačiame Kristaus darbe ir da- 
lyvavo. O to darbo dvejopo esama. Viena, Kristus yra žmonių 
bei viso pasaulio Atpirkėjas ir Išganytojas; antra, per Kristų-Žo- 
dį leidžia Dievas pasaulį ir žmoniją, kuri gyvena ir egzistuoja 
tiktai kultūriniu savo darbu Dievo sumanymą vykdydama. Miei- 
lės Kristui mistika principijaliai teisino Dievo leistąjį pasaulį ir 
kultūrą, rodė absoliučią, Dieviškąją kultūrinio darbo prasmę. 
Nei Bernardas, nei viktoriečiai apie tas meilės mistikos išdavas 
ne negalvojo. Tačiau pasinaudojo jomis kurtuazinė poezija. 

Turiu čia galvoj ypačiai Gralio temą ir kurtuazinę vokiečių 
poeziją, nes vokiečiams labiau, kaip prancūzams, rūpėjo absoliuti 
žemiškojo gyvenimo vertė. Manau, kad neatsitiktinai meilės 
mistikos steigėjai ne tikri prancūzai buvo. — Bernardas buvo 
kilnus burgundijietis, tad jo gyslose tekėjo ir germanų kraujas; 
Hugonas gimė Saksonijoj, Richardas — Skotijoj, Izackas de 
Stella — anglas. Pats Anseimas Canterburietis priklausė, gal 
būt, longobardų giminei, nes gimė Lombardijoj ir germaniškais 
Gundulfo ir Ermengardos vardais vadinosi jo tėvai. Mėginimai 
mistiškai suprasti bei pateisinti empiriją, kaip ir išviso mistika, 
su germanų dvasia sutiko labiau, kaip su romaniškąja. "Tiesa, 
germanų dvasia iš esmės panteistinė; bet, gal, tuo ir pasirciškė 
romaniškoji stichija, kad šv. Bernardas taip griežtai atmetė pan- 
teistinį sudievėjimo (deificatio) aiškinimą. Čia jis prancū- 
zas, kaip ir su platonininkų panteizmu kovojąs jo, Bernardo, 
priešas Abelardas. 

Kaip ten yr — tiektos, bet meilės mistika tvirtino ir metafi- 
zinę teologiją. Augustino įpėdžiui Bernardas laikė žmogaus sielą 
Šv. Trejybės atvaizdu.  Neapsakomai įgilino tą mintį viktorie- 
tis Richardas. — Dievas esąs absoliuti Dieviškoji Meilė. Bet nė- 
są meilės, kur nėsą mylinčio ir mylimo ir kur juodu vienas nuo 
antro realiai nesiskirią. Žinoma, milintysis norįs visai susivieny- 


— 380 — 


ti su mylimuoju ir, jeigu jųdviejų meilė esanti tobula ir tobuli 
esą jie patys, tai, be abejo, susivienijęs. Bet kad galėtų jis no- 
rėti vienovės ir vienytis su mylimuoju, reikią, kad juodu vienas 
nuo antro ir skirtųsi. Absoliuti Meilė būdamas Dievas turįs tu- 
rėti Mylimąjį, kuriam galėtų visą save atiduoti ir su kuriuo galė- 
tų visai susijungti. Taigi, ir Dievo Mylimasis esąs absoliutus, 
vadinasi, esąs pats Dievas. Tačiau, absoliučiai Meilei įvykdyti 
Dieviškosios Dvejybės dar permaža esą. Reikią, kad ir Meilė, 
kuria Tėvas ir Sūnus vienas antrą mylį, absoliuti būtų, pats Die- 
vas būtų. Reikią, kad tiek Tėvas, tiek Sūnus turėtų Dievą, su 
kuriuo galėtų savo Meilę pasidalinti ir džiaugtis ja. Negalį būti 
Dieviškosios Meilės be Šv. Trejybės. 

Kad ir išsijuosęs kovojo Bernardas su Abelardu ir kitais 
dialektikais, bet tai dar ne kova su mokslų ir moksliniu žinojimu. 
„Toli gražu nenoriu dergti mokslo ar peikti mokslininkų ir 
mokslinio darbo niekinti. Gerai juk žinau, kaip padeda moksli- 
ninkai Bažnyčiai jos priešus pulti ir prasčiokėlius mokyti. .. Bet 
žinau ir tai, kad žinojimas puikybėn žmogų iškelia“ (I Kor. 8,1). 
Tokio žinojimo nenorėjo pripažinti šventasis, nes ne puikybė, 
bet nusižeminimas sudarąs tikrojo žinojimo pagrindą. DPeikė 
Bernardas, kas nori savo žiniomis turto ir šlovės įsigyti ir kas 
tik dėl pačių žinių jų ir tetrokšta. 

Taigi, neniekino žinojimo dialektikų priešas, tik pabrėžė 
moralinį ir religinį, krikščioniškąjį jo pobūdį ir tikslą. Žinojimo 
tikslas, tai pažinti Tiesa, kuri esanti ne tik teorinė, bet ir prakti- 
nė, nes sutampanti su pačiu gyvuoju Dievu. Tikrasis pažinimas 
esąs mistinė, žmogų transformuojanti ir meilės Dievui pilna in- 
tujicija. Ji reikia skirti ir nuo paprasto, iš esmės nevertingo pa- 
žinimo, ir nuo nuomonės, ir nuo tikėjimo. „Tikėjimas yra laisvu 
pasiryžimu besiremianti ir tikra Tiesos anticipatija, kad ir nemato 
dar tos Tiesos tikėjimas. Pažinimas tikrai ir aiškiai turi savyje, 
kas nematoma. Nuomonė tiesa laiko tai, kas gali dar būti ir ne- 
tikra. Taigi, viską, kuo galima abejoti, tikėjimas išskiria. Kitaip 
ne tikėjimas, bet nuomonė būtų“. Pažinimas skiriąsis nuo tikėji- 
mo ne tikrumu, ne tikrybės laipsniu, bet tuo, kad turįs savyje, 
ko neturįs dar tikėjimas, nes tikėjimui duotoji tiesa esanti ap- 
dengta, nevisai aiški. Todėl pažinimas nieko daugiau nebenorįs, 
o tikėjimas norįs tapti pažinimu ir — su Dievo bei mistinės mei- 
lės pagelba — tampas. 


— 331 — 


„Be abejonės“, sako Šv. Bernardo sekėjas ir bijografas 
Guillaume de Saint-Thierri (—1085—1153 m.), 
„mąstyti Dievą, reiškią Jį mylėti. Sakau: „Jį“, bet ne „apie Jį“ 
mąstyti. Apie Tį mąsto dažnas, kas Jo ir nemyli. Bet Jo niekas ne- 
mąsto, kas To ir nemyli.“ Mat, paties Dievo Meilė sutampanti su 
Jo Pažinimu-Žinojimu, o žmogaus dvasia esanti Dievo vaizdas: 
matanti ji Dievą, kaip nušviečiančią ją šviesą (lumen illumi- 
nans), pati save — kaip nušviesią šviesą (lumen lumi- 
nabile). Kadangi savo mens rationalis, cogita- 
tio ir dilectio Dievo Trejybę vaizduojąs Žmogus esąs 
Dievo suformuotas, bet ne pats formuotojas, formatus, non 
ipse formator, tai turįs žmogus savo meile įsisunkti į 
formuojančią savo formą, forma formatrix, ir su ja, su 
Dievu, susijungti. Meilė ir esanti esminė sielos jėga. Žinoma, 
galinti meilė išsigimti — amor carnalis ac degener 
tapti, bet smarkiai verždamos (impetus praevalens) 
naikinanti ji individualios sielos ribas ir sydinanti ją su Dievu, 
transformuojanti žmogų, tapdindama jį su tuo, ką jis mylįs, ir 
virstanti pagaliau Dievą pažįstančia intujicija. 

Aristotelio gnoseologiją su neoplatoniškąja Augustino gno- 
seologija sydindamas, kitas Bernardo draugas Izaokas de 
Stella (num. 1169 m.) apibendrino mistinę pažinimo teoriją: 
išaiškino religinę ir ontinę paties pažinimo (ne tik mistinio) es- 
mę. Dievą vaizduojanti ir Dievą pažinti Deum videre, 
norinti siela. Bet Dievas sukūręs tiek žmogų, tiek visas kitas 
esybęs ir esąs Omnis essentiae veritas, arba to- 
talis sapientia, essentia essentiarum. Aiš- 
ku, kad Dievo vaizdu sukurtoji siela panaši esanti į visus kitus 
kūrinius, omnium in se similitudinem gerit. To- 
dėl ir pažįstanti siela visus daiktus, iš kurių abstraguojanti bend- 
rąsias idėjas (kaip mokęs buvo Aristotelis). Intelekiu pažįs- 
tanti ji, kas kintą, bet turinti ir didesnę pažinimo jėgą — inteli- 
gentiją. O „inteligentija — kiek gali sukurtoji esybė, už kurią 
aukštesnis vienas Dievas tėra, — tiesiog mato tai, kas už visa 
aukščiau ir visai be kūno, tai, kam nereikia kūno, kad būtų, nei 
vietos, kad būtų kur, nei laiko, kad būtų kada.“ Bet pažįstanti 
siela Dievą tik todėl, kad nušviečianti ją ir meile uždeganti Die- 
vo šviesa, illud deificum lumen, guod ad ve- 
ritatem illustrat et ad charitatem intilam- 
mat. 


— 832 — 


Ontinę pažinimo reikšmę aiškindamas, Izaokas teisino žino- 
jimą ir mokslą. Tuo aktualino meilės mistikos tendenciją, kuri 
natūraliai augo iš Bernardo ir Richardo raštų, nors jųdviejų ir 
nebuvo pastebėta. Vadinasi, kėlė Izaokas aikštėn religinę kul- 
tūros darbo reikšmę. Šiuo atžvilgiu galima jis lyginti su tūlais 
Gralio romano apdirbėjais. 

Tačiau nuosekliausią mistinio pažinimo teoriją išdėstė ir su- 
taikino (kad ir ne taip giliai, kaip Izaokas) mistiką su filosofija 
viktoriečiai — Bernardo draugas Hugonas, kuris ir pačiam 
Bernardui įtakos turėjo, ir Richardas. 

Kilimo vokietis, Hugonas (Hugues de Saint-Vic- 
tor, 1096-1141 m.) iš pat mažens susidomėjo mokslu; šv. Vik- 
toro kanauninku tapęs, tikrai enciklopediškai žiningas rados. La- 
bai religingas buvo, bet nė nemanė, kad tikrasis mokslas gali 
būti nenaudingas ir kenkti tikėjimui. Visa jį domino, ir ramia 
savo dvasia bei tolerantiškumu skyrėsi nuo Šv. Bernardo. Savąja 
Eruditio didascalica davė jis visiems mokytis norin- 
tiems gerą vadovėlį. Nurodė, kas, kokia tvarka ir kaip reikia skai- 
tyti. Klasifikavo mokslus. Norėjo jis, kad mokiniai atidžiai stu- 
dijuotų septem artes liberales, nes be visų jų nega- 
lįs žmogus filosofuoti. Dėstė jis tuos „menus“ (mokslus) visai 
moksliškai, be jokio misticizmo; gynė (kaip ir Izaokas) aristote- 
liškąją abstrakcijos teoriją. Bet stengėsi empirinius mokslus su- 
derinti su teologija ir su mistika. 

Didelis jo traktatas De Sacramentis yra tikra te- 
ologijos enciklopedija. Dviem — pasaulio įkūrimo ir pasaulio 
atgijimo — idėjom susistemino jis čia begalę faktų. Šv. Raštas 
kalbąs mums pirmiausia apie tai, kaip išganąs Dievas žmones ir 
kaip atgyjąs pasaulis. Bet aiškindamas, kaip žmogus Dievo iš- 
ganomas, turįs Šv. Raštas papasakoti, kaip buvo žmogus nuo 
Dievo atpuolęs. O norint ir tai išaiškinti, reikėję šv. rašytojams 
sakyti, kaip buvo Dievas žmogų įkūręs. Reikėję pagaliau ir pa- 
ties pasaulio įkūrimas aprašyti, nes dėl žmogaus leidęs pasaulį 
Dievas. Vis dėlto, norint tikrai Šv. Raštas suprasti, reikią čia 
remtis mokslų daviniais, nes pasaulio įkūrimas ir santvarka pir- 
miausia esą mokslų objektas. Tik žmonių išganymui (Dievo 
įsikūnijimui ir Bažnyčios sakramentams) ir pasaulio atgijimui 
aiškinti Šv. Raštas vienintelis Šaltinis tėsąs, nors ir čia žmo- 
gaus protas galįs aiškintojui padėti. Taip antai, galįs protas įro- 


— 338 — 


dyti, kad tikrai egzistuojąs Dievas. Ištikro, kaip ir Šv. Augus- 
tinas buvo sakęs, negalį mes abejoti tuo, kad mes egzistuoją ir 
kad esam pradėję egzistuoti. Taigi, turįs būti Tasai, kas davęs 
mums būtį. Smulkiau, iš dalies Šv. Anselmo argumentais, įro- 
dinėjo Dievo buvimą Hugono mokinys Richardas. 

Filosofiškai apdirbo Hugonas ir mistiką (De contem- 
platione et eius speciebus, Soliloguium de 
arrha animae, De arca Noe morali, De arca 
Noe mystica ir kt). Tam reikalui, žinoma, nebetiko 
aristoteliškoji gnoseologija. Kaip ir Izaokas, Hugonas nevisai 
organiškai susydino su ja neoplatoniškąją, o su pastarąja ir iš- 
viso su neoplatonizmu susipažino Pseudo-Dionysijaus veikalus 
(Eriugenos išverstuosius) komentuodamas. 

„Siela turi savo išorėj pasaulį, o viduje — Dievą. Duota 
jai akis, kad matytų išorėj savęs pasaulį ir kas yra pasauly. Tai 
kūno akis (oculus carnalis). Gavo siela ir kitą akį, kad 
pati save ir kas yra joj pačioj matytų. Tai proto akis (oculus 
rationis). Gavo be to ir trečią akį, kad savo viduje matytų 
Dievą ir kas galima matyti Dieve. Tai mąstomoji akis (oculus 
meditationis)“ Kūno akimi sučiumpanti siela daiktų 
vaizdus, jį cogitat. Bet proto ir mąstomąja akimi tvarkanti, 
aiškinanti ir tirianti siela, ką buvo pirmąja akimi (cogitatio) 
sučiupus. Mąstanti jį (meditat) išorinį gyvenimą, doros 
dėsnius ir Dievo darbus. Bet tas mąstymas (meditatio) dar 
neduodąs sielai paties savo objekto; tą objektą siela mąstanti, 
bet nematanti, tik siekianti ir trokštanti jo. Be to, mąstydama 
kreipiantis siela visuomet į bet kurį vieną objektą ir, nors daug 
tokių objektų esą, jų vienų su kitais nesydinanti. Bet jeigu įsi- 
gilinus siela pati į save, į patį vidujinį savo aš, jei atsitraukus 
nuo pasaulio vaizdų ir susikoncentravus, tai galinti savo pažini- 
mo objektus matyti, ir ne tik atskirus objektus, bet jų daugybę 
ir net visumą. Šitą regėjimą vadino Hugonas kontemplia- 
cija. Bet skiria jis netiesioginę kontempliaciją, kai reginti sie- 
la Dievą ir Deviška per Dievo kūrinius, tarytum veidrody (per 
creaturas in speculo), nuo tiesioginės ir tikrai mis- 
tinės visio Dei. 

Iš esmės ne kitaip, tik smulkiau ir aiškiau aprašė mistinį pa- 
žinimą, žmogaus „inteligentijos“ veiklą, ir Richardas (Be- 
niamin minorsive de praeparatione animae 


— 834 — 


ad contemplationem ir Beniamin maior si- 
ve dė gratia contemplationis). Šv. Bonaven- 
tūra sakė, kad Richardas susintetino Bernardo, Hugono, Au- 
gustino ir Areopagitos mintis. Griežčiau už Hugoną pabrėžė 
Richardas meilės ir Dievo malonės reikšmę, nurodė, kaip žmo- 
gaus dvasia kylanti per semetipsum supra seme- 
tipsum, per cognitionem sui ad cognitionem 
Dei. Pirma pažįstanti ji kas Dieviška protu (in ratione 
secundum rationem) ir be galo platėjanti (dilata- 
tio), paskui — matanti, kas esą aukščiau už protą, nors jam 
dar neprieštaraują (supra rationem non praeter 
rationem), ir, Dievo malonės įkvėpta, kylanti (subleva- 
tio), pagaliau — išeinanti pati iš savęs (abalienatio 
mentis) ir pažįstanti, kas esą aukščiau už protą ir atrodą 
jam priešinga (supra rationem et praeter ratio- 
nem). Mat, tas šeštasis mistinio pažinimo laipsnis, tie regėjimai 
esą Dievo malonės dovana. 


21 


Meilės mistiką filosofindami, XII-ojo amžiaus metafizikai 
rėmėsi, savaime suprantama, Augustino ir neoplatonininkų tra- 
dicija. Iki XII amžiaus pusės ypač atstovavo jai Chartrės 
mokyklos vedėjai — Bernardas (numirė 1124-1130 m.), 
Gilbert dela Porrėe (1076-1154 m.), Thierri (numi- 
rė 1155 m.) ir Bernardo mokinys Guillaume de Con- 
ches (numirė apie 1154 m.). Aišku, kad visi tie platoninin- 
kai realistiškai sprendė ir universalijų problemą. Bernardas 
ir Gilbertas laikė universalijas, arba idėjas, paties Dievo 
mintimis, bet skyrė nuo tų idėjų išeinančias iš jų prigimtąsias 
daiktų formas. Gilberto nuomone (De Trinitate) prigim- 
tosios formos esančios idėjų kopijos; iš idėjų išeidamos, susyjan- 
čios su materija, ją formuojančios ir tuo dalinančios ją į atskirus 
juntamuosius daiktus. "Taigi, kiekviename daikte, kiekviename 
individe forma tampanti ir individualia. Bet tebėsanti ji panaši į 
kitas tos pačios individų rūšies (species et genus) for- 
mas, pagaliau — į visas kitas formas, o tas panašumas reiškiąs, 
kad nenustojanti forma savo vienovės su visomis kitomis ir su 
idėjomis. Individuose individualios būdamos, formos tuo pat 
metu esančios ir universalios, sudarančios vienovę, kur jos nebe- 


— 335 — 


siskiriančios ir syjančios su Dievo idėjų vienove. Atskirus daik- 
tus tyrinėdamas, žmogaus protas abstraguojąs iš jų piigimtąsias 
formas, paskui atskiriąs jas nuo materijos ir, jį panašumą maty- 
damas, pasiekiąs jų vienovę, o tuo būdu ir Dievo idėjų vienovę. 

Gilbertas aiškinosi ir dėstė neoplatoniškąją visako vienovės te- 
oriją, bet, kaip ir visi neoplatonininkai, maža dėmesio tekreipė į 
individualybės reikšmę. Stengėsi jis suderinti savo metafiziką su 
teologija. Bet nesisekė jam tas darbas — greičiau fiosofas, kaip te- 
ologas buvo, o Trejybės dogmą savo aiškinimais net iškraipė. 
Šv. Bernardas apkaltino drąsųjį dialektiką, ir Reimso sinodo tė- 
vai, Gilberto mokslą pasmerkę, vos nepasmerkė ir jo paties: tik 
dialektikos suktybėmis jis ir teišsigelbėjo. 

Platonizmą su krikščionybe derino ir kitas chartrietis 
Thierri, traktato De sex dierum operibus au- 
torius. — Dievas esąs Viena, vienybė, ir nėsą Jame jokios dau- 
gybės, jokio skaičiaus. Bet pasidaugindamas vienetas kuriąs vi- 
sus kitus skaičius, kurie visi egzistuoją tik todėl, kad kiekvienas 
esąs tam tikras vienetas, vadinasi, vieneto vienybėj dalyvaująs. 
Tas dalyvavimas ir esąs kiekvieno skaičiaus būtis. Iš Viena-Die- 
vo išeinanti visa Jo kuriamųjų daiktų daugybė, ir kiekvienas 
daiktas tik tiek teegzistuojąs, kiek ir kol vieningame Dieve daly 
vaująs. Dievas esąs visų Savo kūrinių forma essendi. 
Tiksliau sakant, Tėvas esąs pasaulio kūrėjas (causa effi- 
ciens), Sūnus — pradžiolytė, arba pirmoji forma (causa 
formalis), šv. Dvasia — tikslas (causa finalis), o ke- 
turi elementai — materija (causa materialis). Platono 
Timają aiškindamas, Thierri tapdino Šv. Dvasią su pasaulio 
siela. "Tai buvo bendroji chartriečių idėja, nes ir Guillaume 
de Conches, nors vadino save „krikščionimi, o ne akademi- 
ku“, rašė: „Viena, visuomet ir visur ta pati siela tūlus gyvius, 
taip antai, žvėris, gaivina ir apdovanoja pojūčiu, kitus, žmones, 
ir protavimu. Ne visuose gyviuose reiškiasi ji ta pačia galia, 
nes pati kūnų prigimtis sielos veikimą lėtina“. 

Platoniškosios chartriečių metafizikos, žinoma, negalima nė 
lyginti su Eriugenos sistema. Kaip mokiniai dėstė jie kai kurias 
Platono idėjas, ir tiek. Kad ir norėjo sukrikščioninti platoniz- 
mą, visi savo tikslo nepasiekė ir toli atsidūrė tiek nuo platoni- 
zuojančios Šv. Anselmo teologijos, tiek nuo pozityvios Abelar- 
do atstovaujamosios teologijos. Vis dėlto daug padėjo ir filoso- 


— 336 — 


fijai, ir mokslui augti. Ištikro, mielai jie visi mokėsi, troško nau- 
jų žinių ir karštai gynė mokslą Gilbertas komentavo 
Boetijaus veikalus ir parašė Liber sex principio- 
rum, kur perdirbo Aristotelio mokslą apie kategorijas. Guil- 
laumė de Conches. žiejo savo neoplatonizmą su De- 
mokrito atomizmu. Thierri dėstė savo mokiniams gra- 
matiką, retoriką, dialektiką, aritmetiką, astronomiją, geometriją 
ir muziką. Išsijuosę kovojo chartriečiai su mokslo priešais. Tie 
priešai „nežino, kas yra gamtos jėgos, ir, norėdami draugauti su 
tokiais pat nemokšomis, kaip ir jie patys, nori, kad mes tikėtu- 
me, kaip kaimiečiai, o tikėjimo pagrindų nė neklaustume.“ Nos 
autem dicimus in omnibus esse guaeren- 
dum. Turėjo teisės Šv. Bernardas pulti chartiečius, nes žino- 
jimas rūpėjo jiems labiau, nei tikėjimas. 

Guillaume de Conches buvo anglo Jono Sa- 
lisburiečio (Johannes Saresberiensis, — 1110 
—1180 m.), vėliau Chartrės vyskupo, mokytojas. Ne gilus filo- 
sofas — savo idealu Ciceroną laikė — buvo Jonas, bet akylas ir 
gyvas žmogus. Sakėsi viskuo, kaip akademikai, abejojąs. Ta 
čiau abejojimas jo nekankino: su ramiu skepticizmu žiūrėjo į visa. 
Be to, kaip ir Ciceronas, pripažino kai kurias neabejojamas tie- 
sas. Esą trys pažinimo šaltiniai — tikėjimas, protas ir pojūtis 
(sensus). Kas tikėjimo išsižadąs, išsižadąs išminties pradžios ir 
pagrindo. Kas pojūčiu visai netikįs, žemesnis esąs už gyvulį. O kas 
protu abejojąs, turįs pagaliau abejoti ir pačiu savo abejojimu. Bet 
daugelio klausimų visai neišsprendžiamų esama. Taip antai, veltui 
kvaršiną sau galvą filosofai universalijų klausimu. Jo 
negalima esą išspręsti. Viena čia tegalima esą pasakyti: kokiu bū- 
du pažįstą mes universalijas. Tai išaiškinus aristoteliškoji abs- 
trakcijos teorija. Jonui nė galvon neatėjo, kad ir Aristotelio te- 
orija tam tikra metafizika pagrįsta. Taip pat neverta, Jono nuo- 
mone, prakaituoti tyrinėti tokios problemos, kaip substancija, 
sielos kilimas, likimas, valios laisvė (liberum arbitrii), 
laikas ir erdvė, jūros potvynių ir atoslūgių arba Nilo potvynių 
priežastys. Su Dievu kovodami, norėję pasistatyti žmonės Ba- 
belio bokštą, o išėję iš čia tik tai, kad ėmę įvairiomis kalbomis 
kalbėti ir vieni kitų nebesupratę. Taip ir filosofai, prieš Dievą 
filosofuodami, devynias galybes viena kitai prieštaraujančių sis- 
temų sukūrę. 


— 337 — 


Nereikią betgi visais tais klausimais nebesidomėti, nes kaip 
tik nemokšos lengvai pripažįstą pirmąją sistemą, su kuria esą su- 
sipažinę, ir, ja abejoti nenorėdami, nebekenčią nei kitų sistemų, 
nei tiesos. Mokslas, priešingai, duodąs žmogui daug visokių ži- 
nių, verčiąs jį įvairias sistemas lyginti bei kritikuoti. Taigi, rei- 
kią tyrinėti ir patikimos teorijos; nereikią tik laikyti jų visai tik- 
romis ir neabejotinomis. Akademikas turįs dažnai tenkintis ir 
tuo, kad dalykas tik patikimas tėsąs; kuklus turįs būti. Užten- 
ką jam kai kurių neabejojamų pojūčio, proto ir tikėjimo davinių. 
Žinoma, tikras filosofas negali nei tokiais patarimais sekti, nei 
jų formuluoti; bet kas konkrečiu gyvenimu domisi labiau, kaip 
filosofavimu, tam tų patarimų, gal būt, ir užtenka. Pats Jonas 
gražiai aiškino, kodėl jis toks menkas filosofas buvo. — Tikra- 
sis filosofas, jo nuomone, turįs gyvendamas ir vykdyti, kuo ne- 
abejojąs. Dievas esąs tikroji Tiesa; taigi, tikras filosofas my- 
lįs Dievą: philosophus amator Dei est. Ai man! 
visos Tiesos nepažinus, nieko negalima, kaip reikia, įkūnyti. 

Salisburiečio veikalai (Polycraticus ir Metalogi- 
cus) rodo, koks gyvas žmogus jis buvo, kiek žinių turėjo ir 
kaip viskuo domėjosi. Pažindina jis mus su savo meto filoso- 
fais, jų ginčais ir sistemomis; vaizduoja mokslinį XII amžiaus 
sąjūdį ir humanistiškas chartriečių tendencijas. Įdomaus rašy- 
tojo, gero stilisto ir simpatingo žmogaus jo būta. Bet nekoks 
jis filosofas ir su neabejojamomis savo tiesomis netoli tenuėjo. 
Mat, filosofinė problematika buvo jam abejingas dalykas. No- 
rint filosofuoti ir savo sistema kurti, reikia žmogui tikrai trokš- 
ti tiesos, o kartais reikia ir drąsos klysti. Teisybę Jonas pasakė, 
kad tik mokslo žinios ir metodai tepadeda žmogui kritiškai filo- 
sofuoti. Bet nežinojo, kad filosofuoti reiškia sava sistemą kurti 
ir kad negalima jos kurti viskuo abejojant ir — kartais — ne- 
klystant. Tikram filosofui neturi būti abejingas dalykas pati fi- 
losofija. Nenaudingi atrodė Jonui filosofiški XII amžiaus gin- 
čai. Bet ne jis, o kaip tik tie ginčai rodo, kad filosofija tebebu- 
vo gyva ir tebeaugo. Ginčijosi tarpusavy Šv. Bernardo vadovau- 
jamieji mistikai bei tradicijonalistai ir naujoji dialektikų karta. 


Istorija 22 


— 338 — 


72 


Chartriečiai buvo greičiau filosofai, kaip teologai. Pats pla- 
toniškasis jų misticizmas nevisai sutiko su platoniškąja Šv. An- 
selmo teologija ir su tikrai krikščioniška meilės Kristui mistika. 
Visai filosofiškai, „moksliškai“ aiškino teologijos problemas, bet 
pirmiausia pačia filosofija domėjosi ir drąsūs, silogizavimo suža- 
vėti dialektikai, „dialektikos eretikai“, kaip pavadino juos Šv. 
Anselmas. Jiems atstovavo XII amžiuje Guillaume de 
Champeausx ir paties Anselmo mokinys Anselmas Lao- 
nietis, visoj Europoj pragarsėję mokytojai. Su dialektikais 
kovojo tradicijonalistai ir šv. Bernardas. Tačiau, ne tikslu, bet 
metodu laikoma ir maldingai vartojama, dialektika padėjo Šv. 
Anselmui išaiškinti pagrindines Bažnyčios dogmas. Galėjo dia- 
lektinis metodas padėti ir visą tradicinį Bažnyčios mokslą susis- 
teminti. Čia turėjo jis tą pačią reikšmę, kurią kanoniškajai tei- 
sei turėjo Romėnų Teisės kūrėjų ir gaivintojų, ypačiai Bolognos 
teisininkų, metodai. Kad dialektika buvo pagaliau taip supras- 
minta, tai didelis Abelardo nuopelnas. Šitas drąsiausias 
dialektikas ir garsiausias Paryžiaus profesorius didžiai nukentė- 
jo nuo erezijomis jį kaltinančių ir tradicinę teologiją ginančių 
priešų, visų pirma — nuo Šv. Bernardo; tapo betgi pozityvinės 
teologijos steigėju. Abelardas sterilizavo dialektiką: atskyrė ją 
nuo metafizikos ir pavertė pagelbiniu tradicinės teologijos me- 
todu. Tokia dialektika vartojant, galima buvo taip pat suvieny- 
ti, susisteminti, Bažnyčios mokslas, kaip didieji popiežiai suvie- 
nijo, sumonarchino, pačią Bažnyčią. Šv. Bernardas nesuprato, 
kad eretiko Abelardo mokslas turėjo teologijai ne mažiau reikš- 
mės, kaip jo paties, Bernardo, mistika. 

Petras Abelardas (Petrus Palatinus, Pier- 
re de Palais, Abaelardus) gimė (1079 m.) Bretagnėj, 
netoli nuo Nantes miesto, savo tėvo riterio Berengaro pily 
(Palais, 1e Pallet). Kad ir šviesuolis pats buvo, Beren- 
garas vis dėlto norėjo, kad visi jo sūnūs riteriautų. Bet tiek su- 
žavėjo Abelardą mokslas, kad atsisakė tėvo patarimais sekti ir 
tapo pagaliau profesorium.  Neišnyko betgi karingoji jo šeimos 
dvasia: mėgo Abelardas dialektikų kovas, ir visuomet rūpėjo jam 
priešų turėti ir pulti. Ėjo mokslus pirma Bretagnėj pas nomina- 
listą Rosceliną, paskui Paryžiuje pas Vilhelmą iš 


— 339 — 


Champeaux. Čia, tik ką pradėjęs studijuoti dialektiką, su- 
sikivirčijo su mokytoju ir su kitais jo mokiniais. Kad ir jaunas 
tebebuvo, įsisteigė savą mokyklą pirma Melun mieste, paskui, 
kai priviso mokinių arti paties Paryžiaus, Corbeile. Liga 
sustabdė jaunojo profesoriaus darbą — privertė jį keleriems me- 
tams grįžti tėviškėn. Vėl Paryžiuje ėmė studijuoti retoriką pas 
tą patį Vilhelmą, bet greit dar pikčiau, kaip pirmą kartą, susi- 
kramtė su garsiuoju savo mokytoju. 

Vilhelmas buvo realistas ir sakė visus individus turint vie- 
ną universaliją, arba substanciją (essentia), ir tik akcidenci- 
jomis vienus nuo kitų tesiskiriant (erat autem in ea 
sententia de communitate universalium, ut 
eandem essentialiter rem totam simul sin- 
gulis sui inesse astrueret individuis, guo- 
rum guidem nulla esset in essentia diver- 
sitas, sed sola multitudine accidentium va- 
rietas). Taigi, Sokratas esąs tas pats žmogus, kaip ir Plato- 
nas. Negalėjo sutikti su tokiu realizmu Roscelino mokinys. 
Kaipgi, puolė jis Vilhelmą, ta pati substancija galinti būti įvai- 
riose vietose ir reikštis įvairiomis akcidencijomis? Privertė Abe- 
lardas Vilhelmą patobulinti savo teoriją: ėmė Vilhelmas sakyti, 
kad universalija esanti individuose ne essentialiter, bet 
indifferenter (arba — individualiter, kas, mano 
nuomone, visai neblogai pasakyta). Tačiau ir tokia formula at- 
rodė Abelardui perdaug realistinė ir panteistinė esanti. Tikra rea- 
lybe laikė jis individą. Universalija, Abelardo nuomone, tėsą tik 
tai, kas daugeliui individų priskiriama, guod de pluribus 
natum est praedicari. Tiesa, universalija nėsanti pa- 
prastas žodis, kaip buvo manęs Roscelinas, bet — žodis, kiek jis 
įvairius daiktus, daugelį daiktų reiškiąs, arba sermo. Galima 
būtų buvę, rasit, pakeisti čia „sermo“ „konceptu“, „sąvoka“, 
nes Abelardas išvedžiojo savo mokslą iš aristoteliškojo abstrak- 
cijos metodo. — Protas imąs protauti apie individualius daik- 
tus, kurie visų pirma pojūčiui duodami (sensibilia). Ir 
niekuomet negalįs protas visai apseiti be pojūčiui duotų indivi- 
dualių daiktų. Individualiame ir vieninteliame realiame daikte 
forma neskiriamai yra susijus su materija. Bet protas galįs vie- 
ną nuo antros abstraguoti ir mąstyti čia tiktai formą, čia tiktai 
materiją. Abstraguodamas protas ir pažįstąs, kad daiktai esą 


225 


— 340 — 


panašūs vieni į kitus. To abstragavimo vaisius ir esanti univer- 
salija. Aišku, kad, Abelardo nuomone, sutampa ji su bendrąja 
sąvoka, arba konceptu. Žinoma, Abelardas manė, kad toji są- 
voka (universalija) sutinka su objektyviu daiktų panašumu. Bet 
neaiškino, iš kur atsirado objektyvusis daiktų panašumas, jeigu 
universalija abstraguojančio proto padarinys tėsanti. Čia pa- 
prastai išvengė filosofas problemos, kurią norėjo išspręsti realis- 
tai (plg. Jono Salisburiečio nuomonę). Tuo skyrė Abelardas 
konkrečią empirinę būtį nuo metafizinio jos pagrindo ir šaltinio; 
visą filosofų dėmesį kreipė į empiriją, kurios gana buvo mokslui, 
bet permaža filosofijai ir teologijai. Nutraukė Abelardas žmogų 
su Dievu jungiančius saitus. 

Šiaip ar taip, nuveikė Abelardas savo mokytoją ir priešą; di- 
džiuodamasis pats apie tai pasakoja savo autobijografijoj (His- 
toria calamitatum mearum). Daugumą Vilhelmo 
mokinių prisiviliojo ir vėl įsisteigė mokyklą, pirma Melune, 
paskui ties pačiu Paryžium, ant Saint-Geneviėvės kal- 
no. Bet norėjo jis dėstyti ne tik dialektiką, bet ir teologiją; tad 
(po 1113 m.) vėl ėmė mokytis pas Anselmą Laono mieste. 
Su juo taip pat netrukus susivaidijo ir grįžo mokytojauti ir čiū- 
dytis Paryžiun. Daug pats dirbo ir aiškiai mokslą dėstė, gerai 
jį savo mokiniams galvon krėsdavo; visus Europos profesorius 
pralenkė. Neblogai, linksmai ir gyveno; pragarsėjo ne tik moks- 
lo darbu, bet ir — trubadūras scholastikų tarpe — vagantiško- 
mis savo dainuškomis.  Susimylėjo pagaliau Abelardas su savo 
mokine Heloise, per faciem non infima, per abun- 
dantiam litterarum suprema. Mokė ją privačiai, 
jos „dėdės“ kanauninko Fulberto namuose, ir, knygą atskleidęs, 
daugiau šnekėdavo su ja apie meilę, kaip apie mokslą, daugiau 
bučkių, nei sententijų būta — apertis libris plura de 
amore, guam de lectione verba se ingere- 
bant, plura erant oscula, guam sententiae. 
Pagimdė jam Heloisė sūnelį, kuriam mokytas tėvas davė moks- 
lišką Astrolabijaus vardą. Bet čia ir ištiko išdidųjį profesorių 
baisi nelaimė. Atkeršijo jam Pulbertas: jam įsakius Abelardas 
buvo išromytas. Tokią gėdą ant savęs užsitraukęs, nebedrįso 
nelaimingasis profesoriauti ir tapo Saint-Denis vienuoliu. 

Atsipeikėjo kiek vienuolyne Abelardas ir apie 1118 m. vėl 
ėmė profesoriauti; bet seniai jau žvairavo į drąsųjį dialektiką 


— 341 — 


karšti tradicinio tikėjimo saugotojai; jo parašytąjį traktatą De 
fide S. Trinitatis sabelijanizmu kaltino. Soissons 
miesto sinodas pasmerkė Abelardo ereziją ir jį patį privertė įmes- 
ti į ugnį savo veikalą (1121 m.). Susikivirčijo Abelardas ir su 
Saint-Denis vienuoliais: ėmė kritikuoti Šv. Dionysijaus 
legendą. Tad pabėgo pagaliau į vieną Champagnės vienuolyną; 
daug kur bastėsi, susirašinėjo su teipaja vienuole tapusia Heloi- 
se, moksliškai tebedirbo, bemėginąs buvo ir vėl mokytojauti. Kai 
įsisteigė jis negyvenamoj vietoj ties Nogent miestu Pa- 
rakleto koplyčią, susispietė apie jį daug mokinių. Bet priešai 
nesnaudė, ir greit turėjo Abelardas išsikraustyti, palikęs savo 
vienuolyną Heloisei ir jos vienuolėms. Nesisekė jam ir Bretagnėj, 
kur tapo jis vieno vienuolyno abatu: nekentė jo vienuoliai, norėjo 
net nužudyti. Tuo tarpu vis karščiau puolė jo erezijas Norberto 
ir Bernardo vadovaujamieji priešai. Neilgai paprofesoriauti davė 
jam Paryžiuje, kur jis vėl atsidūrė 1136 m. 

Be pasigailėjimo persekiojo jį Šv. Bernardas, nes dideliu 
pavojum Bažnyčiai laikė Abelardo erezijas ir pačią jo filosofijos 
dvasią. Kalbėdamas apie Šv. Trejybę, primenąs Abelardas Ari- 
jų, kalbėdamas apie malonę — Pelagijų, kalbėdamas apie Kristų 
— Nestorijų. Nelabai terūpėjo šventajam, ar kaltinimai tikri ir 
ar sąžiningi: visus prieš Abelardą kurstydamas, kaltino Abelar- 
dą ir jo mokinio Arnaldo Brescijiečio veikla, nes popiežius tuo 
metu kaip tik su Arnaldu ir kovojo. „Štai eina Galijotas, aukštas, 
apginkluotas, o priešaky — ginklanešys Arnaldas... Abu eina 
prieš Dievą ir Jojo pateptuosius“ (vadinasi, prieš popiežių ir im- 
peratorių; Bernardas turi čia galvoj Romos sukilimą, kuriame 
dalyvavo Arnaldas). „Įtempia juodu lanką ir taiko savo strėlė- 
mis: nori iš tamsos teisiuosius apšaudyti. Pamaldžiųjų rūbais 
dėvi, dedasi šviesos angelai esą, o patys — Šėtono angelai. Abe- 
lardą pamatę, visi bėga, o mane, visų mažiausią, šaukiasi jis 
dvikovin“. 

Gudrusis Dovydas nuveikė pagaliau baisųjį Galijotą. Sen- 
so miesto sinodo (1141 m.) tėvus įkalbėjo pasmerkti Abelardo 
erezijas, o sinodo kanonus patvirtino popiežius Innocenti 
jus II, kuriam apeliavo Abelardas. Be to, uždraudė Abelardui 
popiežius daugiau mokytojauti: tanguam haeretico 
perpetuum silentium imposuimus. Apkaltintas 
buvo Abelardas tuo, kad Šv. Dvasią pasaulio siela laikė ir kad 


— 342 — 


eretiškai apie Kristų mokė. Tikrai, sakė Abelardas Dievo na- 
tūrą nekintant ir todėl savotiškai aiškino Kristaus įsikūniji- 
mą. „Posakiai, kad Dievas tampa žmogum ir kad Dievas yra 
žmogus, reikia suprasti ta prasme, kad Dieviškoji substancija 
susijungia su žmogiškąja į vieną asmenį“. Panašiai sudarą 
vieną žmogaus kūną kaulai ir mėsa, arba vienus namus — ak- 
mens ir mediena. Žmogus Kristus ir Dievas tik todėl esą viena, 
kad žmogaus valia visai čia sutinkanti su Dieviškąja. Kadangi 
pabrėždavo Abelardas žmogaus veiksnių motyvus, neteisingai 
apkaltino jį ortodoksijos gynėjai ir tuo, kad nepripažįstąs jis 
nuodėme ir tikrųjų nuodėmių, taip antai, geidulio (guod 
nec opus, nec voluntas, negue concupis- 
centiaą, negue delectatio, cum movet eam, 
peccatum sit, nec debemus velle eam ex- 
tinguere), ir kad neturį reikšmės žmogaus veiksniai (guod 
propter opera nec melior nec peior efti- 
ciatur homo). Daug kur iškraipė Abelardo mintis jo 
priešai. Turėjo betgi teisę tvirtinti, kad jo nuomone pavel- 
dėję žmonės iš Adomo ne kaltę, bet tiktai bausmę, kad laisvoji 
žmogaus valia ir pati galinti gerai veikti, o Kristus įsikūnijęs ne 
žmonių išganyti. Neigė Abelardas ir Bažnyčios hierarchiją 
(guod  potestas ligandi atgue solvendi 
apostolis tantum data sit, non successo- 
ribus). Apskritai imant, šv. Bernardas ir jo sukurstytieji kal- 
tintojai nekartą kraipė Abelardo žodžius ir mintis, bet teisingai 
iškėlė aikštėn pagrindines ir Bažnyčios mokslą griaunančias jo fi- 
losofijos tendencijas. Nebuvo jo filosofijoj vietos bažnytiniam 
mokslui apie Šv. Trejybę ir apie Kristų. Ne tiek jau suklydo 
Šv. Bernardas ir Arnaldo Brescijiečio ereziją iš Abelardo mokslo 
išvedžiodamas. — Arnaldas ir jo mokiniai puolė Bažnyčios sa- 
kramentus, o Abelardas puolė tai, kuo sakramentai rėmėsi: 
Bažnyčios mokslą apie Kristaus įsikūnijimo reikšmę ir Bažny- 
čios hierarchiją. 

Eretikavo Abelardas, bet visai nenorėjo eretikuoti ir pa- 
maldus vienuolis buvo: „nuolat skaitė, dažnai meldėsi, mielai 
tylėjo“; pamaldžiai ir numirė (1142 m.) Cluni abato 
Petro Gerbiamojo priegloboj. „Nenoriu“, rašė pats 
Abelardas Heloisei, „būti filosofas ir prieštarauti Šv. Povilui; 
nenoriu sekti Aristoteliu ir atsiskirti nuo Kristaus, nes visame 


= 843 


pasauly nėra kito vardo, kuris galėtų mane išganyti. Akmuo, 
kurį išsirinkau pamatu, yra tas pats, ant kurio Kristus pasistatė 
Bažnyčią“. 

73 


Abelardo gyvenimo tragediją sudarė tai, kad, tikintis krikš- 
čionis, suėmė jis savin mokslinę pasaulinę XII amžiaus dvasią ir 
energingiau, talentingiau ir nuosekliau už kitus ją aktualino. Ne- 
viliojo juk jo tuščias, kitus dialektikus viliojąs žaidimas silogiz- 
mais: kaip ir Šv. Anselmas, drąsiai tyrinėjo ir moksliškai aiškino 
svarbiausius teologijos klausimus. Tik ne to lygio, kaip Ansel- 
mas, buvo, ir visai trūko jam mistinės patirties ir mistinių idėjų. 
Čia labiau už Anselmą ir Bernardą atstovavo jis romaniškosios 
europiečių kultūros empirizmui ir XII amžiuje įsigalėjusiai pa- 
saulininkų dvasiai. Todėl ir užsidegė Aristotelio idėja — tikra 
realybe konkretų individą telaikė. Todėl ir kovojo su panteistiniu 
neoplatonininkų realizmu ir, pats to nesuprasdamas, skyrė nuo 
Dievo, nuo absoliutaus gyvenimo ir absoliučios tiesos, Dievo su- 
tvertą ir gaivinamą pasaulį Bet mistinė, labai neoplatonizmui 
artima, filosofija išugdė krikščionybės dogmatiką; ir be tos filo- 
sofijos, be mistinės patirties nebegalima buvo suprasti nei Šv. 
Trejybės tiesos, nei Dievo santykių su žmonėmis ir pasauliu, nei 
Dievo įsikūnijimo. Čia negalėjo padėti nei Aristotelio logika, nei 
visa jo sistema, kad ir kaip reikėjo jų Europos mokslui augti. 
Vakarų aristotelizmui dar neišaugus, Abelardas buvo jau aristo- 
telininkas. Kur tik imdavo jis aristoteliškai dogmą aiškinti, ten 
ir klysdavo. 

Mistika pagrįsta dogmatika tokiems žmonėms, kaip Abe- 
lardas, tapo nebesuprantama, o jis, kaip minėta, daugeliui savo 
amžininkų atstovavo. Tiesa, žmogus nuo Dievo, žmogaus protas 
nuo Dieviškojo atskyrus, kaipgi begalima buvo suprasti, kas Die- 
viška? Ir kaipgi, dogmos nebesuprantant, begalima buvo ja ti- 
kėti? — Viena išeitis beliko: reikėjo nusakyti dogmos, kaip tei- 
sininkai nusakydavo kanoniškosios teisės normas, vadinasi, su- 
rinkti, sulyginti ir suderinti šv. Rašto ir Šv. Tėvų žodžiai. Argi 
nebuvo jau Vakarų teologai vadinę dogmų tikėjimo taisyklėmis 
ar įstatais (regula fidei)? ar nebuvo laikę krikščionies 
pareiga dogmomis tikėti? Ar trūko juridinės dvasios pa- 
čiam Šv. Anselmui? Žinoma, iš čia galėjo išeiti tik pozityvinė 


— 344 — 


tradicija, autoritetais tesiremianti teologija, o pozityvinė teolo- 
gija neišvengiamai turėjo apkapoti sparnus mistinių idėjų įkvėp- 
tiems teologams ir užkirsti kelią laisvajai teologų kūrybai, bent 
apstabdyti ją.  Pozityvinės teologijos pradžia — anselmiškosios 
galas. Užtai viena pozityvinė teologija tegalėjo susisteminti 
dogmatiką ir išaiškinti, kuo reikia tikėti. Pozityvinė teologija 
buvo susisteminta garsiųjų XIII-ojo amžiaus „,„Summų““. 
Nemažai klysdavo Abelardas dialektiškai dogmas aiškinda- 
mas, bet aiškiai tvirtino, kad ne filosofų knygos — Šv. Raštas 
gelbėjąs žmogaus sielą nuo amžinosios mirties. Dialektikos už- 
davinys esąs tikėjimas aiškinti ir su stabmeldžiais kovoti, bet 
pirma einąs autoritetas, paskui — protas. Be to, susipažinęs 
buvo Abelardas ir su kanonistų veikalais; jų įpėdžiui skyrė Šv. 
Tėvų „nuomones“ (opinio) nuo jų „sententijų“, kuriomis 
abejoti nebegalima esą. Teologiją dėstydamas, išdirbo jis pozity- 
vinės teologijos metodą. — Norint dogmos išsiaiškinti, reikią su- 
rinkti visi aliai vienas Šv. Tėvų ir Šv. Rašto tekstai, kurie tik 
kalbą apie kokią dogmą. Bet dažnai autoritetai vienas kitam 
prieštaraują, bent atrodą, kad prieštaraują. Todėl reikią tyrinėti 
autoritetai abejojant: „atidus ir dažnas klausinėjimas yra išmin- 
ties raktas“. Autoritetai reikią vieni su kitais lyginti ir dialek- 
tiškai aiškinti, nes dažnai su dialektikos pagelba galima esą įro- 
dyti, kad Šv. Tėvai vieni kitiems neprieštaraują, bet apie įvai- 
rius dalykus tekalbą. Antra vertus, reikią skirti Tėvų sententijos 
nuo Tėvų nuomonių ir nusakyti, kurie Tėvai už kuriuos autori- 
tetingesni. Pats Abelardas surinko savo veikale Sic et Non 
daug Tėvų sententijų ir nuomonių, kurios atrodo nesuderinamos. 
Norėjo tuo padėti savo mokiniams, kad dialektiškai tas nuomones 
analizuodami ir derindami greičiau išsilavintų. Daug klausimų, 
savaime suprantama, ir pats išsprendė. Kaip daug Abelardo nu- 
sipelnyta, gali matyti ir iš to, kad „taip ir ne“ metodu parašė 
savo Summa Theologica šv. Tomas Akvinietis. 
Abelardo mokiniai — jų tarpe buvo ir magistras Rolan- 
das (popiežius Aleksandras III, 1159—1181 m.) — 
greit praplėtė savo mokytojo pažiūras ir pozityvinės teologijos 
metodą, ypačiai 1159 m. Paryžiaus vyskupu tapęs mokytasis ita- 
las Petras Lombardas. Jis apie 1147—1150 m. parašė 
didelį sisteminį veikalą — Libri IV sententiarum, kur 
pasinaudojo Jono Damaskiečio veikalo planu, Hu- 


— 345 — 


gono „Sakramentų“ ir Gratiano „Dekreto“ medžiaga ir 
Abelardo metodu. Šitas teologijos kursas ilgai buvo dėsto- 
mas ir komentuojamas mokyklose; komentavo jį tokie garsūs 
profesoriai, kaip Albertas Didysis, Tomas Akvi- 
nietis ir Dunsas Skotas. Tik šv. Tomo „Summos“ 
pakeitė pagaliau magistri sententiarum veikalą. 

Lombardo „Sententijoms“ įsigalėti padėjo kaip tik nuo- 
sekliai jo vartojamas, bet Abelardo išgalvotas metodas, nes pati 
mintis sistemiškai teologiją išdėstyti Lombardui ne pirmam gal- 
von atėjo. Žinome jau apie Anselmo Laoniečio (II t. 
$ 85) ir viktoriečio Hugono veikalus. Be jų, tokių pat vei- 
kalų rašę buvo ir daugelis kitų teologų — Paryžiaus profesorius, 
vėliau kardinolas Robertas (Robertus Pullus, nu- 
mirė Romoj 1150 m.), Alanas (Alanus ab Insulis, 
Alain de Lille, numirė apie 1203 m., veikalas vadinasi 
De fide catholica contra'hereticos), Nikalo- 
jus iš Amiens (Ars catholicae fidei, apie 
1185 m.). Alanas ir Nikalojus dėstė teologiją norėdami įrodyti 
muslimų, žydų ir eretikų (katharų bei valdensų) mokslą klai- 
dingą esant; tiesė kelią garsiajai Akvinato Summa contra 
gentiles. 

Visu tuo sistematizavimo darbu reiškėsi bendroji XII am- 
žiaus tendencija; pats gotiškasis menas galima pavadinti siste- 
miniu.  Kanoniškosios teisės žinovai ne tik teberinko Bažnyčios 
kanonus ir popiežių dekretalijas. — Bolognos vienuolis 
Gratianas papildė savo išleistąjį rinkinį trumpu komen- 
taru, kur stengėsi suderinti nesutinkančius savybėj kanonus ir 
išviso susisteminti Bažnyčios teisę (apie 1140 m.). Gratiano 
veikalas pavadintas buvo Concordia, arba Concordan- 
tia discordantium canonum (taip pat galima būtų 
pavadinti: summas — concordantia discordan- 
tium sententiarum), bet jau XII amžiuje imta jis va- 
dinti paprastai Decretum. Vėliau iš šio Dekreto ir išaugo 
Corpus juris canonici. Tačiau Gratiano Dekretas ir 
teologų Summos buvo ne tik tos pačios sistematizavimo tenden- 
cijos reiškiniai. — Viena, Abelardo perdirbtasis ir teologijai pri- 
taikytasis teisininkų metodas savo rėžtu turėjo įtakos kanonistų 
darbui. Antra, Dekretas tapo pagaliau ir teologijos šaltiniu. 
Nuosekliai popiežiaus pirmenybę gindamas, Gratianas tvirtino ir 


— 846 — 


falsifikuotu Augustino tekstu įrodinėjo, kad popiežiaus dekre- 
talijos savo reikšme lygios esančios Šv. Raštui: inter cano- 
nicas Sripturas decretales epistolae con- 
numerantur (P. 1 .dict 19 c.6, edit. Friedberg 
pag. 61). Galimas dalykas esą, kad Augustinas arba Jeronimas 
geriau už popiežius aiškinęs kai kurias Šv. Rašto vietas. Bet 
praktiškai imant tai nesvarbu, nes popiežiaus valdžios jie netu- 
rėję. Aš manau, kad ir pačios popiežių ideologijos augimas, ir 
XII-XIII amžiaus popiežių mėginimai monarchiškai sutvarkyti 
Bažnyčią, vadovauti švietimo darbui ir apginti tiek bažnytinę, tiek 
politinę savo pirmenybę nuo imperatorių ir kitų valdovų, reikia 
laikyti tos pačios sistematizavimo tendencijos reiškiniais. Sten- 
gėsi susitvarkyti pati Europos kultūra. Gal būt, neatsitiktinai 
XI-XII amžiuje unisoninis gregorijoniškas giedojimas imta keisti 
polifoniniu. 


74 


Bernardas ir viktoriečiai sukonkretino mistinį gyvenimą, su- 
sydino jį su Kristum ir nupanteistino neoplatoniškąją mistiką; 
tuo padarė ją teologijai nebepavojingą, nes tikrai ir visai su 
Dievu nesusijęs mistikas galėjo, žinoma, tradicinę dogmą emo- 
cijonaliai aiškintis, bet nebegalėjo naujų dogmų kurti: neper- 
žengiamom savo individualybės ribom nuo Dievo atskirtas, turėjo 
jis, dogmatizuodamas, autoritetu ir tradicija remtis. Tą tradi- 
ciją ir autoritetus padėjo teologijos pamatan Abelardas. Naują 
pozityvinę teologiją kurdamas, principijaliai nuveikė jis mistinę 
platonizuojančių teologų metafiziką, su kurios panteizmu, kiek 
begalėdamas, ir kovojo. Čia išvien ėjo su didžiausiu savo priešu 
Bernardu ir net geriau už jį aiškino ypatingas vakarų krikščio- 
nybės, romaniškosios krikščionybės, tendencijas. 

Bet nevisai dar buvo išnykęs ir senasis teologizavimas. Abe- 
lardo ir Petro Lombardo laikais tebegyvavo jis Vokietijoj, kur, 
be to, sutiko ir su prigimtąja vokiečių dvasia. 

Pamaldusis Deutz vienuolyno abatas ir daugelio dogma- 
tikos, liturgikos ir Šv. Rašto eksegezės veikalų autorius Ruper- 
tas (—1070—1130 m.) kovojo tiek su teologijos mokslo neno- 
rinčiais pripažinti tradicijonalistais, tiek su dialektikais, Anseimo 
Laoniečio ir Abelardo mokiniais. Gyveno vienuolio širdyje varg- 


— 347 — 


šas Kristus, Nukryžiuotasis, bet džiaugėsi Rupertas ir Dievo leis- 
tąja gamta, ir menais, gražiomis Dievo dovanomis. Parašė didelį 
veikalą apie „Šv. Trejybę ir Josios darbus“. Tik ne Šv. Tre- 
jybės paslaptis ir dogma čia jam rūpėjo, bet Dievo auklėjamo- 
sios žmonijos istorija. Augustino De Civitate Dei rem- 
damasis, pasakojo Rupertas, kaip Dievas Tėvas įsteigęs Savo ka- 
ralystę — sutvėręs pasaulį. Paskum ėjo Dievo Sūnaus laikai — 
Augustino aprašytieji septyni pasaulio amžiai. Pagaliau turė- 
sianti vadovauti žmonėms Šv. Dvasia. Visai augustiniškai su- 
prato Rupertas žmonių istoriją, kaip Dievo kovą su Šėtonu, ir 
tvirtai tikėjo, kad nuveiks jį pagaliau Dievas. Apibūdino kiek 
Šv. Dvasios viešpatavimo gadynę — daug Šv. Rašto pasakojimų 
įterpė į septynių Šv. Dvasios dovanų schemą; bet eschatologijos 
klausimais mažai tesidomėjo. Kaip ir didžiausiam XII amžiaus 
istorininkui Ottonui Freisingiečiui, kaip, vėlėliau, 
ir Gioacchino del Fiore, labiausiai rūpėjo Rupertui 
žmonijos istorija. Ji buvo, gali sakyt, centralinė viso jo teologi- 
zavimo tema, taip pat ir kito vokiečio — Anselmo Havel 
bergiečio. Tas teologiškosios problematikos konkretumas 
gražiai sutiko su tūlomis vokiečių poezijos ypatybėmis ir su rea- 
listiškomis vokiečių meno (skulptūros ir minijatiūros) tenden- 
cijomis. 

Mielai savinosi vokiečių teologai (ypačiai H onorius 
Augustodonensis) Šv. Anselmo mokslą ir šv. Bernardo 
(kėlniškojo Sankt-Pantaleono vienuolyno abatas W 01- 
beronas, Elžbietos iš Sch6nau brolis Ekbertas ir kt.) ir 
viktoriečių mistiką, bet ilgai priešinosi dialektikams. Honori- 
jui turėjo įtakos ir Šv. Augustinas, ir Eriugena, o jiems 
tarpininkaujant, rytiečių teologija. Gaivino jis senąją krikščionių 
idėją, kad žmonės turį sudievėti. O žmogaus prigimtis iš esmės 
esanti jau sudievėjus, nes įsikūnijęs Dievas. Savo įsikūnijimu 
Dievas ne tik išganęs ir atpirkęs žmoniją, kaip buvo mokęs Šv. 
Anselmas, bet ir sudievinęs ją. Kristaus sudievintasis žmogaus 
kūnas nebepriklausąs nei erdvės, nei laiko. Aukštesnis jis esąs 
už dangų, už visus Dievo kūrinius, už visa, kas tik galima įsi- 
vaizduoti. ,Žmogiškoji Kristaus prigimtis ir visa Bažnyčia ka- 
raliaus Dievybėj“, gražiai sako Honorijus, Christi huma- 
nitas et tota ecclesia in divinitate reg- 
nabunt. 


— 348 — 


Tos Honorijaus mintys sutiko su teologinėmis rytiečių pažiū- 
romis. Su jomis pažindino kiek vakariečius Augustino ir kai ku- 
rių kitų teologų, ypačiai Hilarijaus iš Poitiers vei- 
kalai, Eriugenos išverstieji Pseudo-Dionysijaus raštai ir daugybė 
citatų. Bet svarbiausia, kad pati vokiečių liaudis daug kuo visai 
rytiškai tikėjo. Visi pasaulininkai, anot Gerhoho brolio Arno, 
tikėję, kad Kristus Žmogus esąs tikrasis Dievo Sūnus ir gimęs iš 
Šv. Dvasios ir Panelės Švenčiausios. Poetai kalbėjo apie Dievo 
kančias. Kartojo tai ir Rupertas, tik pridėdavo: „kentėjo neken- 
tėdamas“. Motina Ava aprašinėjo dangaus soste sėdintį 
Žmogų Kristų, o Frigedank džiaugėsi, kad pati žmo- 
nija (vadinasi, Kristaus kūnas) vainikuota. Vienas vokiečių 
autorius rašė, kad, numirėliams atsikėlus, ne tik Kristaus, bet ir 
visų išganytųjų substancija virsianti dieviška; tad kiekvienas 
šventasis visas visur būsiąs, kaip ir Dievas visur visas esąs. 

Panašiai — rytiškai ir liaudiškai-vokiškai — teologizavo ir 
kanonikatų reformatorius Gerhoh von Reichersberg 
(—1094—1169 m.), karštas dialektikų priešas. Kaip Šv. Ansel- 
mas ir Šv. Bernardas, visa sydino su Kristum ir su Kristaus darbu. 
Tačiau nerūpėjo jam, kaip Bernardui, mistinis individualios sielos 
gyvenimas, nei, kaip Anselmui, gili, bet abstrakti kiek dialektika. 
Trūko jam ir mistinio, ir metafizinio genijalumo. Užtai vaizda- 
vosi jis Kristų metafiziškiau ir istoriškiau, kaip Anselmas ir Ber- 
nardas. — Nekintamoji ir tikroji Būtis, Dievas Sūnus ir Logos 
sukūręs visą pasaulį ir žmoniją. Visa, kas esą, egzistuoją todėl, 
kad Jo būtyje dalyvaują. Ir tas pats Logos, įsikūnydamas ir 
žmogum tapdamas, išganęs ir atgaivinęs nusidėjėlius, nuveikęs 
mirtį. Įkvėpęs Jis žmonėms Savo Meilės ir tuo leidęs jiems Die- 
viškame Savo gyvenime dalyvauti. Ištikrųjų, baisią savo kaltę 
matydami, nedrįsę žmonės mylėti Dievo, bet Dievas Sūnus tiek 
juos mylėjęs, kad, pats jiems pasiaukodamas, įsikūnijęs, drauge 
su jais kentėjęs ir už juos numiręs. Įdrąsinęs juos mylėti Dievą 
ir įkvėpęs jiems naujo gyvenimo dvasią, gyvenimo, kuris esąs 
daug tobulesnis už Adomo gyvenimą. Mat, ir žmogiškąja Savo 
prigimtimi buvęs Kristus tikras Dievo Sūnus, Dei natura- 
lis et proprius filius etiam secundum guod 
homo est. „Prieš amžius gimdė Jį Tėvas; ir tas pats Tėvas 
Savo meile, vadinasi, šv. Dvasia, apvaisino pagaliau nekaltą mer- 
gelę, kad pagimdytų žmogų, kurio tėvas pats Dievas yra“. Ir 


— 349 — 


„pagimdė Panelė Švenčiausia Jėzų Kristų, kuris visas jos yra, bet 
visas ir Dievo“. Taigi, tuo pačiu ir vienu aktu žmogus suėmęs 
savin Dievą, o Dievas — žmogų: una conceptioneDeus 
in hominem et homo in Deum conceptus 
est. Tokio žmogaus — Kristaus, o Jame pačios žmogiškosios 
prigimties — nebegalima laikyti tiktai Dievo kūriniu, nes čia 
Dievas ir Žmogus tapę vienu nekintamų Asmeniu, una im- 
permutabilis persona. Ne metaforiškai, bet tikrai tas 
Žmogus esąs Dievas. Ir žmogiškoji Kristaus prigimtis reikią gar- 
binti nemažiau, kaip Dieviškoji. Žinoma, Dievas, kuris dievinąs 
Sūnų, esąs už Jį didesnis, bet sudievintas, sudievėjęs Sūnus ne- 
mažesnis už Tėvą. Tikrąjį Avinėlį valgydami, valgą žmonės Die- 
vybę kartu su visa žmogybe, in vero agno... divini- 
tas cum tota humanitate voratur. 

Savaime suprantama, kad Gerhohas susidūrė su dialektikais. 
Abelardo ir Petro Lombardo mokiniai nebegalėjo laikytis supran- 
tamesnių ir racijonališkesnių, kaip transubstancijacijos dogma, 
bet Bažnyčios pasmerktųjų Berengaro pažiūrų, pripažino tran- 
substancijaciją. Bet negalėjo, antra vertus, sutikti su Gerhoho 
teorijomis. Individualus, empirinis Kristaus kūnas, dialektikų 
manymu, esąs danguje; taigi, eucharistijos sakramentu teikiama 
žmonėms ne tas kūnas, bet tiktai Kristaus kūno substancija. Taip 
pat negalėjęs Dievas tapti žmogum, nes Dievo prigimtis ne- 
kintanti. Dievas tik susijungęs su žmogum, ir tesydinąs juos vie- 
nas jų valių sutikimas, voluntatum conjunctio. Taigi, 
Kristaus kūno nevalia esą garbinti Kristaus Dievybei tetinkančia 
garbe. Iš čia išeina, kad ir žmonijos sudievėjimas reikia suprasti 
tiktai metaforiškai. 

Dialektikų pažiūromis reiškėsi esminė vakarų krikščionybės 
tendencija, kurią kadai kitkart vaizdavo teologiškieji Karolingų 
imperijos ginčai ir kuri įsigalėjo kaip tik XII amžiuje, kultūrin- 
gesniuose Europos kraštuose ir pirmiausia Prancūzijoj. Pats 
Šv. Bernardas — su jo christologija taip pat nesutiko Gerhohas 
— bergždino sudievėjimo idėją: panteizmo bijodamas, tą idėją 
darė metaforišku posakiu. Aiškiai sakė, kad deificatio, su- 
dievėjimas, non substantiarum, sed voluntatum 
conjunctio tėra. Ne visiškai vienijo žmogų su Dievu. Tiek 
Bernardas, tiek dialektikai griežtai skyrė Dievą nuo žmogaus, 
Kūrėją nuo kūrinio, ir sakė jų skirtumą amžinai nesunaikinamą 
esant. 


— 350 — 


Taip samprotaudamas žmogus ne tik prilygti Dievui ir su- 
sivienyti su Juo išsižada. — Tikrai su Dievu nesusivienydamas 
negali jis tikrai žinoti, kas Dieviška, nes savo paties mintis ir 
jausmus tepažįsta. Pats mistinis aktas yra toks pat žmogaus su- 
sivienijimas su Dievu, koks sudievėjimas yra sudievėjimas. Po- 
sakiai — „Dievas liečia širdį“, „,nužengia į širdį“, „dvasia kyla į 
Dievą“, „tirpsta Dievuje“, „susilieja su Dievu“ ir pan., virsta pa- 
prastomis metaforomis, gražia retorika, nes tereiškia viena — 
kad mistikas taip vadina subjektyvius savo paties jausmus. Gali 
būti, kad tie jausmai ir atitinka ontinį faktą, bet mistikas negali 
to nei įrodyti, nei sakyti. Mistinis apreiškimas yra subjektyvus 
aktas, ir nėra jame jokios garantijos, kad jis ne paties mistiko 
vaizduotės vaisius. Norint to apreiškimo ir juo matomųjų da- 
lykų tikrumas įrodyti, reikia išorinio autoriteto — Bažnyčios, nes 
tik Bažnyčia tegali įrodyti, kad ir Šv. Raštas tikrai Dievo įkvėp- 
tas. Tiesa, Bažnyčia pati Šv. Raštu remiasi, bet — tik todėl, 
kad pirma sako jį, Šv. Raštą, Dievo įkvėptą esant ir tuo jo tikru- 
mą bei šventumą įrodo. Negali nieko tikro pasakyti apie Dievą 
ir žmogaus protas, nes atskirtas jis nuo Dieviškojo, kaip ir visas 
žmogus — nuo Dievo. Protas gali protauti tik tai, ką turi, o te- 
turi tik pats save, psichinę individo būtį ir, daugiausia, empirinę 
būtį. Taigi, ir proto samprotavimai bei išvedžiojimai negali per- 
žengti empirijos ribų. Protu pažįsta Žmogus empiriją ir išsiaiš- 
kina jos reikšmę ir vertę. Bet paties protavimo, proto principų 
reikšmę ir vertę išsiaiškinti norėdamas turi jis susijungti su abso- 
liučiai reikšminga bei vertinga Būtimi, su Dievu, arba remtis 
autoritetu ir jo absoliučia reikšme. "Tai ir buvo pozityvinės teo- 
logijos principas. Deja, ir tikėjimas galima laikyti subjektyviu ir 
tik subjektyvią reikšmę teturinčių aktu. 

Nenuostabu, kad, atsiskyręs nuo Dievo, žmogus imdavo abe- 
joti Dievo Apvaizda, pomirtiniu gyvenimu, šv. Raštu ir Bažnyčia. 
Petras Damiani XI amžiuje skundėsi, kad priviso tokių skeptikų, 
ir tragiškai skamba jo amžininko Otloho žodžiai: „Viešpatie! 
jei Tu esi ir visur esi, tai, meldžiu Tave, sakyk man, kas esi ir ką 
gali. Išvaduok mane iš šitų pagundų, nes nebegaliu jų pakelti!“ 
Rupertas sakė, kad daug yra netikinčių, kurie tvirtina visa atsi- 
tiktinai atsiradus. Daug kuo buvo čia kalti dialektikai. Atsky- 
rus pasaulį nuo Dievo, nebelengva rados vėl suderinti empirinė 
būtis su absoliučia būtimi, žemė su dangumi. Tai ir rodo Pran- 


— 351 — 


cūzija, kur riterijos kultūra savarankiškai augo ir savo idealus 
aiškinosi, tarytum nebūtų buvę čia bažnytinės kultūros, ir kur 
ypač įsigalėjo asketizmas, tarytum nebūtų buvę pasaulininkų kul- 
tūros. Labai simptomatinga, kad prancūzai gyveno čia Bažny- 
čios, čia pasaulio idealais, bet mažai tesistengė sintetinį idealą for- 
muluoti. Vienas menas teįkūnydavo sintetinės darnos troškimą, 
svajonę, bet menu ir tebuvo laikomas. Prancūzijos valdovų ir 
suprancūzėjusių Anglijos karalių neuždegdavo žemiškosios Die- 
vo karalystės idealas, nors Plantagenėtai didelę imperiją susikūrė. 
Nenuostabu — asketams žemiškoji imperija mažai terūpėjo, o 
pasauliečiai žmonės empiriškai,  žemiškai tą imperiją suprato. 
Valdovų politika reiškėsi visuomenės ir, pagaliau, romaniškosios 
tautos pažiūros ir norai. 

Iki XIII amžiaus priešabelardiškoji ir paties Abelardo dia- 
lektika mažai tepaveikė vokiečius. Vokietijos teologai jai prie- 
šinosi ir tebegyveno teologinėmis Karolingų Renesanso ir XI 
amžiaus idėjomis; iš senųjų autorių skaitė Hilarijų, Augustiną, 
Jeronimą, Ambraziejų, Grigalių Didįjį, Bedą, iš naujųjų — do- 
mėjosi Anselmo, Bernardo ir Hugono veikalais. Kaip minėta, 
jiems daugiau, nei prancūzams, įtakos turėjo rytiečių teologija — 
todė!, kad sutiko ji su stipriomis tautiškomis vokiečių pasaulė- 
žiūros tendencijomis. Ruperto ir Gerhoho teologija visai rytinio, 
net aleksandrijiečių pobūdžio buvo. Ant šakių kilojo vokiečiai 
Dievo vienovę su žmogum — kaip šv. Kirilas Aleksandrijietis ir 
net monofizitai, tvirtino, kad Dievo ir žmogaus prigimtis tapusios 
vienu Kristaus Asmeniu. Iš čia išvedžiojo ne metaforinį, bet 
tikrą žmonių sudievėjimą. 

Dievo vienovė su žmogum ir žmogaus sudievėjimas pripa- 
žįstant, galima buvo laikyti mistinis aktas tikru Dievo ir žmogaus 
susivienijimu ir remti mistinis apreiškimas ne autoritetu, bet pa- 
čiu Dievu. Tuo būdu mistinė patirtis rados kūrybinė teologiza- 
vimo jėga ir dogmatizavimo šaltinis. Tai gražiai sutiko su teo- 
logiškuoju Šv. Anselmo, net Eriugenos metodu ir vėliau pasi- 
reiškė vokiškąja XIII amžiaus mistika. Taip pat ir su Dievu su- 
sivienijęs žmogaus protas tapo ne tik žmogišku, bet dar ir Die- 
višku; žmogaus protavimas iš esmės buvo Dievo Protavime, 
Dievuje-Logose, dalyvavimas.  Nebereikėjo žmogui abejoti savo 
proto principais ir pamatuoti jų tikėjimu bei autoritetu, nes žmo- 
gaus protu, tam tikra prasme, pats absoliutus Protas (Logosas) 


— 352 — 


protavo. Šv. Raštą skaitydamas, žmogus galėjo pats, kad ir 
Dievo protu, įsitikinti, ar jis tikrai Dievo įkvėptas. Taip pat Die- 
vas, vadinasi, mistinė patirtis ir su Dievu susivienijęs protas, įro- 
dydavo žmogui Bažnyčios, jos mokslo ir sakramentų šventumą. 
Visas tas tendencijas suaktualino tik Reformacija ir idealistinė 
XIX amžiaus Vokietijos filosofija, bet ir XII amžiuje tos ten- 
dencijos kai kur reikšdinos ir motyvavo teologizavimą. 

Viktorietis Hugonas pamatavo dorą Dievo valia. Dora esą 
tai, ko Dievas norįs ir įsakęs. Ne tiesa, kad norįs Dievas to, kas 
esą dora ir teisinga, bet — dora ir teisinga esą tai, ko Dievas no- 
rįs. Negalima esą klausti, kodėl Dievo valia esanti teisinga ir do- 
ra, nes Dievas esąs pirmoji visko priežastis, o pirmoji priežastis 
savo priežasties nebeturinti. Žmogaus vienovė su Dievu pripažįs- 
tant, tokio samprotavimo nebereikėjo. Su pačia Pirmąja Priežas- 
timi susydamas, žmogus suimdavo savin Hugono aiškinamą pir- 
mutinį faktą — Dievo Valios ir Teisybės tapatybę. Dievo Dora ir 
Teisybė virto „kategoriniu“ paties žmogaus „imperatyvu“, hete- 
ronominė Hugono moralė — autonomine. Tuo būdu aiškėjo abso- 
liuti žmonių doros esmė bei vertė, ir galėjo atgyti moralinis se- 
nųjų germanų absoliutizmas. Doros idealų siekdamas ir juos 
vykdydamas, žmogus jautėsi tikrai Dievo darbą dirbąs. Čia teo- 
logijos tendencijos sutiko su vyraujančiais kurtuazinės vokiečių 
poezijos motyvais. 

Mistine savo patirtimi, protavimu ir moraline savo veikla sy- 
damas su Dievu, žmogus nebegalėjo griežtai skirti žemiškojo gy- 
venimo nuo dangiškojo; pats dievėdamas, norėjo ir empirinį pa- 
saulį dievinti. Todėl ir teisino (ne praktiškai ir be Bažnyčios, 
kaip prancūzai, bet teoriškai ir religiškai) vokiečiai empirinį gy- 
venimą; todėl ir stengėsi bažnytinę pasaulėžiūrą su kultūriniu 
pasaulininkų darbu suderinti; todėl pagaliau ir brangi jiems 
buvo imperijos, žemiškosios Dievo karalystės, idėja, 

Visas tas vokiečių ypatybes gražiai iliustruoja ir vokiečių 
menas. Palyginti su prancūziškuoju, buvo jis didžiai atsilikęs. 
Prancūzijoj romaniškajam menui išsirutulojus, Vokietijoj tebe- 
vyravo karolingiškojo, bizantiškojo ir net primityviškojo meno 
motyvai. Patys romaniškieji vokiečių pastatai skyrėsi nuo ro- 
maniškųjų Prancūzijos pastatų, greičiau panašūs buvo į senąsias 
bazilikas ir bizantiškąsias centralinio plano bažnyčias. Vokiečių 
architektoriai pabrėždavo iškilmingą bažnyčios ramybę, įspūdingą 


=25-— 


jos masę ir centralinę jos dalį, kur dangų simbolinąs kupolas 
(bokštas) gaubdavo ties Dievo Stalu susigrūdusius žmones. Tuo 
tarpu, kai Prancūzijos architektoriai orijentavo bažnyčią į rytų 
absidą ir pabrėždavo viso trobesio judėjimą tos absidos link, vo- 
kiečiai tebesilaikė kupolu sucentralintojo plano arba statydavo 
du transeptus ir vakarų bažnyčios galą darė visai panašų į ry- 
tiškąjį  Architektūrinė vokiečių idėja aiškino ne dangaus troš- 
kimą, bet šventą dangaus ir žemės darną. Prancūzijoj gotiškajam 
menui susiformavus, vokiečiai tebesistatė suvokietintojo romaniš- 
kojo stiliaus bažnyčias; tik pačiame XII-ojo amžiaus gale ėmė 
plisti Vokietijoje gotiškasis menas (St. Godehard in Hil- 
desheim, Magdeburgo katedra, 1209 m.). Prancūzai 
pritaikydavo skulptūrą ir tapybą (stiklų mozaiką) architektūrinei 
trobesio idėjai ir visą ornamentų ir statulų kompleksą derino su 
architektūra, visa vertė meniška visuma, meniškų vienetu. Vo- 
kiečiams nerūpėjo derinti skulptūros su architektūra ir derinti 
vienų su kitais atskirų motyvų ir statulų. Užtai buvo jų skulp- 
tūra ir (minijatiūrų) tapyba daug realistiškesnė, griežčiau vaiz- 
davo žmonių judesius, charakterį ir nuotaiką. Ekspresyvumas ir 
idėja turėjo vokiečių skulptoriams didesnę reikšmę, kaip stilius 
ir meniškumas. Kristų vaizduodami, darė Įį panašų į šiaipjau 
žmogų, net į kaimietį, ir religinė menininko nuotaika sijo su jo 
liaudiškumu. Čia skyrėsi Vokietijos menas ir nuo bizantiškojo. 
Mat, bizantijiečiai dievino ir transformavo realybę, bet atmesdavo 
visa, kas perdaug konkretu ir empiriška buvo. Vokiečiai kaip 
tik tą konkretumą ir pabrėždavo, gali sakyti, jį ir laikė dieviškų 
dalyku. Dievą su žmogum sydindami, rytiečiai kėlė aikštėn 
Dieviškąją jų vienovės pusę, vokiečiai — žmogiškąją. Kaip tik 
čia vokiečiai ir buvo europiečiai. 


75 


Kaip romaniškosios krikščionybės negalima pavadinti dua- 
lizmu, taip germaniškosios — monizmu arba panteizmu. Bet ro- 
maniškose tautose vyravo dualistinis, germaniškose — panteis- 
tinis krikščionybės momentas. Panteizmas yra ten, kur visai ne- 
beskiriama Dievo nuo Jo kūrinių, o dievėjimas ir sudievėjimas 
jokiu būdu neprieštarauja tam, kad žmogus yra ir kad amžinai 
bus ir iš nieko Dievo sukurtas kūrinys. Net formaliai ne- 
galima prikišti vokiečiams panteizmo — jų teologai niekur ne- 


Istorija 23 


— 354 — 


sako, kad Dievo ir žmogaus substancija sutampa. Gerhohas visai 
ortodoksaliai kalba apie vieną Kristaus personą (asmuo, hy- 
postasis). Gynė vokiečių teologus nuo panteizmo ir Kristus, 
nes jų teologijos šaltinis ir pagrindas buvo christologija, ir sakė 
jie žmoniją dievėjant per konkretų Dievą Žmogų Kristų. 

Tačiau panteistinis krikščionybės momentas lengvai galėjo 
išvirsti ir panteizmu. — Paryžiaus profesorius Amalrikas 
(Amauri de Bėnes, numirė 1206 ar 1207 m.; Bėnes 
— Chartrės apskrities miestelis) išrutulojo panteistinę metafi- 
zikos sistemą. Turėjo jam įtakos iš dalies Eriugenos veikalas, 
iš dalies (chartriečių?) platonizmas. Ištikro, natūralu buvo Dievo 
idėjos sutapdinti su pačiu Dievu, o, laikant idėjos žmonių esme, 
sutapdinti su Dievu ir žmonės. Argi nevadino chartrietis 
Thierri Dievo Sūnaus formalia visko priežastim (causa 
formalis), o Dievybės — forma essendi? Amalrikas 
toja tapdino idėjas su Dievu: idem sunt guod Deus. 
O kadangi idėjos esančios visų kūrinių esmė, tai ir pats Dievas 
turįs ta esmė būti: creatorem et creaturam idem 
esse. Tačiau nemanė Amalrikas, kad Dievas kinta (motum 
Deo dare non possum);irne jis, bet jo mokinys Do- 
vydas Dinantietis mokė, kad Dievas esąs tiek dvasios, 
tiek kūno materija. Amalrikas įsivaizdavo aukščiausią esybę, 
kuri nėsanti nei Dievas — nei sutvėrimas, nei a:nžina — nei lai- 
kinė, ens unum transcendens in re, guod nec 
est Deus nec creatura, nec aeternum nec 
temporale. Galima buvo taip aiškinti Eriugenos sistema, ir 
Dovydas tik sutikslino Amalriko mokslą. Bet mažai apie Amal- 
riko ir Dovydo teorijas težinome, nes jų pačių raštai žuvo. Amal- 
riko ir Dovydo sekėjai manė, kad pasibaigę Kristaus viešpata- 
vimo, Naujojo Įstatymo, laikai ir kad prasidedanti šv. Dvasios 
karalystė. Sakėsi Dievo dalelytės esą, nes juose šv. Dvasia įsi- 
kūnijus. Paryžiaus sinodas (1210 m.) pasmerkė ereziją, liepė iš- 
kasti ir ekskomunikavo Amalriko lavoną, vienus jo sekėjus su- 
degino, kitus pasmerkė amžinai kalėti. Kadangi Amalriką ir 
Dovydą Aristotelio sekėjais laikė, sinodo tėvai uždraudė skaityti 
ir paties Aristotelio knygas de metaphysica et natu- 
rali historia nec summa de iisdem. 

Vokiečių teologai nebuvo panteistai, greičiau atstovavo se- 
najai teologizavimo tradicijai, su kuria kovojo ir kurią nuveikė 


— 355 — 


Abelardas ir kiti prancūzų teologai. "Toji pergalė ir reiškė, kad 
susiformavo pagaliau ypatinga vakariečių ir pirmiausia romaniš- 
koji krikščionybės sistema, ne tik teologinė, bet ir juridinė. Teo- 
logai čia bendradarbiavo su kanoniškosios teisės žinovais ir siste- 
matikais, o kanoniškoji teisė vaizdavo, kaip objektyviai augo mo- 
narchinė popiežiaus Bažnyčia, kaip norėjo santykiauti ir iš dalies 
kaip santykiavo su valstybėmis. Popiežiaus Bažnyčia stengėsi 
monarchiškai tvarkyti ir valdyti teologiją, filosofiją, išviso švie- 
timo darbą ir dvasios kultūrą: XII amžiuje popiežiai ėmė globoti 
universitetus, XIII-ojo pradžioj kryžiaus karu panaikino katharų 
ereziją ir įsteigė inkviziciją. Naujoji teologų karta suprato, kad 
teologijai susisteminti reikėjo Bažnyčios autoriteto, o tikrai auto- 
ritetiška tik monarchinė popiežiaus Bažnyčia tegalėjo būti. Gal, 
todėl ir kreipėsi į autoritetą teologai, kad to autoriteto jau būta. 
Iš pat pradžios popiežiaus pirmenybė charakterizavo Vakarų Baž- 
nyčią ir pamatavo dogmatinę jos tradiciją; pagaliau taip su ja 
susijo, kad tradicijonalistas nebegalėjo nebūti ir popiežininkas. 
Nebe dėl bažnytinės popiežių pirmenybės, bet dėl politinių jų 
pretenzijų kovojo su popiežiais Salijai ir Staufenai. 

Visų vakariečių tikėjimo tradicijonalizmas, toji reikšmė, 
kurią turėjo tam tikėjimui autoritetas, ir popiežiaus pirmenybės 
idėja iš anksto nulėmė vokiečių teologijos likimą. Be to, Euro- 
pos kultūrai Prancūzija vadovavo. 

Rupertas buvo tradicijonalistas. Šv. Tėvų mokslą lygino su 
šiaurės žvaigžde, kuri rodo kelią jūreiviams. Bet laisvai aiškino 
jis Bažnyčios tradiciją, kartais nesutiko su pačiu Šv. Augustinu 
ir nebijojo savo nuomonių reikšti Gerhohas norėjo ne savo 
nuomones skelbti, bet — Šv. Tėvų mokslą. Maža to: bijojo jis 
nukrypti nuo tikrojo Bažnyčios mokslo, kurį vienas popiežius te- 
galįs formuluoti. Prašė popiežių tvirtinti, ko pats mokė; bijojo 
savo nuomonėmis tikėti. Savo priešų „erezijas“ Romai skųsdavo. 
Deja, Roma Gerhoho priešams palankesnė rados, ir 1159 m. Šv. 
Petro sostan įžengė dialektiko Abelardo mokinys Rolandas 
(Aleksandras III). Netrukus ir pačioj Vokietijoj priviso Pary- 
žiuje išsimokslinusių dialektikų, ir ėmė plisti Petro Lombardo 
Sententijos. Dvyliktojo amžiaus gale ir čia įsigalėjo dia- 
lektinė-pozityvinė teologija; tam didžiai padėjo cistercijiečių ir 
prėmontriečių vienuolynai; XIII amžiuje naujoji teologija nu- 
veikė senąją, o ši senoji ėmė syti su eretiškąja mistika. 


23* 


IX 


Erezijos ir jų subažnytėjimas 
76 


Tik sisteminis teologų ir filosofų darbas tegalėjo suderinti 
įvairias kultūros tendencijas, nuveikti idėjinę anarchiją ir aiškiai 
apibūdinti Europos dvasią. Mat, filosofai ne tik ginčijosi tarpu- 
savy dėl europiškosios kultūros principų. — Kad ir kaip abstrak- 
čiai ir šiaipjau žmonėms nebesuprantamai savo pažiūras dėstė, 
filosofai aktualino tomis pažiūromis įvairias Europos tautos po- 
tencijas; ir jų, filosofų, kova vaizdavo pačios kultūros antinomi- 
jas. Todėl XII-ojo amžiaus mistikai ir net abelardiškoji dia- 
lektika ir sijo su religiniais, socijaliais ir politiniais sąjūdžiais; to- 
dėl, antra vertus, tie sąjūdžiai ir motyvavo mistines ir filosofines 
sistemas. . 

Esam jau matę, kaip Bažnyčios reforma tapo liaudies sąjū- 
džiu, Italijoj — patarija, Vokietijoj — hirsaujiečių veikla. Re- 
formatoriai aiškino liaudžiai šventosios, apaštališkosios Bažnyčios 
idealą, kurstė ją prieš supasaulėjusią dvasininkiją ir valdžią, ne- 
bijojo — patys popiežiai! — skelbti donatininkų idėjų. Ir tas 
religinis sąjūdis sijo su socijaline ir politine kova. 

Prancūzija, išskyrus Normandiją, Ile-de France, Flandriją ir 
Champagnę, XII amžiuje baisiai kentėjo nuo feodalinės anar- 
chijos. Visą kraštą naikino Plantagenėtų karai su Kapetingais 
ir nuolatinės viduramžių nelaimės — maras ir badas. Iš 43 Pi- 
lypo II karaliavimo metų 11 buvo bado metų. Net vienuoliai 
dažnai neturėdavo nei vyno, nei alaus ir mito avižine duona; tur- 
tuoliai priversti būdavo dvėseną valgyti; daug feodalų plėšika- 
vimu versdavos. Karui aprimus, kariai samdininkai imdavo plė- 
šikauti. Šie routiers, arba cottereaux, puldavo baž- 
nyčias ir vienuolynus, sudegindavo pačią bažnyčią, jos žemes 
išniokodavo, o kunigus ir vienuolius paimdavo nelaisvėn ir par- 


— 857 — 


duodavo. Kaip bandą juos gindavo. ,Juokais vadino juos gie- 
dotojais. — Nagi! pradėkite giedoti! — sakydavo jiems ir daužy- 
davo per ausis arba pagaliu mušdavo. Daug nuo tų smūgių ir 
numirdavo; kiti išsipirkdavo. Švenčiausią mindžiojo tie velniai 
kojomis, o iš altoriaus apdangalų savo kekšėms drabužius siū- 
davo.“ Žinoma, nesigailėjo plėšikai ir šiaipjau žmonių. Viso- 
kie valkatos, pabėgėliai, vienuoliai ir kunigai nuolat papildinėjo 
plėšikų būrius. Karui prasidėjus, samdydavosi jų tiek Richar- 
das Liūto Širdis, tiek Pilypas II; karui pasibaigus — su jais šiek 
tiek kovodavo. Bet mažai ką ta kova tereiškė, nes ir galingieji 
baronai arba bijojo plėšikų, arba patys išvien su jais ėjo. Inno- 
centijus III 1204 m. kaltino Bordeaux arkivyskupą, kad geruoju 
gyvena su savo diecezijos plėšikais, patardinėja jiems kas pulti 
ir nemaža iš to pelno turi. 


Pagaliau, 1182 m., pati Panelė Švenčiausioji apsireiškus vie- 
nam Pui-en-Velai (dėp. Haute-Loire) dailidei 
Durandui, parodžius jam paveikslą, kur buvus ji atvaizduo- 
ta kūdikiu Kristum nešina ir kur parašyta buvę: Agnus Dei, 
gui tollis peccata mundi, dona nobis pa- 
cem. Liepus jam įsteigti broliją taikai saugoti. Pui vysku- 
pas palaimino Durando sumanymą, ir greit naujoji capuciati 
brolija, tikra taikos saugotojų kariuomenė, paplito po pietų ir vi- 
daus Prancūziją. Broliai maudavo sau ant galvos ypatingą baltą 
kapiušoną su minėtojo pavidalo paveikslėliu; siekė eiti išpa- 
žinties, dorai gyventi, kukliai dėvėti, vieni kitiems skriaudas do- 
vanoti ir klausyti savo vadų. Daug kaimiečių, miestelėnų, vie- 
nuolių, vyskupų ir feodalinių senjorų įstojo į broliją arba į kitas 
jos pavyzdžiu įsteigtąsias brolijas — tapo „kapucijatais“, „taik- 
dariais“, „juratais“ ir t. t. 

Visos tos brolijos ėmė sistemiškai kovoti su plėšikais; ne- 
maža jų būrių išmušė ir išžudė. Bet, kadangi daugumas brolių 
buvo miestelėnai ir kaimiečiai, kova su plėšikais savaime virto 
kova dė! socijalios santvarkos, ir kapucijatai greit susidūrė su fe- 
odalija. „Senjorai ėmė bijoti, nebedrįso reikalauti, kad jų žmo- 
nės mcžžtų jiems daugiau, kaip reikia; nebeišverždavo iš jų 
pinigų; noroms nenoroms turėjo tenkintis tuo, kas papročiu bu- 
vo jiems mokama. Kvaila ir nedrausminga liaudis visai iš proto 
išėjo. Išdrįso pareikšti grafams, vikomtams ir valdovams, kad 
jie turi švelniau su žmonėmis elgtis. Kitaip, girdi, pamatysią, 


— 858 — 


kas esą liaudies pyktis?“ "Tiek baronai, tiek vyskupai išsigando 
beprotiško kapucijatų įniršio, insana rabies capucia- 
torum, o jiems pataikaują metraštininkai ėmė kalbėti apie 
seccta capuciatorum. „Visoj Galijoj pradėjo liaudis 
kilti prieš valdžią. Pradžioje tas žmonių darbas atrodė neblogas, 
bet iš esmės buvo jis šviesos angelu apsimetusio Šėtono darbas. 
Pui įuratų sąjungos dijaboliškos ir pražūtingos būta. Nustota 
ir gerbti vyresnieji. Visi stengėsi išsikovoti laisvę, sakėsi pavel- 
dėję ją iš pirmųjų žmonių, iš Adomo ir Jievos, pačią pirmą pa- 
saulio dieną.  Nežinojo, kad vergystė yra bausmė už nuodėmes. 
Taigi, imta nebeskirti didesnieji nuo mažesniųjų, ir viskas sumišo. 
O tai griauna tąsias įstaigas, kurios Dievo valia ir šio pasaulio 
galiūnų tarnavimu visus mus valdo.“ Auxerrės vyskupas 
Hugonas (1183—1206 m.) su didele kariuomene įėjo į vysku- 
pišką savo miestą, kuris buvo tuo maru užsikrėtęs, suėmė kapu- 
cijatus, kuriuos tik rado, apdėjo juos baudomis ir atėmė iš jų ka- 
piušonus. Paskui, norėdamas, kad visi žinotų, kaip baudžiama 
akiplėšos, ir kad nuprastų servai maištininkauti prieš savo 
senjorus, liepė įiems visus metus vaikščioti be kepurių — kęsti 
ir karšti, ir šaltį, ir darganą. Galima buvo matyti tie nelaimin- 
gieji vasaros metu, kaip dirbo jie laukuose saulei kaitinant, o 
žiemos metu — kaip jie nuo šalčio drebėjo. Visus metus būtų 
servai taip kentėję, kad nebūtų jų užjautęs vyskupo dėdė Senso 
arkivyskupas Guidonas ir kad nebūtų paprašęs Hugono atleisti 
jiems bausmę. Tuo būdu išnaikino Hugonas tą fanatikų sektą 
savo diecezijoj. Taip pat buvo padaryta ir kitose diecezijose; 
ir Dievo malone sekta visai išnyko.“ Atrodo, kad su kapucijatais 
kovodami, baronai kai kur susidėjo net su plėšikais. Šiaip ar 
taip, tie plėšikai netrukus vėl įsigalėjo. 

Kapucijatų sąjūdis panašėjo į tas XI amžiaus sąjungas, ku- 
rių pristeigus buvo Bažnyčia Dievo Taikai ir Dievo Paliauboms 
saugoti. Tik nebe vyskupai ir nebe diduomenė, bet žemesnieji 
visuomenės sluoksniai tam sąjūdžiui vadovavo. O tie sluoksniai 
sydino ji su socijalinės revoliucijos idėja. Tad viso sąjūdžio 
greičiau socijalinio, kaip religinio būta; ir visai suprantama, ko- 
dė! numalšino jį vyskupija ir feodalija. Iš esmės religiškesnė ir 
tradicijonalesnė buvo kryžiaus karo idėja, juoba, kad organizavo 
kryžiaus karus — tiek su muslimais, tiek su eretikais — Bažnyčia 
ir feodalai. Tačiau ir kryžiaus karai iš dalies buvo pačios tautos, 
visų jos sluoksnių sąjūdis. 


— 359 — 


Netoli nuo Vendėome miesto (dėp. Loire-et- 
Cher) 1212 m. piemenukui Steponui pasirodęs vargšo piligrimo 
rūbais apsivilkęs Dievas, paprašęs jo duonos kąsnelio ir davęs 
jam laišką, kuriuo įsakęs jam eiti šv. Grabo išvaduoti.  Paabejo- 
jęs pirma piemenukas, bet, kai ėmusios prieš jį klūpčioti avys, 
įtikėjęs savo regėjimu, ėmęs vaikščioti po kraštą ir šaukti: „,Vieš- 
patie Dieve, išgelbėk krikščionis! Viešpatie Dieve, grąžink mums 
tikrąjį Kryžių!“ Kadangi piemenukas ir stebuklus daręs, susi- 
spietę apie jį kiti piemenėliai, 12—13 metų vaikai, ir išsirinkę jį 
savo vadu. 

Gal būt, ne tik nebuvo jokio Dievo laiško, bet piemenukas 
Steponas ir stebuklų nedarė. Tačiau visoj Prancūzijoj, o paskui 
ir Vokietijoj atsirado daug vaikų kryžiuočių. Sudarė jie ištisą 
kariuomenę ir nuėjo Marseillės link. Manė iš čia į Šv. Žemę nu- 
plaukti. Kai klausdavo jų žmonės, kur eina, atsakydavo: „Pas 
Dievą“. Ir tikėjo žmonės, kad nekaltieji vaikai atims iš musli- 
mų Šv. Žemę. Karalius Pilypas, pasitaręs su vyskupais ir Pa- 
ryžiaus profesoriais, įsakė vaikams grįžti namo; bet mažai kas 
karaliaus tepaklausė. Popiežius Innocentijus III vaikams nesi- 
priešino. ,„Gėdą mums daro“, sakė, „tie vaikai. Mums užmi- 
gus, linksmai jie eina Šv. Grabo išvaduoti.“ Deja, ne popiežius, 
bet karalius Pilypas geriau įvertino fantastišką žygį. ,,„Dievo gar- 
bei“ sutiko du marseilliečiai perkelti vaikus į Siriją; bet du laivai 
žuvo, o kitus kryžiuočius marseilliečiai muslimams vergystėn 
pardavė. 


17 


Kapucijatų sąjūdis ir nelaimingasis vaikų žygis į Šv. Žemę 
rodo mums, kokią reikšmę turėjo XII amžiuje religinės idėjos ir 
kaip greit virsdavo jos liaudies sąjūdžiu. Atidžiau religinę tų 
laikų evoliuciją tyrinėdami, galime aiškiai matyti jos ryšius su 
XI amžiaus reformatorių veikla ir pasaulėžiūra. Romos kurijai 
ir išviso bažnytinei hierarchijai ištirpus, reformos idėjos neišnyko 
ir jų sujaudintoji visuomenė nenurimo. Tebegyveno toji visuo- 
menė šventosios, apaštališkosios Bažnyčios idealu, kurį — iš 
dalies demagogiškai — buvo skelbę reformatoriai, ir nebegalėjo 
apsiprasti su reliatyvia, kompromisine Bažnyčios reforma. Baž- 
nyčios vadams kas įvykdoma rūpėjo, o liaudis neįvykdomų idealų 
tebetroško. 


— 360 — 


Utrechto diecezijoj, Reino ir Scheldės žiotyse, paskui Anver- 
se (Antwerpene), Briigės mieste, Lišgės diecezijoj ir Prancūzijoj 
pragarsėjo Tanchelmas. Tūkstančiai žmonių klausydavo jo 
pamokslų, kuriuos dažnai aikštėse ir net laukuose sakydavo. Bai- 
siai puolė jis supasaulėjusią kunigiją. Nepripažino blogo kunigo 
teikiamųjų sakramentų; tvirtino, kad sakramentai kunigo doros 
ir šventumo priklausą, ex meritis et sanctitate 
ministrorum virtutem sacramentis accede- 
re. Čia Tanchelmas tiktai sugriežtino donatistines tūlų XI am- 
žiaus reformatorių idėjas. Bet, Romą aplankęs ir kuriją pama- 
tęs, ėmė jis ir pačia Bažnyčia nebetikėti, bent jos hierarchija. 
Pasitikėjo savimi, nes laikė save Šv. Dvasios įkvėptu. Vienas 
kunigas 1115 m. nužudė Tanchelmą. Tačiau „šventojo prana- 
šo“ sekėjai įsteigė Utrechto mieste savo broliją. Buvo jų dvyli- 
ka; gal, tikėjosi nauji apaštalai būsią. 

Po 20 m. kiti Liėgės diecezijos eretikai nepripažino mi- 
šių už numirėlius, kūdikių krikšto ir vedybų; patys šventai gy- 
veno. Liaudis norėjo juos akmenimis išmušti Triero die- 
cezijoj Bažnyčios sinodas pasmerkė kunigų ir pasaulininkų bro- 
liją, kurie nepripažino kūdikių krikšto ir transubstancijos 
mokslo. Mat, ne tik trokšta jų Bažnyčia reformuoti, bet ir jos 
kultas bei mokslas kritikuota. Nebe vienų filosofų tegalvota. 


Cluni abatas Petras Gerbiamasis parašė trak- 
tatą prieš Petro iš Bruis ir jo mokinių ereziją (Adver- 
nus Petrobursianos haereticus). Tie eretikai 
įrodinėjo savo mokslą Evangelija, kurią patys (nebe simboliškai, 
kaip Bažnyčioj įprasta buvo) ir aiškino. Neigė petrobursijonai 
Bažnyčios tradiciją ir kultą: giesmes, bažnyčias ir kryžių. Kry- 
žius esąs kančių įrankis; ne garbinti jis reikią, bet greičiau — ne- 
kęsti. Petras iš Bruis net degino kryžius, už tai ir pats 
karštų katalikų minios sudegintas buvo (apie 1120 m. Saint- 
Gil miestely, pietų Prancūzijoj). Nepripažino eretikai nei 
vaikų krikšto, nei mišių, nei eucharistijos. Kristus tik vieną kar- 
tą tedavęs Savo mokiniams Savo kraujo ir kūno; negalima esą 
to sakramento pakartoti. 

Petrobursijonai veikė senojoj Septimanijoj (dėp. Pyrė- 
nėes - Orientales, Audes, Hėrault); netrukus 
atsidūrė ir Gascognėj. Vėliau susidėjo jie su Heinricho 
Lausanniečio sekėjais. Heinrichas buvo benediktinų vie- 


— 361 — 


nuolis, griežtas asketas ir geras pamokslininkas, mirum in 
modum facundus. Šaukė jis žmones atgailoti, ir lydėjo jį 
visur atgailos rūbais apsivilkę mokiniai. Le Mans miesto 
vyskupas leido jam sakyti pamokslus (1101 m.). Bet kadangi 
Heinrichas ir kunigiją puolė — reikalavo, kad apaštališkai ji gy- 
ventų, tai buvo jis pagaliau ištremtas iš Le Manso diecezijos. Per 
Poitiers ir Bordeaux priėjo jis Provencę ir ėmė čia 
skelbti savo mokslą; prisiviliojo ir daug petrobursijonų, nors, 
rodos, dar neeretikavo. Mat, suėmė jį 1135 m. Arlės arki- 
vyskupas ir uždraudė jam pamokslus sakyti Pisos sinodas, bet 
leido jam įstoti į Clairvaux vienuolyną. Ar ilgai čia gy- 
veno, ir išviso ar gyveno čia Heinrichas, — nežinia. Šiaip ar taip, 
greit vėl atsidūrė jis Prancūzijos pietuose. Tebeplėtė savo 
mokslą, kol 1145 m. suimtas buvo ir netrukus numirė. Šv. Ber- 
nardas sako, kad nepripažinęs Heinrichas Bažnyčios sakramentų, 
švenčių ir bažnyčių ir kad savo sekėjus telaikęs išganytais, ad 
solos guos decipit totas miserationum Dei 
divitias pervenire. Tačiau, Bažnyčią gindamas, šv. 
Bernarda